Autoritetai ir autoritarai

Renata Šerelytė.

Turbūt nereikėtų stebėtis, kai ne tik savo priešo, bet ir savo draugo ir bendraminčio, o pagaliau ir savo paties sieloje aptinki tai, ką būtų galima pavadinti autoritarizmo ilgesiu. Kiti tai vadina „tvirtos rankos” politika, lyderio dominavimu. Tai, žinoma, nėra nuolankus paklusimas bandos, gaujos, kaimenės, klano vedliui, ypač jeigu esame, kaip sakoma, išsilavinę, praprusę žmonės, kurių vertybės susiformavo Antikos ir Biblijos kultūrų, o ne darvinizmo kovos už būvį pagrindais.

Bet ar tikrai? Ar tikrai dažnas iš mūsų gali vadinti save nepriklausomu nuo tam tikro autoritarizmo žavesio?.. Žinoma, labiausiai tai matyti politikoje – truputį nustebau, kad netgi daugelis kultūros sferos žmonių, pasirodo, mėgsta „kietą ranką” ir kalbėseną, kurią būtų galima įvardyti kaip „kumščio trankymą į stalą”. Ir mėgsta galbūt dėl to, kad patys to stokoja ar taip elgtis nedrįsta, nes neleidžia ilga baudžiavinė patirtis ir jos metu susiklostę elgesio modeliai, padedantys išlikti, prisitaikyti, pelnyti privilegijų.

Norint būti laisvam ir nesiilgėti autoritarizmo nėra labai sunku. Tai nesusiję su autoritetų nepaisymu – nors žodžiai „autoritaras” ir „autoritetas” panašūs, bet jų prasmė vis dėlto skiriasi. Autoritetus reikia ir gerbti, ir jų paisyti, bet reikia ir atsiminti, kad net autoritetai nėra visiškai teisūs, kitaip sakant, jie nėra dievai, jie – tik žmonės. Tad ir jie gali suklysti. Gali apvilti. Tačiau autoritetas – jeigu jis yra išmintingas – neturi teisės pretenduoti į absoliučią jūsų laisvių ir teisių, jūsų pasirinkimų, jūsų skonio ir pažiūrų kontrolę.

Autoritaras tokios teisės irgi neturi. Bet jis manosi ją turįs. Ir geriau žino, kokį vyną gerti jums būtų skaniau, kokį tikėjimą išpažindamas, gautumėte visišką nuodėmių atleidimą ir kokias knygas skaitydamas, įgautumėte daugiau proto. Uždrausdamas jums viena, o leisdamas kita, autoritaras jaučiasi besąs tuo, kuo visada norėtų būti – neginčijamu autoritetu.

Gana liūdna, bet ir dėsninga, kad gyvename pasaulyje, kuriame išmintis – reta viešnia. Ir žmonių, kuriems reikalingas ne autoritetas, o autoritaras, apstu. Nes patogiau gyventi, kai tau viską nurodo. Kai pačiam nereikia galvoti. Kai nenori keistis ir keisti savo pažiūrų ir skonio. O ir bijai – nes kas gi liks iš tavo Aš, kai sugrius įsivaizduojamieji „teisingos pasaulėžiūros” pagrindai?..

Mūsų pasaulyje ne autoritetai, o autoritarai įžūliai ir bravūriškai pretenduoja atstovauti gyvenimiškajai patirčiai ir išminčiai. Tai ryškiai matoma ir juntama. Todėl taip svarbu įsiklausyti, taip svarbu matyti. Taip svarbu atskirti išmintį nuo bravūros. Niekam neprimesti savo skonio ir pažiūrų, bet taip pat ir nepataikauti tam, kam nepritariame ir kas atrodo neteisinga. Ir nesiilgėti autoritarizmo. Nei aplinkoje, nei savo sieloje.