„Amerikoje manęs laukė netikėti atradimai”. M. Gudynas: Iš visų Čikagos telefonų knygoje esančių pavardžių – kas penktos pavardės savininkas prijaučia Lietuvai

Virginija Petrauskienė.

Penkerius metus Čikagoje Lietuvos Respublikos generalinio konsulo pareigas ėjęs Marijus Gudynas baigia savo kadenciją ir vasaros pradžioje rengiasi grįžti į Lietuvą. Dažnas čia gyvenantis lietuvis sunkiai įsivaizduoja tautiečių renginį, kuriame nepasirodytų M. Gudynas su žmona Gintarija ir visais keturiais vaikais. Generalinis konsulas visada puikios nuotaikos, mokantis pajuokauti, kiekvienam surandantis gerą žodį. Prabilęs į susirinkusius tautiečius, niekada netuščiažodžiauja ir nekalba atmestinai. Pasako tai, ką reikia, bet dažniausiai savaip, originaliai, „gudyniškai”, iš karto pelnydamas susirinkusiųjų simpatijas.

„Tai geriausias konsulas iš visų tų, kuriuos turėjome ir prisimename”, – tvirtina Čikagos lietuvių veikloje dalyvaujantys tautiečiai. Tiesa, generalinio konsulo darbas neapsiriboja vien susitikimais šventėse. Daugeliui nematomas diplomatinis darbas – svarbi penkerių metų M. Gudyno darbo Čikagoje dalis.  

„Draugo” pokalbis su M. ir G. Gudynais – apie netikėtus atradimus Amerikoje, čia nuvektus darbus, šeimą ir būsimas nusistovėjusio gyvenimo permainas – kelionę atgal į Lietuvą. Mūsų iš anksto suplanuota pokalbio valanda užsitęsė. Interviu išėjo netrumpas, nes per penkerius metus susikaupusias mintis nėra taip paprasta trumpai drūtai surikiuoti. Tačiau iš to, kaip jas rikiavo M. Gudynas – galima suprasti: šiam diplomatui buvo svarbu ne atbūti savo darbo laikotarpį, o atidirbti jį iš visos širdies, taip, kad Lietuvai būtų geriau. Šiandien spausdiname pirmąją pokalbio dalį.  Joje M. Gudyno mintys apie konsulo darbo Čikagoje ypatumus.

Konsule, kokios lanko mintys, prieš paliekant penkerius metus eitas pareigas? Ką atradote sau dirbdamas Čikagoje?

Prieš atvykdamas į Čikagą, skaičiau, domėjausi, stengiausi suprasti, kur vykstu, kokie mano buvimo čia tikslai. Maniau, kad nemažai žinau apie Amerikos lietuvius: ką jie veikia, kokie jų nuopelnai. Daugelis įvardintų čia gyvenusį Prezidentą Valdą Adamkų, dar kelis garsius mūsų tautiečius, tačiau daugelio mūsų žinios tuo ir apsiribotų.

Nors žinojau gerokai daugiau, tačiau atvažiavęs į Čikagą supratau, kad mano žinios buvo gana paviršutiniškos. Pradėjęs dirbti, aš čia sužinodavau kaskart vis naujų dalykų. Ir prabuvęs penkerius metus vis dar iki šiol sužinau ką nors naujo, stebinančio. Dabar, tiek laiko pabendravęs su įvairiomis čia veikiančiomis lietuvių organizacijomis, pavieniais žmonėmis visai kitaip pamačiau visą mūsų tautos emigracijos istoriją. Kai kurie dalykai, kurie Lietuvoje dabar atrodo naujai, iš tikrųjų buvo atrasti jau prieš beveik 100 metų. Dar 1932 metais Lietuvoje buvo įkurta draugija užsienio lietuviams remti. Neseniai pagalvojau, kad jau tada mes turėjome Globalios Lietuvos programą, tik kitaip pavadintą. Kai Lietuva ne tik laukė, kaip ko nors gauti iš emigrantų, bet ir pati ieškojo būdų, kaip sukurti su jais ryšį, jiems padėti. Raginti grįžti atgal į Lietuvą iš jos išvykusius lietuvius – nėra nauja. Tą jau esame darę anksčiau.

Didžiausias mano atradimas Čikagoje, kurį aš išsivešiu – čia egzistuoja kita, kitokia, mažesnė Lietuva. Mes, gyvenantys savo tėvynėje, didžiojoje Lietuvoje, labai nedaug apie čia esančią Lietuvą žinome, jos beveik nepažįstame. Aš tas abi Lietuvas matau tarsi atskiras vienos Lietuvos dalis, tarpusavyje neturinčias pakankamo ryšio, kad galėtų tinkamai viena kitą suprasti ir atsiskleisti kartu. Kiekvienos šios Lietuvos žmonės yra susikūrę savo stereotipus ir jais vadovaujasi. Dėl to pralaimime visi. Yra pasitaikę, kad kalbėdamasis su čia gyvenančiais lietuviais jausdavausi keistai: jie man kalbėdavo apie Lietuvą, o aš klausydavausi ir sau galvodavau, kad nepažįstu tos Lietuvos, apie kurią man jie pasakoja. Aš supratau, kad konsulato misija, nors ir ne pagrindinė, bet ji buvo, yra ir bus – naikinti tuos stereotipus. Čia esanti Lietuva ir jos gyventojai yra milžiniškas potencialas, kurio net mažos dalies mes nepanaudojam bendram reikalui. Jau vien tiek, kiek įvairių kartų lietuvių, mylinčių savo Tėvynę, yra Čikagoje, sunku net įsivaizduoti.

Kad ir kalbant apie pirmosios bangos emigrantų, vadinamųjų „grynorių” (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominiai emigrantai iš Lietuvos į JAV – red. past.) atžalas. Nors dauguma jau yra praradę lietuvių kalbą, tačiau yra kupini švelnių jausmų ir prisiminimų apie senelius, prosenelius, jų pasektas pasakas… Jeigu surastume raktą – kiekvienas iš jų yra lobis, vaikščiojanti mūsų valstybės reklama. Reikia juos sudominti, atsivežti į Lietuvą ir parodyti tą senelių šalį. Nes jų galvose Lietuva yra vargana ir skurdi šalis. Kai pamato dabartinę Lietuvą, šie žmonės grįžę į Ameriką tampa mūsų šalies ambasadoriais. Ir tiems amerikiečiams, kurie ieško, kur būtų galima investuoti Europoje, mintis apie Lietuvą net į galvą neateina. Čia gali žodį tarti tie naujieji, savo lietuviškų šaknų dar nepamiršę ambasadoriai.

Kuris Jūsų, kaip generalinio konsulo Čikagoje darbas Jums pačiam atrodo svarbiausias?

Nežinau, kuris yra svarbiausias, niekad apie tai nesusimąsčiau. Atsakyčiau, kad atvažiuojant keli darbai atrodė labai svarbūs, o išvažiuojant – dar svarbesni. Pirmas – ryšio su bendruomene palaikymas. Mes, kaip diplomatinės tarnybos atstovai, kad ir kuriame pasaulio taške būtume, visada pabandome susidaryti savo draugų sąrašą. Tame sąraše būna žmonės, prijaučiantys Lietuvai.

Čikagoje supratau, kad tokio sąrašo sudaryti neįmanoma. Reikia tiesiog pasiimti telefonų knygą ir penktadalis ar net trečdalis tos knygos ir bus potencialių Lietuvos draugų sąrašas. Tai ir dipukai, ir „grynoriai”, ir litvakai. Litvakai – yra milžiniškas potencialas. Jų vien Čikagoje yra apie 40 tūkstančių (jie patys taip sako). Dauguma jų iš Lietuvos išvykę apie 1890 – uosius. Dabar jau čia yra trečia ar ketvirta, daug pasiekusi jų karta. Pabandykim įsivaizduoti juos kaip būsimus turistus į Lietuvą… Taigi, pirmas darbas – surasti kuo stipresnį ryšį su tais žmonėmis, kurie išgirdę žodį „Lietuva” pajaučia virpesį širdyje. Ir visai nesvarbu, ar jie turi lietuvišką pasą, ar ne. Jie yra lietuviai.

Tas ryšys labai svarbus, kai Lietuva gyvena taikos metu. Tačiau dar svarbiau turėti tuos draugus, jeigu ateina sunkūs mūsų šaliai laikai ir mus paliečia visokios geopolitinės krizės. Tuomet ta bendruomenė, kurios didžioji dalis yra JAV piliečiai, gali išeiti į gatves ir pasakyti: „Mūsų yra daug ir mums ne tas pats…” Beje, tą jie yra darę ne vieną kartą. Tokios bendruomenės puikiai veikia visoje Amerikoje, bet yra ypač stiprios aplink Čikagą: Lemonte, Marquette parke, kitose apylinkėse. Kad ir kaip stengtųsi, konsulatas nenuveiks net mažos dalies to darbo, kurį nuveikia Lietuvių Bendruomenės atstovai ir visi Lietuvai prijaučiantys žmonės. Konsulato darbuotojai tik gali šiek tiek prie tų darbų prisidėti. Prisiminčiau kad ir Baltijos kelio paminėjimą su Algirdu Kaušpėdu. Kai lietuvius buvome aprengę latvių ir estų tautiniais kostiumais, nes nei latviai, nei estai neturėjo pakankamai žmonių, kurie galėtų dalyvauti šioje šventėje. Ta šventė buvo labai graži – su A. Kaušpėdo dainomis, tautiečių ir svečių minios užtvindyta aikšte ir JAV politikais svečiuose. Dar ir Ukrainą prijungėme su dainomis iš Maidano. O kur Lietuvos nepriklausomybės šventės Navy Pier? Mums sako, kad mūsų, lietuvių surengtos šventės yra geresnės už daugelio didesnių šalių, net tokių, kaip Kinijos, rengiamas šventes. Tai todėl, kad mes čia turime potencialą.

Kai atvažiavau ir prisistačiau kaip konsulas, Čikagos meras man pasakė: „Žinau, kad jūsų, lietuvių Čikagoje yra daug. Bet kur jie, kad nesimato? Pajuokavau, kad esame spausti ne kartą, todėl mokame gyventi ir pogrindyje. Lietuviai taip ir gyvena. Bet su lietuviais visada reikia elgtis pagarbiai. Nes jeigu mes supykstame – daug galime padaryti. Pavyzdžiui – Sovietų sąjungą sugriovėme.

Minėjote, kad svarbių darbų buvo ne vienas?

Antra, kas yra labai svarbu – mes turime nemažą atstovybę. Joje teikiame daug  konsulinių paslaugų: rašome įgaliojimus, keičiame dokumentus ir t.t. Kai kurių kitų šalių atstovybės dirba pagal kitokią koncepciją. Jie teikia tik minimaliai konsulinių paslaugų, o visas atstovybės darbas – ekonomikos srityje. Mūsų konsulate viena iš darbo sričių taip pat yra ekonomikos klausimai. JAV vis dar laikoma galingiausia ekonomika pasaulyje. Tačiau mūsų, Lietuvos, įdirbis siekiant stipresnių ryšių su JAV verslu vis dar labai ribotas. Mes labai gerai matėme rinkas Rusijoje, vėliau išmokome dirbti su Europos verslo atstovais. Bet Amerikos rinkos mums atrodė labai toli. Kai aš atvažiavau čia dirbti, konsulate nebuvo nė vieno specialisto, besirūpinančio ekonominiais Lietuvos ryšiais su JAV, išskyrus generalinį konsulą.

Kai atvažiavau, mūsų konsulatas turėjo kuruoti 28 valstijas. Dabar mūsų žinioje liko 25, nes atidarytas LR generalinis konsulatas Los Angeles. Kiekviena iš tų valstijų turi savo parlamentą, gubernatorių. Taigi, į valstiją gali žiūrėti kaip į atskirą valstybę. Aš sakydavau, kad tas Čikagos generalinis konsulatas pagal apimtis aptarnauja tiek valstijų, kiek yra valstybių Europos Sąjungoje. Tačiau aptarnauti tokią „ES” ir neturėti nė vieno žmogaus, besirūpinančio ekonomikos reikalais, yra blogai. Per trejus metus man pavyko Lietuvą įtikinti, kad konsulatui būtinai reikia tokio specialisto. Esu dėkingas Užsienio reikalų ministrui, kad nuspręsta įsteigti ekonomisto etatą Čikagos generaliniame konsulate bei komercijos ataše Los Angeles. Pernai toks specialistas, kuris bus atsakingas už ryšius su JAV ekonomika, pas mus atvyko. Žinoma, mes ir anksčiau dirbdavome su JAV verslo atstovais. Tačiau tik tuomet, kai likdavo laiko. O tą darbą reikia dirbti sistemingai. Stiprinti mūsų ekonominį buvimą JAV – tai labai svarbus žingsnis, žvelgiant į ateitį. Yra tokių valstybių, kurios turi net po du ekonomikos patarėjus kiekvienai valstijai. Šiandien Lietuva turi tik vieną 25 valstijoms. Bet tai jau 100 ar net 1000 procentų daugiau (kiek pasakysi, tiek bus teisinga) negu buvo prieš tai.

Ar pajutote skirtumą po to, kai į konsulatą Čikagoje atvyko dirbti ekonomikos specialistas?

Taip, mes jau pradedame žengti pirmuosius žingsnius, mokomės. Anksčiau ta veikla būdavo vystoma visokiais kitokiais išradingais būdais. Kai aš atvažiavau, LR generalinis konsulatas čia, Čikagoje, atstovavo Vengrijai. Mes išduodavome vizas žmonėms, norintiems vykti į Vengriją. Prieš dvejus metus pasirašėme sutartį dėl atstovavimo Šveicarijai. Visai neseniai pradėjome atstovauti Lichtenšteinui, Islandijai. Vyksta  derybos dėl atstovavimo ir su dar viena Valstybe. Ką tas atstovavimas duoda Lietuvai? Ne tik žmones, kurie ateina prie langelio gauti vizos, bet neretai ir galimybę pabendrauti su didžiųjų korporacijų vadovais. Prieš skrisdami į savo padalinius Europoje, jie pas mus ateina vizų. Kol tvarkomi dokumentai, mes jiems pasiūlome kavos, arbatos, šakočio ir pasinaudojame proga pasikalbėti, papasakoti apie Lietuvą. Čia buvo mūsų išradingas kelias dirbti ekonomikos srityje, kol neturėjome pakankamai pajėgų.

Ar yra tokių darbų, kuriuos planavote, bet nespėjote atlikti?

Yra tokių darbų, bet juos paliksiu tęsti kitiems. Manau, kad yra nepateisinama, jog mūsų šalis iki šiol neturi nė vieno tarpatlantinio skrydžio. Tai mūsų didžiulė bėda ir gėda. Kaip valstybė, mes per mažai stengėmės, kad toks skrydis atsirastų. Žinau, kad Varšuva – Čikaga yra pats pelningiausias skrydis, iš visų mūsų kaimynės Lenkijos oro linijų skrydžių. Man niekas neįrodys, kad Vilnius – Čikaga būtų nepelningas. Tuo pačiu sukurtume kryptį, kuria verslininkai ir turistai lengvai galėtų pasiekti Lietuvą. Manau, jog yra neteisinga, kad Lietuva iki šiol į tai neinvestavo.

Dar vienas stulpas, į kurį esame per mažai atsirėmę, tai litvakai. Lietuvių bendruomenė tai ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės, kurie gyveno Lietuvoje. Per savo kadenciją bandžiau daryti pirmuosius žingsnius į litvakų pusę. Žydų organizacijose yra labai daug litvakų. Jie užima svarbius postus. Iš jų mes galime pasimokyti, su jais bendradarbiauti, pasikviesti tuos žmones ir padėti jiems atrasti ryšį su Lietuva.

Marijus grįžęs į namus toliau dirba konsulu, ar tampa šeimos tėčiu? Ką veikia Čikagoje generalinio konsulo žmona? Kaip jai pavyksta suderinti keturių vaikų mamos ir teisininkės pareigas? Ar Gintarijai patinka apsipirkinėti parduotuvėse? Ar šeima nepavargsta nuolat dalyvauti įvairiuose renginiuose? Kur dar mokosi į Lietuvą grįšiantys Gudynų vaikai? Šie ir daugiau klausimų bei Gudynų poros atsakymų – kitame „Draugo” numeryje.