„Aušros vartų” reklaminė romano nuotrauka.
„Aušros vartų” reklaminė romano nuotrauka.

„Aušros vartų” autorė – apie save, savo herojus ir kūrybos eigą 

Loreta Steffens.

Rašytoja Marina Julia Neary.
Rašytoja Marina Julia Neary.

Lietuvių kilmės rašytoja Marina Julia Neary savo vaikystę praleido Rytų Europoje ir atvyko į Ameriką, kai jai tebuvo trylika metų. Marina užaugo menininkų šeimoje – abu tėvai buvo klasikinės muzikos muzikantai ir žinovai. M. J. Neary yra žinoma ne tik kaip istorinių  romanų rašytoja, bet ir kaip poetė, dramaturgė, žurnalistė bei redaktorė. Nors dar jauna, ši rašytoja jau spėjo pagarsėti nepaprastai drąsiai savo knygose aprašydama istorines tabu temas. Savo romanuose M. J. Neary iškelia tokias problemas, apie kurias ne kievienas nori kalbėti ar prisiminti. Jos kūrybinis procesas yra vienas iš įdomesnių – rašytoja savo romanus surenka kaip mozaikas, dėlioja vieną dalelę prie kito tol, kol gaunasi vientisas „paveikslas”. Savo įkvėpimo menininkė ieško praeityje: „…Man patinka senų retų knygų kvapas. Aš paprastai neskaitau bestselerių ir nežiūriu populiarių filmų bei TV laidų. Aš mėgstu pati atrasti seniai užmirštus ‘lobius’…”

Apie rašymą, M. J. Neary pasakoja gana atvirai: „Rašytojas turi geras ir blogas dienas. Vieną dieną tu gali parašyti tik vienu prisėdimu pačią nuostabiausią prozą, o kitą – tu negali parašyti nė žodžio. Vieną dieną tu gali gauti tris knygos atmetimo laiškus, o kitą dieną – taip ilgai lauktą leidybinės bendrovės sutartį. Taigi, būti rašytoju tai lyg būti ant niekad nesibaigiančių ‘Amerikietiškų kalnelių’.”

Rašytoja yra gerai žinoma istorinio žanro gerbėjams. Šiandien mes norėtumėme pristatyti  M. J. Neary istorinį romaną „Aušros vartai”, kuris atskleidžia 1880-ųjų metų carinės Lietuvos vargus ir sudėtingus toje terpėje gyvenančių žmonių likimus. Istorinio romano „Aušros vartai” turinys sukasi apie vokiečių kilmės turtingą paveldėtoją Renatą Lichtner, kuri išteka už lenkų dvarininko Tadeušo ir atvyksta gyventi pas jį į carinę Lietuvą. Šis romanas nagrinėja ne tik žmonių tarpusavio santykius, bet ir istorinę to laikmečio tragediją. Tuo metu Lietuva jau nebebuvo Didžioji Kunigaikštystė, bet priklausė carinei Rusijai. Caras Aleksandras III stengėsi visaip išnaikinti ne tik mūsų tikėjimą, bet ir pačią lietuvių kultūrą bei kalbą. Skaitydami „Aušros vartus” skaitytojai susipažins ir pamatys visas skaudžias to meto periferijas. Rašydama šį romaną, M. J. Neary daug studijavo ir rėmėsi tikrais faktais. Vien tik paklausus rašytojos, kokiais šaltiniais rėmėsi, pamatai, kad jos istorinės žinios yra gilesnės nei kai kurių mūsų tautiečių. Autorė yra puikiai susipažinusi su Lietuvos kultūra ir istorija, o jos bibliografijos sąrašui neužtektų ir viso „Draugo” laikraščio. Gerai žinoma rašytoja Sheila Dalton taip apibūdino „Aušros vartus”: „M. J. Neary yra daug pasiekusi žodžio meistrė ir aš labai vertinu jos rašymo manierą bei stilių, detalų tekstą ir sudėtingus knygos herojus bei jos netradicinį požiūrį, kuris daro šį romaną neprilystamą. Tai viena iš unikalesnių knygų, kurią man teko kada nors skaityti.”

Man buvo nepaprastai malonu pabendrauti su intelektualia M. J. Neary ir pasiklausyti jos minčių, kurios liejosi kaip skaidrus upelio vanduo.

Naujosios knygos viršelis.
Naujosios knygos viršelis.

– Mums ir mūsų skaitytojams būtų labai įdomu sužinoti, kada ir kodėl pradėjote rašyti?

– Aš užaugau menininkų šeimoje. Mano mama – koncertuojanti pianistė, o tėvelis – operos meno dėstytojas. Abu tėvai svajojo, kad užaugusi aš tapčiau balerina, bet aš buvau tiesiog tam nesutverta ir fiziškai nepajėgiau to įgyvendinti. Po tokios „nesėkmės” jie iš manęs bandė padaryti pianistę, bet ir tam buvo nelemta išsipildyti – per avariją netekau dalies piršto. Greitai po to mes persikėlėme gyventi į JAV. Čia mano tėvai išsiskyrė ir nustojo „kankinti” mane su savo svajonėmis. Kai man buvo maždaug penkiolika metų, pradėjau eksperimentuoti su istorinio romano kūryba. Žinoma, tas mano pirmasis bandymas buvo gana aštriai sukritikuotas, bet taip, 2009 metais – lygiai po 16 metų, gimė mano debiutinis istorinis romanas „Winfieldo Karalystė”.

– Jūs esate žinoma kaip viena iš stipriausių ir rimčiausių istorinio žanro romanų rašytoja. Kas Jus traukia prie šio žanro?

– Nuo pat pirmų mokslo ištakų, žmonijos istorija buvo manipuliuojama ir iškreipiama, kad pasitarnautų vienokiai ar kitokiai politinei jėgai. Jeigu jūs atsiversite bet kurį Sovietų Sąjungos istorijos vadovėlį, tai pamatysite, kad jame yra visko kas tik įmanoma, bet nėra absoliučiai jokios realybės ir teisybės – tik viena propaganda ir visiška nesąmonė! Taigi, atsivertus tokią knygą, perskaitysite, kad sovietai išmokė lietuvius dirbti žemę” ir, kad jie „ įnešė civilizaciją ir progresą į katalikybės ir pagonių perpildytą šalį”, o dar geriau – kad „mūsų baltai broliai ir seserys galų gale pamatė šviesą.” Tokia skleidžiama propaganda buvo įprastas reiškinys ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose su savo kaimynais kariaujančiose šalyse. Keliose savo knygose aš nagrinėju anglų-airių konfliktą. Jeigu paimtumėte į savo rankas airių vadovėlius iš 1930-ųjų eros, tai pamatytumėte visiškai kitokią anglų reprezentaciją. Tos knygos buvo parašytos, kai visos emocijos dar šviežiai kunkuliavo. Kai tau skauda širdį nuo visų patirtų traumų ir išgyvenimų, yra gana sunku būti objektyviam. Taigi, kaip istorinių romanų rašytoja, aš turiu daugiau laisvės. Aš neapsimetu teisuole ir taip pat neįrodinėju, kad mano požiūris yra objektyvus. Bet tuo pat metu aš priėjau išvados, kad grožinėje literatūroje yra daugiau tiesos negu bet kuriame istorijos vadovėlyje, nes to vadovėlio turinys buvo pagrįstas to laikmečio populiariais sentimentais.

„Trench Coat Pal" viršelis.
„Trench Coat Pal” viršelis.

– Miela Marina, pasikalbėkime apie mums, lietuviams, tokį artimą ir lauktą „Aušros vartų” romaną. Tikrai ne kiekvieną dieną girdime apie romaną, sulaukusį pasaulinio pripažinimo, kuris aprašo būtent mūsų lietuvių kultūrą ir labai mūsų tautai sudėtingą 1880 metų laikotarpį. Kas Jus atvedė prie „Aušros vartų” ir kodėl būtent 1880-ieji?

„Aušros vartus” įkvėpė mano šeimos istorija. Mano tėvelis yra lietuvių-lenkų kilmės, iš Dainavos apskrities. Aš savo vaikystės vasaras praleisdavau kaime netoli Vilniaus. Mano tėčio močiutė buvo labai griežta ir užsispyrusi lenkų kilmės lietuvė, kuri labai emocionaliai išgyvendavo širdies reikalus, bet labai realistiškai žvelgė į gyvenimo, mirties ir karo problemas. Be abejo, aš daug laiko praleidau Vilniuje, senamiestyje, lankydamasi istorinėse vietose. Man, kaip istorinių romanų rašytojai, būtų tiesiog nuodemė nepasinaudoti tokiu turtingu istoriniu paveldu ir visų tų žinių neperteikti knygoje. Yra toks posakis – „Rašyk apie tai, ką pats gerai žinai”, o tai reiškia, kad rašant tu turi remtis savo žiniomis, kurios yra pagrįstos istoriniais faktais, šeimos istorija ir vietine etnografija. Ir visa tai tu turi suvesti į vientisą pasakojimą. Šiuo metu yra tiek daug istorinių romanų apie Tudorų dinastiją ir aš neturėjau didelio noro rašyti apie tą patį ar ką nors naujo pridėti prie šios išsemtos temos. Kartais knyga, parašyta netradicine tema, gali padėti autoriui išsiskirti iš kitų tokio žanro rašytojų. Ir 1880-ieji metai Lietuvoje man pasirodė labai įdomus laikotarpis. Baltų lingvistikos atgimimas ir atgaivinimas buvo pačiame pakilime ir tiek daug tokių šviesių mokslo žmonių, tokių kaip Jonas Basanavičius, visa tai kūrė ir puoselėjo.

– Vienas iš ryškiausių „Aušros vartų” herojų yra baudžiauninkas Antanas, kuris vaikystėje buvo pašėlęs ir užsispyręs vaikas, bet užaugęs tapo dideliu žmonių teisių  ir savo įbrolio Tadeušo gynėju. Kaip šis charakteris užgimė Jūsų novelėje? Ar rėmėtės kokiu nors gyvu pavyzdžiu jį kurdama?

– Antanas ir Tadeušas turi tą patį tėvą, kuris yra žiaurus lenkų dvarininkas. Tadeušas yra teisėtas dvarininko sūnus, kurio motina yra lenkų dama, ir būtent jis paveldės visus turtus. O Antano mama buvo pasinaudota, kaip tais laikais daugelis dvarininkų naudodavosi, be jokių skrupulų ar moralės, savo baudžiauninkais. Vaikai, gimę iš tokios sąjungos, neturėdavo absoliučiai jokių teisių ir dažniausiai jiems gyvenimas būdavo dar sunkesnis nei kitiems. Vaikas, gimęs neteisėtoje sąjungoje, buvo ne tik nepripažįstamas, bet su juo buvo elgiamasi kaip su paprastu baudžiauninku. Antanas gimė 1850 metais, kai baudžiava dar buvo legali ir jis vis dar prisimena, ką tai reiškia būti „daiktu”. Tačiau viskas pasisuka kita linkme, kai jo įbrolis Tadeušas tampa Antano gynėju ir užtarėju, dažnai rizikuodamas savo kailiu. Antanas niekada neužmiršta savo įbrolio gerumo ir pasilieka su juo, net po to, kai tampa laisvas ir nepriklausomas. Ir vietoj to, kad ieškotų darbo miesto fabrike, kaip kiti buvę baudžiauninkai, jis pasilieka ūkyje ir padeda Tadeušui. Jūs teisingai atspėjote, Antanas kaip ir visi kiti romano herojai, yra paremtas gyvu pavyzdžiu.

„Wynfield's Kingdom" viršelis.
„Wynfield’s Kingdom” viršelis.

– Draugystė tarp Antano ir Tadeušo yra labai sudėtinga, bet kartu nepaprastai organiška ir natūrali. Ar planavote šį neblėstantį ryšį padaryti centriniu savo romano siužetu, ar vis dėlto taip gavosi berašant?

– Ši draugystė tikrai  meta iššūkį visiems stereotipams – nesantuokinis jaunesnis sūnus tampa turtingo, teisėto sūnaus gynėju. Tadeušas yra minkštaširdis, nepraktiškas, linkęs į alkoholizmą ir visokius nelaimingus atsitikimus, kai tuo tarpu Antanas yra blaivus, darbštus ir su galva ant pečių. Antanas yra gana sudėtingas charakteris – net neturėjęs aukštesnio išsilavinimo, jis yra labai protingas ir turi gerą intuiciją. Kai į dvarą atvyksta Tadeušo nuotaka Renata ir pradeda niekinti Antaną, jis jai iš karto pasako, kad tokio elgesio netoleruos. Didžiausia ironija yra ta, kad Tadeušas įsivaizduoja esantis didelis savo žmonių gynėjas, bet realybėje yra viskas atvirkščiai. Tai jam yra reikalinga kitų pagalba – jis neturi nė mažiausio supratimo apie tai, kaip dirbti žemę ar kaip tvarkytis su finansais. Visi jį laiko trapiu „vaiku”, kuriam reikia visą laiką padėti ir kurį reikia prižiūrėti.

– Kodėl savo romaną pavadinote „Aušros vartai”?

– Pavadinimas, žinoma, atkeliavo iš mano vaikystės Pilies gatvėje esančios  Aušros vartų koplyčios. Tai ta vieta, kur mano knygoje vyksta lemiami susitikimai ir susidūrimai. Koplyčia turi labai simbolinę prasmę – tai caro nepalaužiamos baltų dvasios simbolis.

– Kaip Jūsų kilmė įtakojo rašant „Aušros vartus”?

– Aš mėgstu apie savo herojus galvoti kaip apie aktorių trupę – visos etninės grupės yra atstovaujamos. Ir aš pati savo DNA turiu po dalelę įvairių etninių grupių – lenkų, lietuvių, rusų, žydų ir vokiečių. Taigi senojo Vilniaus balsai nuolat aidi mano pasąmonėje.

– Kas Jums buvo sunkiausia rašant „Aušros vartus”?

– Be jokios abejonės – meilės scenos. Aš absoliučiai nekenčiu jų rašyti! Aš specialiai visa tai aprašau kaip įmanoma minimaliai ir daugiau užuominomis, negu tiesiai šviesiai. Aš mėgstu palikti kai ką ir skaitytojo vaizduotei. Juk nebūtina viso to tiksliai aprašyti – turi išlikti ir kažkokia paslaptis.

„Saved by the Bang" viršelis.
„Saved by the Bang” viršelis.

– Man nepaprastą įspūdį paliko Jūsų knygos viršelis. Kaip jį pasirinkote?

– Mano leidėjas labai teigiamai atsižvelgia į visus autoriaus patarimus. Viršelio modelis yra New Yorko šokėja Logan Devlin. Ji simbolizuoja vokiečių magnato dukterį Renatą Lichtner. Tikėkit ar ne, bet šiais laikais surasti natūralaus grožio modelį yra praktiškai neįmanoma – beveik visos merginos yra su dažytais plaukais ir oranžinės nuo savaiminio įdegio kremo. Aš ieškojau merginos, kuri turėtų europietišką išvaizdą su vokiečių, slavų ir baltų elementais. Vainiko ir suknelės kontrastas yra pritrenkiantis – jaunos mergaitės figūra atrodo plaukia erdvėje su dviem jos pečius  laikančiomis rankomis, kurios tik pabrėžia jos pažeidžiamumą.

– Kaip mūsų skaitytojai galėtų įsigyti Jūsų knygą?

– „Aušros vartus” galima įsigyti „Amazon” virtualioje knygų parduotuvėje ir kituose didžiausiuose internetiniuose knygynuose.

– Ačiū už įdomų pokalbį – juk ne kiekvieną dieną mes atrandame bestselerį, parašytą apie mūsų protėvių tokią turtingą istoriją ir kultūrą.