Rudens dangus. (efoto.lt nuotr.)

Amžinojo rudens burtai

Renata Šerelytė.

Trupučiuką išsigąstu, kai socialiniuose tinkluose imama graužtis dėl praėjusios vasaros ir dedamos į romantišką liūdesį gramzdinančios nuotraukos: rasoti voratinkliai ant varnalėšų lapų, obuolių prikritusi žolė ar išskrendančios į raudoną vakaro horizontą gervės. Paskui nusiraminu, nes suprantu, kad čia tokia mūsų nacionalinė tradicija: sezoninių metų laikų keitimosi apgiedojimas. Ir, žinoma, daugiausia giesmių susilaukia vasara – patetiškų ir, aišku, labiausiai nuvalkiotų epitetų.

Ak, kad nors vienas žmogus būtų originalus ir parašytų, kaip jis ilgisi lapkričio, kada taip greitai temsta ir nostalgiški vakarinės saulės spinduliai nelyginant blyškūs myriop nuteisto kalinio pirščiukai skverbiasi pro plikų medžių kamienus nelyginant juodas grotas!..

Rugsėjo kažkada nemėgau dėl to, kad artėdavo bulviakasis, vienas nykiausių darbų, ir dar dėl voratinklių, kuriuos į rugpjūčio pabaigą lyg pamišę imdavo verpti vorai – prisiveldavo man jų į plaukus ir per kaklą vis brūkšteldavo, kai braudavausi pro krūmus. Visada atsilošdavau, to kaklą pakutenusio siūlo išsigandusi, lyg būčiau užkliudžiusi kilpą.

Bet dabar rugsėjis visai kitoks. Dažniau užuodi ne deginamo lauže bulvienojo, o lauko kepsninėje skrudinamo kepsnio kvapą, ir jau daug daug metų niekas nevaro kasti bulvių –ß nei į kolchozo laukus, nei į močiutės daržą. Jeigu kartais ir įsijungia praėjusių laikų instinktas, skatinantis kažką kaupti ir tempti į rūsį ar sandėliuką, tai leidžiu sau užsimarinuoti keletą stiklainių pikantiškų grybų ar išsivirti saldžiųjų svogūnų ir apelsinų džemo. Visgi baisiai negražu būtų likti be jokio sukaupto vasaros gėrybių derliaus.

Mano vasaros derlius dažniausiai būna kitoks – rankraščiai.

Knygų, scenarijų, recenzijų, pasakų ir visokių keistų nežanrinių dalykų, kuriuos mėgstu labiausiai. Visokių nuotykių, pojūčių, kvapų, sapnų ir vaizdų kaupyklė. Išstypęs grybas, baltas, su žvyneliais išmarginta kepure, panašia į išgaubtą lėkštę, auga visai prie pat psichiatrinės ligoninės tvoros ir atrodo panašus į pabėgusį pacientą. Kai lipam su šuniuku į kalną, kažkas visada skubiai nukurna į daubos tamsą, traškindamas sausus lapus po niūriai kerojančiais krūmais. Kojytės mažos, bet dunda kaip lokomotyvas – kaži, kas ten toks, paukštis ar kiškis?.. Biglis pakrutina nosį, pažiūri į mane gudria akimi, lyg sakydamas – nei vienas, nei kitas. Greičiausiai – grybas. Ir aš tikiu juo.

Aš laukiu ir spalio, ir lapkričio, ir gruodžio, laukiu kiekvienos dienos, nes jos visos keistos ir ypatingos. Juolab kai nežinai, ką išgirsi ar pamatysi rytoj, kokia šviesa skverbsis pro medžių kamienus ir kas nutapsės nuo kalno į daubos apačią, taip ir nepasirodęs.