CENTRAS - Kultūra - Apie „Marčią” – kitaip
Pirmoji scena: Vingių šeimyna prieš permainas.
Pirmoji scena: Vingių šeimyna prieš permainas. (Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotraukos)

Apie „Marčią” – kitaip

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė.

Pažintis su premjera Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre

Kad Julija Žemaitė nebuvo bobutė su skara, demaskavo Aldona Ruseckaitė knygoje „Žemaitės paslaptis” (ji padėkojo, kad buvo pakviesta į spaudos konferenciją). A. Ruseckaitė kalbėjo, kad Žemaitė buvo drąsi moteris, tais laikais savo energija ir noru keisti pasaulį net pranokusi vyrus. Ji mėgo teatrą: mirus vyrui, pirmiausia nuvyko į Rygą pasižiūrėti tikro teatro. Parašiusi apsakymą, P. Višinskio reikalavo, kad kuo greičiau jį atspausdintų ir nuvežtų į kaimą paskaityt: kad žmonės atpažintų save ir kad keistųsi… Pardavusi ūkį po vyro mirties Žemaitė atvyko į Vilnių, aktyviai dalyvavo „Rūtos” draugijoje, ateidavo pasižiūrėti spektaklių pagal savo kūrinius, o po jų užklysdavo į užkulisius, kad pagirtų (pvz., tu gerai mergišių vaidinai) ar „pataisytų” aktorių: ją išvydę salėję aktoriai pasitempdavo…

Kokia aktuali Žemaitė šiems laikams, naujai atrado Vilniaus Mažasis teatras: režisierė Gabrielė Tuminaitė, dramaturgė Paulina Pukytė, teatro menininkai – scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė ir aktorių komanda Eglė Gabrėnaitė,  Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Agnė Kiškytė, Tomas Stirna, Daumantas Ciunis, Rasa Jakučionytė, Vilija Ramanauskaitė, Jūratė Brogaitė.

Viskas prasidėjo nuo dar kartą perskaityto apsakymo „Marti”, kuris buvo privalomas mokykloje, kažkoks stereotipiškas ir kuris dar ir dabar tesukelia tokias asociacijas kaip Vingių Jonas – atseit – slunkius, tinginys ar Katrė – pajodžarga švaruolė, nutekinta, nutremta į nevalyvų Vingių ūkį. Visa tai labai lakoniška, tačiau ir kiek kitoniška, nes aktualu visiems laikams. Šiuo spektakliu jo kūrėjai bando atsakyti į klausimą, ar „tikrai šiuolaikinis moterų emancipaciją ir lygias galimybes šlovinantis pasaulis stipriai pasikeitė nuo Žemaitės aprašytojo”, suprasti XIX a. vedybų, šeimos, meilės ir laimės sampratas ir palyginti jas su šiuolaikinėmis.

Aktoriai Gediminas Girdvainis ir Eglė Gabrėnaitė (Vingiai).
Aktoriai Gediminas Girdvainis ir Eglė Gabrėnaitė (Vingiai).

Naujajame spektaklyje „Marti” stereotipai išnyksta. Tragediją, o ne komediją pirmoje scenoje pranašauja kompozitoriaus Fausto Latėno kuriami garsai už trobesio sienų (griaustinio grumėjimas), į kurį vis sureaguoja Vingių šeimyna. Vingių Jonas – jaunuolis, užvertęs galvą aukštyn, sustingęs lyg koks narkomanas, tiesa, jis lėtapėdis, tačiau toks pats vaikinas, kokių šiandien nemažai: užsidaręs savyje, viskam abejingas, mėgsta pamiegoti, nevalyvas, nerangus: sėda valgyt, o šaukšto nėra, po ilgų šliaužiojimų jį atradęs pirštais nuvalo ir srebia. Taigi taigis – jo „filosofiškas” posakis, kurį jis temoka ištart, vis toks pats ir toks pats, keliantis viltį Katrei, tačiau Jonas jai nepadeda: nei padėti, nei užjausti jis nesugeba, nemoka… Kodėl jis toks? Ar vaikystės traumos (tėvų auklėjimas, aplinka, viską už jį nusprendžianti), ar kitkas tokiu jį padarė? Visa tai savo vaidmeniu bando atsakyti aktorius Tomas Kliukas.

Tėvas atstovauja patriarchatui (akt. G. Girdvainis), jis ir suplanavo, kaip išbristi iš skolų, tai jo idėja „ištekinti” Joną, o jis pats geria ir gers, nes turi tam teisę, jo čia viskas ir jo žodis paskutinis. Jei nepatinka, gali nešdintis; žada močiai vožt į snukį, nesvarbu, kokią ponią (panašią į gariūnų turgaus primadoną) ji bevaidintų. Aktorius G. Girdvainis prisipažino, kad kol kas sunku jam plaukioti šiame vaidmenyje, gal tiktų pagyventi su užribio žmonėmis, kad labiau pavyktų…

Po keturiasdešimt metų vaidinanti „Marčios” spektaklyje Eglė Gabrėnaitė dėkinga režisierei Gabrielei, kad padėjo persikūnyti į Vingių močios vaidmenį – valdingą mamą, kuriai rūpi būti pirmąja moterimi šeimoje. Eglė sutiko vaidinti šį vaidmenį dėl šios puikios komandos. Jaunystėje, 1978 m., režisuojant Kazimierai Kymantaitei, ji vaidinusi Katrę.

Katrė (aktorė Indrė Patkauskaitė) – šiuolaikiš­kai atrodanti mergina, kuri jau subrendusi vedyboms, bet nenorinti tekėti į visai kitokią kultūrinę terpę; vėliau, tėvams prispyrus (ten žemė gera, pievos, ir tau padėsim trobesius pakelt) išteka, tačiau ji per daug naivi, nes tiki, kad kažką pakeis: akmenukų pamėtės, kad per purvus nereiktų braidžiot… Ji nė nesuvokia, kokie išbandymai jos laukia. O jos paskutinis atsisveikinimas „atleiskit” nėra sugniuždytos moters verkšlenimas, greičiau apgailestavimas, kad nesugebėjo pakelti viso to, pakeisti, kaip tikė-josi.

Kokia pavojinga Katrei ta aplinka, savo scenografija parodo ir dailininkas Vytautas Narbutas, kuris verčia ją eiti aukštakulniais per čia pat tiesiamas lentas. Šiaudų sietynas, pakeliamas virš galvos, namų, labiau primenančių svirną, aplinka. Lakoniška, taiklu, kaip ir pati Žemaitės kūryba.

Nesinorėjo iliustruoti Žemaitės kūrinyje minimo purvo, rūsčios buities. Juolab kad pati autorė nerašė realistiškai, veikiau rinkosi hiperbolizaciją. Apsakyme metaforiškai kalbama apie tai, kas vyksta žmonių galvose. Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus, – taip spektaklį pristato rež. Gabrielė Tuminaitė.

Spektaklio ištrauką mačiau prieš premjerą, per spaudos konferenciją. Reiktų pusmečio, kad spektaklis susigulėtų, manė jo kūrėjai. Spektaklis „Marti” vis dar tik gimsta, bet gimsta kitoks. Labai šiuolaikiškas ir reikalingas.