CENTRAS - Kultūra - Advokatas menininko siela
Prie moters šokėjos skulptūros iš vielos įsiamžinę advokatas Brian Bagdadi, daktarė Irena Bagdadi ir autorius Robertas Kėželis. (D. Norkūnienės nuotr.)

Advokatas menininko siela

Danguolė Norkūnienė.

Robertą Kėželį visa išeivija pažįsta kaip jau 33 metus aktyviai dirbantį ad­vo­kato darbą. Bylos, straipsniai ir knygos teisiniais klausimais, dėstytojavi­mas pagal The Illinois Institute for Continuing Legal Education profesi­nio tobulėjimo programą advokatams ir teisėjams visoje Amerikoje ir kita įvairiapusė plati veikla. Bet gretutine linija advokato gyvenime visada ėjo menas. Lapkričio 15–gruo­džio 1 dienomis vyko Roberto Kėželio me­no paroda Pasaulio lietuvių centre, me­no galerijoje „Siela”. Jau šeštoji pa­­gal skaičių, bet pirmoji Lietuvių dailės meno muziejuje.

„Gyvenimas be meno – ne gyvenimas”, – šitaip į menininko pa­rodą kviečiantis plakatas.

Akrilu ir aliejumi tapyti paveikslai, eskizai, skulptūros iš lankstytos vielos, piešiniai „iPad”, rankomis kalti metalo dirbiniai – tokia įvairiapusė kūryba pasitiko parodos  lankytojus.

Metalas.

Jonas Platakis, advokatas Brian Bagdady ir Robertas Kėželis.

– Aš turėjau klientą „BOC” (British Oxygen Corporation). Jie turėjo įvairių su­virinimo įtaisų, aparatų, medicini­nių dujų ir įvairiausių pramoninių ekspozicijų, reikalingų bylinėjimosi bylose. Kadangi suvirinimo dūmai sukelia gausybę problemų, tad bylų netrūko. Jie man pasiūlė išmokti su­virinimo darbų, idant būtų lengviau bylinėtis. Vienas instruktorius pri­myg­tinai reikalavo papildomai važiuo­ti pasimokyti į Penland North Carolina kalnuose įsikūrusį meno ir amatų centrą. Taip aš išmokau kal­vystės darbų.

Menininkas kruopščiai pasakoja, kaip reikia iškaitinti, išplakti ir taip suploninti metalo gabalą, kad ga­lėtum jame iškalti plastišką moters fi­gūrą. Prie jos dirbo visą savaitę kasdien po 7–8 valandas. Taip gimė „Mo­teris”.

Šalia – ir pirmasis jo metalo darbas, pelnytai užimantis garbingą vie­tą parodoje, nes labai brangus ir primenantis pačią pradžią.

Dirbti su metalu Robertui darosi vis sun­kiau, nes praėjusių metų avarija, ku­rios metu į autorių atsitrenkė automobilis ir dar viena, patirta anksčiau,  smar­kiai sužalojo nugarą ir nuolatiniai  skausmai neleidžia nei ilgai stovėti, nei vaikščioti. Dažnai didelių apim­čių darbams jau prireikia asistento.

– Keisčiausia, kad kai dirbu, skaus­mas kažkur dingsta, nejaučiu nieko. Tik pabaigus, nebegaliu atsi­lenkti ir paeiti. Tada skausmas tren­kia visu stiprumu.

Išties, gal stebuklas, o gal ir ra­cio­nalus paaiškinimas, kad geros emo­cijos ir mielas užsiėmimas už­mig­do visus skausmo receptorius. 

Kėželių šeimos namų kiemą, ku­riame įrengta advokato kontora bei meno darbų studija, puošia bent šeši kalti metalo darbai. Pra­ėjusiais metais vieną darbą  metalinį „Mėlynąjį paukštį” nupirko  Palos Heights miestelis ir įkurdino jį netoli bibliotekos gra­žioje vietoje.

Studijoje tebestovi tebebaiginėjama 6 pėdų aukščio „Schrimp” („Kre­vetė”) skulptūra. Jai dar reikia pri­tvirtinti galvą ir uodegą. Kaip gimė toks įdomus kūrinys, autorius paaiš­kina paprastai – mėgsta lankstyti iš po­pieriaus origami, sukuria norimas for­mas ir tos išlankstytos detalės  įsikūnija dideliuose darbuose. 

Paveikslas „Karas”.

Parodos autorius kalbasi su daktaru Jonu Dainausku ir savo tėvu Algimantu Kėželiu. (Danguolės Norkūnienės nuotraukos)

Jis sulaukė dau­giausiai susidomėjimo. Ryškus, spalvotas, emocingas, išskirtinis, su daugybe detalių, kurias  kiekvienas lankytojas mato savaip ir randa tai, ką įžvelgia jo siela ir mintys. Pa­veikslas, kuris vienintelis parodoje ne­­turėjo lentelės su autoriaus vardu ir pavadinimu.

„Tyčia nekabinau”, – sako Ro­ber­tas.  Ir papasakoja paveikslo atsiradimo istoriją.

– Dalyvavau ABA (Advokatų asociacijos) konferencijoje Hawaii, kal­bė­jomės apie kompiuterių naudojimą teismuose, dėsčiau teisininkams. Ma­ne pakvietė dalyvauti Teisės ir technologijų  konferencijoje Kinijoje, tačiau kaip tik tuo metu Tiananmen aikš­tėje įvyko kruvini protestai, žu­dy­nės  ir kelionė buvo atidėta.

Kai grįžau, manęs nepaleido min­­tys apie tai. Kiek ryškaus natūra­lumo – geltonos, raudonos, kiek gra­žių spalvų nuostabiame rojaus kampelyje Hawaii, į kurį net audros retai užsuka ir greta to – nuolatiniai pra­ne­šimai apie mirtį ir kraują Pekino gatvėse. Nusprendžiau viename pa­veiksle sujungti šias dvi mintis ir vaiz­­dus. Įkūnyti tą tikrąjį pasaulį vie­noje erdvėje tarp gausybės spalvų.

Mėgstu eksperimentuoti, išban­dy­­ti naujas technikas ir stilius. Iki šiol stebiuosi, kiek daug gali at­skleis­ti paprastas rašalo potėpis. Nors ir neieškau to specialiai, darau tai, ką noriu daryti ir kas man tuo metu tei­kia malonumą. Kaip ir tiesioginiame savo advokato darbe. Man nepatinka paprastos aiškios bylos. Aš be galo mėgstu meninę kūrybą teisėje. Ren­kuosi keistas bylas su sunkiai paaiškinamais motyvais, įvykiais ir tai man suteikia kūrybinį džiaugsmą atrasti kažką naujo, netikėto ir pramokti da­lykų, su kuriais dar nebuvau susi­dū­ręs. Taigi, menas, kūryba ir teisė eina greta ir pripildo mano abu darbus ener­gijos.

Lankytojai.

Parodos lankytojai.

Jų nemažai. Eina ir eina – pažįstami advokatai, vaikystės ir jaunystės draugai, džiaugiasi, kal­bina, dalijasi prisiminimais, fotografuojasi. Spėju įamžinti nuotraukoje solidų ir labai simpatišką,  besirams­čiuojantį lazdele vyresnio amžiaus vyriškį. Jis bando išvengti mano kad­ro, bet patikinu, kad rašau laikraš­čiui ir man reikia lankytojų prie auto­riaus darbų. Tada jis nusišypso ir sako: „Tai, kad aš nelabai tam tinku. Esu menininko tėvas.”

Taip netikėtai susipažįstame su Algimantu Kėželiu. Jis juokauja, kad sūnaus parodai duotų keturis su pu­se, bet po to pasitaiso ir rimtai patvir­tina, kad turbūt duotų visą penketą.

Robertas sako, kad tai, kad tėve­lis atvažiavo iš taip toli į jo parodą, la­bai pamalonino jį ir labai nustebino. Tikras siurprizas.

„Ar giminėje yra menininkų?”  klausiu Roberto Kėželio.

„Kad turbūt, ne. Aš toks vienintelis. Mama dar labai mėgo piešti. Tol, kol galėjo matyti, nes labai anks­ti apako.”

Stabdau vieną kitą lankytoją iš­girsti atsiliepimų apie parodą.

Jonas Platakis, aktyvus  lietuvių bendruomenės narys, National Li­thua­nian American Hall of Fame steigėjas:

– Man įdomiausias tas paveiks­las, kuris kabo ant sienos prie fortepijono (kalba apie paveikslą be pavadinimo.). – Žinot, jis man neatrodo kaip karas, jis man atrodo labai muzika­lus, matau kaip kažkas skaito gaidas, kampe lyg matau fortepijoną. Kas man labiausiai patinka, kad jis nėra pri­lipęs prie vieno žanro – toks kubistinis, impresionistinis, labai daug įvai­rovės. Ir tos ypatingai panaudotos  spalvos jame sukelia trijų dimensijų pojūtį.

Daktarė Irena Bagdady:

– Esame labai seni draugai su Kėželių šeima dar nuo mūsų tėvelių lagerių laikų. Pažįstami daugiau nei  trisde­šimt metų. Sunku suskai­čiuoti metus, nes jie prabėgo kaip aki­mir­ka.

Man šioje meno ekspozicijoje la­biausiai įstrigo du darbai – tai šitas geltonos spalvos paveikslas („Karas” – aut. past.) ir šokėjos moters figūra, išlankstyta iš vielos. Sakau vyrui, kad šito tai norėsiu Kalėdoms dova­nų. Labai norėčiau ir paveikslo, bet autorius sako, kad jis skirtas jo žmonai ir neparduodamas. Kai augau, grojau vargonais, skambinau pianinu, tai šiame paveiksle įžvelgiu vargonų ir pianino raktus. Labai modernu. Ir geltona spalva čia man taip gražu, nes primena lietuvišką gintarą.

Edinburgh.

Pro garsųjį paveikslą „Karas” praeina menininko tėvas Algimantas Kėželis.

Visas ciklas paveikslų skirtas miestui, kuriame autorius lankėsi keletą kartų ir liko labai su­žavėtas jo grožiu. Štai šios pilies pa­pėdėje jis sėdėjo dvi valandas, pro šalį praėjo šimtai žmonių, dauguma jų sustojo, stebėjo jį piešiantį, bet jis ne­matė ir nejuto nieko. Tik tą įstabų vaiz­dą, kuris liko įamžintas jo darbuo­se.  Kai pabaigė ir atsigrežė, nustebo, kiek daug aplink jį stovinčių ir stebinčių. O štai čia remontavo gatvę ir Robertas kartu su darbininkais sėdėjo ir piešė, vaišinosi jų pasiūlytu alumi ir padovanojo jiems savo pa­veikslą.

Cancun.

Nemažai piešinių iš šio gražaus Meksikos kurorto – palmės, pliažas, barai, žmonės, švelniomis pas­telinėmis spalvomis ištapyti prisiminimai. „Mėgstate atostogauti Can­cun?” – klausiu autoriaus. „Ne, man pa­tinka ten tapyti, labai gražu, bet daž­nai grįžti nenoriu. Per daug sau­lės.”

Paveikslą su Dominikos salos baž­­nyčia nupirko jo draugas advo­ka­tas. Čia, šioje bažnyčioje tuokėsi jo duk­ra ir jis autoriaus darbą  dovanos jai prisiminimui. Yra ir daugiau jau parduotų autoriaus  darbų šioje parodoje.

„Bet iš meno juk neįmanoma pra­­gy­venti? – provokuoju meninin­ką. – Gal todėl pasirinkote labiau že­miš­kes­nę, o ne menininko profesiją?”

– Kad nebuvo mano gyvenime didelių svarstymų. Vienodai mėgstu abu darbus. Advokato darbe mėgstu padėti žmonėms.

O menas atėjo iš meno ekspozicijų, parodų meno galerijose, kuriose pra­leisdavo valandų valandas ir sun­ku būdavo išeiti, ypač iš impresionis­tinės dailės salių. Kartą dar jaunas pa­matė moterį, kuri ilgai ilgai stovė­jo ir žiūrėjo į vieną paveikslą. Taip netyčia jie ėmė kalbėtis ir nejučiom  abu ėjo ir ėjo per visas sales, atradę bendrą pomėgį, bendras mintis. Ir šis jausmas, kad su visai nepažįstamu žmo­gumi gali pajusti bendrą sielos bū­seną, vienodą  širdžių virpėjimą, žiū­rint į mėgstamą meną, neapleidžia to patirto jausmo net ir šiandien.

Viela.

Labai smagu dirbti su vie­la, – pasakoja Robertas.  – Atrodo, pap­rastas vielos gabalas, ką iš jos pa­da­rysi. O gimsta neįtikėtini dalykai –  įvairiausios figūros, moterys, šokių judesiai. Net ir mylimas šuo Bela, ku­ris pagavęs zuikį ir pusę pats suėdęs, kitą pusę būtinai atneša šeiminin­kams, yra išlankstytas iš vielos ir  pa­rodoje užima garbingą vietą.

Miestai.

Didelių gabaritų paveikslai, kuriose miestai be pavadinimų, šimtais laiptų, kolonų, stogų,  vedan­čių į autoriaus vaizduotės pasaulį.

„Šitas labai pavykęs”, – sustoja au­to­rius prie vieno jų. 

Man, kaip lankytojui, jie visi at­rodo labai saviti, įdomūs ir pavykę sa­vo idėja, spalvine gama ir mintimi.

– O štai čia mano geriausio ir ar­timiausio draugo Donato Ramanaus­ko Punk Rock įamžinta grupė „Death Freddie”.  Jis labai meniškos sielos ir mes labai gerai sutariame.

Su šituo vyruku mokiausi univer­­sitete. Tai Jonas Stonys, aš nežinau, ar jis dar gyvas, nemačiau jo daug metų nuo tų laikų. Jis, tiesa, nelabai mokėsi, daugiau mėgavosi rūkymu, sniegu ir gėrimais, todėl buvo greit pašalintas. Bet mano paveiksle išliks visada toks, kokį prisimenu, nes visi sakė, labai panašus. Turbūt, pagavau jo sielą, – juokiasi autorius.

Kiekvienas jo darbas turi savo isto­riją, prisiminimus, apie kiekvie­ną galėtų labai daug papasakoti.  Kai kurie, kad ir „Sunset Ride” gimė po labai sudėtingos bylos, kurią laimėjo kaip advokatas. Tiesa, spalvos dar niū­rokos, bet kelias veda tolyn.

Smagu, kad šiame pomėgyje la­bai palaiko žmona. Neseniai ji atnešė juodo popieriaus, padėjo ir pasakė: „Piešk ant šito juodo.” Piešti ant balto popieriaus yra labai paprasta, o štai suteikti šviesos šaltinį ir išgauti spal­vas ant juodo popieriaus – tai iš­ties naujas menas, kuris autorių da­bar žavi labiausiai ir jam žada skirti visą savo laisvą laiką.