CENTRAS - Kultūra - Amerikiečiai: mes kalbėsime lietuviškai
Mes lietuvių kalbos mokomės Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Iš k.: Barbara Dust, mokytoja Ramunė Račkauskienė, Dennis Nichols, Joanna Jagusiak, Joline Labedis, James Tharp, mokytoja Silvija Radvilienė, Jack Maloney, Janet Ross, Michael Derbin.
Mes lietuvių kalbos mokomės Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Iš k.: Barbara Dust, mokytoja Ramunė Račkauskienė, Dennis Nichols, Joanna Jagusiak, Joline Labedis, James Tharp, mokytoja Silvija Radvilienė, Jack Maloney, Janet Ross, Michael Derbin. (S. Radvilienės asmeninio archyvo nuotr.)

Amerikiečiai: mes kalbėsime lietuviškai

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Balzeko lietuvių kultūros muziejuje kiekvieną šeštadienį susirenka 10 įvairaus amžiaus amerikiečių, kurie atsiverčia lietuvių kalbos vadovėlius ir tris valandas praleidžia mokydamiesi mūsų tautos kalbos. Jie skaito tekstus bei bando įsidėmėti kuo daugiau sunkiai tariamų ir jų ausiai neįprastų lietuviškų žodžių, iš jų sudaryti sakinius, reikšti mintis, taip pat bando perprasti sudėtingas gramatikos taisykles.

Praėjusiais metais muziejuje lietuvių kalbos pamokas ėmėsi vesti patyrusi mokytoja Silvija Radvilienė. Dabar jos pamokas jau antrus metus lankantys mokiniai yra nemažai išmokę. Tačiau atsirado naujų amerikiečių, kurie taip pat panoro „nuo nulio” pradėti nelengvus lietuvių kalbos kursus. Šių metų rugsėjį į šeštadieninį darbą muziejuje su kalbos naujokais pradinukais įsijungė dar viena ilgametę patirtį sukaupusi mokytoja – Ramunė Račkauskienė. Abi pedagogės tvirtina: jų mokinių pasiryžimas nepaliauja stebinti ir žavėti. Dalis šių žmonių į pamokas atvyksta net iš kitų valstijų – Indianos, Michigano. Yra vienas vyras, kuris šeštadieniais mokytis į muziejų keliauja ir traukiniu, ir autobusais. Ta kelionė į vieną pusę užtrunka dvi valandas. Tiek pat jo laiko „suvalgo” grįžimas po pamokų  į namus. Kitas, jau pražilęs mokinys, įveikia šiek tiek mažesnį atstumą – „tik” 60 mylių. 

Šie žmonės yra gimę Amerikoje ir nuo lopšio visuomet kalbėjosi gimtąja anglų kalba. Tačiau dabar jie nusprendė išmokti kalbėti lietuviškai. Kokia šių žmonių entuziazmo ir stiprybės paskata? 

Vieną šeštadienį po pamokų muziejuje man pavyko pasikalbėti su keliais lietuvių kalbą išmokti pasiryžusiais žmonėmis. Tiesa, su jais kol kas bendravome ne lietuvių kalba. Tikiu, kad lietuviški pokalbiai mūsų laukia dar ateityje. Apie savo mokinius, kurie po pamokų išskubėjo į namus, papasakojo mokytoja S. Radvilienė. Beje, tą šeštadienį nuo pat ankstyvo ryto pylė lietus, kuris nepaliovė iki vakaro. Mokytojos baiminosi, kad dėl labai prasto oro jų studentai nesusirinks. Tačiau jie beveik visi atvyko į pamokas. Štai tą lietingą šeštadienį išsakytos mintys. 

Joline Labedis:

Joline Labedis mano, kad jos vyras vasarą smagiai vilkės šiuos Pasaulio lietuvių centro kalėdinėje mugėje įsigytus marškinėlius.
Joline Labedis mano, kad jos vyras vasarą smagiai vilkės šiuos Pasaulio lietuvių centro kalėdinėje mugėje įsigytus marškinėlius. (Virginijos Petrauskienės nuotr.)

Mano seneliai buvo lietuviai. Jie čia gyvendami ir dirbdami išmoko kalbėti angliškai, tačiau lietuvių kalbos nebeperdavė ateinančioms kartoms. Mano tėvas tik šiek tiek kalbėjo lietuviškai. Jis mirė prieš 40 metų, kai aš buvau labai jauna. Mano mama buvo prancūzė. Ji daug pasakodavo apie Prancūzijos istoriją. Mes gyvenome atokiai nuo šeimų, kurios buvo atvykusios iš Lietuvos. Aš iš savo šeimos negalėjau perimti lietuvių kalbos, nes tėvai ir tarpusavyje, ir su mumis bendravo angliškai. Iš vaikystės pamenu tik kelis lietuviškus tėčio žodžius: „rupūžė” ir „į sveikatą”. 

Visada norėjau būti lietuvių bendruomenės dalis, daugiau sužinoti apie savo giminės praeitį. Į Balzeko lietuvių kultūros muziejų atėjau bandydama surasti savo lietuviškas šaknis. Kreipiausi į Genealogijos skyrių, kad ką nors daugiau sužinočiau apie savo senelius iš tėčio pusės: kokioje Lietuvos dalyje jie gimė ir gyveno prieš atvykdami į Ameriką. Muziejuje ir sužinojau, kad čia vyksta lietuvių kalbos kursai amerikiečiams. Todėl nusprendžiau į juos užsirašyti. Užsiėmimus lankau dar neseniai, nuo šių metų rugsėjo. 

Lietuvių kalba man atrodo labai sudėtinga. Mokytis man yra nelengva, bet tuo pačiu smagu. Kartais aš vairuodama klausausi lietuviško radijo, nes turiu savo telefone specialią programą. Klausausi, kaip įvairūs žmonės kalba lietuviškai. Bet jie taip greitai taria žodžius, kad kol kas man atrodo neįmanoma juos atskirti. Bet aš manau, kad toks klausymas vis vien teikia šiokios tokios naudos. Esu sau nusipirkusi lietuviškų, vaikams skirtų knygų. Skaityti reikia pradėti nuo paprasčiausių žodžių ir sakinių. 

Šiuo metu aš esu pensininkė. Anksčiau dirbau socialine darbuotoja. Turiu penkis suaugusius vaikus. Vienas mano brolis yra miręs, dar turiu seserį. Niekas iš mano šeimos narių nekalba lietuviškai. Manau, kad reikėtų nuvykti į Lietuvą, aplankyti tas vietas, iš kurių buvo kilę mano seneliai. Tai yra mano motyvacija mokytis lietuvių kalbos. Noriu nuvykusi į Lietuvą mokėti nors truputėlį lietuviškai. Ir dar: vakarais meldžiuosi, sukalbu „Sveika Marija”. Bandau tą maldą kartoti lietuviškai. Nors negaliu suprasti kiekvieno žodžio, bet žinau, apie ką ta malda. Todėl galiu jaustis taip, kad žinau, ką ištariu savo protėvių kalba. Man tai labai svarbu. 

Dennis Nichols:

Kiekvieną savaitę atvažiuoju į pamokas iš Michigano, IN (atstumas nuo D. Nichols namų iki muziejaus – beveik 60 mylių – red. past.) Lietuvių kalbos jau mokausi 10 savaičių. Iš jų du kartus dėl svarbių priežasčių teko praleisti užsiėmimus. Ar netingiu keltis šeštadienį ir skubėti iš namų? Žinoma, būtų smagu sau sėdėti ramiai prie pusryčių stalo, gerti kavą ir niekur neskubėti. Bet jeigu pasiryžau mokytis, tai ir reikia tą daryti. Kitaip nieko nebus. Kodėl noriu išmokti lietuviškai? Nes mano žmona yra lietuvė. Jos vardas – Rita. Ar moku pasakyti jai lietuviškai „Aš tave myliu ”? Dar ne. Tą kol kas jai sakau angliškai. Norėčiau su jos giminėmis Lietuvoje nors trumpai pasikalbėti lietuviškai. Man įdomu yra mokytis kalbos, kuria kalba mano moteris. Kartu ir labai sunku. Mes pamokų metu mokomės ne tik atskirų frazių, bet ir to, kaip pati kalba veikia. Mane stebina jos formų įvairovė, linksnių gausybė. Žinau, kad tai viena iš seniausių ir turtingiausių pasaulio kalbų. Tačiau manau, kad kiekvienoje kalboje gali rasti jos grožio ir turtingumo įrodymų. 

Dennis Nichols (sėdi) ir Carl Armand yra draugai ir bendraminčiai: vyras turi mokytis žmonos gimtosios kalbos.
Dennis Nichols (sėdi) ir Carl Armand yra draugai ir bendraminčiai: vyras turi mokytis žmonos gimtosios kalbos.

Carl Armand:

Denis yra mano draugas. Mes su juo kartu mokomės lietuvių kalbos, o taip pat turime nemažai panašumų. Vienas iš jų – mūsų abiejų žmonos yra lietuvės. Jos abi yra draugės. Mano žmonos vardas Laima. Su ja susituokiau prieš dvejus metus. Mano pirmoji žmona mirė prieš ketverius metus. Laima iš pirmos santuokos turi dvi dukras, kurios gyvena taip pat Amerikoje. Viena iš jų yra neseniai baigusi studijas, dirba mieste ir kasdien mus aplanko. Jos su mano žmona kalbasi lietuviškai. Aš tuomet pasijuntu tarsi „iškritęs” iš draugijos. Neretai jų paprašau, kad tuo metu, kai aš esu šalia, jos kalbėtųsi angliškai. Suprantu, kad žmonai su savo tautiečiais lengviau yra kalbėtis gimtąja kalba. Jos vyresnioji dukra neseniai susituokė, vestuvėse buvo svečių iš Lietuvos. Kai esu tarp lietuvių, man norisi suprasti, apie ką jie kalbasi, būti to pokalbio dalyviu. Todėl ir pradėjau mokytis. Namuose skaitau lietuviškai, man dar labai sunku teisingai tarti skaitomo teksto žodžius, tačiau žmona mane pataiso. Kol kas tai tik pradžia, tačiau kaip smagu, kai galiu žmonos tautiečiams pasakyti bent kelias lietuviškas frazes ir matyti, kaip jie nustemba. Nors lietuvių kalba yra nelengva, tą jau spėjau suprasti, tačiau tikiu, kad tų lietuviškų žodžių ir frazių išmoksiu. Aš pasiryžęs mokytis. 

Silvija Radvilienė, mokytoja:

Mano pamokas jau antrus metus lankanti grupė – labai atkaklūs ir darbš­tūs studentai. Pamokų metu mes vieni į kitus kreipiamės lietuviškais vardais. Taip Janet tapo Janute, Michael – Miku. Beje, Mikas praėjusiais metais atėjo mokytis todėl, kad rengėsi tuoktis su lietuvaite. Vestuvės turėjo vykti Lietuvoje, todėl šventės metu jis norėjo pasakyti trumpą kalbą lietuviškai. Jam puikiai pavyko įgyvendinti šį planą. Tačiau Mikas nenutraukė mokslų. Neseniai jų šeima susilaukė kūdikio, todėl iš Lietuvos atvyko Miko žmonos mama. Ji nemoka anglų kalbos, todėl Mikas intensyviai mokosi lietuvių. Jam labai išradingai padeda žmona: namuose ant baldų, indų ir kitų daiktų ji užklijavo popieriaus lapelius su lietuviškais tų daiktų pavadinimais. Mikas tikrai nori išmokti ir labai stengiasi. Jam puikiai sekasi. Barbara Dust ėmė mokytis tuomet, kai netyčia susirado Lietuvoje gyvenančių giminių, apie šiuos žmones ji anksčiau nieko nebuvo girdėjusi. Ji su jais susirašinėja lietuviškai. Margarita Mankus yra jauna moteris, ji – būsima gydytoja. Margaritos tėtis yra lietuvis, mama – ispanakalbė iš Puerto Rico. Margarita ir trys jos seserys moka anglų ir ispanų kalbas. Ir tik ji vienintelė iš seserų pasiryžo išmokti tėčio gimtąją kalbą. Apibendrindama galiu pasakyti, kad yra pagrindinės dvi paskatos, dėl kurių mano studentai nori išmokti lietuviškai: tai jų šeima ir lietuviškos šaknys.