CENTRAS - Geografija-Rajonai - Amerika į lietuvės gyvenimą atėjo Lietuvoje
D. Daugilytei teko padirbėti su garsiomis kino žvaigždėmis.
D. Daugilytei teko padirbėti su garsiomis kino žvaigždėmis. Mašinoje (d). – Henrikas Kurauskas. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Amerika į lietuvės gyvenimą atėjo Lietuvoje

Rasa Sėjonaitė.

Tokių, kaip šios moters, gyvenimo istorijų ne viena. Klasikinė lietuvaitės, užaugusios sovietinėje Lietuvoje, būtis iki Nepriklausomybės atgavimo buvo kupina beprasmių lozungų, vienos partijos ideologinio šlovinimo, pilkos betikslės kasdienybės ir skurdžios buities. Taip tada gyveno daugelis Lietuvos šeimų – su savo tylia praeitim, su trumpomis džiaugsmo akimirkomis tuomet, kai gaudavo žinią iš giminaičių Amerikoje – nuo spalvoto atviruko Velykų ar Kalėdų proga iki didžiausios to meto prabangos – siuntinio su neregėtomis prekėmis ir skanumynais. Istorinis įvykis, pakeitęs tų šeimų gyvenimus, žinoma, buvo tada, kai Lietuva išsivadavo iš sovietinio jungo ir atsivėrė keliai į platų pasaulį. Būtent tada tuometės Lietuvos kino studijos režisieriaus asistentės Dalios Daugilytės gyvenime įvyko gražių ir prasmingų permainų, už kurias ji pirmiausia dėkinga iškovotai laisvei. Į šeštąjį dešimtmetį įkopusi moteris tada, prieš beveik trisdešimt metų, viena pirmųjų iš Lietuvos išvyko į tolimąją Ameriką aplankyti savo artimų giminių.

Dalia Daugilytė jaunystėje.
Dalia Daugilytė jaunystėje.

Po sovietine „pliauškės” pravarde – neįkainojamas profesionalumas

„Amerika, galima sakyti, turėjo nemažai įtakos mano gyvenimui. Pirmiausia, žinant, kaip iki šiol mus visus varžė maža sovietinė alga, ši galimybių šalis davė man šansų tapti finansiškai nepriklausoma. O svarbiausia – davė supratimą, kad galiu būti savo padėties šeimininke ir tenkinti poreikius, galiu įgyvendinti ne vieną svajonę ar norą”, – sako Dalia, prisimindama savo pirmąją kelionę į Detroitą. 

Legendos sklando apie lietuvius, kurie, pirmą kartą išvydę Ameriką, patiria kultūrinį šoką. Tie socialiniai, ekonominiai skirtumai tiesiog paralyžiuodavo kai kurių tėvynainių protus ir jie po to dar ilgai negalėdavo atsigauti. Dalia apie savo pirmuosius potyrius kalba ramiai ir net abejingai. „Žinoma, tarp spalvų įvairovės, reklaminių stendų gausos ir pilkų mūsų posovietinės Lietuvėlės mūrų sunku būtų buvę nepastebėti tų skirtumų”, – sako pašnekovė. Dalia nesusigundė giminaičių siūlymu likti ilgiau, ir po dviejų viešnagės mėnesių išvyko atgal į tėvynę. „Juk Lietuva gyveno pirmuosius Nepriklausomybės metus, kurie buvo labai įdomūs visomis prasmėmis. Iš pogrindžio grįžo visa rezistencinė literatūra, teatras, kinas. Man, kaip kino režisieriaus asistentei, juk tuo metu teko dirbti su tokiais iškiliais kino kūrėjais, kaip V. Žalakevičius, G. Lukšas, A. Puipa, R. Vabalas. Na, vadino mus dar vis sovietine pravarde ‘pliauškėmis’, bet aš labai mylėjau savo darbą, kurio pagrindų tuo metu nebuvo mokoma jokioje profesinio rengimo mokykloje.

Lietuvos kino studijoje gamybininkai buvo savamoksliai, bet tuo pačiu, reikia pripažinti, kad tai buvo aukščiausio lygio savo srities profesionalai. Tuo netrukus įsitikinau, kai pirmosios kelionės po Ameriką metu kaip turistė aplankiau JAV kino studijos ‘Universal’ užkulisius. Čia pamačiau, kaip kuriamas amerikietiškas kinas, kurio aptarnaujančiam personalui meistriškumu mažai kuo galėjo nusileisti mūsų – sovietinės Lietuvos kino studijos darbuotojai. Žinoma, reikia pripažinti, kad sovietų laikais kino gamybininkai dirbo absoliučiai kitaip, ir turbūt didžiausių pamokų vis dėlto jie gavo jau vėliau, kai pirmą kartą 1997 metais Lietuvoje amerikiečių bendrovė ‘Warner Bros’ dar nenugriautoje Lietuvos kino studijoje pradėjo filmuoti serialą ‘Naujieji Robin Hudo nuotykiai’”, – prisimena kino pasaulyje daugiau nei trisdešimt metų dirbanti Dalia Daugilytė. Jos teigimu, būtent su šiuo legendiniu kūriniu lietuviško kino industrijoje užaugo ir neįkainojamos patirties įgijo įvairių kino gamybos sričių specialistai.

Po metų Amerikoje vėl  grįžo į Lietuvą

Taigi Nepriklausomos Lietuvos kultūrinis gyvenimas kėlė laisvos dvasios ūpą ir žavėjo ne vieną tautietį, tačiau kartu prasidėję ekonominiai sunkumai palaužė ir ne vieno patriotiškai nusiteikusio piliečio tikėjimą. Lietuvoje tuo metu trūko darbo, pinigų, o privatizacijos procesai gimdė pirmuosius valstybinio lygio korupcinius sandėrius. Laukinio kapitalizmo užuomazgos eiliniams Lietuvos gyventojams kėlė nemažai ekonominių ir socialinių rūpesčių. Tuo metu Dalia viena augino sūnų ir kaip vieniša mama turėjo pirmumo teisę gauti nuosavą būstą. Tam reikėjo nemažų pinigų, bet ne tokių, kurių gali užsidirbti vidutinį atlyginimą gaunantis Amerikos pilietis. Lemtingas pasiūlymas iš Amerikos padirbėti vienoje šeimoje suteikė puikią progą dar kartą nuvykti į šią šalį. „Jokio avantiūrizmo nebuvo. Visus metus legaliai dirbau šeimoje, kurioje prižiūrėjau nuostabią močiutę. Būtent tada sąmoningai atsiribojau nuo lietuvių giminaičių, nes labai norėjau išmokti anglų kalbą. Man tuo metu buvo jau arti trisdešimt. Maniau, pats metas imtis ryžtingų savo gyvenimo pokyčių. Amerikoje praleidau metus, pramokau anglų kalbos, išsilaikiau amerikietiškas vairavimo teises. Mane supo nuoširdūs, supratingi ir labai mieli žmonės, kurie, nepaisant mano statuso toje šeimoje (juk atvykau pas juos dirbti kaip namų šeimininkė ir slaugytoja), jie niekuomet nei žodžiu, nei elgesiu neparodė pažeminimo, atvirkščiai, net kartais atrodė, kad mane jie pernelyg dievina ir gerbia. Nuostabus laikas, kurį šiek tiek temdė šeimos ilgesys. O labiausiai pasiilgdavau savo ketverių metų sūnaus. Gal tai ir buvo esminė paspirtis po metų imti ir išvažiuoti, nors JAV viza dar leido pasilikti”, – sako Dalia Daugilytė.

Galėjo likti, bet neliko

Į Lietuvą grįžusią Dalią pasitiko nemaloni staigmena. Keitėsi Lietuvoje pinigai, kurie gerokai nuvertėjo, ir moteris suprato, kad tų pinigų, kuriuos užsidirbo Amerikoje, buto pirkimui neužteks. Lietuvos kinas tuo metu taip pat išgyveno sąstingį. Trūko kino gamybos finansavimo, o reorganizaciniai kino industrijos darbai dar buvo tik tolimoje ateityje. Dalia prisimena, kad Amerika ir vėl tapo jos išsigelbėjimo šalimi, į kurią ji šį kartą vyko viltingai tikint, kad trečias kartas nemeluos, ir grįžusi po metų ji galės pagaliau įsikurti savo nuosavuose namuose. „Juk ko mums, sovietinės kartos žmonėms, iki pilnos laimės trūko? Savų namų, savo stogo virš galvos. Tikrai ne egzotinių vaisių ar madingesnių drabužių, nes tik kvailys gali to norėti, o protingas žmogus supranta, kad niekuomet neturės gyvenimo kokybės gyvendamas nuomojamame bute ar su tėvais, kelios šeimos stumdysis 50 kv. metrų plote”, – pasakoja pašnekovė.

Vaikų daktaro Žemaičio namuose Amerikoje.
Vaikų daktaro Žemaičio namuose Amerikoje.

Dalia trečią kartą Amerikoje praleido dvejus metus. Gyvenimo patirtis kitoje šalyje tik stiprino jos asmenybę ir leido pažinti kitokią kultūrą, kitokius žmones. „Tuo metu man teko gyventi ir dirbti pas Amerikos lietuvį, vaikų daktarą Žemaitį. Tai turbūt pats nuostabiausias žmogus, kokį tik esu sutikusi Amerikoje. Su manim jis elgėsi kaip su savo dukra, o ir jo dukros mane priėmė labai maloniai ir šiltai.

Šio žmogaus namuose tikrai jaučiausi sava ir mylima. Daktaro nebėra, nors jį, net neabejoju, šiltu žodžiu mini ne viena šalia jo gyvenusių amerikiečių karta. Jį visi labai mylėjo, nes buvo kilnus žmogus. Iš pasakojimų žinau, kad jei tėvai neturėdavo pinigų, jis jų vaikus gydydavo nemokamai. Nuoširdžiai lenkiu galvą prieš šitą žmogų”, – dalijasi prisiminimais Dalia.

„Ar galvojau likti visam laikui Amerikoje? Ne, negalvojau. Kažkaip visą laiką save mačiau tik Lietuvoje. Ir tikrai ne mažas sūnus buvo priežastis grįžti į Lietuvą. Juk mano draugės po kiek laiko pasiėmė savo vaikus, ir štai jau 25-erius metus gyvena už Atlanto. Aš sėsli, man svarbu mano aplinka, mano darbas, kurį dievinu, šeima. Net ir šiandien, kai Lietuvoje matau tiek daug neteisybės, kai matau, kokia laukia manęs neori senatvė, net ir dabar nesigailiu, kad nelikau Amerikoje. Gal kartais pagalvoju, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu būčiau likusi svečioje šalyje, tačiau ryžtis emigracijai visam laikui turbūt ne mano charakteriui. Net nežinau, kas mane laiko čia. Manau, kad tiesiog aš šitai žemei priklausau. Žinau viena – jeigu jau tektų važiuoti svetur, tai tikrai tai daryčiau ne su džiaugsmu, o greičiau iš reikalo”, – sako Dalia Daugilytė.

Profesinėje biografijoje – darbas su garsiomis kino žvaigždėmis

Dalia Daugilytė toli nuo Amerikos nepabėgo. Netrukus Amerika pati atėjo į jos gyvenimą. Vykstant ryškioms permainoms Lietuvoje pamažu pradėjo atsigauti ir kino gamyba. Vis daugiau kino kūrėjų iš skirtingų pasaulio šalių ėmė žvalgytis į mažytę Lietuvą, kuri siūlė puikias sąlygas filmų kūrimui. Netrukus Dalia Daugilytė, kaip ilgametė kino režisieriaus asistentė, buvo pakviesta dirbti su tokiomis garsiomis užsienio kino bendrovėmis, kaip „Discovery Channel”, „Warner Bros” (JAV), „BBC Grafton House Productions” (Didžioji Britanija), „Story House Production GMBH”, „Bavaria Film” (Vokietija), „USA Networks”, „Gardner Films” (JAV), „History Chanel” (JAV). Galima būtų vardinti ir toliau, nes iš tiesų Daliai nuo 1999 metų teko padirbėti daugiau nei trisdešimtyje pasaulio ekranus pasiekusių kino juostų.

Besiruošiant filmavimui.
Besiruošiant filmavimui.

„Užsienio kino kūrėjai dažniausiai į Vilnių atsiveža tik pagrindinius savo komandos narius. Visą pagalbinį personalą, antro plano ar masinių scenų aktorius, techniką ir su ja mokančius dirbti žmones jie randa Lietuvoje. Vilniuje jau yra filmavęsi ir su lietuviais aktoriais dirbę tokie pasaulinio lygio artistai kaip Daniel Craig, John Malkovich, Jeremy Irons, Helen Mirren, Woody Harrelson, Ben Kingsley, Kirsten Dunst ir kiti”, – pasakoja Dalia, kuri kelis dešimtmečius su užsieniečiais dirbo kaip aktorių kastingo vadovė. Ji buvo atsakinga už visą aktorių personalą filmavimo aikštelėje.

„Tai daug nervų ir labai didelės asmeninės atsakomybės reikalaujantis darbas. Pamenu, dirbau su viena vokiečių kino bendrove. Pasitikėdama savo komandos nariais, iki galo nesutikrinau filme besifilmuojančių aktorių užimtumo. Filmavimas vyko Nidoje ir kažkaip labai užtruko, nes vis buvo apsiniaukusios dienos, o režisieriui filmo kadrui reikėjo saulėtos dienos. Pagaliau, kai nušvito saulė, ‘apsiniaukė’ mano komanda. Reikia filmuoti saulėtą kadrą, o vienas lietuvis aktorius man telefonu praneša, kad atvykti negali, nes reikia vaidinti teatro spektaklyje. Tai buvo mūsų klaida, mes tiesiog nepatikrinome, ar kitomis dienomis tas aktorius yra laisvas. Sukeisti aktorius filmavimo aikštelėje – lygu šimtatūkstantiniams nuostoliams. Paskaičiavome ir nusprendėme, kad pigiau bus nupirkti spektaklį. Taip padengėme teatrui visas neįvykusio vaidinimo išlaidas, o mums tai buvo graudi profesinė pamoka”, – pasakoja pašnekovė. 

Darbo pasiūlymų netrūksta

Dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo ir aršios konkurencijos dažniausiai vyresnės kartos žmonės atsiduria savo veiklos užribyje. Nors Lietuvoje užaugo naujoji kino kūrėjų karta, kuri buria savus ir jaunus žmones, Daliai bedarbystė kol kas negresia. Ji pasiūlymų dar vis turi, tik, deja, juos gauna ne iš nacionalinių kino meistrų, o iš užsieniečių. Lietuvoje jau taip yra – taupant pinigus paprastai įvairius konkursus ir darbo pasiūlymus laimi tie, kurie galbūt mažiau profesionalesni, tačiau jų honoraras nėra didelis, ir jiems galima mokėti mažiau. Senosios kino plejados profesionalams tenka dirbti tik su užsienio kompanijomis, kurios, žinoma, pirmiausiai vertina aukštą meistriškumo lygį ir gali už tai solidžiai mokėti.

Hollywoodas atėjo į Lietuvą. „Robin Hood” filmavimo grupė.
Hollywoodas atėjo į Lietuvą. „Robin Hood” filmavimo grupė.

„Šiandien, kai manęs klausia, kaip mes dirbome anksčiau, kai dar nebuvo mobilių telefonų, internetinio ryšio, juokiuosi. Dirbom, ir ne prasčiau, nei dabartinė kino gamybininkų karta. Reikėdavo juk surinkti masinėms scenoms aktorius, ne vieną ir ne du, o šimtus. Ir ką? Laidiniu telefonu gaudai nuo ryto iki vakaro, kol pavyksta susitarti, arba, jeigu jau kokio aktoriaus nerandi, seki teatrų repertuarą, žiūri, kokiame spektaklyje jis vaidina, eini po vaidinimo į teatrą ir lauki.

Tardavomės su kiekvienu, ir, žinai, buvo kur kas glaudesni ryšiai tarp žmonių, nei dabar, kai vietoj gyvo bendravimo „atsišaudome” elektroniniais laiškais ar SMS žinutėmis. Pamenu, kai jau atsirado mobilusis ryšys, visam personalui skyrė vieną telefoną. Tai buvo kažkoks stebuklas!” – prisimena savo darbo specifiką Dalia.

Laimė dirbti su kino profesionalais

Metams bėgant Dalia vis dažniau pajusdavo, kad darbas su aktoriais jai pamažu tampa neįdomus ir neteikia profesinio pasitenkinimo. Gal todėl prieš kelerius metus aktorių atrankos vadovė nusprendė keisti veiklos kryptį. Kartą turėdama laisvo laiko tarp filmavimo pamainų, nusprendė užsukti pas kostiumų dailininkus ir iš arti pažiūrėti, kaip profesionalai ir jų asistentai kiekvienai scenai aktoriams atrenka  drabužius.

Dalia Daugilytė su „Robin Hood” kūrėjais amerikiečiais.
Dalia Daugilytė su „Robin Hood” kūrėjais amerikiečiais.

„Niekada nesakyk niekada. Pamenu, kai buvome jaunesnės, su savo kolege vis sakydavome – jau į kostiumų skyrių niekada neisime, tarp dulkių tampyti tuos drabužius, na, jau ne! Bet štai šiandien sėkmingai pati tūnau tarp dulkių ir tampau tuos drabužius, – juokiasi Dalia. – Gal su kostiumais dirbti fiziškai ir sunkiau, bet emociškai jaučiuosi pakylėta. O jei rimtai, tai neįkainojama patirtis.

Darbas su aktoriais iš tiesų niekur nedingo, kai paprašo, sutinku, bet didžiausią dėmesį skiriu masinių scenų kostiumams, kuriuos prieš kiekvieną filmavimą labai profesionaliai ir kruopščiai atrenka kostiumų dailininkė. Tiesa, kostiumų darbą puikiai žinojau ir anksčiau, nes aktorių kastingas, kostiumai ir grimas – tai trys grandys, kurios dirba ranka rankon prieš filmavimą ir filmavimo dieną. Tačiau šiandien puikiai jaučiuosi ypač dirbdama kartu su viena geriausių šių laikų kino kostiumų kūrėja Daiva Petrulyte. Jos dėka patiriu neįprastą kelionę laiku, o kiekvienas filmas man atneša nenumatytų įspūdžių. Tai tarsi ištisa epocha su išskirtiniu gyvenimo būdu, su raiškiomis mados kryptimis, su neišsenkančiomis žiniomis apie vieno ar kito laikmečio dvasią. Už tai, ką patiriu savo profesijoje, esu be galo dėkinga šiai kostiumų dailininkei”, – su neslepiamu profesiniu džiaugsmu apie savo dabartinę  veiklą kalba Dalia.

Laimė būti kino profesionalu

„Tarp pilkų debesų” – tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris ryškiausiai įsimins ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos lietuvių išeivių kino gerbėjams. Jis kol kas dar tik pakeliui į didžiuosius kino ekranus. Prie šio filmo masinių scenų su dideliu atsakingumu dirbo ir Dalia Daugilytė. „Nėra paprasta iki smulkiausių detalių  sužiūrėti didžiulių masinių scenų dalyvių kostiumus, bet juk lengvų darbų nėra ir būti negali. Sakau, gal kitais laikais būčiau net kostiumo istoriją studijavusi, o dabar ir vėl savamoksliai bandau prisijaukinti šią turtingą ir labai įdomią kino sritį”, – teigia Dalia ir pabaigai priduria: „O juk kažkada norėjau sudijuoti teatrologiją Maskvos GITIS’e (garsus ne vieną iškilų Lietuvos menininką sovietiniais metais išugdęs Teatro istorijos institutas. Jame mokėsi E. Nekrošius, R. Tuminas ir kt. – Red.). Tėvai neleido, tai iš pykčio niekur nestojau ir nuėjau dirbti į kiną. Pirmas darbas buvo Lietuvos kino studijos apšvietimo ceche, vėliau garso ceche ir tik po to tapau režisieriaus padėjėja. Tai buvo neįkainojama patirtis, nes dabar žinau, kaip dirbama visose kino kūrimo srityse, ir tai padėjo perprasti visą kino gamybą”, – sako daugiau nei trisdešimt metų kino industrijoje dirbanti Dalia Daugilytė.

Kūrybinės grupės moterų kompanijoje – aktorius Antanas Šurna.
Kūrybinės grupės moterų kompanijoje – aktorius Antanas Šurna.