CENTRAS - Geografija-Rajonai - Ar mūsų trispalvė – tik bežadė švenčių palydovė?

Ar mūsų trispalvė – tik bežadė švenčių palydovė?

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Skaitytojai svarsto – šio šeštadienio „Žaibiško pokalbio” klausimas:
„Ką jums asmeniškai reiškia ir kokius jausmus bei mintis žadina Lietuvos trispalvė?”

Minint Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną,  sekmadienį, kovo 12-ąją, Čikagos gatvėmis nuo LR generalinio konsulato iki Navy Pier pastato, kur vyks šventinis minėjimas, bus nešama didžiulė, 30 metrų ilgio Lietuvos trispalvė. Ji buvo pasiūta Lietuvoje ir atskraidinta į JAV.

Trys mūsų Lietuvos vėliavos spalvos – geltona, žalia ir raudona kiekvienam lietuviui savaip svarbios, kiekvienam kelia vis kitokias emocijas. Vieniems vėliava – tik tautinių ir Lietuvos valstybinių švenčių atributas, kitiems – tėvynės, jos laisvės simbolis. Dar kitiems – pasididžiavimo savo tauta ir valstybe išraiška. Arba viskas viename. O kartais tas mūsų vėliavos trijų spalvų derinys, sutiktas kur nors, pasaulio krašte, tampa ženklu, kuris padeda atpažinti tautiečius. Net ir tuos, kurie tik iš senelių yra girdėję apie Lietuvą ir nebemoka mūsų kalbos, tačiau vis vien jaučiasi esantys lietuviai ir tuo didžiuojasi.

Marijus Gudynas.
Marijus Gudynas.

Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje
Marijus Gudynas:

Dar vaikystėje sužinojau, kokia lietuviško žodžio ,,vėliava” kilmė. Man buvo labai netikėta – jis kilęs iš žodžio vėlė. (Lietuviai eidami į karą, save laikydavo vėlėmis, nes žinodavo, kad eina žūti. Karių būrį imta vadinti ,,vėliava”. Vėliau šis pavadinimas perėjo ženklui, kurį būrys nešdavo – Red.) Vėliava reiškia daugiau nei valstybė šiandien. Ji simbolizuoja ir valstybę, ir visus tuos žmones, kurie tą valstybę kūrė. Vėliava man tą ir reiškia.

Ypatingas mano santykis su vėliava susiformavo išvažiavus dirbti į Belgiją. Briuselyje, tuo metu Lietuvai derantis dėl narystės Europos Sąjungoje, mačiau kaip valstybinių švenčių metu Belgijos gyventojai kelia vėliavas. Daugelis jas pakabindavo daugiabučių balkonuose, arba pritvirtindavo prie lango. Ir taip tos vėliavos plevėsuodavo. Būdavo įdomu, kad važiuojant pro daugiabutį, kone kas trečiame lange ar balkone plaikstydavosi vėliavos. Man tai padarė didelį įspūdį. Grįžęs 2003 metais į Lietuvą, ėmiau pats taip kabinti vėliavą. Valstybinių švenčių metu kartu su tuo metu dar mažais savo vaikais išeidavome į balkoną ir jame pakabindavome vėliavą. Pastebėjau, kad po kurio laiko taip ėmė elgtis ir kai kurie kaimynai. Kartais matydavau, kad mamos, sustojusios su savo mažyliais, pirštu rodydavo į mūsų balkoną ir kažką aiškindavo. Noriu tikėti, kad tiems vaikams tąsyk mamos parodyta vėliava kada nors irgi taps svarbiu simboliu.

Regina Vasiliauskienė.
Regina Vasiliauskienė.

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja
Regina Vasiliauskienė:

Tik apsigyvenusi toli nuo Lietuvos pajutau tai, ko niekada gal nebūčiau pajautusi gyvendama gimtinėje. Atsidūrus čia, Lietuvos trispalvė man tapo labai svarbi. Nežinau, kada supratau, kad ji man nėra vien tik tautinių švenčių atributas. Tai yra daugiau. Geltona žalia ir raudona spalvos tarsi kalba, kuria gali susikalbėti lietuvis su lietuviu. Savo automobilį paženklinau maža lietuviška trispalve, nes man patinka sutikti taip pat pažymėtų automobilių.

Kartais važiuodama Čikagos priemiesčiuose pamatau prie namo plevėsuojančią Lietuvos trispalvę ir žinau, kad čia gyvena mano tautiečiai, lietuviai. Kartą slidinėdama su šeima Kolorade pamačiau, kad vienas darbuotojas dėvi kepuraitę, papuoštą lietuviška trispalve. Iš karto jį užkalbinome. Tas žmogus nemokėjo lietuvių kalbos, bet pasisakė, kad yra tikras lietuvis, nes jo seneliai į Ameriką atvažiavo iš Lietuvos. Tokių žmonių, Amerikoje gimusių, nebeišlaikiusių mūsų tautos kalbos, bet besididžiuojančių tuo, kad yra lietuviai, tenka sutikti ir dirbant muziejuje. Jiems irgi svarbi, kiekvienam gal savaip, lietuviška trispalvė. Ir tai paglosto širdį.

Neringa Smilgytė.
Neringa Smilgytė.

Laikinai gyvenanti ir dirbanti Čikagoje
Neringa Smilgytė:

Man lietuviška trispalvė visą laiką buvo labai svarbi. Gimtadienio proga iš bendradarbių gavau labai trokštamą dovaną – Lietuvos vėliavą. Man padovanojo tokią vėliavą, kuri buvo iškelta ne vieną kartą, su kuria buvo dalyvauta įvairuose renginiuose. Ne kartą namuose ją išvyniojau, kad galėčiau pasidžiaugti. Dabar trispalvė keliaus kartu su manimi ten, kur tik aš keliausiu. Kai esi toli nuo Lietuvos – vėliava man atrodo tarsi kažkas sava, dalelė kažko brangaus.

Iš Lietuvos išvažiavau iš karto po mokyklos baigimo. Gyvendama kitose šalyse – Anglijoje, Amerikoje, įsitikinau, kad mūsų, Lietuvių kultūra savita, skiriasi nuo kitų. O vėliava – galimybė pasakyti, kas tu esi, tarsi prisijungti prie kitų Lietuvos žmonių. Mėgstu stebėti krepšinio varžybas, kuriose žaidžia Lietuvos komandos. Nuo šiol eidama į jas galėsiu neštis ir iškelti trispalvę. Svajoju kada nors kopti į kalnus. Kopdama tikrai turėsiu su savimi lietuvišką trispalvę.

Pranas Jurkus.
Pranas Jurkus.

Buvęs DP Vokietijoje, prieš 70 metų gyvavusio legendinio „Baltic University” studentas
Pranas Jurkus:

Man vėliava yra Tėvynės simbolis. Traukdamasis iš Lietuvos prieš antrąją sovietų okupaciją, pasiėmiau su savimi nedidelę Lietuvos trispalvę. Vėliau, jau gyvendmas DP stovykloje mačiau, kad ne vienas iš ten gyvenusių lietuvių, latvių ar estų turėjo savo šalies vėliavas, kurias atsivežė iš namų. Jas iškeldavome per visas šventes, kurias šventėme ten, būdami toli nuo Lietuvos.

Iki šiol mano namuose stovi trijų Baltijos šalių vėliavėlės. Jos yra ne tik mano labai brangus prisiminimas apie tuos laikus – jaunystę, Baltijos universitetą, kurio buvusių studentų kasmet lieka vis mažiau. Aš, priartėjęs prie savo 90-mečio dar galiu blaiviai mąstyti, prisiminti ir liudyti tai, ką patyrėme. Todėl sakau, kad vėliava, kad ir kokių spalvų ji būtų, visais istoriniais periodais ir visose šalyse sukaupia savyje ir spinduliuoja didelę jėgą.

Žilvinas Usonis.
Žilvinas Usonis.

Keliautojas, kelionių kompanijos „You Go Wild” savininkas
Žilvinas Usonis:

Keliaudamas po pasaulį, vežuosi su savimi lietuvišką trispalvę. Ji yra tarsi simbolis to, kas aš ir iš kur esu. Vėliava ir kalba – tai dalis mano atstovaujamos kultūros, tos, kuri mane išugdė. Mes, lietuviai, esame tik dalelė, papildanti pasaulinę kultūrą – lygūs tarp lygių, viena iš pasaulio spalvų. Gal nesu didelis lietuvininkas patriotas tradicine prasme. Himną moku, bet negiedu jo kiekviename lietuviškame susitikime. Taip pat nesuprantu, kodėl laimėjus olimpiadoje reikia apsigaubti vėliava, tokiu būdu didžiuojantis laimėjimais. Nepritariu nuolatinėms varžyboms tarp žmonių ir valstybių. Esu pasaulio pilietis, kuriam nesvarbu sienos. Tokia mano, keliautojo po pasaulį filosofija.

Pamenu, kad sovietmečiu turėjau užsidirbęs amžinojo maištininko etiketę: mokykloje per pamoką nupiešiau trispalvę, tą patį padariau Lenino kambaryje, kai tarnavau so-vietų armijoje. Buvau už tai nubaustas. Sausio 13-ąją kėliau aukštai trispalvę ir su visais siena stovėjau prieš tankus. Dabar man atrodo, kad tai buvo labai maža gyvenimo dalis. Ar visa tai pakartočiau? Nežinau. Ar atsisakymas maištauti ir kovoti padaro mane mažiau lietuviu? Abejoju. Mano kraujas lietuviškas visam gyvenimui. Dabar galvoju, kad mūsų buvimo pasaulyje prasmę nusako ne tautinės vertybės, o tos, kurios galioja visiems vienodai – pagarba, meilė vienų kitiems ir visuotinė taika.