CENTRAS - Geografija-Rajonai - Ar norėtumėte gyventi Dausuvoje?
Ekspedicijos dalyvius domina ne tik Kazio Pakšto ir Kazio Bradūno gyvenimo keliai, bet ir po pasaulį išsibarstę lietuviai.
Ekspedicijos dalyvius domina ne tik Kazio Pakšto ir Kazio Bradūno gyvenimo keliai, bet ir po pasaulį išsibarstę lietuviai.

Ar norėtumėte gyventi Dausuvoje?

Virginija Petrauskienė.

Ar teko girdėti, kad prieš 125 metus Lietuvoje, Užpalių valsčiuje, gimė žmogus, būsimasis profesorius, kuris vėliau apkeliavo daugybę pasaulio šalių, tapo profesionalios geografijos Lietuvoje pradininku ir išgarsėjo ne tik kaip žymus mokslininkas, visuomenės veikėjas, bet ir kaip keistos, iki šiol ne vieno vaizduotę žadinančios ir iš dalies išsipildžiusios idėjos autorius? O idėjos esmė tokia: Lietuvai reikia turėti atsarginę teritoriją, į kurią galima būtų perkelti ir taip išsaugoti nuo karų ir galimų okupantų mūsų šalies vertybes, tarp jų ir tautos genofondą. Tas žmogus buvo Kazys Pakštas. Jis keliavo po pasaulį, ieškodamas vietos, kurioje galėtų kurtis lietuvių kolonija. Šiai būsimai „atsarginei” Lietuvai ir vardą buvo sugalvojęs –Dausuva. Ta šalis, jo nuomone, pati tinkamiausia gyventi lietuviams, galėjo būti Afrikoje arba vidurio Amerikoje. Ar tikrai šis žmogus buvo beviltiškas svajotojas, ar jo planuose būta ir labai racionalių idėjų bei pamąstymų? K. Pakštas daug metų gyveno ir mirė čia, Amerikoje. Tačiau niekada nepaliovė mylėti Lietuvos ir jai dirbti. Šio žmogaus asmenybė daugelio nepaliauja dominti iki šiol. K. Pakšto kadaise pasaulyje keliautais keliais dabar rengiamos ekspedicijos.

Apie tai ir daugiau šio šeštadienio pokalbis su iš Lietuvos keliaujančios ekspedicijos „Brydė per pasaulį 2018” dalyvėmis Genovaite Kyne, Lietuvos geografų draugijos prezidente ir Migle Greičiuviene, Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo archyvų vadove. 

Pirmiausiai papasakokite apie savo šių metų ekspediciją, jos tikslus.

Genovaitė:

Miglė Greičiuvienė (k.) ir Genovaitė Kynė jau ne pirmą kartą drauge keliauja po pasaulį buvusiais K. Pakšto maršrutais.
Miglė Greičiuvienė (k.) ir Genovaitė Kynė jau ne pirmą kartą drauge keliauja po pasaulį buvusiais K. Pakšto maršrutais. (V. Petrauskienės nuotr.)

Pagrindinis tikslas – Lietuvos valstybės 100-mečo paminėjimui norėjome Lietuvoje suburti grupę, kuri keliaudama kalbėtųsi su lietuvių bendruomenių atstovais, gyvenančiais kitose pasaulio šalyse. Ta ekspedicija yra mūsų trečioji, rengiama kartu su Lietuvos žurnalistų sąjungos kelionių žurnalistų klubu.

Esu profesoriaus K. Pakšto pasekėja, kilusi iš to paties krašto, kaip ir profesorius – iš Užpalių. Jis įkūrė Lietuvos geografų draugiją ir daug metų jai vadovavo. Šiuo metu aš jai vadovauju. Mūsų draugija įgyvendina labai daug profesoriaus K. Pakšto iškeltų idėjų. Pradžioje manėme pakeliauti K. Pakšto keliais Amerikoje.

Pradėjome planuoti, kurias vietas aplankysime JAV. Pasakui nusprendėme pasiekti ir kai kurias poeto Kazį Bradūną menančias vietas. Kol planavome maršrutą, mus likimas suvedė su poeto K. Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene, kuri dar turi namus Hawaii, nors dabar daugiau laiko praleidžia Lietuvoje. Taip netyčia atsirado mūsų kelionių maršrute Hawaii, kur nuvykę žadame apsilankyti universitete, susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. O po to ėmėme svarstyti, o kodėl gi neapkeliavus aplink pasaulį? Kodėl turėtume iš Hawaii grįžti į Lietuvą tuo pačiu keliu, kuriuo atskridome? Tai panaši kelio atkarpa, į tą, kurią galima pasirinkti skrendant iš Japonijos, apjuosiant Žemės rutulį ir keliaujant pirmyn, pasiekti Lietuvą. Tada susisiekėme su lietuvių bendruomene Japonijoje,Tokijuje. Taigi, ir ten suplanavome susitikimą, aplankysime universitetą, Lietuvos ambasadą. Trumpas sustojimas bus Singapore, kur gyvena 30 lietuvių. Jie yra užsiregistravę ne kaip bendruomenė, bet kaip Singaporo grupė.

Ką ekspedicija planuoja nuveikti Amerikoje?

Šiandien (pokalbis vyko antradienį, liepos 24 d.) aplankėme Šv. Kazimiero kapines. Ten sustojome prie Stepono Kolupailos kapo. Šis žmogus savo darbais svarbus geografams. Jis buvo geografų draugijos viceprezidentas. O K. Pakštas, kaip sakiau, buvo prezidentas ilgą laiką. Jie ir įkūrė tą Lietuvos geografų draugiją. Šiose kapinėse palaidotas ir kunigas Feliksas Gureckas, kuris labai telkė čia gyvenančius lietuvius. Prie K. Pakšto kapo sugiedojome Lietuvos himną. Toliau – Balzeko lietuvių kultūros muziejus, „Draugo” redakcija, kur K. Pakštas 1924–1925 metais dirbo vyr. redaktoriumi, o K. Bradūnas du dešimtmečius redagavo kultūrinį priedą. Dar suplanuotas apsilankymas Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, kur yra K. Pakšto archyvas.

K. Bradūno poezija skaitoma ant laiptų – tarsi paties poeto dvasia būtų trumpam sugrįžusi.
K. Bradūno poezija skaitoma ant laiptų – tarsi paties poeto dvasia būtų trumpam sugrįžusi. (Jono Kuprio nuotr.)

Iš Čikagos skrendame į Los Angeles. Ten 1939 metais K. Pakštas buvo pakviestas skaityti paskaitų. Kadangi K. Pakštas puikiai jautė tuos bręstančius Antrojo pasaulinio karo įvykius Europoje, jis apsisprendė išvykti iš Lietuvos. Tikėjosi, kad vyksta į Los Angeles laikinai. Bet daugiau jis į Lietuvą nebegrįžo. K. Pakštas ten dvejus metus skaitė paskaitas apie Europos regioninę geografiją ir geopolitiką, o paskui dėstė ir kituose JAV universitetuose.

Mūsų ekspedicijos nariai trumpai susitiks universitete, nes šiuo metu visiems ten atostogos. Labai tikimės susitikti profesorės Marijos Gimbutienės dukterį profesorę Živilę Gimbutas, taip pat planuojamas susitikimas lietuvių bendruomenėje. Norime praplėsti savo geografinį akiratį, todėl pakeliausime po Californijos nacionalinius parkus. O tada kelias į Honolulu, Hawaii. Ten mus priima lietuviai, mes pas tautiečius ir apsistosime.

Kodėl pasirinkote keliauti K. Pakšto ir K. Bradūno keliais ?

Miglė:

Ne tik jų dviejų. Mes pasirenkame tuos lietuvius, kurie keliavo daug po pasaulį, skleidė lietuvybę, pasakojo kitiems apie mūsų šalį – tai ir K. Pakštas, K. Bradūnas, ir Matas Šalčius, Antanas Poška. Tai jau ne pirmoji mūsų bendra – geografų ir kelionių žurnalistų ekspedicija. Viena iš jų buvo bendra kelionė – į Belizą, ieškojome K. Pakšto Dausuvos. Jau gyvendamas Amerikoje, jis labai rimtai buvo numatęs vietą tuometiniame British Honduras, (dabar Belizas).

Genovaitė:

Mes buvome toje vietoje Belize, kur galėjo būti numatyta žemė Lietuvai. Ten būtų galėjusi kurtis lietuvių bendruomenė. Nemažai šio klausimu buvo sutarta su generalgubernatoriumi British Fonduras, arba dabartiniame Belize. Buvo padarytas susitarimas, kuriame išdėstyti 8 punktai. Buvo numatyta, kad lietuvių emigrantams Belize bus leista kurti bendruomenes, statyti bažnyčią, mokyklą… Buvo net teritorija nurodyta, kurioje vietoje galima kurtis. Ir dabar ten yra mažai apgyvendinta vieta – džiunglės pietinėje Belizo dalyje. Mes tris dienas keliavome džiunglėmis.

Koks buvo įspūdis? Ar norėtųsi gyventi tokioje naujojoje Lietuvoje – Dausuvoje?

Genovaitė:

„Draugo” redakcijoje K. Bradūno atminimas gyvas.
„Draugo” redakcijoje K. Bradūno atminimas gyvas. (Jono Kuprio nuotr.)

Aš irgi kartais klausiu lietuvių: ar jie norėtų apsigyventi Belize, jeigu būtų pasiūlyta tokia galimybė. Aišku, galima kurti turizmo verslą. Tą daro nemažai amerikiečių. Jie kuriasi Karibų jūros pakrantėje ir stato kurortinius miestelius.

Miglė:

Aš įsidėmėjau tik vieną tokį pasakojimą: K. Pakštas susirašinėjo su Matu Šalčiumi. Ir į M. Šalčiaus pasiūlymą: „Amerika parduoda Californiją. Gal ta vieta tiktų mūsų tautai? K. Pakštas atsakė: „Žinai, California mūsų tautai per didelė, gal reikėtų jungtis su latviais ir estais?” Tų utopinių idėjų buvo. Yra pastatytas spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras”, tai čia apie K. Pakštą. Prototipas – K. Pakšto idėja, tik šalys nesutampa.

Genovaitė:

K. Pakštas istoriškai buvo atmetęs Madagaskarą, kaip netinkamą lietuvių tautai gyventi. Jis 1930–1931 metais laivu apkeliavo visą Afriką ir Lietuvai antrąja tėvyne buvo parinkęs Angolą. Jis buvo parašęs mokslinę studiją apie tai, ką Angoloje galėtų daryti lietuviai. Kodėl būtent ta teritorija jam pasirodė tinkama? Dalį jos buvo užsiėmę portugalai, jis su amerikiečių ekspedicija buvo išžvalgęs plokštikalnę, kur pakankamai gerai auga javai. Ir lietuviai būtų galėję išgyventi. 

Buvo tokie du etapai, kurių metu jis rinko atsarginę vietą gyventi lietuviams. Vienas etapas buvo  tarpukariu, kai jis po Afriką pakeliavo ir ten ieškojo teritorijos. Kad ten išvykusius dar caro laikmečiu emigrantus reikėtų telkti. O antrasis etapas – jis jau po Antrojo pasaulinio karo atgaivino tą savo idėją. Ir vėl pradėjo ieškoti tų teritorijų. Tai, kaip jau kalbėjome, buvo dabartinis Belizas. Ir K. Pakštas atvažiavęs į Čikagą, pradėjo paskaitas (pats rašo, kad per mėnesį paskaitydavo 60 paskaitų. Per dieną po dvi, skirtingose vietose). Apvažiavo ir didelę dalį Amerikos.

Ir įdomu, kad Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena, kad po paskaitos Baltimorėje visa šeima kalbėjosi apie galimybę keliauti gyventi K. Pakšto numatytoje Dausuvoje. Jie svarstė, ar verta būtų važiuoti gyventi į tą Belizą. Sakė, kad pradžioje aptarė gerąsias to gyvenimo puses – šilta. Bet tėvelis sakė, kad ten, toje šalyje yra daug nuodingų gyvačių, o jis jų labai bijojo, tai nuspręsta nesikraustyti.

Kaip dabar akademinė visuomenė vertina tuometines K. Pakšto idėjas?

Genovaitė:

Anksčiau vieni jį vadino svajotoju, o kiti, ypač žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jį vertino kaip labai protingą, ateitį numatantį žmogų.

„Draugo” redakcijoje.
„Draugo” redakcijoje. (Jono Kuprio nuotr.)

Įdomi ta jo Baltoskandijos idėja. Jis aplink Baltijos jūrą esančias šalis siūlė jungti. Ir iki šiol ta K. Pakšto idėja yra gyva. Kai mums teko dalyvauti susitikimuose su akademine visuomene, vykusiuose šių šalių sostinėse, tai daugelis jų tą idėją iki šiol palaiko.

Man pačiai atrodo, kad kai kuriuos dalykus iš to, ką jis yra pasakęs 1928–1929 metais, dar ir dabar šių laikų Lietuvai galima kai ką pritaikyti. Ypač aktualios jo mintys apie migraciją. Jis visą laiką sakė, kad turime nuolat skaičiuoti savo žmones. Nepaleisti, nes paprastai žmogus keliauja ten, kur jam už darbą mokama geriau. Tai labai tinka šiems laikams. O ko vertas jo pasiūlymas „auginti geną”, rengtis tam blogam periodui, kai geriausias Lietuvos turtas – žmonių genofondas, taip pat auksas ir meno vertybės gali pražūti. Apie tautą jis sakė: „Turime plėstis ne į plotį, o į aukštį”. Pamenu, kad sovietmečiu, mano studijų metais, neleisdavo užsiminti apie K. Pakštą. O dabar vieni geografai K. Pakšto idėjas palaiko, supranta jų toliaregiškumą. O yra dalis, kurie profesorių priima kaip pokštininką.

Tai ekspedicijos metu planuojate ir paatostogauti?

Miglė:

Gal tiksliau būtų pasakyti – praplėsti geografinį akiratį. Atostogos – nelabai tinkamas apibūdinimas. Tokia intensyvi kelionė teikia didelį nuovargį. Tempas didžiulis, norisi kuo daugiau pabendrauti su žmonėmis, pamatyti, sukaupti kuo daugiau informacijos, todėl visur tenka bėgti. Grįžti labiau pavargęs, nei pailsėjęs.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu jums turiningos kelionės.

Ir svečiai iš Lietuvos, ekspedicijos „Brydė per pasaulį 2018” nariai, ir čia gyvenantys bei dirbantys, visi esame viena tauta ir mylime Lietuvą. Įsiamžinome atminimui prie „Draugo” redakcijos.
Ir svečiai iš Lietuvos, ekspedicijos „Brydė per pasaulį 2018” nariai, ir čia gyvenantys bei dirbantys, visi esame viena tauta ir mylime Lietuvą. Įsiamžinome atminimui prie „Draugo” redakcijos. (Jono Kuprio nuotr.)
„Draugo” redakcijoje K. Bradūno atminimas gyvas.
„Draugo” redakcijoje. (Jono Kuprio nuotr.)