Apie Sausio 13-ąją – dieną, kitaip pasukusią gyvenimo vairą

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Būdamas 17-kos, Aleksiejus Gaiževskis mokėsi plataus profilio traktorininko specialybės. Tačiau 1991-ųjų Sausio 13-osios naktis, praleista Lietuvos tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, pasirengus juos ginti, o jeigu prireiks – net žūti, pakeitė vaikino gyvenimą. Jis pasuko Lietuvos kario keliu. Šiandien pulkininkas A. Gaiževskis – LR kariuomenės atstovas NATO būstinėje JAV.

Pokalbis su plk. A. Gaiževskiu

Su Lietuvos kariuomenės pulkininku Aleksiejumi Gaiževskiu, kuris šiuo metu atstovauja Lietuvai, dirbdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Norfolke esančioje NATO transformacinėje vadavietėje, susipažinome praėjusių metų pavasarį Washingtone, kai susitikome Kongreso bibliotekoje. Ten tuo metu buvo iškilmingai minima svarbi Lietuvos šventė – Kovo 11-osios 30-osios metinės. Tai buvo paskutinis šioje bibliotekoje vykęs renginys, prieš visoje šalyje paskelbiant pandemiją. To susitikmo metu pulkininkas pažadėjo interviu „Draugui”.

Šiais metais, artėjant Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos 30-osioms metinėms, prisiminiau tą jo pažadą. Juk prieš 30 metų A. Gaiževskis, tuo metu dar moksleivis, kartu su kitais savanoriais pasiliko Seimo pastate. Jis buvo pasirengęs ginti nepriklausomos Lietuvos parlamentą, o jeigu prireiks – ten ir žūti už tėvynę. Šiandien pulkininko apdovanojimų sąraše – keliolika karinių ir valstybinių medalių, tarp kurių – 1992 metais jam, dar 18-mečiui, įteiktas garbingas Sausio 13-osios atminimo medalis.

Į mano dabar nusiųstą FB žinutę, kuria priminiau mūsų susitarimą, A. Gaiževskis iš karto atsiuntė karišką atsakymą, jame patikinęs, kad savo žodžio yra įpratęs laikytis.

Gerb. pulkininke, ar dažnai prisimenate tą tokią svarbią ir lemtingą Lietuvai 1991 metų sausio 13-osios naktį, kurią praleidote tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmuo­se? Kaip jūs ten atsidūrėte? Papasakokite, kaip jautėtės būdamas su kitais viduje, ką veikėte? Kaip atrodė Seimo salės ir koridoriai? Ar turėjote kokią jums paskirtą kovos užduotį?

Puikus klausimas imantis „jautį už ragų”. Be abejo, kad tų patirtų emocijų, įspūdžių, sukrėtimų ir gilios patirties, kuri buvo patirta jau labai jauname amžiuje užmiršti yra neįmanoma. Man prisiminimus visada pažadina laužo dūmai. Sausio įvykių metu, 1991 metais, tvyrojo labai stiprus šaltis. Momentais atrodė lyg pati gamta nutarė išbandyti laisvės ištroškusius žmones, kad jie atsisakytų laisvės idėjos. Maža to, kad jiems nuolat grasino ir juos įvairiomis priemonėmis gąsdino sovietų kariuomenė, jų slaptosios tarnybos, parsidavusi milicija bei kolaborantai. Dūmai buvo įsiskverbę ne tik į mūsų drabužius, skleidėjo ore, rodėsi, kad jie yra kiekvienoje tavo kūno ląstelėje, o kai jų nebejausdavai, būdavo kažkaip keista, lyg kažko trūktų. Laužai mus ne tik šildė, jie mus suburdavo, jie mums suteikdavo daug daugiau nei tik šilumą ir šviesą. Ugnis buvo kaip laisvės židinys, kurio pakuromis kažkuriuo metu privalėjome tapti mes, pasiaukodami už Laisvę bei Nepriklausomybę, kad pasaulis pagaliau pamatytų to raudonojo kraugerio tikruosius kėslus ir per mūsų aukas jie galėtų nuplėšti jo kaukę… Tačiau prie laužų mes jautėmės vieningi, nes buvome kartu.

Mes su draugu atvažiavome prie parlamento autobusais, kuriuos organizavo Sąjūdžio žmonės ir kuriais veždavo savanorius į Vilnių ginti bei saugoti parlamento nuo galimo Sovietų kariuomenės antpuolio bei tikėdamiesi apsaugoti nuo pakartotinio šturmo, koks vyko 1991 metų sausio 8 dieną, kai kolaborantų minia, su ten integruotais Sovietinio saugumo agentais, bandė šturmuoti mūsų laisvės citadelę. Tą dieną parlamento gynėjai atstovėjo – apgynė Aukščiausiąją Tarybą ir neleido jos užimti. Pamenu, kad tuomet grėsmė kasdien didėjo.  Vienas paskui kitą į Lietuvą leidosi Sovietų sąjungos kariniai lėktuvai, o į Vilnių traukė kolonos šarvuočių, sunkvežimių su Sovietiniais desantininkais bei specialiųjų pajėgų „Alfa” žudikais. Lietuvai reikėjo žmonių, kad parodytų visos tautos valią. Kartu su tūkstančiais Lietuvos Respublikos piliečių į Vilnių atvykome ir mes su draugu Žanu. Man tuo metu buvo 17 metų.

Pabudėję vieną parą lauke prie parlamento, mes su draugu nutarėme išbandyti laimę ir pasiprašyti į Seimo rūmus. Mūsų jaunatviškas kraujas ir patriotizmas reikalavo, kad būtume ten, kur būtų galimybė realiai kovoti. Mums labai pasisekė: buvome įleisti į pastato vidų ir priimti į gynėjų gretas. Tai buvo pati įspūdingiausia mano gyvenimo akimirka, nuo šio momento aš tapau tikros, laisvos ir nepriklausomos Lietuvos kariu. Beje, mes iš karto buvome įspėti, kad mūsų misija yra pasmerkta žūti. Sovietai jau užėmė Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, Spaudos rūmus, tad Lietuvos parlamento jie tikrai nepaliks nesunaikinto. Atsižvelgiant į tai, kad mes planavome priešintis ir kovoti, jie, greičiausiai, naikins visus, kadangi mus laiko teroristais, nacionalistais. Jeigu jie taip žvėriškai elgėsi su civiliais, tai mes, entuziazmu ginkluoti kovotojai, jiems būsime patys tikriausi taikiniai.

Man parlamento gynėjo tarnybą teko pradėti ne pačiu garbingiausiu poelgiu, savotiška avantiūra. Kadangi nepilnamečių nepriiminėjo, pamelavau, kad man 19 metų, o savo dokumentus palikau užmovęs ant parlamento gynybinės sienos. Tiesa, mus dar nuolat įkalbinėjo palikti parlamento pastatą, kad liktų tik minimalus skaičius žmonių. Buvo sakoma, kad nereikia, jog žūtų visi patriotai, mes ateityje būsime reikalingi pogrindžio kovai. Tačiau aš jau buvau apsisprendęs ir net savo mamai paskambinau ir labai atsargiai pasakiau, kur esu bei ką aš veikiu.

Nepaisant to, kad ore tvyrojo didžiulė įtampa, o prie parlamento besibūriuojanti tūkstantinė minia nuolat skandavo „Lietuva, Lietuva”, „Landsbergis”, „Laisvė”, dainavo, giedodavo himną, pačiame parlamento viduje būdavo savotiška ramybė, lyg prieš kokią audrą.                                    

Kiekvienas gynėjas turėjo savo postą, žinojo kuriam padaliniui jis priskirtas. Vyrai neskubėdami įrenginėjo įvairiausias improvizuotas inžinerines kliūtis. Visi langai iš vidaus buvo uždėti smėlio maišais, kad puolančiųjų kulkos smigtų į smėlį, o parlamento gynėjai galėtų kuo ilgiau kovoti, naudodami savo turimas priemones. Visi koridoriai buvo užversti baldais, sukrautos improvizuotos kliūtys, per kurias galėtų praeiti tik po vieną žmogų, o mums tai sudarytų geras sąlygas naikinti priešininkus po vieną. Toks gynybinis planas buvo orientuotas į tai, kad mes privalėjome taupyti kiekvieną šovinį. Mūsų ginklų arsenalas buvo tikrai negausus, tai keletas medžioklinių šautuvų, nedaug mažo kalibro sportinių šautuvėlių, keletas antikvarinių pistoletų, o pati galingiausia mūsų kovos priemonė ir ginklas – vadinamieji „Molotovo kokteiliai”. Tai degaus skysčio mišinys, kuris būdavo supilstytas į stiklinius butelius, o butelio kakleliai užkimšti skudurais arba popieriaus skiautėmis. Butelį reikėjo apversti, palaukti kol sudrėks skuduras, tada jį padegti ir mesti į priešininką. Butelių buvo tokia gausybė, kad jie buvo išdėlioti praktiškai kiekviename parlamento kampelyje. Atrodė, kad užtektų tik mažos kibirkštėlės ir mes lyg Pilėnai supleškėsime. Tačiau mes buvome atsargūs ir jei planavome sudegti, tai tik kartu su sovietų kariais.

Mus su draugu priskyrė Vilniečių gynybiniam būriui, kurio gynybos sektorius buvo Aukščiausios Tarybos pastato pirmojo aukšto kairysis fligelis. Mes buvome praktiškai pačiame numatomo puolimo centre. Buvo netgi parengtas mūšio planas: pasiskyrėme pirmuosius mirtininkus, kurie turėjo žūti, tuomet kiti būtų galėję pasiimti sunaikinto priešininko ginklus kovoti, stengdamiesi sunaikinti kuo daugiau sovietų karių.

Nusprendęs pasilikti kartu su kitais gynėjais Lietuvos parlamento rūmuose, tikriausiai nenujautėte, kad ta naktis pakeis ir jūsų gyvenimą: įėjote kaip profesinės technikos mokyklos moksleivis, būsimasis plataus profilio traktorininkas, o po lemtingos nakties išėjote kaip būsimas karys. Netrukus po to tapote pirmojo neoficialaus Lietuvos oro desantininkų spec. būrio kovotoju, pravarde Voras (apie šį būrį režisierius Andrius Lekavičius sukūrė dokumentinį filmą „Spec. Žvėrynas/Delta Zoo”). Koks buvo ir ką jums reiškia šis Voro gyvenimo etapas?

Taip, labai teisingai, tai buvo lemiamas mano gyvenimo momentas, kadangi parlamente aš tapau ne tik Lietuvos kariu, aš tapau savo šalies idealistiniu patriotu. Galiu pasakyti, kad tam įtaką padarė ir mano matyti pavyzdžiai – vyrai juodomis uniformomis, pirmieji Krašto apsaugos departamento kariai, kurie jau 1990 metais pavasarį pradėjo savo kario kelią. Juk buvo tik keletas mėnesių praėję nuo tos lemtingos dienos, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. O šie vyrai jau drąsiai stojo ginti Lietuvos Valstybės, nors jų likimai galėjo būti pasmerkti.

Specialios paskirties oro desanto būrio atsiradimo priežastis lėmė tai, kad Lietuvai grėsė tiek vidinės, tiek ir išorinės grėsmės, į kurias reaguoti reikėjo specialiai parengtų karių. Tai turėjo būti vyrai, turintys specializuotus kovinius įgūdžius, labai gerą ištvermę, visiškai atsiduodantys užduoties vykdymui, pasižymintys išskirtiniais gebėjimais dirbti tiek individualiai, tiek ir komandoje. Pagrindinės tuo metu priešiškos pajėgos, į kurių veiksmus reikėjo greitos reakcijos – tai Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų, kariuomenės ir jos kontroliuojamos grupuotės. Reikėjo reaguoti į jų  išpuolius prieš Lietuvos valstybės pasienio, strateginius objektus, į LR valstybės pareigūnų, tarnautojų ar tiesiog piliečių užpuolimus, būti pasirengus likviduoti jiems keliamas grėsmes. 

Reikėjo karių, parengtų skubiai desantuotis parašiutais į bet kurį Lietuvos regioną iš bet kokių leidžiamų aukščių. Papildoma užduotis buvo pasirengti diversiniams veiksmams, vesti pogrindinį aktyvų pasipriešinimą jau priešo užimtoje teritorijoje, naudojant visas įmanomas priemones (tarp jų – svarbių priešiškų asmenų likvidavimas, priešo kovinės technikos ir infrastruktūros naikinimas, žalojimas ir t.t.).

Tam, kad būtų sunkiau identifikuoti mūsų, rengiamų kovotojų, asmenybes mes vadindavomės slapyvardžiais. Aš buvau Voras, kiti gavo ki­tų gyvūnų vardus: tarp mūsų buvo Krokodilas, Banginis, Krabas ir pan. Man pravardė prilipo dėl to, kad buvau labai lieknas, aukštas, o pats užsiiminėjau koviniais menais ir galėdavau iškeltą koją laikyti bet kuriam aukštaūgiui ties galva. Matyt ir atrodžiau lyg voras su ilgomis kojomis.

Atranka į padalinį buvo labai griežta, nes mūsų instruktoriumi ir vadu buvo paskirtas Pranas Kasteckas, buvęs penkis kartus Tarybų Sąjungos kovinės savigynos čempionas, tarnavęs Sovietų kariuomenės desantiniuose padaliniuose, o mes dar jį pravardžiuo­davome „kaulų laužytoju”. Jo pravardė buvo Francas. Mus jis treniravo Pociūnų miškuose, o parašiutinius šuolius atlikinėdavome ten pat esančiame aerodrome, pačių Sovietų Sąjungos desantininkų panosėje. Mūsų aerodromo tvora ribojosi su jų kariniu daliniu. Net neabejoju, kad jie žinojo, kas mes tokie, ir kam esame rengiami. Juk galėjo būti duotas įsakymas ir jie galėjo tapti mūsų taikiniais, kaip ir mes jų…

Voro, iš specialios paskirties būrio, kovinė parengtis man padėjo ne tik sustiprėti fiziškai. Tos alinančios treniruotės, bemiegės naktys ir įtampa manyje išaugino stiprų pasitikėjimą savimi. O mes visi tapome viena koman­da, gal dar daugiau – mes tapome kaip šeima. Vienas už kitą galėjome bet ką į gabaliukus suplėšyti. Buvome jauni, buvome nutrūktgalviai, tačiau buvome patriotai ir visiškai atsidavę savo tėvynei kariai.

Manau, kad geriausias tų trenruočių ir fizinio parengimo rezultatas buvo tai, kad po autoavarijos, kurios metu man buvo sulaužyti dubens kaulai, suplėšytas šlaunikaulis, blauzdikaulis, kai patyriau daugybinių kūno nudeginimų, aš sugebėjau išgyventi. Net ir patyręs klinikinę mirtį, mano užgrūdintas organizmas atlaikė, atsigavo. Su avarijos kaltininku, kuris vairuodamas girtas, trenkėsi į mano stovintį automobilį, gulėjome vienoje palatoje. Gydytojai reanimacijoje negalėjo atsistebėti mano gebėjimu taip greitai atsistatyti. Reanimacijos skyriuje dirbusios slaugės ir medicininės seselės, jau vėliau, lankydamos mane bendroje ligoninės palatoje pasakodavo, kad joms gydytojai buvo pasakę, jog aš tikrai neišgyvensiu. Jos pasisakė spėliodavusios, kuriai reikės mane kitą naktį vežti į morgą. Tačiau organizmas, užgrūdintas intensyvių treniruočių, matyt, galvojo kitaip…

Ar pulkininko A. Gaiževskio, atstovau­jan­čio Lietuvai NATO, paveikslas kada nors buvo iškilęs 18-mečio Voro vaizduotėje? Kokius svarbiausius etapus Lietuvos kariuomenėje ir gyvenime jums teko įveikti per tuos 30 metų? Kurie iš jų buvo labiausiai įsimintini?

Ne, tikrai ne. Net minties neturėjau, kad kada nors tapsiu karininku. Atvirai sakant net nesvajojau apie tai. Aš visada norėjau veiksmo, man visada reikėjo adrenalino, ir jei ne tas autoįvykis, tai aš net nežinau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas. Teko savo vidinius arklius nuraminti ir pradžiai bandyti bent atsistoti ant kojų. Kai gydytojai pasakė, kad aš liksiu invalidu visam gyvenimui, aš pasakiau, kad geriau jau žūsiu pratybose ir treniruotėse nei leisiu sau tapti daržove. Po ligoninės dar turėjau keletą operacijų, tačiau buvau labai užsispyręs. Po kurio laiko ne tik toliau šokinėjau su parašiutu, bet dar sugebėjau Lietuviškosios kovinės savigynos varžybose iškovoti ir juodą diržą.

Tapau karininku ir supratau, kad man reikia gyvenime pradėti galvoti ne tik „rankomis ir kojomis”, bet privalau „įjungti” ir galvą. Pradėjau mokytis. Baigiau Lietuvos karo akademiją, tobulinausi lankydamas įvairius kvalifikacinius kursus, buvau atrinktas į karinį koledžą JAV, Fort Leavenworthe. Baigiau vyresniųjų vadų kursus Baltijos gynybos koledže. Mokytis niekada nevėlu. Dabar mėgaujuosi tarnaudamas nerealiame inovacijų, išradimų, transformacijų ir ateities karų analizių pasaulyje. Suprantu, kiek aš dar daug nežinau, kiek daug dar nemoku, bet kaip viskas įdomu. Stengiuosi dalyvauti darbo grupėse, seminaruose, konferencijose, jei tik yra galimybė mokausi įvairiuose kvalifikaciniuose kursuose. Pasaulis dovanoja daugybę galimybių tik reikia ranką ištiesti. Matyt, mano noras būti priekyje, patirti tai, kas nauja, tai, ko dar kiti nebandė, mane veda pirmyn.

Viename iš savo ankstesnių interviu esate pasakęs, kad nesate bebaimis, tačiau labai svarbu išmokti nugalėti baimę. Vis dėlto, gal prisimenate, kada jums buvo sunkiausia nugalėti šį jausmą?

Visada sakau savo kariams, kad bijoti yra normalu. Baimė, bet ne panika, leidžia susikoncentruoti, ji sukelia kraujyje adrenaliną, sutelkia dėmesį, todėl suaktyvėja kitos žmogaus  organizmo reakcijos, sutelktos į būtinybę išgyventi. Tačiau kai baimė perauga į paniką, tada jau blogiau. Todėl per mokymus, pratybas, treniruotes, individulius motyvacinius pokalbius kariams yra skiepijamas pasitikėjimas savimi.  Taip pat, kuo daugiau karys turi realių kovinių patirčių, tuo mažiau lieka galimybių, kad jį surakins baimė, kadangi jis jau mokės su ja kovoti bei ją įveikti. Todėl ne veltui sakoma, kad geriau vienas kariavęs karys nei keletas, nemačiusių kraujo.

Aš manau, kad mano baimes padėjo nugalėti mano paties ambicijos. Pirmą kartą gyvenime šokdamas su parašiutu iš lėktuvo, labai bijojau. Kai kilometro aukštyje atsidaro lėktuvo durys, apačioje matai „žemėlapį”, o instruktorius tau liepia šokti – jausmas nekoks. Nes pats mintyse esi įsitikinęs, kad parašiutas tikrai neišsiskleis, tačiau…pasižiūri į savo bendražygių veidus lėktuve ir supranti, kad geriau iš manęs tegu ant žemės lieka „blynas”, tačiau gėdos prieš bendražygius tikrai nepasidarysiu. Tas pats ir kovinėse situacijose. Jei tu žinai, kad nuo tavo veiksmų priklauso komandos ar tavo draugo gyvybė, tai negali sau leisti nei bijoti, nei dvejoti. Nes ko verta tada tavo išlikusi gyvybė, jei tu išduosi savo draugą savo bailumu? Turiu posakį, kurį visada sakau savo mokomai auditorijai, kad baimė yra sąlyginis reiškinys neleidžiantis žmogui nusižudyti. Aš katalikas, man negalima prieš save pakelti rankos, todėl privalau kovoti taip, kad su savimi „nusineščiau” ir priešininką. Tai atėjo iš Aukščiausios Tarybos laikų, iš tų 1991 metų. Ir per tą laiką niekas mano viduje ir nepasikeitė. Tik išorė kažkiek, bet tai – tik „maskuotė”.

Aleksiejau, papasakokite apie savo šeimą. Ką jūsų brangiausi žmonės veika čia, Amerikoje?

Turiu nuostabiausias pasaulyje dvi dukras: Ronetą, kuriai jau 22 -eji ir trylikametę Laurą. Ir, aišku, gražuolę žmoną Svetlaną. Kai esi apsuptas tokių princesių ir karalienės,  tai yra pati didžiausia motyvacija dėl jų stengtis. JAV atvykome tuomet, kai dar nebuvo prasidėjusi viruso invazija. Dėkui Dievui spėjome labai daug apkeliauti. Spėjome ir Niagaros krioklius apžiūrėti, Washingtono DC, buvome Floridoje, Key West, Savannah, Tampa, Orlando, Miami ir t. t…. aplankėme daugybę JAV nacionalinių parkų. Gyvename Virginia valstijoje, kur nuostabi gamta, šalia Atlanto vandenynas. Liko dar svajonių pakeliauti, kol esame Amerikoje, labai tikimės tai spėti padaryti iki išvykimo į Lietuvą. Mano žmona – šaunuolė ir todėl labai ja didžiuojuosi. Ji visus trejus metus suaugusiųjų mokymo centre mokosi anglų kalbos ir jau man nebereikia vertėjauti ne tik kai einame apsipirkti. Ji visai patogiai jaučiasi, kai kai bendraujame su kolegomis užsieniečiais. Svetlana laisvai kalba rusų, lenkų dabar ir anglų kalbomis. Laura jau trečius metus mokosi amerikiečių mokykloje ir mane vis „traukia per dantį”, kad kalbu su siaubingu akcentu. Vyresnėlė Lietuvoje besimokydama sugebėjo baigti tarptautinį koledžą irgi anglų kalba.

Kaip labiausiai mėgstate leisti laisvalaikį?

Sportuojame, JAV tam sudarytos idealios sąlygos. Kartais su visa šeima sugalvojame pažvejoti. Aš esu aistringas medžiotojas. Turiu visus reikalingus leidimus ir galiu laisvai medžioti visoje JAV teritorijoje. Tad ruduo – mano laikas. Šioje šalyje labai turtinga gamta: miškai brandūs, žvėrių daugybė, o ir iššūkių daug. Teko matyti nemažai įvairiausių gyvačių, tad Amerikos miškai skiriasi nuo Lietuvos. Mėgstu skaityti istorines knygas, domiuosi karo istorija.

Ar pasiilgstate Lietuvos ir ten likusių brangių jums žmonių, draugų? Kiek laiko dar dirbsite JAV?

Labai pasiilgstu. Gali keliauti kur nori, tačiau gimtinė viena. Jei reikėtų Amerikoje būti dar ilgiau, tai manau, kad susirgčiau namų ilgesiu. Namo iškeliaujame jau šių metų rugpjūtį.

Lietuva yra nuostabiausias kraštas pasaulyje. Jos ežerų spalvos, vandens minkštumas, miškų žaluma, samanų patalai, tas tiltelis į tvenkinuką… sodas su besirpstančiais obuoliais… Noriu namo taip, kad sapnuoju kaip ten vaikštau, kaip važiuoju į darbą, iš jo. Pasiilgau savo vyresnėlės dukros, kuri jau baigusi mokslus ir dirba Lietuvoje, pasiilgau mamos, brolių, sesės, giminių, draugų, bendražygių. Pasiilgau mūsų šiltai vėsios vasaros, bet labai jaukios, su svajingai vakare pievas užliejančiu laumių ūku. O koks Lietuvoje pavasaris, ar atsimenate, kaip pavasarį žemė kvepia, kokia mūsų žemės graži spalva… Galėtum įkvėpti to gaivaus pavasarinio vėjo ir nesinori iškvėpti. Kur, jei nei Lietuvoje, ruduo – tai ne tik derliaus, bet ir įvairiausių grybų metas. O kiek šeimininkės žino receptų? Oho, o kokie skanūs cepelinai po rudeninės bulvių talkos? Niekur pasaulyje tokių nesu ragavęs. Ne, nėra tokios šalies, kuri mane užlaikytų ilgiau nei aš privalau ten būti. Keliauti yra nuostabu, pažinti pasaulį, tautas, kultūras, tradicijas, susipažinti, tai tikra Dievo dovana. Bet vieną dieną tu turi sugrįžti atgal, namo, nes kas saugos ir gins tavo kraštą jei ne tu, kas, jei ne tu, sutvarkysi savo protėvių kapus? O kaip kitaip perduosi savo vaikams savo giminės, savo tautos istoriją, jei negalėsi parodyti, kur visa tai vyko. Po sausio įvykių praėjo 30 metų, o aš jau pradėjau užmiršti kai kurių savo bendražygių vardus, pavardes, veidai blanksta… negalima per ilgai palikti namų, bijau, kad jie netaptų šešėliu.

Kaip įsivaizduojate save po dar 20 metų, kai Lietuva švęs Sausio 13-osios 50-metį?

Labai norėčiau sugebėti iki parlamento nukeliauti pats, ten sutikti tuos pačius draugus, labai norėčiau, kad su mumis, kaip ir dabar, būtų mūsų vaikai, o gal ir jų vaikai. Norėčiau, kad jie didžiuotųsi mūsų Lietuvos istorija, mūsų tautos iškovotomis pergalėmis, noriu, kad Lietuvos laisvės kovotojų, partizanų didvyriški darbai nebūtų užmiršti. Kad naujoji karta neštų širdyje tą patriotizmą, tą dvasingumą, kuris yra persisunkęs Sausio 13-osios laužų dūmais. Labai noriu, kad mūsų vaikai galėtų mėgautis tais laisvės ir demokratijos vaisiais, kuriuos mes jiems iškovojome. Jų uždavinys bus visa tai išsaugoti, o tai nebus lengva. Tačiau mes turime gyventi taip, kad jie mūsų pavyzdžio įkvėpti galėtų atlikti dar didesnius darbus tėvynės labui. Štai šito labiausiai ir noriu sulaukti po 20 ir dar po daugiau metų…

Ačiū už pokalbį, linkiu, kad tie norai išsipildytų su kaupu.