AFRIKOS DEIMANTAS – BOTSVANA

Ieva Marija Mendeikaitė.

Nors dažnam keliautojui tokie žemynai kaip Afrika iki šiol sukelia vienokių ar kitokių jausmų, dažniausiai jie nebūna vien tik pozityvūs. Neretai toks keliautojas vengia rinktis kelionę į Afriką, savo pasirinkimą teisindamas baime, o tų baimių vis dar tebėra gausu. Dažniausiai iš tokio keliautojo, kalbant apie Afrikos žemyno valstybes, girdima tai, kad čia galima lengvai pasigauti daug įvairių ligų, tokių kaip maliarija, hepatitas, geltonasis drugys, o keliaujant Afrikoje dėl savo odos spalvos dažnai būsi „balta varna”. Tokie įsitikinimai, nors iš dalies pagrįsti, nėra visiškai teisūs, o rodo klaidingą požiūrį į žemyną ar jo valstybę, kurios tiesiog nepažįsti.

Nors Afrikoje tokios ligos kaip maliarija, geltonasis drugys ir hepatitas yra aptinkamos, tai dar nereiškia, kad visur keliaudamas jomis užsikrėsi. Todėl prieš keliaujant yra labai svarbu žinoti, į kokią  Afrikos valstybę keliauji. Dauguma ligų, tokiomis kaip hepatitas, užsikrečiama dalinantis maistu, geriant nešvarų vandenį ar kontakto metu su kito žmogaus kūno skysčiais, tačiau tokių kontaktų neturint susirgti hepatitu nebus įmanoma. Todėl visi keliaujantys Afrikoje raginami atsinešti savo vandens, kurį galima nusipirkti beveik visuose Afrikos prekybos centruose, toks vanduo – švarus ir patikimas gėrimui, prausimuisi. Kalbant apie tokias ligas kaip maliarija, geltonasis drugys svarbu atsiminti, kad jos yra dažnos šiaurinėje, centrinėje ir vakarinėje Afrikos žemyno dalyse, šiomis ligomis beveik neįmanoma susirgti leidžiant laiką Pietų ir Rytų Afrikoje, o net ir susirgus yra vaistų, po kurių kurso visiškai išgyjama. Svarbu atsiminti, kad maliarija pačiame Afrikos žemyne nužudo tik pačius silpniausius gyventojus – vaikus iki penkerių metų ir tuos, kurie turi labai silpną imunitetą ar negali įpirkti vaistų. Vis dėlto jeigu baimė tebėra stipri, prieš keliaujant nuo ligų visuomet galima pasiskiepyti. Tačiau svarbu paminėti, kad kartais baimė ir nepatikrinta informacija gali užgožti norą keliauti, tačiau kelionė į Afriką neturėtų būti praleista dėl pernelyg išaugusios ir nepagrįstos baimės.

Štai kad ir kalbant apie Botsvaną – Afrikos deimantą (perkeltine ir tiesiogine to žodžio prasme). Kelionė į ją kiekvienam būtų nepakartojama patirtis. Botsvana – šalis Pietų Afrikos centre. Teritorija yra maždaug trikampė – apie 600 mylių (965 km) iš šiaurės į pietus ir 600 mylių iš rytų į vakarus, o jos rytinė pusė sudaro aštrų tašką. Botsvanos pasienyje yra daugybė laukinių gyvūnų, įskaitant daugybę žinduolių, paukščių, roplių, varliagyvių ir žuvų rūšių. Iki nepriklausomybės 1966 m. Botsvana buvo Didžiosios Britanijos protektoratas, žinomas kaip Bechuanaland. Tai buvo viena iš skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių valstybių pasaulyje. Šalis pavadinta pagal dominuojančią etninę grupę „Tswana” (senesnių variantų ortografijoje „Bechuana”). Kai atgavo savo nepriklausomybę, Botsvanos Respublika įgijo tarptautinį statusą kaip taiki ir vis labiau klestinti demokratinė valstybė. Ji yra Jungtinių Tautų, Sandraugos, Afrikos Sąjungos (AS) ir Pietų Afrikos plėtros bendrijos (PAVB) narė. SADC sekretoriatas yra įsikūręs Botsvanos sostinėje Gaboronėje.

Metinis klimatas svyruoja nuo kelių mėnesių sauso vidutinio klimato orų žiemą iki drėgno subtropinio oro, kuriame vasarą vyrauja sausesni karšti orai. Vasarą, trunkančią nuo spalio iki kovo, šilčiau­siuose šalies kraštuose temperatūra pakyla iki maždaug 93 ° F (34 ° C) šiaurėje ir pietvakariuose. Žiemą, ku­ri tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo, naktį dažnai būna šalnos, o dieną kai kuriose aukšto lygio vietose temperatūra gali nukristi iki nulio. Vasarą skelbia vėjuotas sezonas ­– maždaug nuo rugpjūčio pabai­gos iki spalio pradžios vėjai, nešantys dulkes iš Kalahario. Vidutinis metinis kritulių kiekis, kurį sukelia vėjai iš Indijos vandenyno, vidutiniškai 18 colių (460 mm), t. y., diapazonas nuo 25 colių (635 mm) šiaurės rytuose iki mažiau nei 5 colių (127 mm) kraštutiniuose pietvakariuose. Lietūs beveik visiškai apsiriboja vasaros lietumis nuo gruodžio iki kovo, kurie taip pat žymi arimo ir sodinimo sezoną. Ciklinės sausros, kurios dažnai tęsiasi iki penkerių ar šešerių metų per du dešimtmečius, gali apriboti arba sunaikinti derlių ir sumažinti gyvulių bandą.

Gyvūnų rūšių kiekis Botsvanoje – labai gausus ir įvairus. Šalyje yra apie 150 žinduolių rūšių. Nuo 30 šikšnosparnių ir 27 graužikų rūšių iki daugiau nei 30 stambių žinduolių rūšių. Paukščių gausu, šalyje gyvena daugiau nei 460 rūšių. Botsvana turi labai daug roplių ir varliagyvių, iš kurių išsamiai aprašyta daugiau nei 200 rūšių. Pagrindinės šiaurės upių žuvys yra tilapija (afrikinis karšis), šamas ir tigras, garsėjantis žiauriu pasipriešinimu, gaudant valais. Botsvanoje taip pat yra keli nacionaliniai parkai ir žvėrių draustiniai, įskaitant Centrinį Kalahario draustinį ­– didžiausią rezervatą šalyje, kuriame gyvena tokie gyvūnai kaip liūtai, juodagalviai šakalai, drambliai, lapės, stručiai, šaltiniai ir zebrai. Minėtinas Chobe nacionalinis parkas, „Makgadikgadi Pans” draustinis ir Kgalagadi Transfrontier parkas, saugoma teritorija, kurią kartu valdo Botsvana ir Pietų Afrika. Maždaug pusė šalies gyventojų yra krikščionys, daugiausia nepriklausomi krikščionys, kai kurie – protestantai. Kai kurie laikosi tradicinių įsitikinimų kaip savo pagrindinės religinės orientacijos.

Kolonijinės epochos metu krikščionybę įvedė misionieriai iš pietų, tokie kaip David Livingstone, ir XIX a. pabaigoje ji buvo įtvirtinta kaip oficiali aštuonių Tsvanos valstybių religija. Kai kurios vietinės religinės ir medicininės praktikos, ypač pagarba protėviams patriarchams, buvo įsisavintos populiariuose krikščionių įsitikinimuose. Deimantai – pagrindinis šalies ekonominis išteklis, buvo plačiai naudojami nuo 1970 m. Jie  išgaunami iš kai kurių didžiausių pasaulyje deimantinių vamzdžių Orapoje ir Letlhakane, į pietus nuo Makgadikgadi dykumų ir ties Jwaneng pietryčių smėlynais. Nuo 1974 m. Selebi-Phikwe mieste prie Motloutse upės buvo kasamas nikelis ir varis. Energijai gaminti anglis kasama Morupule netoli Palapye. Kiti pagrindiniai Botsvanos mineraliniai ištekliai – druska ir sodos pelenai, kurie nuo 1991 metų buvo visiškai sunaudoti Sua rytinėse Makgadikgadi dykumose.

Laikai, kai Afrikos pietinėje ir rytinėje dalyse vyko politiniai neramumai – jau praeitis. Šalys po truputį klesti, stiprėja. Turizmas vystomas jau daugybę metų, ir jei čia būtų nesaugu, turistai iš viso pasaulio čia tikrai nevažiuotų. Afrika – didžiulis žemynas. Tiesa yra ta, kad nesaugu yra tam tikrose miestų dalyse, ypač lūšnynuose. Naktį mieste nepatartina vaikščioti pėsčiomis. Siūloma imti taksi. Reikia žinoti, kuris rajonas saugus, kuris ne. Kadangi miestai  kaip turistinės traukos objektai yra silpni, be didelio istorinio palikimo, tad juose turistai nesilanko. Tiesiog nėra ką ten žiūrėti. Visose turistinėse vietose yra saugu. Pagal ekonomikos išsivystymo lygį, geografinę padėtį, saugumą, fauną ir t.t. Afrikos šalys yra labai skirtingos. Keletas skaičių: Pietų Afrikos Respublika yra beveik keturis kartus didesnė nei Vokietija. Namibija už Vokietiją didesnė du kartus. Kenija yra Ispanijos dydžio. Nuo Pietų Afrikos iki Kenijos yra daugiau nei 5000 kilometrų. Nuo Madrido iki Vilniaus 3 500 km. Dėl kalbos problemų taip pat nekils ­– turistai vyksta į turistinius regionus, kur visi puikiai kalba angliškai. Net ir atokiausiuose kampeliuose vaikai nuo mažens mokykloje mokosi anglų kalbos. Daugumoje šalių anglų kalba yra antra oficiali šalies kalba. Yra genčių, kurios savo vaikų į mokyklą neleidžia, tad angliškai jos nekalba, tačiau šios gentys visada lankomos kartu su gidu, kuris vertėjauja. Daugelyje Afrikos šalių be anglų kalbos populiari ir kita buvusių kolonistų kalba – pvz. vokiečių, portugalų ar prancūzų.

Galvojantiems, kad kelionė į kitą žemyną gali būti nepigi ir reikalauti daug resursų, reikia susitaikyti su mintimi, jog skrendate į kitą pasaulio kraštą. Tikriausiai gana neįtikėtina būtų, jeigu lėktuvo bilietas į abi puses žmogui kainuotų 50 eurų, kaip ir skrendant iš Vilniaus į JAV, taip pat į Pietų Afriką ar Keniją. Tačiau yra įvairių būdų kaip ekonomiškai keliauti Afrikoje. Aišku, kuo daugiau keliauji, tuo brangiau kainuoja. Keliaujant iš vienos vietos į kitą reikia mokėti ne tik už transporto priemonę, tačiau ir už parkus, gidus. Tačiau aktyviai domintis, sekant nuolaidas ir pasiūlymus tikrai galima nukeliauti ir patirti Afrikos grožį be paskolos iš banko, svarbu tikėti ir domėtis, o kai tik pasieksite Afriką, nebus sunku suprasti, kad visa tai daryti tikrai buvo verta.