Originaliai papasakota sovietmečio tiesa

Rasa Sėjonaitė.

Pripažintas geriausiu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju doc. Aurimas Švedas nėra tipiškas istorikas. Be ruošimosi kasdienėms paskaitoms docentas randa laiko ir mokslinei, ir publicistinei veiklai. Jo tekstų ciklas „Istoriko teritorija” – tai visiškai naujas žiūros taškas į praėjusiame amžiuje lietuvių istorikų parašytus tekstus. Ne mažiau originali ir plačiosios visuomenės dėmesio sulaukusi A. Švedo knyga „Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija 1944–1985”. Pabandęs ne tik novatoriškai, bet ir jaunimui suprantama kalba įvardinti sovietinio režimo priežastis ir pasekmes, šiuolaikinės kartos istorikas yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, savo tyrinėjimus pašventęs sovietmečio istorijai – netolimai, bet prieštaringai, kupinai neatsakytų klausimų ir iki šiol keliančiai daug aistrų.

– Josifą Brodskį domino moralinis stalinizmo poveikis žmonių protams. Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) sovietinę ideologiją prilygino Naujajam tikėjimui, kuris naikino estetinius žmonių pojūčius. Jūs esate vienas iš nedaugelio šiuolaikinės kartos Lietuvos istorikų, kuris nepatyrė sovietinio režimo, tačiau pabandė prabilti apie sovietmečio ideologiją. Turiu galvoje Jūsų knygą „Matricos nelaisvėje”, kuri pirmą kartą Lietuvos istoriografinių tyrimų plotmėje apie sovietinį paveldą diskutuoja visiškai nauju istoriniu žanru.

– Rašydamas disertaciją apie lietuvių istorikų likimą sovietmečiu nuolat galvojau, kaip apie mano atlikto tyrimo rezultatus būtų galima papasakoti ne tik akademinei bendruomenei, bet ir tai visuomenės daliai, kuri domisi netolima praeitimi, tačiau ganėtinai skeptiškai žiūri į sunkiai paskaitomas mokslines monografijas. Taip pat ieškojau tokios formos, kuriai padedant apie sovietmetį galima būtų kalbėti anuomet negyvenusiam jaunimui. Norėjau, kad ta kalba jaunajai kartai būtų suprantama.

Labai mėgstu kiną, vertinu šią meno formą ne tik kaip estetinių eksperimentų sferą ar puikią pramogą, bet ir kaip nekonvencinį istorijos pasakojimo bei mąstymo būdą. O kalbant konkrečiai – būtent kino režisierių brolių E. ir L. Wachowsky trilogija „Matrica”, „Matrica. Perkrauta”, „Matrica. Revoliucijos” man pasufleravo keletą metaforų, tapusių atspirties tašku nutiesiant prasmines jungtis tarp postmodernistinio kino pasakojimo apie žmonių, patekusių į mašinų nelaisvę, likimą ir sovietmečio visuomenės situacijos, kuomet SSRS kūrėjai absoliučią šios šalies gyventojų daugumą taip pat buvo patalpinę į fizinį, intelektualinį ir emocinį kalėjimą.

Negaliu teigti, kad mano knyga „Matricos nelaisvėje” buvo pirmasis bandymas lietuvių istoriografijoje žaisti su postmodernizmo idėjomis bei estetika, tačiau kažkuria prasme tai buvo novatoriškas žingsnis. Beje, galvoju apie „Matricos nelaisvėje” tęsinį, kuriame turėtų būti apmąstyta nepriklausomoje Lietuvoje susiklosčiusi istorinė kultūra. Šiuo atveju mano „diskusijų partneriu” turėtų tapti David’o Lynch’o serialas „Twin Peaks”, kur taip pat siūlomos idėjos bei metaforos, padedančios interpretuoti XX ir XXI a. sandūroje gyvenusios Lietuvos visuomenės bandymus susivokti laike ir erdvėje.

– Ar nemanote, kad didesnioji Lietuvos visuomenės dalis dar vis nėra pasiruošusi atvirai kalbėti apie sovietmečio ideologijos padarytą žalą tiek visuomeniniam, tiek kultūriniam gyvenimui. Nesakau, ironijos netrūksta nueinantiems nuo sovietmečio pjedestalų, tačiau vis tiek viešojoje erdvėje dar atsiranda pataikaujančių straipsnių apie žinomus režimo veikėjus, aršiai reaguojama, kai kažkas drįsta sukritikuoti Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių. Puolami tie, kurie pasisakė už Vilniaus Žaliojo tilto sovietinių reliktų nugriovimą, ir tie, kurie bandė garsiai svarstyti apie Petro Cvirkos paminklo nukėlimą į Grūto parką.

– Lietuvos visuomenės, akademinės bendruomenės ir politinio elito santykis su sovietmečiu yra tikrai nevienareikšmis. Kaip žmonės vertina netolimą praeitį, galima išskirti keletą santykio su ja būdų: kategorišką neigimą („Viskas sovietmečiu buvo blogai”); santykinai optimistinę laikyseną („Gerų dalykų pasitaikė ir anuomet”); pasyvią laikyseną („Buvo ir gerų, ir blogų dalykų… Kas buvo – pražuvo!”); valingą amneziją („Nenoriu sovietmečio prisiminti ir apie jį galvoti!”); idealizavimo bandymų („Duona tuo metu buvo skanesnė, o žmonių santykiai nuoširdesni”) ir pagaliau – savotišką bandymą paversti sovietmetį retro mada.

Taigi bendro sutarimo nėra ir, drįsčiau teigti, artimiausiu metu tikrai nebus, o J. Marcinkevičiaus ar S. Nėries personalijos, kaip ir tam tikri šios epochos reliktai – pastatai, monumentai, filmai –  ir toliau bus tomis atminties vietomis, dėl kurių verda įnirtingos kovos. Man atrodo, kad šioje situacijoje yra svarbu ne tiek bandyti perrėkti arba nutildyti savo oponentus, kiek klausti – kaip mes galime gyventi kartu, kalbėtis ir girdėti vienas kitą, suvokdami, kad dėl kai kurių dalykų nesutarsime. Nesupraskite manęs neteisingai, aš nepropaguoju postmodernistinio reliatyvizmo, kurio sąvoka: „Vienos tiesos nėra, visi teiginiai ir vertinimai turi teisę egzistuoti”, tačiau susiklosčiusi situacija leidžia teigti, jog apmąstydami netolimą praeitį vis dar neatlikome labai svarbių darbų. Antai sovietmečio epochą tyrinėjantys istorikai daug nuveikė rinkdami, apibendrindami ir interpretuodami paskirus faktus, kurie leidžia geriau suprasti, kaip buvo prarasta Lietuvos nepriklausomybė, kaip vyko valstybės institucijų griovimas, visuomenės sovietizavimas, pavienių žmonių bei ištisų grupių persekiojimas ir pan. Tačiau aš tuo pat metu pasigendu bandymų atsakyti į fundamentalius klausimus, kas buvo sovietmečio epocha civilizaciniu, visuomeniniu-ekonominiu ir kultūriniu aspektais, kokia yra sovietmečio patirties prasmė Lietuvos visuomenei, gyvenančiai XXI a., ką apie save supratome, ko išmokome, kaip interpretuoti sovietmečio epochą Lietuvos valstybės ir tautos istorijos ilgųjų trukmių, apimančių šimtmečius, perspektyvoje.

– Ar istorinė atmintis fiksuoja visus praeities įvykius? Ar tikrai nesame palikę baltų istorijos dėmių? Pavyzdžiui, Holokausto tema, kuria dar vis nekalbama valstybės dalimi?

– Istorija ir atmintis nėra tapatūs dalykai. Tuo tarpu atminties mechanizmų veikla, susijusi su atrankos ir interpretacijos veiksmais, yra neatsiejama nuo užmaršties. Egzistuoja ne vienas istorikų bei antropologų bandymas apmąstyti užmaršties fenomeną, sukurti užmaršties būdų tipologiją ir tuo pačiu nusakyti, ką užmarštis gali duoti pozityvaus. Antai vokiečių istorikai Jan ir Aleida Assmanai teigia, kad egzistuoja aktyvi ir pasyvi užmaršties forma. Aktyvi užmarštis yra susijusi su autoritarinėse ir totalitarinėse visuomenėse vykdomu tam tikrų temų išstūmimu iš viešojo diskurso, istorijos pėdsakų naikinimu ar slėpimu. Tuo tarpu veikiant pasyviai užmarščiai, kai kurie istoriją primenantys objektai nėra piktavališkai naikinami arba paslėpiami, jie tiesiog dingsta iš visuomenės dėmesio, vertinimo ir naudojimo lauko. Po kiek laiko šie objektai atsitiktinai ar sąmoningų pastangų dėka gali būti vėl prisiminti, suaktualinti ar, kitaip sakant, prikelti naujam gyvenimui.

Taigi Lietuvos visuomenės kolektyvinėje istorinėje atmintyje tikrai yra likę taip vadinamų „baltų dėmių”, kurios susiformavo tiek dėl pasyvios, tiek ir dėl aktyvios užmaršties raiškos, kuri visų pirma intensyviai taikyta sovietmečiu. Jūsų paminėta Holokausto tema susijusi su abiejų formų užmarštimi.

Kita vertus, Lietuvos visuomenės santykis su Holokaustu kinta. Šios kaitos simptomais laikyčiau ne tik sparčiai gausėjančių akademinių tyrimų „indikatorių”, bet ir tokius reiškinius, kaip rašytojo Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai”, žurnalistės, viešųjų ryšių specialistės ir renginių organizatorės Rūtos Vanagaitės publicistinę knygą „Mūsiškiai”, teatro režisierės Yana Ross spektaklį „Mūsų klasė”, rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsnį „Žydai. Lietuvos prakeiksmas”. Beje, pastarasis autorius daug prisidėjo prie šių metų rugpjūčio 29 d. Molėtuose vykusio „Atminties maršo”, kuris tapo labai svarbiu įvykiu ne tik Molėtų gyventojams, bet ir visai Lietuvos visuomenei.

Šiuos mūsų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius laikyčiau simptomu, jog Holokaustas, buvęs savotišku tabu senelių ir tėvų kartai, mano kartai ir už mane jaunesniems tampa labai svarbia tema.

– Ar per kelis dešimtmečius Nepriklausomoje Lietuvoje mes padarėme viską, kad istorinė atmintis būtų gyva? Literatūros kūrinių apie Sibiro tremtį nėra gausu, apie sovietmetį išleistas knygas galime ant pirštų suskaičiuoti, lengviausiai prieinama masinės kultūros ir informavimo priemonė televizija aštrių laidų apie sovietmetį vengia iki šiol. Nėra tinkamai pagerbti svarbiausi Lietuvos praeities įvykiai. Filmas apie Žalgirio mūšį taip ir neišvydo šviesos, teatro pastatymuose nėra per daug kūrinių apie ryškiausias mūsų istorines figūras, jau nekalbu apie paminklus. Kodėl taip trūksta empatijos savo praeičiai ir jos dramatiškai istorinei pusei?

– Daug dalykų, susijusių su istorinės atminties gaivinimu, jos naujų formų kūrimu iš tiesų dar nepadaryta. Tačiau nenorėčiau sutikti su Jūsų pateiktu vertinimu, esą situacija prasta. Praeities tyrinėtojai intensyviai dirba ir nuveikė tikrai daug, kurdami naują istorijos mokslą nepriklausomoje Lietuvoje. Žinoma, konstatuodamas tai, kad pavyko nuveikti tikrai nemažai, aš tuo pat metu turiu pripažinti, kad XXI a. mokslininkai tikrai neatlieka svarbiausio vaidmens formuojant visuomenės istorinę atmintį ir istorinę kultūrą. Šiuo atveju Lietuva nėra išimtis. Vakarų Europoje ir JAV svarbiausią vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į praeitį atlieka žiniasklaida, pramogų industrija, meno sfera. Žiniasklaida Lietuvoje tikrai daug dėmesio rodo istorijai, antai žurnalai „Veidas”, „IQ”, „Verslo klasė”, „Naujasis židinys-Aidai”, „Kultūros barai”, „Literatūra ir menas” turi nuolatines istorines rubrikas. Internetinė žiniasklaida taip pat nuolat domisi „karštosiomis” istorijos temomis, vis atsiranda naujų internetinių projektų tinklapių, kuriuose labai įdomiai interpretuojama senoji ir naujoji istorija. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti projektas: www.ldkistorija.lt.

Tiesa, lietuviškos televizijos šiuo atveju nėra tokios aktyvios, nes eterio laikas, žvelgiant iš komercinės televizijos vadovo požiūrio taško, yra tiesiog per brangus, kad jį būtų galima skirti kultūrai ar mokslui. Todėl nuolatinį dėmesį istorinėms temoms terodo tik Lietuvos televizija, nors ir jos programų tinklelyje laidų istorine tematika galėtų būti kur kas daugiau.

Labai blogai, kad Lietuvoje XX–XXI sandūroje nesusiformavo įdomaus, verčiančio mąstyti istorinio kino tradicija. Tačiau tai galima paaiškinti ir remiantis ekonomine logika – istorinis kinas kainuoja labai brangiai, o Lietuva, deja, šiuo atveju negali investuoti pakankamai pinigų, reikalingų kino industrijai. Beje, nesigailėkite kad filmas „Žalgiris. Geležies diena” nebuvo pastatytas. Skaičiau vieną šio filmo scenarijaus versijų ir turiu pasakyti, kad mums labai pasisekė, jog šis filmas nebuvo sukurtas. Manau, kūriniai, kurie negali pasiūlyti naujų idėjų apie praeitį ir pagal prastus scenarijus nufilmuoti tikrai neprisideda prie visuomenės savivokos ar patriotizmo ugdymo ir netampa gera reklama šaliai užsienyje.

Kažkuria prasme lietuviškojo kinematografo bėdas bando bent iš dalies spręsti teatras, kuris tikrai yra dėmesingas praeities temoms.

Taip pat atskiro paminėjimo nusipelno tokių rašytojų kaip Herkaus Kunčiaus, Kristinos Sabaliauskaitės, Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus ir kitų pastangos kelti itin svarbius klausimus apie tolimą ir artimą praeitį, aktualizuoti tam tikras temas, nebanaliai jas svarstyti. Drįsčiau teigti, kad šių menininkų pastangos labai daug davė Lietuvos visuomenės istorinės kultūros brandinimui.

O kur dar pačios įvairiausios visuomenės iniciatyvos – pradedant nuo istorinės rekonstrukcijos klubų veiklos, tikros jaunimo pilietinio patriotizmo kalvės „Misija Sibiras” iki komiksų leidybos!

– Psichologijos prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie su mumis padarė?” – pirmasis ir bene vienintelis bandymas įvertinti sovietinio režimo išprievartautos tautos traumas. Kaip Jus manote, jeigu Lietuvoje būtų daugiau pilietinių iniciatyvų ir aktyviau būtų veikiama desovietizacijos procesuose, o Liustracijos įstatymas nebūtų nuolat strigęs Seime ir būtų pradėjęs veikti kur kas anksčiau, gal šiandien mūsų visuomeniniame ir politiniame gyvenime į viešumą nelįstų vadinamieji „zadanijų” vykdytojai, nebūtų tokia nemari vadinamoji „otkatų” sistema, o pati visuomenė nebūtų tokia homofobiška ir gal nepirmautų pasaulyje savižudybėmis?

– Lietuvos valstybė ir visuomenė neišnaudojo galimybės pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje nuosekliai įgyvendinti kai kurias desovietizacijos iniciatyvas ir tokiu būdu užkirsti kelią įvairių praeities šešėlių nuolatiniam prisikėlimui XXI a. Na, pavyzdžiui, Liustracijos proceso nesėkmė šiame kontekste itin svarbi. Tuo tarpu daugelis Jūsų paminėtų šiuolaikinės Lietuvos visuomenės bėdų yra susijusios su ilgalaike traumine patirtimi. Šiuo atveju reikia suvokti vieną dalyką – didžiuliu fiziniu ir psichologiniu išbandymu žmogui yra ne tik patekimas į nelaisvę, bet ir grįžimas į laisvę.

– Originalios ir labai įdomios Jūsų įžvalgos apie įvairius istorinės kultūros fenomenus, kurie fiksuojami viešojoje erdvėje didelio dėmesio susilaukiančiame istoriko dienoraštyje – manifeste „Istoriko teritorija”. Ar tai yra Jūsų siekiamybė teikti visuomenei išskirtinius tekstus, kurie skatintų mąstyti apie istorijos mokslą truputėlį kitaip, duotų galimybę vystytis šiek tiek atviresniam mentalitetui ir brandintų kitokį požiūrį pasaulietinio gyvenimo plotmėje?

– Esu dėkingas Jums už gražius žodžius, skirtus mano skilčiai kultūriniame savaitiniame žurnale „Literatūra ir menas”. Savo publicistinių tekstų nelaikau kokia nors ypatinga misija, tiesiog rašydamas juos aš visų pirma keliu ir svarstau tuos klausimus, kurie man, kaip žmogui, gyvenančiam XXI a. Vidurio Europoje, ir praeities tyrinėtojui, yra itin svarbūs. Taigi kažkuria prasme aš pirmiausia rašau sau, tačiau tuo pat metu bandau savąsias mintis išsakyti taip, kad jos galėtų būti išgirstos, suprastos ir kartu kviestų kalbėtis tuos žmones, kuriems ramybės neduoda analogiški klausimai: „Kokia yra mūsų buvimo istorijoje prasmė?”, „Ką, kaip ir kodėl prisimename praeitį?”, „Ar iš istorijos įmanoma ko nors išmokti?” ir „Kiek istorija kaip mokslas yra artima meno sferai?”

 – Penkis mėnesius praleidote JAV Stanfordo universitete. Laimėta Fulbrighto stipendija Jums atvėrė kelius į turtingus prestižinio Stanfordo universiteto bibliotekos ir Hooverio instituto archyvo fondus. Koks buvo šios stažuotės tikslas?

– Stanfordo universiteto biblioteka yra tiesiog neįtikėtinai turtinga, todėl apsilankius joje pirmą sykį norisi pasistatyti vigvamą ir joje apsigyventi. Vykdamas į Fulbrighto stažuotę turėjau keletą tikslų. Pirmiausia, lankydamasis Stanforde dirbančių mokslininkų paskaitose bei seminaruose norėjau įgyti naujos patirties. Norėjau susipažinti su mane dominančių temų naujausia literatūra, kuri būtų susijusi su atliekamais tyrimais ir Vilniaus universitete dėstomais kursais. Stažuotė Amerikoje leido pradėti darbą nauja tema „Raudonieji riteriai: KGB tarp mito ir realybės”. Tikiuosi, kad po kelerių metų medžiaga suguls į knygą.

– Minėjote, kad Jums labai patinka bendrauti su JAV akademine bendruomene, taip pat viename interviu  www.bernardinai.lt  teigėte, kad teko išlipti iš komforto zonos ir įsijausti į statistinio amerikiečio vaidmenį. Kaip tai paaiškintumėte?

– Fulbrighto stažuotė man tapo ne tik unikalia galimybe išplėsti savo akademinį akiratį, tačiau kelionė buvo puikus gyvenimo nuotykis. Aš daug metų dirbau Vilniaus universitete, kur viskas buvo įprasta. Tikrai gyvenau komforto zonoje, kurioje buvo susiklosčiusi kasdienybė – mėgstamas darbas, šeima, draugai, laisvalaikio pramogos ir pan. Nuvykęs į Šiaurės Californiją ėmiau „jaukintis Ameriką”, pradėdamas nuo paprasčiausių dalykų – naujų pažinčių mezgimo, bandymų susivokti buityje, bendravimo su valstybinėmis įstaigomis tvarkant įvairius stažuotojo dokumentus, išsirūpinant „Social Security number”, atsidarant sąskaitą ir pan. O kur dar bandymai pačioje Silicio slėnio širdyje susirasti butą sau ir savo šeimai ir tuo pat metu nesubankrutuoti… Juk ne paslaptis, kad butų nuoma šioje vietoje kelia šiurpą ne tik atvykėliams.

– Ar teko bendrauti su išeiviais iš Lietuvos, su senosios kartos ir dabartiniais emigrantais, kurie pasirinko gyvenimą toli nuo Tėvynės? Jeigu taip, tai koks Jums susidarė įspūdis apie šią visuomenės dalį? Ką Jūs apskritai manote apie emigraciją ir jos mastus Lietuvai? 

– Pažinojau puikią lietuvių šeimą, gyvenančią El Sobrante, kuri man labai padėjo pirmosiomis savaitėmis ne tik savo patarimais, kaip susitvarkyti kai kuriuos buitinius reikalus, bet ir ištempdami „pasižmonėti” po apylinkes. Po to atsirado daugiau pažinčių su San Francisco, Palo Alto ir kitais lietuviais, kurie priskirtini naujajai emigracijos bangai ir dažniausiai dirba kompiuterių ar programinės įrangos sferoje. Sakoma, kad Šiaurės Californijoje gyvenantys lietuviai nėra tipiški emigrantai, nes tai kvalifikuotus darbus dirbantys, aukštas pajamas gaunantys ir puikiai į amerikietišką visuomenę integravęsi žmonės. Neturiu tiek patirties, kad galėčiau lyginti, tarkim, Čikagos ir San Francisco Lietuvių Bendruomenes, tačiau North Californijoje sutiktus tautiečius prisimenu su didžiausia simpatija ir dėkingumu. Jie buvo labai geranoriški ir tikrai prisidėjo prie to, kad kelionė į JAV tiek man, tiek ir mano šeimai taptų tikrai puikia patirtimi.

Tuo tarpu į po pasaulį pasklidusią lietuvių emigrantų bendruomenę žiūriu kaip į labai svarbią Lietuvos visuomenės dalį, kuri nors ir gyvena už mūsų valstybės ribų, tačiau turi daug galimybių prisidėti prie labai svarbių visuomeninių, politinių ir ekonominių procesų, dalintis patirtimi, įgyta JAV, Vakarų Europoje ar kitur. Manau, tie išeiviai, kurie aktyviai dalyvauja viešojoje erdvėje vykstančiose diskusijose, prisideda prie naujų lietuvybės formų kūrybos XXI a., nes, norint nenutautėti šiame laikmetyje, neužtenka XIX a. kaimiškos išminties. Po platųjį pasaulį išsibarstę tautiečiai pasitarnauja šaliai, atveždami į Lietuvą naujų verslo idėjų. Pagaliau jie atstovauja Lietuvai pasaulyje.

– Kalbamės su Jumis iš karto po rinkimų. Lietuva, rinkdama Seimą, balsavo už permainas. Ir žinote, susidaro įspūdis, kad Lietuva yra tarsi užstrigusi laike ir kad esame lyg tie Stokholmo sindromo įkaitai, kurie nesugebame tapti brandžia civilizuota visuomene ir vis laukiame savo to vienintelio išgelbėtojo nuo visų bėdų: alkoholizmo, nedarbo, emigracijos. Kokia Jūsų nuomonė?

– Akivaizdu, kad kitą rytą po rinkimų dalis visuomenės atsibudo euforijoje, o dalis – su tokia savijauta, lyg ją vis dar kankintų naktį sapnuotas košmaras. Kas nutiko? Tiesa sakant, nieko ypatinga – mokame už tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje nemaža visuomenės dalis gyvena žemiau skurdo ribos arba balansuoja ties ja ir jaučia nuolatinę ilgalaikę frustraciją, todėl nuolat laukia gelbėtojų. Balsavimo rezultatai yra tokie todėl, kad Lietuvos politinis elitas iki šiol nesugebėjo suprasti, jog gyvybiškai svarbu skirti didžiulį dėmesį visuomenės bendro išsilavinimo lygio kėlimui (sociologinės apklausos rodo, kad beveik 50 proc. Lietuvos gyventojų per metus neperskaito nė vienos knygos), kad iki šiol nesugalvota strategija mažinti nesusikalbėjimo plynių tarp dviejų Lietuvų: „kaimo runkelių” ir „miesto hipsterių” ir kad taip vadinamos sisteminės partijos, pirmiausia socialdemokratai ir konservatoriai, sėkmingai dirbdami didžiuosiuose miestuose, neskiria pakankamai laiko ir jėgų kovai už nedidelių miestelių ir kaimų mikro visuomenių išlikimą.

Nesprendžiant šių ir kitų klausimų mes iš tiesų kažkuria prasme liekame užstrigę laike, arba prieš rinkimus vis patenkame į taip vadinamą laiko kilpą.

Dėkoju už pokalbį.