Atsigręžus į senąjį Vilnių. Menininkai okupacijų žnyplėse

Aldona Žemaitytė.

Straipsnio paantraštė šio teksto skaitytojams gali pasirodyti drastiška. Viso labo tai vilniečių dailininkų kūryba, pristatoma Vilniaus paveikslų galerijoje, parodoje „Vilnius dailėje. 1939–1956 m.” Parodos rengėjai, Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai, tikina, kad tai pirmoji tokio žanro paroda, o analogiškų parodų dar bus ne viena…

Šį kartą pristatomas slogus 1939–1956 metų laikotarpis. Okupacijų – nacistinės ir sovietinės – metas… Laikas, kai Lietuva atsidūrė didžiųjų valstybių karinių, okupacinių „žaidimų” rankose. Rusija karo metais Vilnių perdavė Lietuvai, kuri tuoj pat buvo aneksuota Sovietų sąjungos. Prisiminkim skanduotę „Vilnius mūsų, o mes rusų…” Nepavydėtina dalia anuomet teko vilniečiams, tuo pačiu ir Vilniuje gyvenusiems bei kūrusiems dailininkams.

Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė, Nr. 2) surengęs parodą „Vilnius dailėje. 1939–1956”, atskleidė iki šiol mažai pažintą anuometinių Vilniaus menininkų kūrybinį gyvenimą. Paroda yra tęstinė Vilniaus dailės muziejaus programos „Pasitinkant Vilniaus 700 metų jubiliejų” dalis. 1939–1956 metų laikotarpis apima Antrojo pasaulinio karo ir pirmuosius pokario (iki 1956 m.) Vilniaus dailininkų kūrybos metus, atspindėdamas kūrėjų nuotaikas, meninę kryptį, sąlytį su pirmojo sovietmečio kasdienybe.

Reikia atsiminti, kad Vilniuje iki čia minimo laikotarpio gyveno ir kūrė palyginti dar nedaug lietuvių menininkų, nes būtent Kaune, Lietuvos laikinojoje sostinėje, buvo sutelktos stipriausios kūrybinės pajėgos. Tuo įdomiau stebėti, Lietuvos ir Sovietų sąjungos sutarimu, 1939 metų pabaigoje atgautą tikrąją sostinę Vilnių. Išlauktą, išskanduotą „Mes be Vilniaus nenurimsim”…

O tame lenkų okupuotame Vilniuje gyveno ir kūrė tikrai įdomūs lietuvių tapytojai, grafikai, užfiksavę ir mūsų laikmečiui palikę senojo Vilniaus vaizdus – senamiesčio gatveles, priemiesčius, bažnyčių ir kitų to meto architektūros paminklų meninius atvaizdus. Anuomet šie menininkai buvo jauni, kupini entuziazmo ir nenujautė kokios artėjančios audros juos išblaškys po platųjį pasaulį. Antrasis pasaulinis karas, po to bolševikinės Rusijos okupacija išvijo juos iš gimtojo krašto, išblaškė po visą margą laisvąjį pasaulį, išgelbėjo nuo sovietinių kalėjimų ar Sibiro gulagų. Išvyko Viktoras Vizgirda, bet liko Antanas Gudaitis, išauginęs naują dailininkų kartą, atsispyrusią šabloniškam sovietiniam menui. Liko Justinas Vienožinskis, Pranas Gudynas, ilgametis Vilniaus dailės muziejaus direktorius, geraširdis, padėjęs daugeliui jaunųjų, liko Jonas Kuzminskis, Vilniaus dailės instituto direktorius, mokęs ir išleidęs daug gabių studentų, kurie rinkdamiesi kitonišką, nei sovietinė, saviraiškos kryptį, ėmė garsinti Lietuvą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Iki 1959 m. Vilniuje gyvenęs ir kūręs Rafaelis Chvolesas (1913–2002) sukūrė daug savo raiška įdomių senamiesčio vaizdų. Ypač iš tų gatvelių, kiemų ir kiemelių, kur anuomet buvo Vilniaus geto teritorija. Tokių gatvelių ir kiemelių dar galime aptikti ir šiandieniniame Vilniuje, nors pragmatiška biurokratija, turinti galią priimti sprendimus, bando nušluoti nuo žemės paviršiaus tą vaizdingą senamiesčio „labirintą”.

Paroda, kurią bus galima apžiūrėti net per keletą pavasario ir vasaros mėnesių, yra išskirtinė čia paminėta gatvelių ir kiemelių gausa (žiūrėtojams jie gal įdomiausi). Bet esama ir panoraminių vaizdų su priemiesčiais, miškingomis vietovėmis… Iš viso parodoje patalpinta apie 200 tapybos, grafikos, skulptūros darbų, ji užima net keletą salių…

Bet… neištveriu nepaminėjusi prie šios galingos sovietmečio menininkų parodos prisišliejusių dar vieno senojo Vilniaus mylėtojo, tapytojo Juozapo Kamarausko darbų, telpančių keliose mažutėse salėse. Jo kūryba sklidina adoracijos senajam Vilniui.