CENTRAS - Geografija-Rajonai - Atgimę Suvalkijos dvarai
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras žvelgiant iš Belvederio bokšto. (Danutės Petrauskaitės nuotr.)

Atgimę Suvalkijos dvarai

Danutė Petrauskaitė.

Muziejininkė Vida Matusevi­čienė šalia M. Stankūnienės rūbais apvilktų manekenių.
Muziejininkė Vida Matusevi­čienė šalia M. Stankūnienės rūbais apvilktų manekenių.

Vienas iš mano ir buvusio čikagiečio Vincento Juozilaičio kelionės po Suvalkiją tikslų buvo aplankyti kelis dvarus. O jų šiame turtingame etnografiniame regione būta nemažai. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Arūno Svitojaus manymu, XIX–XX a. sandūroje dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvavo apie 3 300 dvarų, iki mūsų dienų išliko tik apie 500, ir tai nemažos jų dalies – vien fragmentai. Kiti buvo sunaikinti per karus bei sovietmečiu, nemažai jų sugriuvo ir per pastaruosius dešimtmečius, patekę į vandalų ar neišmanių verslininkų rankas.

Jurbarko, Kauno, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių rajono savivaldybių teritorijose man pavyko suskaičiuoti 69 dvarus, nors pereitais metais pasirodžiusios knygos „Sūduvos krašto dvarai” autorius Benjaminas Mašalaitis, įtraukęs dar ir dzūkėjančios Sūduvos (Lazdijų savivaldybės) statinius, jų surado 80. Šiame leidinyje jis pateikė 1888 m. Vilkaviškio apskrities dvarų sąrašą, kuriame užfiksuota 119 dvarų. XX a. 4 dešimtmetyje buvo teigiama, kad jau kitokias ribas turėjusioje Vilkaviškio apskrityje išparceliuoti 123 dvarai. Taigi, akivaizdu, kad nemažai jų sulaukė liūdno likimo, o iki šių dienų išliko ir naujai atgimė tik keletas. Vienas jų – Paežerių dvaras, į kurį pirmiausia ir nutarėme užsukti.

Šis dvaras yra įsikūręs vaizdingame gamtos prieglobstyje – netoli ežero pakrantės ir išsiskiria savo architektūra – ryškiu perėjimu iš baroko į klasicizmo laikotarpį. Šiuos stilingus dviejų aukštų rūmus, apsuptus tuopų ir kaštonų alėjomis, XVIII a. pabaigoje suprojektavo iš Lenkijos kilęs architektas Martynas Knakfusas, Lauryno Gucevičiaus mokytojas. Pradžioje rūmai priklausė Lietuvos didikui Simonui Zabielai, o XIX a. juos įsigijo stambūs žemvaldžiai Gauronskiai, Suvalkijoje bei kitose vietovėse valdę dar apie 100 dvarų. 1939 m. jį nusipirko bankininkas bei Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis, kuris po metų buvo priverstas pasitraukti į Vakarus – puošniu bei menišku interjeru pasižymintis pastatas liko be šeimininko. Karo metais jame veikė žemės ūkio mokykla, vėliau jos vietoje rezidenciją įsirengė vokiečių kariuomenės generalinis komisaras Lietuvoje Theodor Adrian von Renteln. Tuo metu ir buvo išgrobstyti vertingi paveikslai bei baldai.

Paežerių dvaro oficina.
Paežerių dvaro oficina.

Pirmaisiais pokario metais pirmajame rūmų aukšte buvo įrengta vištidė, vėliau – Vilkaviškio melioracijos statybos valdyba, kuri, kaip nebūtų keista, rūpinosi pastatu, restauravo kai kuriuos jo fragmentus, tvarkė tvenkinius ir želdinius. 1995 m. rūmai atiteko Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir rūpestingai jo direktoriaus Romualdo Budrio globai. Būtent šio nenuilstamo kultūrinių vertybių puoselėtojo dėka dvaras atgimė ir sušvito naujomis spalvomis. R. Budrio pastangomis buvo ne tik gauta lėšų atlikti restauracinius darbus, bet ir parūpinti to meto dvasią liudijantys paveikslai, baldai, kiti interjero elementai. Jis pastebėjo: „Dvaras turi būti dvaras. Ir visas interjeras turi būti sukomponuotas taip, kad lankytojas jaustų to meto atmosferą. Ir užuolaidų čia bet kokių nepakabinsi, ir baldų bet kokių neužsakysi, o mes šioje srityje jau esame patyrę ir žinome, kur gražiausias užuolaidas siuva, o kur tinkamus baldus gauti. Vieni jūs būtume ilgai užtrukę.” Šių metų gegužės 21 d. įvykęs iškilmingas Paežerių dvaro atidarymas atvėrė naują puslapį jo gyvavimo istorijoje.

M. Stankūnienės baldais apstatytas Paežerių dvaro kambarys.
M. Stankūnienės baldais apstatytas Paežerių dvaro kambarys.

Dvaro ansambliui priklauso ir Belvederio bokštas bei 2004 m. atidaryta oficina – buvusi ledainė, kuri šiandien pritaikyta muziejaus reikmėms. Prie jos įrengimo finansiškai daug prisidėjo Magdalena Stankūnienė. Be to, ji įkalbėjo Californijoje gyvenančią dvaro savininkę, J. Vailokaičio dukrą, šį pastatą padovanoti Lietuvai. Šių metų pradžioje lakraštis „Sūduvis” rašė: „Kadaise lankydamasi Paežerių dvare dailininkė atkreipė dėmesį į apleistą, griūvančią dvaro ledainę. Su jai būdingu humoru ir įžvalga tuomet tarstelėjo: ‘Restauruokite šį pastatą ir aš jums dovanų atsiųsiu savo darbų’. Taigi, sausio 5-ąją į prieš keletą metų restauruotą jaukią dvaro ledainės salę susirinkę dailininkės gerbėjai išvydo naujausius, prieš pat Kalėdas į Vilkaviškio krašto muziejų atsiųstus jos batikos darbus”. Šiandien atnaujintoje oficinoje vyksta edukaciniai ir meniniai renginiai, kuriuos gausiai lanko vietiniai bei iš kitų regionų atvykę žmonės.

M. Stankūnienė daug prisidėjo prie dvaro ekspozicijų įrengimo. Jos atsiųsti daiktai patalpinti pagrindiniame dvaro pastate – tai baldai, šeimos nuotraukos, kilimas, stalinė lempa, Vytauto Ciplijausko tapytas dailininkės portretas, įvairūs suvenyrai, jos puošnūs rūbai ir mėgiamos skrybelaitės. Čia puikuojasi močiutės austos juostos, seserų ir mamos rankdarbiai, tarp jų – Sibire iš duonos pagamintas rožančius, spalvotais šiaudais inkrustuota dėžutė. Atskiroje lentynoje sudėlioti albumai su fotografijomis ir spaudos iškarpomis iš Magdalenos gyvenimo Lietuvoje, Anglijoje, Amerikoje bei kelionių po tolimas šalis.

M. Stankūnienės dovanota jos mamos dėžutė, pagaminta Sibire.
M. Stankūnienės dovanota jos mamos dėžutė, pagaminta Sibire.

Po dvaro stogu jau ne vienerius metus sėkmingai veikia Suvalkijos regioninis kultūros centras, organizuojantis įvairius renginius, ir Vilkaviškio krašto muziejus. Pastarasis, gyvuojantis nuo 1963 m., yra sukaupęs daugiau nei 212 tūkstančių eksponatų. Vertingiausi saugomi Paežerių dvaro rūmuose – tai Jono Basanavičiaus asmeniniai daiktai, Vinco Kudirkos smuikas, lietuviški elementoriai. Šias ekspozicijas mums parodė rūpestingai jas prižiūrinčios darbuotojos – Vida Matusevičienė ir Aušra Mickevičienė. Vilkaviškiečiai gali didžiuotis – jie turi tviskantį mažąjį Paryžių, kuris jau spėjo tapti turistinės ir meninės traukos objektu. Ypač išpopuliarėjo Paežerių dvaro festivalis, šių metų vasaros pabaigoje jau devintą kartą pakvietęs klausytojus į penkių kamerinės muzikos koncertų ciklą.

Norėjosi dar pasivaikščioti medžių paunksmėje, pasigėrėti panoraminiu vaizdu iš Belvederio bokšto, tačiau mūsų laukė paskutinis kelionės objektas – Zyplių dvaras, tad netrukus pasukome Lukšių miestelio kryptimi.

Muziejininkė-edukatorė Aušra Mickevičienė prie V. Ciplijausko tapyto M. Stankūnienės portreto.
Muziejininkė-edukatorė Aušra Mickevičienė prie V. Ciplijausko tapyto M. Stankūnienės portreto.

Zyplių dvaras – tikri rūmai

Privažiavus arčiau, iš karto į akis krito didžiulis plotas su daugybe pastatų. Paežerių dvaras pasirodė lyg miniatiūrinis perlas prieš daug masyvesnius Zyplių rūmus bei 50 ha teritoriją su didžiuliu parku. Architektūrinį ansamblį sudaro 11 pastatų, bet atidžiau ištyrinėję vietovę dvaro puoselėtojai atrado dar tiek pat, tarp jų – plytinę ir deginimo krosnį. Nors Zyplių dvarą pasiekėme darbo dienai einant į pabaigą, mūsų kantriai laukė administratorė turizmui Lina Palekauskaitė. Pradžioje ji apžvelgė turtingą dvaro istoriją, prasidėjusią dar XIX a. pradžioje.

Zyplių dvaro administratorė turizmui Lina Palekauskaitė.
Zyplių dvaro administratorė turizmui Lina Palekauskaitė.

Sužinojome, kad dvarą ir aplink esančias žemes 1807 m. iš Napoelono Bonaparto gavo kaip dovaną už karinius nuopelnus paskutinio Lietuvos ir Lenkijos karaliaus brolio sūnus Juozapas Poniatovskis. Po penkerių metų jam žuvus, ši nuosavybė atiteko jo seseriai Teresei Tiškevičienei. Deja, nuolat gyvendama Paryžiuje ji negalėjo dvaro tinkamai prižiūrėti, tad 1834 m. pardavė jį Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui, kuris, sėkmingai prekiaudamas mediena, buvo gana dosnus ir įsteigė pradinę mokyklą. (Joje 1864–1866 m. mokėsi Jonas Basanavičius). Zyplių dvaras pergyveno ne vieną šeimininką. Nuo 1855 m. jį valdė J. Bartkovskio podukra Joana Wulfers Kučinskienė, nuo 1888 m. – jos dukra Liudvika Ostrovskaja. Paskutiniu dvaro savininku 1891 m. tapo grafas Tomas Potockis. Jis iš pagrindų pertvarkė pastatus, išplėtė parką, įkūrė oranžeriją, fazanų voljerą, įrengė tvenkinius ir fontanus. Grafas dalyvavo ir lietuvių kultūriniame gyvenime – priklausė „Žiburio” ir „Žagarės” draugijoms, išmoko lietuviškai kalbėti. Jo dėka menininko kelią pasirinko vienas žymiausių lietuvių skulptorių Vincas Grybas, kurio studijas Varšuvoje rėmė T. Potockio giminės.

Pagrindinis Zyplių dvaro pastatas.
Pagrindinis Zyplių dvaro pastatas.

1912 m. grafui mirus, jo turtą paveldėjo žmona, šeimininkavusi dvare dar keletą metų. Susikūrus Lietuvos valstybei, dvaras buvo nacionalizuotas. Tarpukaryje jame veikė iš Seinų atkelta kunigų seminarija, vėliau – žemės ūkio mokykla, karo ir sovietinės okupacijos metais – ligoninės. Jas iškėlus, dvare įsikūrė Mašinų ir traktorių stotis, kolūkio kontora bei apylinkės Taryba. Kurį laiką čia gyveno žmonės, tačiau jiems išsikėlus architektūrinis ansamblis ėmė labai sparčiai nykti. Mat iš niekieno neprižiūrimo pastato buvo ardomi ir vogiami židiniai, parketas, kokliai, langai, durys. Dvaro ansamblis tapo vaiduokliu, kuriame naktimis linksmindavosi girtų jaunuolių kompanijos.

P. Povilaičio baldais apstatytas Zyplių dvaro kambarys.
P. Povilaičio baldais apstatytas Zyplių dvaro kambarys.

Neaišku, kas būtų iš jo likę, jei ne 1981 m. Lukšiuose pradėjęs dirbti Vidas Cikana. Jis yra gimęs ir užaugęs Vilkaviškio rajone, Karklinių dvaro pašonėje, tad jam nuo mažens buvo itin artima dvarų kultūra. Jis ir ėmėsi iniciatyvos išsaugoti šį vertingą Zyplių architektūrinį paveldą. Pradžioje V. Cikanos nurodymu prie centrinio įėjimo buvo prikabintas užrašas: „Žmonės! Nustokit griauti ir niokoti rūmus. Gėda paminklo niokotojams!”

Tačiau vien to nepakako. Reikėjo didelių finansinių investicijų, kad apgriuvęs dvaras prisikeltų naujam gyvenimui. Jos atsirado Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir pradėjus gauti struktūrinių fondų paramą. Tiesa, ji nebuvo lengvai dalijama – reikėjo įrodinėti dvaro atstatymo būtinybę, daryti projektus, važinėti pas valdžios vyrus į sostinę. Bet V. Cikana nenuleido rankų. Kaip „XXI amžiuje” rašė Romas Bacevičius, Lukšių seniūnas 2012 m. rugsėjo 22 d. atidarant restauruotą centrinių rūmų pastatą, kalbėjo: „Kultūra yra ne vien teatras ir parodos, mokėti alėją suformuoti, medį pasodinti – taip pat kultūra”. Šiandien jau yra restauruoti ir kiti ansamblio pastatai. Vienas iš jų – buvusios arklidės, virtusios parodoms skirta erdve.

Jau prieš vykstant į Lukšius, žinojome, kad Zyplių dvare galėsime pamatyti ir čikagiečių – Magdalenos Stankūnienės, Audriaus Plioplio bei Prano Povilaičio atsiųstus eksponatus, todėl pradžioje ir nutarėme juos apžiūrėti bei daugiau sužinoti apie P. Povilaitį, kurio būta itin dosnaus. Tai nebuvo sunku padaryti, nes viename iš dviejų jo daiktais apstatytų kambarių buvo įrėminta mecenato biografija. Kaip pasirodė, jis yra suvalkietis, gimęs Sintautų valsčiaus Šunkarių kaime, karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, Vokietijoje pradėjęs studijuoti humanitarinius mokslus, tačiau JAV pasirinkęs ekonomiką ir administravimą. Jam teko derinti darbą stambioje plieno pramonės įmonėje su veikla lietuviškuose baruose. Ir tai puikiai pavyko.

Atgimusio Zyplių dvaro fragmentas.
Atgimusio Zyplių dvaro fragmentas.

Pranas priklausė ne vienai lietuviškai organizacijai, ypač aktyviai reiškėsi ateitininkų, ALT’o, Kęstučio korporacijos, Pasaulio lietuvių katalikų bendrijos, Tautos fondo gretose, visada noriai aukojo Lietuvos laisvinimo reikalams, rėmė bažnyčias, ligonines. Tad nenuostabu, kad nutarė baldais, indais, paveikslais, knygomis, namų apyvokos daiktais paremti atsikuriantį Zyplių dvarą. O šis šiandien gali pasigirti skaitlingomis ir erdviomis patalpomis. Vienose jų yra eksponuojami archeologiniai radiniai, likę dvarininkų daiktai, kitose – senovinės lovos su viršugalvyje iškabintais M. Stankūnienės tapytais paveikslais – įvairiaspalvių gėlių žiedais, taip pat tautodailininkų darbai – keramikos ir stiklo dirbiniai, mezginiai, marginti kiaušiniai, medžio drožiniai.

Viena salė yra skirta čikagiečio mediko bei menininko Audriaus Plioplio paveikslams, atsispindintiems jo neurologinius tyrinėjimus. Tie paveikslai – tai „Photoshop” programa apdorotos nuotraukos, kuriose užfiksuoti smegenų neuronų brėžiniai, gauti darant elektroencefalogramas. Transformuodamas šias kreives į naujus vaizdus, A. Plioplys jas paverčia įdomiais spalviniais bei grafiniais vitražais.

Zyplių dvaro arklidėse eksponuojama Vytauto Kalinausko skulptūra „Vidas Cikana”.
Zyplių dvaro arklidėse eksponuojama Vytauto Kalinausko skulptūra „Vidas Cikana”.

Visgi didžiausias dėmesys yra skiriamas tradiciniam menui. Apie tai byloja buvusiose arklidėse įrengtos ekspozicijos. Jose galima išvysti Zyplių dvare besidarbavusių meistrų darbus. Mat kasmet čia vyksta tautodailininkų sambūriai „Zyplių žiogai”, respublikiniai puodžių ir kalvių plenerai. Taigi, dvaras atlieka kultūros centro funkcijas. Jame rengiamos ir katalikiškojo jaunimo stovyklos, profesionaliosios bei liaudiškos muzikos koncertai. Vien per šią vasarą čia buvo parodyta Česlovo Stonio kompozicija „Amžinai amžinai neramus”, skirta poeto Pauliaus Širvio atminimui, filmų festivalis „Sidabrinės gervės naktys”, nuskambėjo Pažaislio muzikos festivalio aidai, renginys „Tarp knygos ir meno”, muzikos festivalio „Beatričės vasara” baigiamasis koncertas bei daugelis kitų. Jei savo buvusias valdas šiandien vėl išvystų grafas T. Potockis, jis turėtų likti patenkintas, nes į dvarą sugrįžo meno ir išminties dvasia. Tai pavyko padaryti vietinių gyventojų bei jų rėmėjų dėka, tvarkant, statant, gražinant, aukojant, negailint nei savo laiko, nei materialinių išteklių. Prie tos dvasios palaikymo prisidėjo ir Čikagoje gyvenantys išeivijos mecenatai.

Danutė Petrauskaitė – profesorė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto direktorė, kn. „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990” autorė.

Audriaus Plioplio paveikslas.
Audriaus Plioplio paveikslas.