Žydrosios lagūnos stebuklai.
Žydrosios lagūnos stebuklai.

Antra diena ugnies ir ledo šalyje

Ieva Marija Mendeikaitė.

Antrąją dieną kėlėmės anksti, nes reikėjo pamatyti viską, ką gražiausio turi parodyti pietų Islandija. Tik įlipę į autobusą apsidžiaugėme, kad nepasirinkome Islandijos pamatyti išsinuomotu automobiliu – ne tik todėl, kad keletą tokių nelaimėlių sutikome pakelėse su įstrigusiais purve automobilio ratais, bet ir todėl, kad vėjas buvo toks stiprus, jog daugelis kelių buvo uždaryti. Taip pat dar buvo moterų teisių diena, tad miesto centras po penktos valandos vakaro dėl uždarytų kelių buvo beveik nepasiekiamas. Keliaudami autobuse išgirdome, kad būna tokio stipraus vėjo, jog mašinas jo gūsiai netgi nuneša nuo kelio.

Tad patogiai įsėdę į autobusą, nieko nelaukę, pajudėjome link piečiausio Islandijos kaimelio – Vìk. Šis miestelis yra ne tik pats piečiausias taškas visoje Islandijoje, tačiau garsėja ir savo nežmoniško grožio juodojo smėlio paplūdimiais ir kalnų didybe. Vos išlipę iš autobuso, iškart patraukėme prie vieno jų. Tačiau paisėme gidės patarimo, kad geriau neiti prie pat vandens, nes jei dėl didžiulio vėjo ir bangų jus įtrauktų į vandenį – greičiausiai jokio išsigelbėjimo neberastumėte, mat už vandens, supančio Islandiją, arti nėra jokio kito žemės paviršiaus ir taip plūduriuoti jūroje reikėtų ištisus mėnesius, jei ne metus.

Čia pagaliau supratau posakio „pavalgyk, nes dar vėjas nuneš” prasmę. Naudinga informacija buvo tiems, kurie keliavo su vaikais ar mėgsta fotografuoti jūrą iš arti. Jūra ir dangus buvo vienodai balti, tad žiūrint į jų kombinaciją iš toli, apėmė jausmas, tarsi žiūrėtum „Twin Peaks” serialą, kur visur aplinkui tvyro rūkas ir migla. Pats paplūdimys apdovanotas nuostabaus grožio kalnais, kurių forma bylojo, lyg jie ką tik būtų sukurti žmogaus rankų, pagal kažkokį genialų architekto užsakymą. Švarios, sunkios akmens luitų formos priminė juodus stačiakampius, išsidėliojusius taip tvarkingai, jog atrodė, kad jie tikrai kažkieno čia pastatyti specialiai.

Myrdalshreppur ledynas.
Myrdalshreppur ledynas.

Labai gražus ir įsimintinas vaizdas buvo ir Vìk miestelyje ant kalnelio stovinti minimalistinio stiliaus bažnytėlė su ryškiai raudonu stogu (o ryškius ir spalvotus stogus Islandijos gyventojai tikrai mėgsta, remiantis tuo, visa jų sostinės namų flotilė tokiais nusėta ). Šios bažnyčios peizažas priminė Claude Monet impresionistinį tapybos stilių – aplink žalsvai rusvi kalnai, pro kurių plyšius gali išvysti mažytį saulės spindulėlį, apšviečiantį bažnyčios langus ir ryškų jos stogelį bei mažą kryželį ant viršaus, padarantį juos dar ryškesnius. Vaizdas buvo vertas visos kelionės. Toks pilnas ramybės, jūros ošimo ir tylaus akmenėlių dundėjimo žemyn garsų. Galėjai trumpam pasijusti tarsi būtum kitoje planetoje.

Kita stotelė – ledynai ir žydroji lagūna. Iš pradžių – ledynai. Ledynas, kurį aplankėme. vadinosi Myrdalshreppur. Iš šono jis atrodė didžiulis, iki jo eiti nuo stotelės taip pat reikėjo gana nemažai, mat jis kilo iš gana siauro takelio, kurio praėjimu galima buvo eiti tik žmonėms (na, jeigu nenori nukristi į vandenį ar suniokoti kalno autobusu). Pats ledynas tikrai nėra toks didelis kaip kiti Islandijos ledynai, tačiau pagal dydį patenka į penkių didžiausių salos ledynų skaičių. Buvo smagu pirmą kartą savo akimis pamatyti ledyną ne tik atvirutėse ar Google paveiksliukuose, bet ir į jį užkopti; jausmas panašus į tokį, tarsi po ilgos slogos pagaliau atsikimšus nosiai įkvėptum šviežio oro.

Apie žydrosios lagūnos grožį kalbėti tikriausiai bus visiškai beprasmiška, mat nepamačius jos gyvai negalima teigti, kad pamatei Islandiją. Nors natūralių karštųjų vandens srovių pildomų kraterių, kuriuose žmonės gali maudytis, yra gana daug, tačiau nei vienas jų neturi tokio skaidraus, gražaus ir puikiai išvystyto turizmui komplekso. Kai atvykome į žydrąją lagūną, lauke buvo vos vienas laipsnis šilumos, rankos buvo nušalusios, kojų pirštelius jutau net per vilnones kojines – buvo gana sudėtinga. Tačiau tik panirus į vandenį pasidarė taip šilta, gera ir smagu, kad nesinorėjo išlipti, na, matyt, dar ir todėl, kad pats vanduo buvo keturiasdešimties laipsnių pagal Celsijų. Lagūnos vidury, pačiame vandenyje, gavome veido kaukių ir radome barą, iš kurio žmonės galėjo užsisakyti viską – nuo alaus iki pieno kokteilių – ir tiesiog mėgautis gamtos teikiamais malonumais.

Žydroji lagūna – tikriausiai viena įsimintiniausių akimirkų, patirtų Islandijoje. Juk ne kiekvieną kartą maudantis girdi iš po žemių atsklindanti vulkaninių versmių ir magmos riaumojimą.