CENTRAS - Kultūra - Apie PLC priežiūrą – su meile
Pasaulio lietuvių centras – viena iš didžiausių žmonių traukos vietų Lemonte.
Pasaulio lietuvių centras – viena iš didžiausių žmonių traukos vietų Lemonte. (PLC archyvo nuotr.)

Apie PLC priežiūrą – su meile

Virginija Petrauskienė.

Lankydamiesi Pasaulio lietuvių centre (PLC), esančiame Lemonte, visada pasidžiaugiame didingu pastatu ir jame esančiomis tvarkingomis ir su meile prižiūrimomis erdvėmis – salėmis, kabinetais, klasėmis, koridoriais, kuriuose smagu nuolat sutikti įvairaus amžiaus žmonių, girdėti lietuvišką kalbą. 

A. Žilys ir L. Gylys gali ilgai ir įdomiai pasakoti apie PLC priežiūros ir remonto darbus – juk per 10 metų tiek daug padaryta.
A. Žilys ir L. Gylys gali ilgai ir įdomiai pasakoti apie PLC priežiūros ir remonto darbus – juk per 10 metų tiek daug padaryta. (Virginijos Petrauskienės nuotr.)

Tačiau retas iš mūsų žino įdomius skaičius, susijusius su šiuo lietuvybės židiniu. Štai keli iš jų: 

Pasaulio lietuvių centro vidaus patalpų plotas – 150 tūkstančių kvadratinių pėdų, jo kiemo teritorija užima 18 akrų žemės plotą. Kasmet centre apsilanko per 200 tūkstančių žmonių. Pastato išlaikymas kainuoja 1 milijoną dolerių per metus. 

Ateidami į nuolat PLC vykstančius įvairius renginius, nedažnai susimąstome apie tai, kas ir už kokiu būdu gaunamus pinigus rūpinasi pastato tvarka, remontu, šildymu, priežiūra ir kitais buitiniais reikalais?

Apie tai – pokalbis su PLC direktoriumi Artūru Žiliu ir savanoriškai, be piniginio atlygio dirbančiu PLC valdybos pirmininku Linu Gyliu. Šis vyrų tandemas, padedamas PLC tarybos ir valdybos savanoriškai dirbančių narių, jau vienuoliktus metus darniai darbuojasi, vadovaudami centrui. Neseniai vykusiame PLC narių susirinkime jie pateikė ataskaitą, ką pavyko centre padaryti per pastaruosius 10 metų. Darbai iš tiesų įspūdingi, nors L. Gylys prisipažino: „Ne vieną kartą norėjosi uždaryti duris ir viską mesti.” Tačiau abu vadovai sėkmingai pradėjo jau antrąjį savo darbo centre dešimtmetį – laukia nauji darbai, įsipareigojimai ir planai.

Kokiais keliais atsiradote PLC ir užėmėte šias pareigas?

L.G. Praėjusių metų kovą sukako dešimt metų, kaip esu PLC valdybos pirmininkas. Prieš atsirasdamas valdyboje, 33 metus dirbau University of Illinois patologijos departamento administratoriumi. Kai išėjau į pensiją, tuomet mane ir įtraukė. Tuometinis PLC tarybos pirmininkas Paulius Majauskas sakė: „Ateik padirbėti, tu turi puikią patirtį”. Šis darbas yra nelengvas, o už jį niekas nemoka. Todėl nelabai kas ir nori jį dirbti. Bet aš jaučiu pareigą savo darbu atsidėkoti PLC už tai, ką iš jo gavau. Čia mokėsi mano keturi vaikai, dabar mokosi anūkai. Mano žmona buvo pirmoji centro administratorė. Pradžioje manęs prašė padirbėti nors dvejus metus. Bet taip atsitiko, kad dirbu jau vienuoliktus. Man patinka dirbti su Artūru, nes abu sutariame, panašiai viską vertiname, mokame priimti bendrą sprendimą, jeigu reikia, surasti kompromisą. Ir mūsų taryba gražiai dirba. 

A. Ž. Mane taip pat pakvietė tuometinis PLC tarybos pirmininkas P. Majauskas. Pirmiausiai jis prikalbino Liną, paskui ir mane, nes tikėjosi, kad mes galėsime pakeisti tuo metu centre susidariusią nepavydėtiną situaciją. Aš Lietuvoje buvau baigęs ekonomikos ir vadybos magistrantūrą. O 2003 metais atvykęs į Ameriką, dar studijavau MBA ir įgijau verslo administravimo magistro laipsnį. Amerikoje kurį laiką dirbau vadybininku vienoje logistikos kompanijoje, taip pat amerikiečių mokykloje instruktoriumi. Pradžioje mane taip pat prikalbino padirbėti nors kelerius metus, kad centro užstrigę reikalai pajudėtų į priekį. Bet kai ateini ir pamatai, kad tai, ką darai, ima sektis, tas labai įkvepia. O dar įkvepia, kai pamatai, kiek čia žmonių dirba savanoriškai, be atlygio ir kiek tas centras daug duoda lietuvybės puoselėjimui ir išlaikymui. Turime tikrai didžiuotis ir būti dėkingi turėdami patį didžiausią lietuvių centrą už Lietuvos ribų. Per tuos 10 metų mums teko priimti daug atsakingų, sunkių finansinių sprendimų, kurie lemia centro ateitį. 

Kokia tuomet buvo ta PLC situacija? Nuo ko pradėjote darbus? 

A. Ž. Prieš 10 metų PLC situacija buvo labai sudėtinga tiek finansine, tiek organizacine prasme. Dar tuo metu prasidėjo ir ekonominė krizė. Visas vakarinis pastato sparnas buvo tuščias, nenuomojamas. Rytiniame sparne patalpas naudojusi amerikiečių mokykla išsikraustė. Per visą vasarą centro salėse įvyko vos trys renginiai (dabar tiek renginių būna per vieną savaitgalį). PLC banko sąskaitose buvo tik 60 tūkstančių dolerių, pinigų galėjo pritrūkti net darbuotojų atlyginimams, nes pastate skubiai reikėjo daug ką remontuoti. Pradėjome nuo to, kad susėdome tarybos posėdyje ir ėmėme svarstyti, ką pirmiausia daryti. Pradėjome nuo nedidelės paskolos. Kreipėmės į PLC narius, prašydami paskolinti pinigų be procentų (ir dabar tą praktiką taikome, o paskolinusieji gali nurašyti 10 procentų paskolintos sumos dydžio nuo metinių mokesčių). Žmonės suskolino mums apie 60 tūkstančių dolerių. Tai buvo nebloga pagalba – galėjome pradėti būtiniausius remontus. 

L. G. Pradžioje į susirinkimus ateidavo daug žmonių, nes buvo daug nepatenkintų, daugelis norėjo išsakyti priekaištus. Netrūko ir tam tikrų intrigų. Tuomet susirinkimai trukdavo 4– 5 valandas, ilgiausiai ginčydavomės. Aš pamenu, kaip nenorėdavau sekmadieniais ateiti į šv. Mišias, vykstančias Lemonto bažnyčioje, nes prieš pamaldas ir po jų žmonės mane atakuodavo, klausdavo, kada bus sutvarkytas kelias, užlygintos duobės. Aš vis galvodavau, gal man reikia geriau eiti į amerikiečių bažnyčią, ten nors ramiai pasimelsiu…

A. Ž. Galvodami, kaip užsidirbti pinigų, pasitiesėme ant stalo PLC pastato planą ir pradėjome aptarinėti, kaip galėtume išnaudoti kiekvieną kambarėlį, kiekvieną kampelį. Dabar PLC pastate patalpas naudoja 38 įvairios organizacijos, įmonės. Iš jų pelno nesiekiančių – kokios 25. Visai neseniai pas mus įsikūrė ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. Pastaruoju metu sulaukiame prašymų dėl nuolatinio patalpų naudojimo, tačiau mes jau nebeturime vietos, kur galėtume priimti naujai ateinančias organizacijas. 

Kokių turite pajamų šaltinių be patalpų nuomos? Kiek etatinių darbuotojų dirba centre? 

A. Ž. Nuolatinio patalpų naudojimo mokesčiai sudaro apie 35 procentus visų gaunamų pajamų. Dar apie 35 procentus sudaro salių naudojimo įplaukos įvairiems renginiams. Iš tikslinių lėšų telkimo kokiam nors projektui renginių gauname apie 20 procentų PLC metinio biudžeto pinigų. Ir dar vienas pajamų šaltinis – geranoriškos asmenų aukos. Centre dirba aštuoni darbuotojai. Keturi iš jų atlieka įvairius pastato priežiūros, valymo ir tvarkymo darbus, o dar keturi dirba administracijoje. Vienas iš jų – tik puse etato. 

Jūsų dešimties metų darbų iliustruotoje ataskaitoje parašyta, kad per 2009–2018 metus atlikta darbų už daugiau nei milijoną dolerių. Kokie svarbiausi darbai padaryti?

A. Ž. Tų darbų padaryta tikrai daug. Kartais eini ir nebepameni, kaip buvo anksčiau, jau pasimiršo. Gerai, kad turime nuotraukų, kuriose užfiksuoti ankstesni vaizdai. Pamenu, kai pradėjau dirbti, man baisiausiai atrodė tos senosios plytelės koridoriuose: ištrupėjusios, kaip kokiame negyvenamame, apleistame pastate. Kadangi jų tvirtinimo klijuose buvo asbesto, teko samdyti specialią su asbestu dirbančią įmonę, o tai gerokai pabrangino darbą. Šis buvo vienas iš pirmųjų mūsų projektų. 

Vardinant darbus, būtinai reikėtų paminėti gaisro gesinimo sistemos ir vandens purkštukų įrengimą. Tai didelis, brangus tęstinis projektas, kuris turėtų būti baigtas 2022 metais. Kai pabaigėme pirmąjį darbų etapą, Lemonto miestelio ugniagesiai buvo tokie patenkinti, kad mums įteikė lietuviškai parašytą padėką. Jie specialiai ieškojo ir surado žmogų, kuris jiems tą padėką išvertė į lietuvių kalbą. Mes ir patys šiuo darbu patenkinti, nes ta vandens purkštukų sistema užtikrina didesnį pastato saugumą, kilus gaisro grėsmei. O saugumas tikrai svarbu, kai čia renkasi daug žmonių, mokykloje mokosi apie 800 vaikų. Beje, PLC yra vienas iš dviejų gausiausiai lankomų vietų Lemonto miestelyje. Su mumis lankytojų skaičiumi konkuruoja tik netoliese esanti indų šventykla. 

Dar per tą laiką buvo išasfaltuotas kelias, pradedant įvažiavimu iš 127-tos gatvės, taip pat vakarinėje pastato dalyje esančioje automobilių stovėjimo aikštelė, apvažiavimas aplink kryžių kalnelį.

Įdiegta pastato stebėjimo sistema, nupirktos naujos kėdės, išklota nauja kiliminė danga Banio šeimos salėje, biuruose ir vakarinės pastato dalies koridoriuose, pakeista dalies pastato stogo danga. Atskiras pasakojimas – apie suskilinėjusias bažnyčios sienas, kurios ėmė kelti pavojų žmonėms. Vieni meistrai paprašė milijono už vienos sienos sutvirtinimą. Tačiau pavyko surasti kompaniją, kuriai vadovauja labai religingas žmogus. Jis sutiko bažnyčią tvarkyti už protingą kainą ir tą darbą padarė labai kokybiškai. 

Taip pat labai svarbus projektas – viso pastato vidaus ir lauko apšvietimo pakeitimas nauja LED švietimo sistema. Dabar turime ne tik geresnį apšvietimą, bet ir gerokai sutaupome, mokėdami sąskaitas už elektrą. 

L. G. Vienas žmogus paaukojo pinigų tam, kad būtų suremontuoti visi keturiolika PLC esančių tualetų. Iš tiesų šventėms sales nuomojantys žmonės būdavo nepatenkinti, sakydavo, kad viskas būtų puiku, jeigu ne tie nesutvarkyti tualetai. Dabar šis darbas jau beveik užbaigtas. Liko suremontuoti du, tą padarysime šiais metais. 

Visko neišvardinsi, bet ypač norisi pasidžiaugti, kad pavyko pakeisti senąją pastato šildymo sistemą. 

Juk šiam darbui buvo paskelbta speciali pinigų rinkliava? 

L. G. Taip, žmonės aukojo nemažai. Pastebėjome, kad jeigu yra konkretus projektas, tuomet jam žmonės aukoja. Konkretus projektas turi konkrečius rezultatus. Mes esame organizacija, kuri rūpinasi pastatu, jo išlaikymu ir jo būklės gerinimu. Dažnas, paklaustas, ar remia centrą, sako, kad jau paaukojo PLC, o pasigilinus supranti, kad žmogus paaukojo bažnyčiai, arba sumokėjo mokslapinigius mokyklai, arba parėmė dar kurią nors centre esančią organizaciją. Labai tuo džiaugiamės. Tai padeda organizacijoms iš dalies padengti patalpų naudojimo mokesčius ir savo išlaidas. Yra svarbu suprasti, kad kiekviena PLC įsikūrusi organizacija yra atskiras vienetas, kuriems visiems reikia išsilaikyti, kaip ir pačiam PLC. Galime sakyti, kad išsilaikymui mes užsidirbame, tačiau bet kokia renovacija, planinis ar skubus remontas reikalauja papildomų išlaidų, kurias galime padengti tik iš bendruomenės finansinio palaikymo.

A. Ž. Šildymo sistemos pakeitimas buvo 2017 metų projektas. Iki tol buvę šildymo katilai buvo įrengti statant pastatą – 1964 metais. Jie buvo tokie pasenę, kad nuolat gesdavo, be to, ir šildydavo neefektyviai. Aš pats kasdien eidavau į tą katilinę – mintinai visas problemas žinojau. Dažniausiai, kaip tyčia, šildymas sugesdavo vakare arba savaitgaliais. Būdavo, grįžti namo, jau iš centro skambina, kad šildymo nebėra. Vėl važiuoji į darbą, kvieti specialistus. O šie atvažiuoja, kelias valandas pasidarbuoja, sutvarko, bet sumokėti paprašo net kelis tūkstančius dolerių. Ir taip per sezoną ne kartą. Kai ieškojome bendrovės, kuri galėtų mums įrengti naują šildymo sistemą, rinkomės iš kelių turimų kandidatų. Be to, reikėjo ieškoti, iš kur paimti pinigų. Dalį paaukojo žmonės, kitą dalį paėmėme iš santaupų, o likusią dalį pavyko pasiskolinti iš pačios šildymo katilus įrenginėjusios bendrovės. Tai buvo nedidelė dviejų emigrantų – airio ir lietuvio įmonė. Jie paprašė sumokėti pusę sumos – 220 tūkstančių dolerių, o kitą pusę patys paskolino be procentų. Tuos likusius pinigus pasižadėjome grąžinti jiems per dvejus metus. Įdomu tai, kad vienas iš tos bendrovės savininkų – lietuvis, kurio vaikai mokosi pas mus, Maironio lituanistinėje mokykloje ir lanko „Žiburėlį”. Nors dabar šildymo katilai veikia labai efektyviai ir be priekaištų, bet tas žmogus, atveždamas vaikus į centrą, savanoriškai užsuka jų patikrinti. Taip šeimyniškai išėjo. 

Kai supranti, kad turi centru rūpintis taip, kaip savo šeimos namais, tuomet pamažu pasimato rezultatai? 

L. G. Pavyzdžiui, anksčiau mes žiemą samdydavome sniego valytojus, o vasarą – žolės pjovėjus. Tas atsieidavo nepigiai, todėl nusprendėme, kad patiems reikia nusipirkti sniego valymo „trokelį” ir žolės pjovimo įrangą. Tas labai pasiteisino. 

A. Ž. Sniego valymui per žiemą išleisdavome apie 20 tūkstančių dolerių. Ir nebūdavome patenkinti samdomu darbu, nes tie valytojai neskubėdavo. Tarkime, sekmadienio rytą žmonės atvažiuodavo į bažnyčią, o sniego valytojai dar nepasirodę. Kai pagaliau atvažiuodavo sniegvalės, kieme būdavo pristatyta automobilių, sunku gerai nuvalyti. O dabar, kai turime savo sniegvalę, iš pat ankstaus ryto nuvalome sniegą. Visiems patogu, o ir daug sutaupome. „Trokelis” kainavo 33 tūkstančius dol., bet jis mums tarnauja jau beveik 10 metų. Tą patį galima pasakyti ir apie žolės pjovimą.

Mes sakome, kad centras yra mūsų antri namai. Todėl ir turime čia dirbti kaip sau, iš širdies ir šeimininkiškai. Tai nėra asmeninis verslas, bet dirbdamas tu turi žiūrėti kaip į asmeninį. Kitaip nieko nebus. Toks požiūris yra sėkmės garantas. Ir mūsų komandos nariai taip pat mąsto ir jaučia. Kad ir toks faktas: ateidami dirbti 2010 metais PLC sąskaitose radome 66,431dol., o 2018 metų gale ten buvo dešimt kartų didesnė suma. Paskolą R. Riškus salės statybai sumažinome beveik per pusę. Manome, kad yra kuo pasidžiaugti. Turime daug naujų idėjų ir planų kaip dar pagerinti centro veiklą, padaryti efektyvesne ir atnaujinti pastatą, kad jame būtų visiems patogu, jauku ir žmonės norėtų čia lankytis. Negalime sustoti, planuojame toliau remontuoti ir modernizuoti centrą.

Kas per tuos 10 vadovavimo PLC metų labiausiai įstrigo į širdį? 

L. G. Labiausia pamenu vieną aukšto rango svečių viešnagę centre. Tuometinis LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas pakvietė ir atsivežė Čikagoje reziduojančius ES šalių konsulus. Mes surengėme jiems ekskursiją po PLC. Aš vaikščiojau po centrą kartu su Prancūzijos konsulu. Jis man pasakė: „Žinai, kokia Prancūzija didelė, lyginant su Lietuva? Bet mes tokio didelio pastato už Prancūzijos ribų neturime. Didžiuokitės tuo, ką esate sukūrę.” Mums tuos žodžius išgirsti buvo labai malonu ir išdidu. Panašiai stebėjosi ir turkų konsulas, kuris čia buvo atvykęs kartu su dabartiniu Lietuvos generaliniu konsulu Mantvydu Bekešiumi žaisti krepšinio. 

Mes per tuos metus sunkiai dirbome, patyrėme daug streso, bet dažnai atrodė, kad mūsų pastangas ir pasiektus rezultatus nedaugelis įvertina. Dažniau kritikuodavo už tai, kas nespėta padaryti. Todėl dabar, kai kas nors pasako, kad mes gerą darbą atliekame, yra puiku. Vadinasi, žmonės supranta, kad joks darbas pats nepasidaro. 

A. Ž. Aš ne kartą sakiau: jeigu kas kritikuoja, vadinasi, esame matomi. Tuomet matomi ir mūsų padaryti darbai. Manau, kad moralinę teisę kritikuoti turi tie, kurie patys yra prisidėję prie PLC išlaikymo finansiškai arba savanoriaudami. Jeigu kritika teisinga – tuomet ji yra varanti į priekį, skatinanti toliau dirbti. Smagu, kad per tą laiką pavyko suburti šaunią komandą, kuri yra tarsi šeima. Smagu, kad savanoriškai dirbantys ir laiką aukojantys PLC tarybos ir valdybos nariai noriai tęsia darbą vis naujas kadencijas. Vadinasi, centras gyvuoja. 

Ačiū už pokalbį, sėkmės jums toliau dar geriau gyvuoti gyvuoti.  

Šie žmonės – tikras Pasaulio lietuvių centro variklis (iš k.): Robertas Kandzezauskas, Elena Reklaitytė, Diana Aleknaitė, Linas Gylys, Jolanta Kurpis, Jurgis Riškus, Artūras Žilys, Rasa Jovaišienė, Nijolė Simutienė ir Antanas Gedvilas.
Šie žmonės – tikras Pasaulio lietuvių centro variklis (iš k.): Robertas Kandzezauskas, Elena Reklaitytė, Diana Aleknaitė, Linas Gylys, Jolanta Kurpis, Jurgis Riškus, Artūras Žilys, Rasa Jovaišienė, Nijolė Simutienė ir Antanas Gedvilas. (PLC nuotr.)