Į Marijampolę po 86 metų garsus litvakų dailininkas grįžo savo darbais

Algis Vaškevičius.

Marijampolė – 2018 metų Lietuvos kultūros sostinė –  sulaukė dar vieno ypatingo baigiamojo renginio – čia atidaryta šiame mieste gyvenusio ir paskutinę parodą 1932 metais surengusio garsaus litvako Makso Bando (1900–1974) tapybos darbų paroda. Ji iki gruodžio vidurio veikia Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, kuri įkurta buvusioje žydų sinagogoje. Į Sūduvos sostinę po 86 metų savo darbais vėl sugrįžusio menininko, daug metų gyvenusio Jungtinėse Amerikos Valstijose, Hollywoode ir ten mirusio paroda tapo tikrai puikiu akcentu baigiant kultūros metus. 

Maksas Bandas gimė religingoje litvakų šeimoje Naumiestyje, kuris dabar vadinamas Kudirkos Naumiesčiu Šakių rajone, bet dar mažas neteko tėvų, ir jį kartu su seserim priglaudė Marijampolėje gyvenusi teta. Nėra žinoma, kur Marijampolėje buvo tas namas, tik likęs prisiminimas, jog tai buvęs „namelis prie Šešupės”. Čia jis mokėsi žydų gimnazijoje, sulaukęs vos penkiolikos ar šešiolikos metų norėdamas užsidirbti pinigų jau piešė reklamines iškabas žydų parduotuvėms. Kai jam buvo 17 metų, M.Bandas įsidarbino piešimo mokytoju toje pačioje gimnazijoje, o netrukus jos direktoriaus buvo išsiųstas studijuoti į Berlyną, kur mokėsi trejus metus. 

Jaunąjį dalininką žavėjo ankstyvoji italų renesanso tapyba, olandų dailė, ispanų tapytojai ir jam dvasiškai buvo artima prancūzų dailės tradicija, tad 1923 metų pabaigoje M. Bandas išvyko į Paryžių. Čia jis pasinėrė į muziejų pasaulį ir dailės studijas, artimai bendravo su kitu garsiu bendraamžiu dailininku Neemija Arbit Blatu, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais. Jo darbų personalinės parodos buvo surengtos Berlyne, Paryžiuje, New Yorke, jis dalyvavo grupinėse dailės parodose Amsterdame, Ženevoje, Bordo. 

M. Bandas labai norėjo surengti parodą tėvynėje, todėl atrinko savo geriausius darbus ir 1925 metais atvežė juos į Kauną. Nors pirmoji paroda nesulaukė visuomenės susidomėjimo, dailininkas nenuleido rankų ir 1932 m. Kaune surengė antrąją personalinę parodą, kuri jau buvo pastebėta bei gerai įvertinta tiek visuomenės, tiek ir meno kritikų. Tada apie ją buvo nemažai rašoma kultūros žurnale „Naujoji Romuva”, Marijampolės krašto laikraštyje „Suvalkietis”. 

Dailininkas išgarsėjo labai jaunas, tad tuometiniai kritikai pabrėžė disharmoniją tarp jauno linksmo mėlynakio dailininko ir jo rimtos, lyrinės kūrybos. 1932 metų interviu jau minėtame „Suvalkietyje” jis sakė: „Buvo atsitikimų, kad Berlyne aš turėdavau visai išeiti iš savo paveikslų parodos, kada ten ateidavo koks žilagalvis autoritetas, o Paryžiuje kai kas man net patardavo pudra pabarstyti savo plaukus, nes esą nepražilę plaukai labai nesiharmonizuoja su mano kūryba”.

Lietuviai pastebėjo ne tik Makso Bando tapybos artimumą Paryžiaus mokyklai, bet ir giluminius kūrybos bruožus, jungiančius dailininką su Lietuva, o dailininkas Antanas Gudaitis žurnale „Bangos” anuomet rašė: „Šaltai pilkas koloritas sako Maksą Bandą šiaurės žmogumi esant, primena pilką Lietuvos žemę ir tokį patį jos dangų. Tai jo Lietuvoje praleistos jaunystės pėdsakai”.

Meno specialistai pastebi, kad M. Bando įvairialypėje kūryboje jaučiamas ypatingas dėmesys žmogaus dvasiai (tokiuose kūriniuose kaip „Berniukas su būgnu”, „Moteris rausvu švarku” ar „Žydų darbininkas”. Pasak jų, dailininko talentas ypač ryškiai atsiskleidė jo tapytuose portretuose, nors jis sukūrė ir nemažai peizažų, tarp jų – 1931 metais nutapytas „Suvalkijos peizažas su malūnu”, taip pat skulptūrų. 1964 metais jis net ėmėsi iliustravimo ir apipavidalino Bibliją (1964 m.). 

Po 86 metų Lietuvoje vėl surengtoje šio garsaus dailininko darbų parodoje Marijampolėje pristatomi jo įvairiu laiku nutapyti portretai, peizažai, scenos iš Senojo testamento. Ši paroda yra kelių Lietuvos kultūros institucijų – Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijos, Lietuvių išeivijos dailės fondo ir Lewben Art Foundation, Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus artimo bendradarbiavimo rezultatas. 

Į parodos pristatymą atvykusi menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Rasutė Žukienė sakė, kad M.Bando kūryba yra tikrai žinoma ir vertinama pasaulyje. Ji priminė menininko biografiją, jo kūrybinį kelią. 

„Ekspresyvi ir jausminga Bando tapybos maniera susiklostė Paryžiuje. Paveiksluose iš tiesų vyrauja liūdnokas lyrizmas. Geriausioji jo kūrybos dalis – portretai. Dailininkas mėgo ekspresyviai vaizduoti savo gentainius, nuliūdusias moteris, rimtus vaikus, ypač jam patiko tapyti savo šeimos narius. Šioje parodoje net keliuose portretuose tas pats vaikas, Paryžiuje gimęs sūnus Albertas.

Tapytojas yra sukūręs daug religinių paveikslų ir išraiškingų Paryžiaus, Venecijos vaizdų. Tai vėlyvoji kūryba. Lietuviškas peizažas jam taip pat buvo svarbus. Lankydamasis gimtinėje kartu su kitais dviem garsiais litvakų dailininkais – Neemija Arbit Blatu ir Isaja Kulvianskiu, Bandas mėgo tapyti gamtoje. Parodoje pristatomas įspūdingas jo plenerinės tapybos pavyzdys iš Lietuvos dailės muziejaus – peizažas „Suvalkija” (1932). Įspūdingą peizažą „Marijampolės pakraštys” šiuo metu galima išvysti Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspozicijoje”, – rašė profesorė R.Žukienė leidinyje „7 meno dienos” apie šią išskirtinę parodą.

Leidinyje „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose” rašoma, kad anksti netekęs savo tėvų dailininkas tiek asmeninį gyvenimą, tiek kūrybą telkė apie šeimą – žmona ir sūnus tapo svarbiausiais jo portretų modeliais, kasdienių ar biblinių scenų personažais. Tapydamas peizažą, portretą, figūrines kompozicijas, M. Bandas neieškojo ekstremalių situacijų, įspūdingų gamtos reiškinių, lūžinių žmogaus gyvenimo momentų jam rūpėjo paprastos, kasdienės smulkmenos, nes tik jos buvo reikšmingos vaizduojant gyvenimo realijas.

Į parodos atidarymą B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje atvyko ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. Jis pasidžiaugė, kad tokia paroda – tai dar vienas garsaus menininko sugrįžimas į savo vaikystės miestą, o mes turime galimybę prisiliesti prie pasaulyje vertinamo tapytojo darbų ir pajusti, kaip pasaulį mato bei jaučia žydų tautybės žmonės. 

„Melancholija yra būdinga šios tautos menui, o juoda spalva simbolizuoja amžiną tėvynės netekusių žydų tautos atstovų ilgesį. Šios tautos menui yra būdingos ir užuominos į jų kultūros bei biblijos istoriją”, – kalbėjo direktorius, pasidžiaugęs, kad šioje parodoje išvydo ir keletą įdomių jam dar nematytų M. Bando tapybos kūrinių.

Įdomu ir tai, kad M. Bandas 1933 metais svečiuodamasis Amerikoje nutapė tais pačiais metais išrinkto  prezidento Franklin D. Roosevelt portretą, jis yra nutapęs ir kitą JAV prezidentą George Washington. Pastarojo portretą dailininkas padovanojo Baltiesiems rūmams, o pirmąjį – pačiam prezidentui.

Makso Bando tapybos ir skulptūros darbų yra įsigiję garsūs pasaulio muziejai: Berlyno Žydų muziejus, Californijos meno muziejus San Diege, Spertus-Michigan muziejus Čikagoje, Liuksemburgo muziejus Paryžiuje, Los Angeles County muziejus, taip pat JAV, Izraelio ir Lietuvos kolekcininkai.

Bandų pavardė gerai žinoma Hollywoode ir šiandien – gyvendamas Paryžiuje, M. Bandas 1924-aisiais susilaukė sūnaus Alberto, garsaus kino kūrėjo ir prodiuserio. Pastarojo sūnus, M. Bando anūkas Charles Band itin gerai žinomas Hollywoode, jis yra sukūręs  beveik 60 ir prodiusavęs beveik 300 kino filmų. C. Band sūnus Alex Band yra itin žinomas roko muzikantas, grupės „The Calling”, kurios hitą „Wherever You Will Go” žino visas pasaulis įkūrėjas ir atlikėjas.  

„Dabar tarsi ir išgyvenam atminties kultūros pakilimą, daug nuveikta istorikų ir menotyrininkų. Bet vis dėlto nepaprasta pajudinti tautoje įsišaknijusius vaizdinius ir keisti arba bent pildyti didįjį lietuvių tautos pasakojimą. Etnolingvistinėje lietuvių vaizduotėje neretai vis dar nepakanka vietos toje pačioje Lietuvos žemėje gyvenusiems, tais pačiais takais Paryžiuje, Romoje ar New Yorke vaikščiojusiems bendrapiliečiams, vienos tėvynės vaikams. 

Be suteikto ryškaus estetinio ir meninio įspūdžio, paroda atlieka dar vieną svarbią funkciją – pristato tautinės kultūros šešėlyje nepelnytai paliktą garsųjį žemietį ir miestiečiams teikia atradimo džiaugsmą, realų pagrindą didžiuotis regiono kultūra”, – rašo apie šią išskirtinę parodą profesorė R. Žukienė.