CENTRAS - Geografija-Rajonai - Amerika stoja, bet „trokai” tebevažiuoja
Rytą-vakarą, žiemą-vasarą „trokistai” gyvena kelyje. (Autorės asmeninio albumo nuotr.)

Amerika stoja, bet „trokai” tebevažiuoja

Loreta Medonienė.

Jam reikia milijonų akrų žemės tam, kad pasijaustų turtingas, man atrodo todėl, jog viduje jis jaučiasi siaubingai skurdus, ir jei jis skurdus viduje, jokie milijonai akrų nepadės jam pasijausti turtingu…. ir galbūt dėl to jis nusivylęs, nes kad ir ką jis bedarytų, jis nesijaus turtingas.

John Steinbeck „Rūstybės kekės” (laisvas vertimas).

Kai gyvenimą matai šviesų

Ir „troko” kabinoje galima pasigaminti sveiko maisto.

Brėško dar viena diena. Jiedu sėdėjo tylėdami, dar kiek mieguisti, jo pėdos, apautos kailinėmis šlepetėmis, patogiai ilsėjosi ant guminio kilimėlio po vairu, jos – basos ir, kaip visada, aukštai užkeltos ant priekinės „troko” prietaisų skydelio.

„Kaip patogu”, – pagalvojo ji apie autopiloto režimą, kurį galima įjungti vairuojant mašiną. Ir dar jai šmėkštelėjo viena mintis apie ateity kompiuterio pilotuojamus „trokus” be vairuotojo. Tačiau kaip ir visos kitos atsitiktinės mintys, šioji tuojau pat dingo besiblaškančių minčių raizgalynėj, ir jos dėmesį užvaldė horizontas.

Dar nė vienoje šalyje ji nematė tokio didelio dangaus, kaip Amerikoje. Kad nužvelgtum jį visą, reikėjo gerokai pasukti galvą nuo vieno peties iki kito. Pagaliau akys sustojo ties ta horizonto dalimi, kur po truputį ėmė ryškėti spalvos. Tarsi kokios nematomos rankos vedžiojamo teptuko potėpiai jos mainėsi ir stebino neapsakomu savo grožiu. Dangus visada būna gražiausias prieš saulėtekį ir po saulėlydžio, pagalvojo ji, ir gurkštelėjo kavos. Burna prisipildė aromatingo plakto migdolų pieno ir kavos mišinio, ir ji pasimėgaudama lėtai nurijo, liežuviu jausdama kaip sproginėja tie balintos – latte – kavos burbuliukai.

Kiek užmatė jų akys, driekėsi kelias ir New Mexico dykuma, su aplink stūksančiomis raudono molio uolomis ir netaisyklingai bei gausiai išbarstytais mažų dygių krūmokšnių kuokštais. Pastarieji, jos manymu, tarsi kokie prisirpę spuogai labiau darkė nei puošė žemės veidą, tačiau laukinėje gamtoje juk viskas tobula, čia neskirstoma į žoles ir piktžoles. Gamtoje visi turi lygias teises.

Dar leidęs pasidžiaugti besimainančiais mėlynos, rožinės ir purpurinės spalvos atspalviais, pagaliau lėtai išsirito didžiulis saulės kamuolys ir, staiga praplėšęs debesų skraistę, tarsi auksinę karūną užsimaukšlino skaisčiai oranžinę aureolę. Ah, aukso valanda! Kuomet viskas pagražėja: tarsi uždėjus kokį stebuklingą filtrą, oda tampa švelniai aksominė, o akys užsidega gyvenimo troškimu. Jos ranka nesiekė telefono, nes žinojo, jog neįmanoma įamžinti nei saulėtekio grožio, nei to auksinio atspindžio, nei to kelio su kalnais. Tiesiog sėdėjo taip tylėdami, gėrė kavą ir grožėjosi brėkštančia diena, be žodžių suprasdami, kokie turtingi jie abu, galėdami tai dovanoti vienas kitam.

Atvažiavome „arti” kaip žemaitukai?

Tai ne ištrauka iš išgalvotos knygos. Taip paprastai prasideda mūsų eilinė diena. Kartais saulės nėra, kartais rytais mus pasitinka liūdnas lietus ar mistiškas rūkas, kartais susivėlusi pūga ir sniegas. Bet visuomet mes kartu. Visuomet nuotaiką praskaidrina puodelis kvapnios kavos, pasigamintos čia pat, ant „troko” grindų. Kažkurį laiką, beje, naudojomės Keurig aparatu, bet, supratę, jog nežinia kokių nuodingų medžiagų gauni, kaitindamas tuos plastikinius kaušelius, o ir prie žemės taršos nesinori prisidėti, nusprendėme grįžti prie patikrinto prancūziško (french press) kavos gaminimo būdo. Kadangi aš dievinu balintą kavą su migdolų pienu, į kelionę visuomet pasiimu ir elektrinį pieno plaktuvą. Neseniai prekyboje pasirodė ir tokie simpatiški bevieliai plaktuvėliai, kuriems tereikia dviejų AA baterijų. Labai patogu – nebrangu, vietos daug neužima, mažulytis, o arklio jėgų turi kaip koks žemaitukas, standžią putą suplaka!

Loreta sako, kad kiekvieno sustojimo metu svarbiausia yra pajudėti.

Žemaitukai! Protas vėl pasigavo užuominą, ir nustraksėjo į vaikystę, kur vaizduotės danguje tuoj pat lyg skaidrės ėmė dėliotis mokyklos vadovėlyje matytos lietuviškų grynuolių nuotraukos – raumeningi, plačios krūtinės, stiprių kojų arkliai. Visai kaip patys lietuviai. Atvažiavome čia iš Lietuvos „arti”, pagalvojau. Žmogus juk kaip arklys, įkinkytas visą gyvenimą. Dirbantis ne sau, dirbantis be džiaugsmo. Nejaugi tokia žmogaus misija šioje žemėje?

Cha. Atsibudau iš „nedabarties”, vėl ėmiau dažniau mirksėti – pastebėjote, jog kuomet užsisvajojame, beveik nemirksime? – bei mėgautis kava ir galvoti apie tai, ką turėčiau jums rašyti šį kartą. Kaip ir jau turėjau beveik baigtą juodraštį: kaip keliauti dviese, kaip susimažinti pragyvenimo kaštus, apie vieną ūkį vietoj dviejų ir t. t. Nusprendžiau tai atidėti kitam kartui.

O kas atveš tualetinio popieriaus?

Juk kaipgi čia nepaminėti koronaviruso situacijos? Situacijos, kuri suvienijo pasaulį labiau, nei bet kuris kitas pastarųjų metų įvykis. Labiau netgi Kobe Bryant tragiška žūtis. Du tūkstančiai dvidešimtieji pavirto pragaru, vos tik prasidėję. Ir suprantu, jog žodis „suvienijo” čia netinka, nes anoks čia suvienijimas, kuomet užsidarė visos sienos, kuomet visi vieni kitus kaltina, kuomet kiekvieną dieną kažkas asmeniškai jums atsiunčia vis skirtingą informaciją apie viruso kilmę, gydymą ir perspektyvas. Žiniasklaida irgi: vieni isterikuoja, kiti buksuoja. Suvienijo ne tai. Suvienijo baimė. Lyg kokiam nematomam magui spragtelėjus pirštais, per vieną akimirką verdantis, spalvingas ir putojantis pasaulis be sienų pavirto ištuštėjusiu pramogų parku su jame įkalintais lankytojais.

Ir kaip ironiška, jog aš pati, prieš mėnesį, nieko panašaus neįtardama, praėjusiame savo straipsnyje apie gyvenimą kelyje svarsčiau, kas būtų, jeigu sustotų „trokai”. O čia ėmė ir sustojo Amerika. Ir visas pasaulis. „Trokai” kol kas važiuoja. „Trokistai” vėl nors trumpam atgavo pagarbą ir sulaukė vėl kylančio atlyginimo už savo darbą. Kai kurie jiems jau klijuoja didvyrių etiketę. Nors darbo žmogui jokių ten karūnų ar „patiktukų” nereikia, jiems svarbu žinoti, jog dirbdamas gali išlaikyt save ir savo šeimas. And „Keep America rolling”. Panikos apimta tauta iššlavė parduotuvių lentynas. Panašu, kad gali šluoti ir toliau. Maistas, dezinfekcinės priemonės, vaistai vis dar labai paklausūs. Batai ir drabužiai, įtariu, nelabai. Ir pagaliau kažkas juk turi atvežti to tualetinio popieriaus!!

Jumoras – apsauginė organizmo reakcija į stresą

Pirmą kartą istorijoje Federalinė automobilių vežėjų saugos administracija (Federal Motor Carrier Safety Administration – FMCSA) atšaukė neseniai įvestą sugriežtintą reikalavimą – sunkvežimių vairuotojams naudoti elektrinį kelionės žurnalą, vadinamąjį „logbooką”. Vairuotojai, gabenantys ypatingos svarbos krovinius, pvz. medikamentus, medicininę aparatūrą, maistą ir kitas būtiniausio poreikio priemones galės nesustodami važiuoti vienuolika valandų. Pristačius krovinį, dešimt valandų skirti poilsiui – vis dar būtinas reikalavimas. Nors mes žinome, jog pandemijų metu daug kas gali pasikeisti per parą ar net valandas. Bet kol kas nebesigąsdinkim, – taip mėgsta sakyti vienas mano draugas.

Kol kas pasaulis stebi įvykius ir kartu pro ašaras juokauja ir šmaikštauja. Kaip Balys Sruoga „Dievų miške”. Internetinės svetainės ir socialiniai tinklai mirga nuo memų apie tualetinio popieriaus deficitą, kai kas žodį „koronavirusas” lygina su meksikietiško alaus pavadinimu. Neabejotinai, juokas ir jumoras yra nuostabus, tik žmogui būdingas gebėjimas reaguoti į susiklosčiusią situaciją, organizmo apsauginė reakcija į stresą. Todėl „šypsokitės, ponai!” – pasakytų baronas Miunhauzenas.

„Kaip mes galim gyventi be savo gyvenimų? Kaip mes, be savo praeities, žinosime, jog tai mes?” – malonus vyriškas balsas skaitė John Steinbeck „Rūstybės kekių” ištrauką. Irgi kaip stebuklingai įdomu, jog būtent šią audio knygą mes paskutiniu metu „skaitėme” keliaudami. Tai kūrinys apie vieną didžiausių žmonijos ir žmogiškumo išbandymų – Didžiąją depresiją. Išties geniali knyga, jei neskaitėte, labai rekomenduoju! Neveltui John Steinbeck už savo kūrinius gavo Pulitzer, Nobel premijas ir daugelį kitų apdovanojimų. Suprantu, kodėl knyga buvo uždrausta Amerikoje. Būtinai paskaitykite!

Filmas iš praeities – tarsi sukurtas dabarčiai

Kai prigriebia liga, kelionės „troku” nuotykius tenka iškeisti į lovos režimą.

Šiuo metu, kuomet baigiu rašyti tekstą, deja, sergu (negaliu pasakyt ar pričiupo korona, ar tiesiog persišaldžiau, nes mūsų medikai kol kas vis dar neturi testų. Sigitas dirba ir važiuodamas klausosi knygos vienas, o aš, kadangi karantine, nusprendžiau pasižiūrėti dar ir filmą, pastatytą pagal šį kūrinį. Nors filmas sukurtas 1940 metais, o aš nesu ypatinga senovinių filmų mėgėja (išskyrus nebyliųjų eros komedijų su Charlie Chaplin), sėdėjau neatsitraukdama ir, dažnokai apsižliumbdama, gaudžiau kiekvieną vaizdą, kiekvieną talentingų aktorių ištartą žodį. Tobulas filmas! Nė sekundės nebuvo nuobodu! Kiekvienas dialogas – išminties kupinas perlas, o kiek jame daug dokumentikos ir istorijos! „Trokų” ir „trokistų” pirmtakai, Amerikos keliai, kelių patruliai,  „svarstyklės” ir jų pareigūnai, žmonių buitis, jų tuometiniai trobesiai, automobiliai, mados, tas ypatingas omahiečių dialektas, Henrrezonuoti VLKKrezonuoti VLKK

Fonda talentas ir jaunystės žavesys, bet svarbiausia, kad visa tai giliai ir prasmingai rezonuoja su šiuo laikmečiu, su šia, tik prasidėjusia, bet neišvengiamai daugelį ant kelių parklupdysiančia krize. Ypač verta šį filmą pasižiūrėti visiems tiems, kurie nežino, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis. Galbūt tai padės atsirinkti ir pergrupuoti savo vertybes. Dabar mums atrodo, neįmanoma būtų taip gyventi, tačiau niekas nežino, kaip pasikeis mūsų gyvenimai po mėnesio, pusmečio, metų. Turbūt esate girdėję pasakėčią apie verdančią varlę. Sakoma, jei varlę norėtum įdėt į verdantį vandenį, ji staigiai iššoktų. Tačiau, jei ją patupdytumėte šaltame vandenyje ir po truputį kaitintumėte, ji ramiai sau išvirtų. Kol kas temperatūra dar pakenčiama…

Trokavimas pandemijos metu – pliusai ir minusai

Kiekvieną dieną kalbuosi su vyru, daug skaitau, žiūriu video Youtube, gaudau bet kokias žinias iš vežėjų („trokistų”) pasaulio. Bandysiu susisteminti, kas man atrodo, aktualu.

Šio nelengvo laikotarpio privalumai:

svarbiausia, „trokistai” turi darbo, kai tuo tarpu labai daug žmonių darbo vietas ir uždarbius jau prarado. Kaina už mylią pastarosiomis dienomis žymiai šoktelėjo į viršų. Keliai ištuštėjo, sunkvežimių vairuotojams daug lengviau ir saugiau naviguoti. Saviizoliacija „trokistui” yra natūrali kasdienė būsena. Vairuotojai, ypač tolimųjų reisų, ir taip mažai su kuo fiziškai kontaktuoja.

Trūkumas kol kas tik vienintelis, mano manymu, – galimybė apsikrėsti ir išvežioti virusą, galimybė susirgti, būnant toli nuo šeimos, artimųjų, ligoninių. Nors dauguma „trokstopų” išplatino pranešimus apie sustiprintą dezinfekavimo programą savo versluose, mes puikiai suprantama, jog tereikia kokiai nors kasininkei netyčia iš arti nusičiaudėti į jūsų pusę ar perduoti virusą rankomis. Todėl būkite ypatingai budrūs šiais laikais, stebėkite žmones, laikykitės atstumo, valgykite savo pasigamintą pilnavertį maistą (ypač venkite atvirų bufetų), gerkite daug skysčių ir vitaminų, įsigykite nešiojamą tualetą, galbūt net prausyklę. Ir dezinfekuokite, dezinfekuokite ir dar kartą dezinfekuokite rankas, durų ir degalų pompų rankenas, elektroninius įrenginius.

Būtinai grūdinkites, vaikščiokite gryname ore, sportuokite ir medituokite.

Gyvename labai įdomiais laikais. Turiu jums, gerbiami „trokistai”, prašymą ir pasiūlymą – prisidėkite prie mūsų rubrikos kūrimo. Siųskite savo istorijas, nuotraukas, idėjas, temas. Galbūt dalyvausite kokiame specialiame projekte. Galbūt transportuosite įdomų krovinį, būsite liudininkas ypatingos situacijos. Rašykite man elektroniniu paštu: Loretuti63@ gmail.com.

Ačiū, kad skaitote ir kad vežate! Būkite sveiki!