CENTRAS - Imigracija - Akvilina Cicėnaitė: „Kūryba yra mano tiltas į Lietuvą”
Akvilina Cicėnaitė-Charles.
Akvilina Cicėnaitė-Charles.

Akvilina Cicėnaitė: „Kūryba yra mano tiltas į Lietuvą”

Kalbėjosi Laimutė Adomavičienė.

Sydney  gyvenanti rašytoja ir vertėja Lietuvoje išgarsėjo kaip vaikų, ypač paauglių, knygų autorė. Ne viena knyga yra dalyvavusi Metų knygos rinkimuose ir pelniusi apdovanojimų. 2017 m. A. Cicėnaitė debiutavo romanu „Tylos istorija”, skirtu suaugusiesiems.

L. A. Iš ko paveldėjote rašytojos / kūrėjos geną?

A. Cicėnaitė. Turbūt vadinčiau tai tiesiog potraukiu, poreikiu, didžiuliu noru save išreikšti būtent per rašymą. Rašymas – mano, intravertės, būdas atsiverti ir bendrauti su pasauliu, o skaitymas man – gebėjimas pasinerti į kito vidinį pasaulį ir išvysti, kad savo esme visi esame panašūs. Rašančių mano vaikystės aplinkoje nebuvo. Anksti išmokau skaityti ir nuo tada nebepaleisdavau iš rankų knygų. Rašytojo profesija man visuomet atrodė magiška, o rašytojai mano akimis prilygo dievybėms. Jų galvoje gimdavo nuostabios istorijos, jų dėka galėdavau pabėgti ir pasinerti į jų sukurtus įsivaizduojamus pasaulius. Iki šiol man rašymas atrodo magiškas veiksmas. Dėl to savo kūrinius kruopščiai taisau, apgalvoju kiekvieną žodį ir be reikalo nesiunčiu savo knygų personažų į Anapilį. Sukurtieji pasauliai man tokie pat realūs kaip ir tikrasis.

L. A. Koks Jūsų debiutas (be pirmosios knygos „Viskas apie mano šeimą” 2009-aisiais)?

A. C. Nežinau, kiek tai galima pavadinti debiutu, bet iki šiol prisimenu savo pirmąjį apsakymą, kurį išspausdino žurnalas „Žvaigždutė”. Anuomet sukūriau istoriją apie savo šunį ir jo išdaigas. Man buvo turbūt vienuolika, o gal dvylika metų. Nebeprisimenu, koks jausmas buvo rankose laikyti žurnalą su išspausdintu savo tekstu, bet spėju – panašus, kaip ir dabar pirmąsyk paėmus į rankas ką tik išleistą savo knygą. Vėliau paauglystėje ir studijuodama rašiau eilėraščius, su savo kūryba dalyvaudavau moksleiviškuose konkursuose. Literatūros teorijos studijos užkėlė mano kartelę tiek, kad po jų kurį laiką išvis nieko nerašiau. Reikėjo išmokti liautis savo kūrybą vertinus perdėm kritišku žvilgsniu.

Knygos „Tylos istorija" viršelis.
Knygos „Tylos istorija” viršelis.

L. A. Esate teigusi, kad Jūsų kūryba nėra autobiografinė. Nuo debiutinės Jūsų knygos „Viskas apie ma­no šeimą” dėmesio centre – šeima, paaugliai (pagrindinė herojė – paauglė), susiduriantys su daugybę iššūkių, sudėtingų situacijų („Visa tiesa apie mano šeimą”; „Niujorko respublika”, kt.). Kodėl?

A. C. Rašydama nevengiu jokių temų. Nuo pat pirmosios knygos kuriant paaugliams man atrodė svarbiausia pasakoti tikras, ne rožinėmis spalvomis nutapytas istorijas, kurias nemažai paauglių išgyvena ir savo šeimose bei santykiuose su draugais. Norėjau kalbėti apie tai, kad vaikai, paaugliai galėtų atrasti panašumų su savo patirtimi, kad galėtų pasijusti ne vieniši. Suaugusiųjų pasaulyje paaugliai neretai tampa tarsi įkaitais, užsisklendžia neturėdami kam pasipasakoti. Rašydama norėjau leisti skaitytojams išgirsti, kad jie – ne vieni. Man kūrybos esmė – nutiesti tiltus, sukurti bendrumo jausmą.

L. A. Emigruojama ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl įvairių sociokultūrinių šalies, šeiminių aplinkybių, individualių paieškų. Pavyzdžiui, knygoje „Kengūrų slėnio paslaptis” viena iš priežasčių, kodėl tėtis vežasi paauglę dukrą į Australiją yra tai, kad ji greičiau psichologiškai atsigautų po patirtos traumos – motinos mirties. Kūryboje nevengiate mirties temos?

A. C. Tikiu, kad kūrybos esmė yra skleisti šviesą. Bet tai nereiškia, kad reikia vengti sunkių, tamsių, sudėtingų temų – svarbu tai, kaip apie jas kalbame, kaip jas pateikiame, ar leidžiame į kūrinį prasiskverbti vilčiai ir šviesai. Netgi sakyčiau, kad kuo tema nepatogesnė ir sunkesnė, tuo daugiau reikia ir būtina apie ją kalbėti. Ir mano romane „Tylos istorijoje” daug tylos ir mirties. Rašiau apie sudėtingus istorijos tarpsnius, nes tikėjau, kad yra dalykų, kurių negalima pamiršti, ir kad kurdami stengiamės perplėšti tylą, kelti klausimus, ieškoti atsakymų, keisti ir keistis. O kalbant būtent apie mirties temą – argi ne keista, kad daug rašome apie gimimą ir gyvenimą, bet ne tiek daug – apie mirtį?

L. A. Emigracija Jūsų kūryboje turi daug pozityvių aspektų: naujos asmeninės patirtys; perspektyva, atsiverianti savo šalį vertinti kito akimis. Kokia Jūsų patirtis?

A. C. Tikra tiesa, kad keliauti yra viena, o visai kas kita – gyventi kitoje kultūroje, juolab mano atveju – tolimoje šalyje, iš kurios parskristi į Lietuvą pavyksta kartą, daugiausia du per metus. Tokia patirtis neišvengiamai keičia. Man išvykimas – ir pozityvi, ir iššūkių atnešusi patirtis. Pozityvi dėl jūsų paminėtųjų aspektų, dėl galimybės augti, pažinti kitas kultūras, praplėsti akiratį. Kita vertus, nors išvykimas atveria naujos erdvės kūrybai, bet, nebūdama lietuviškoje terpėje, prarandu gilesnio ryšio galimybę su skaitytojais ir kitais kūrėjais.

Akvilina Cicėnaitė-Charles.
Akvilina Cicėnaitė-Charles.

Mano santykis su išvykimu kito ir vis dar keičiasi. Ilgai galvojau, kad esu išvykusi laikinai ir netrukus grįšiu – ypač dėl to, kad išvykau studijuoti. Bet šiemet jau devyneri metai, kai gyvenu ne Lietuvoje. Beveik dešimtmetis yra ilgas laiko tarpas, jo užtenka, kad paliktoji šalis pasikeistų jau be tavęs (o tu pasikeistum be jos). Supratau, kad man svarbu mąstyti apie tai, kaip noriu būti – jei ir ne Lietuvoje, bet su Lietuva. Kūryba yra mano tiltas į Lietuvą. Dabar bandau įsisąmoninti, kad žodis „namai” ne veltui juk ne vienaskaita – namų gali būti ne vieni, o mano buvimas čia ir ten gali būti prasmingas.

L. A. Savo knygose vaizduojate ne tik Lietuvą (sovietmečio Lietuva ir siekiamoji JAV „Niujorko respublikoje”), bet ir Naująją Zelandiją, Australiją. Ar Jums rašant pakanka žinių, faktų tiek, kiek natūraliai sužinote gyvendama toje šalyje? Ar specialiai domėjotės australų mitologija, pavyzdžiui, jovio istorijomis, kultūra, fauna ir flora?

A. C. Medžiagos rinkimas – visuomet rašymo proceso dalis. Rašydama „Niujorko respubliką”, buvau parsivežusi iš Lietuvos knygų apie sovietmetį, medžiagos ieškojau ir internete. Man rūpėjo mažiausios smulkmenos, kruopščiai tikrinau parašytą tekstą, kad į jį netyčia nebūtų prasprūdę detalių iš šiuolaikinių laikų, juolab kad rašiau apie labai konkretų laikotarpį – Nepriklausomybės pradžią. Pasinėrimas į tą laiką, mano pačios prisiminimai ir medžiagos rinkimas padėjo man iš naujo pažvelgti į tą laiką ir įvykius, suvokti, kiek nedaug anuomet tesupratau, kiek ne daug mums, vaikams, aiškino apie tai, kas vyksta. Istoriniai lūžiai neišvengiamai yra traumos, naivu tikėtis, kad jos praeina be pėdsakų. Tuo tarpu rašydama apie Naująją Zelandiją ir Australiją, rėmiausi ne tik savo patirtimi ar savo kelionėmis (pati pabuvojau aprašomose vietose), bet ir skaičiau apie Australijos čiabuvių mitologiją, tikslinausi kūriniuose minimus faktus ir detales, vėlgi, kad nepalikčiau tekste netikslumų ir nelogiškumų.

L. A. Sukūrėte palankiai kritikų įvertintą romaną suaugusiesiems „Tylos istorija” (2017). Kam lengviau kurti: vaikams ar suaugusiesiems?

A. C. Kiekvienos knygos rašymo patirtis yra vis kitokia. Ir pati kūrinio idėja ateina vis kitaip. Vienos idėjos būna tokios aiškios ir išsikristalizavusios, kad tereikia viską surašyti popieriuje. Bet kartais pagrindinė kūrinio mintis išryškėja jau rašant. Jei lyginčiau paskutinių dviejų knygų rašymą, turėčiau pripažinti, kad „Niujorko respubliką” kurti buvo lengviau nei „Tylos istoriją”. „Niujorko respubliką”, tiesa, dar be pavadinimo, savo galvoje nešiojausi kelerius metus, kūrinio mintis vis stiprėjo ir brendo, tad galiausiai pradėjus rašyti, tekstą reikėjo ne tiek sukurti, kiek išrašyti. Žodžiai liejosi laisvai ir rašėsi labai greitai. Tuo tarpu su „Tylos istorija” buvo kiek kitaip. Nors nuo pat pradžių žinojau, ką šiuo pasakojimu noriu pasakyti, bet rašymo procesas buvo emociškai sudėtingas. Rašiau apie tamsius istorijos tarpsnius ir neįsivaizduojamo sunkumo moterų likimus, rašydama tarsi ir pati su jomis viską išgyvenau, susiliejau su kiekviena iš keturių knygos moterų. Nuo tos patirties sunku atsiriboti net ir užbaigus knygą. Žinoma, vien dėl to negalėčiau teigti, kad vaikams ar paaugliams kurti lengviau. Pasikartosiu – kiekvienos knygos kūrimo istorija skirtinga, kaip skirtingos ir pačios knygos.

L. A. Teigėte: „Kad ir kur gyvenčiau, reikės iš naujo susikurti tapatybę, rašymą, namus”.Kaip kinta Jūsų tapatybės suvokimas? Ar juntamas kitoniškumas galėtų būti įvardijamas „lietuvybe”?

Knygos „Viskas apie mano šėimą" viršelis.
Knygos „Viskas apie mano šėimą” viršelis.

A. C. Kaip jau minėjau, man Lietuva visų pirma yra kalba. Lietuva yra mano kūrybos erdvė, kurią visur su savimi nešiojuosi. Neseniai žurnalistė manęs paklausė, kodėl rašau Lietuvai, o ne Australijai, ir kodėl nerašau angliškai, ar dėl didesnės konkurencijos baimės. Klausimas mane net nustebino: knygas rašau lietuviškai, nes jokia kita kalba, nė anglų, nėra taip persmelkusi manęs, kita kalba man rašyti nebūtų taip natūralu, kaip kvėpuoti. Kita kalba rašyti galiu, bet tai yra didžiulė pastanga ir nuolatinis netikrumas, abejojimas savimi. Rašymas lietuviškai – mano tapatybės dalis. O pačią tapatybę regiu kaip lakią, kintančią, kaskart vis perkuriamą ir apibrėžiamą iš naujo. Neįvardinu savęs kaip emigrantės, išeivės ar panašiai – šios sąvokos virsta etiketėmis, kuriomis dirbtinai supriešinama. Tiesiog esu rašytoja, šiuo metu gyvenanti ne Lietuvoje. Savo rašymu siekiu priklausyti lietuvių bendruomenei, kad ir kur ji būtų išsibarsčiusi, kalbėti, būti išgirsta.

L. A. Kaip vertėjos darbą pavyksta derinti su kūryba?

A. C. Gera knyga – puikus būdas mokytis, kaip rašyti, juolab kad vertėjas tekstą ir jo subtilybes mato iš labai arti. Esu vertusi knygų, iš kurių radau daug ko pasimokyti – ir drąsos eksperimentuoti, laužyti kalbos ir siužeto rėmus, ir drąsos kalbėti apie sudėtingus dalykus. Versti gerai ir tada, kai nerašau jokios knygos – vertimas tampa tarsi pasiruošimu, treniruote. Bet verčiu ir tam, kad nepamirščiau kalbos. Kadangi daugiausia bendrauju ne lietuviškai, versdama išlaikau kalbą gyvą, turiu ieškoti įdomesnio atitikmens, taiklesnio žodžio, kitaip tariant, treniruoti kalbos raumenis. Būtent redagavimo dalis yra mano mėgstamiausia, nes primena kūrybos procesą – daug laiko skiriu teksto dailinimui, noriu, kad kiekvienas žodis atsidurtų savo vietoje, kad tekstas suskambėtų tarsi muzika.

Dėkoju už pokalbį!