B. Brazdžionio archyvas –  internetiniame aukcione už 2,5 mln.

Šiuo metu vyksta neįtikėtini  įvykiai, kurių baigtį sunku nuspėti: jau kelias dienas mūsų tautos poeto Bernardo Brazdžionio archyvo dalis – jo ranka rašyti eilėraščiai, laiškai artimiesiems, asmeninės fotografijos ir kitokie dokumentai – pardavinėjami virtualioje erdvėje – vienuose didžiausių internetinių varžytinių namuose. Už dvi dokumentų dėžes pardavėjas prašo nerealios sumos – 2.5 milijono dolerių, tačiau teigia atsižvelgsiantis į realių pirkėjų pasiūlymus. Šio lietuviams neįkainojamo archyvo savininkas – patyręs, prekyba internetiniuose aukcionuose užsiimantis amerikietis, kuris nemoka lietuvių kalbos. Jis apie B. Brazdžionį sužinojo panaršęs internete. Šio žmogaus hobis – vadinamoji „sandėlių medžioklė” (kai nuomojamuose sandėliuose žmonės dėl įvairių priežasčių pamiršta savo daiktus, nebemoka už jų sandėliavimą ir tuomet tie daiktai parduodami). B. Brazdžionio archyvas rastas būtent tokiame sandėlyje, už kurio nuomą jau kurį laiką niekas nebemokėjo. Beje, nedaug trūko, kad šie svarbūs mūsų tautos dokumentai būtų atsidūrę lietuvių rankose (ta tema spausdiname Aušros Tallat Kelpšaitės laišką). Interviu su dabartiniu dokumentų savininku.

B. Brazdžionio rankraščių, laiškų ir kitų vertingų dokumentų savininkas, nepanoręs astkleisti savo pavardės, sutiko papasakoti, kokiu būdu jo rankose atsidūrė šis turtas ir kiek jis pats už jį sumokėjo. Su „sandėlių medžiotoju” ketvirtadienį, rugsėjo 19 dieną, kalbėjosi Raimundas Lapas.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsigijote Bernardo Brazdžionio archyvą?

Šį archyvą aš nusipirkau prieš keturias dienas. Iš tikrųjų, šioje saugojimo kameroje buvusius daiktus pirmiausiai nupirko viena Californijoje Orange County esanti bendrovė. Ji turi parduotuvę, kurioje parduodami daiktai, rasti šiuose neapmokėtuose saugojimo sandėliuose. Ta parduotuvė – tai kažkas ypatingo tiems, kurie renka senienas. Aš nuolat joje lankausi, ieškodamas kolekcinių vertybių. Apie šį archyvą man pranešė savininkas ir leido su juo susipažinti. Jis žinojo, kad šie dokumentai turi vertę, nes prieš tai kažkas, net nematęs jų, pa­siūlė 3 000 dolerių. Tas žmogus žadėjo archyvą padovanoti kažkokiam Lietuvoje esančiam muziejui. Tačiau tas žmogus tris savaites taip ir neatnešė žadėtų pinigų. Aš, nuvykęs į tą parduotuvę, apžiūrinėjau dokumentus su mobiliuoju telefonu rankoje, bandydamas išsiaiškinti jų vertę. Buvo vienintelė kliūtis – aš nemoku lietuvių kalbos. Kai internete pamačiau pašto ženklą su šio žmogaus portretu, supratau, kad aš privalau įsigyti šiuos jo rankraščius. Pasiūliau pardavėjui 4 000 dol. ir jis sutiko. Tačiau pradžioje jis „tempė gumą”, bendraudamas su kitu potencialiu pirkėju, sakydamas, kad privalo gauti bent 6 000. Girdėjau pasipiktinusio jo pašnekovo balsą. Pardavėjas, pridengęs ranka telefoną, manęs paklausė, ar aš mokėsiu už tą kolekciją 8 000 dolerių. Aš nieko neatsakiau. Pardavėjas pasvėrė, kas jam geriau: trys tūkstančiai po kelių savaičių, ar keturi dabar. Laimė nusišypsojo man. Šis žmogus turėjo mokėti sąskaitas ir jam reikėjo pinigų. Aš sumokėjau 4 000 ir gavau prekę.

Iš tikrųjų tai buvo savotiškos varžytinės. Ar Jums būtinai reikėjo to archyvo?

Taip, tai buvo tikra pasiūlymų kova. Aš tylėjau, kol jie ten tarpusavyje telefonu kalbėjosi. Buvau nebylus dalyvis. Tačiau atrodė, kad mano širdis sustojo nuo minties, jog atradau lobį, kuris netrukus atiteks man.

Kas paskatinio Jus, nemokantį lietuvių kalbos, nusipirkti šį palikimą?

Ieškodamas informacijos apie Bernardą Brazdžionį internete mačiau puslapį po puslapio apie jo pasiekimus ir reikšmę. Jis buvo poetas ir kritikas, žurnalų redaktorius, parašęs ir išleidęs daug poezijos knygų. Supratau, kad jo rankraščiai turi didelę vertę. Kai pamačiau B. Brazdžionio atvaizdą ant pašto ženklo, tuomet ir apsisprendžiau.

Ar žinote, kiek laiko šie dokumentai buvo sandėlyje?

Neturiu supratimo.

Jūs internetiniame aukcione skelbiate, kad parduodate dvi dėžes, kuriose yra aštuoni aplankai su Brazdžionio archyviniais dokumentais. Ar suskaičiavote kiek ten yra rankraščių, nuotraukų, laiškų?

Bandžiau, bet daugelyje apsauginių plastikinių dokumentų dėklų yra sudėta po penkis, šešis ar daugiau lapų. Kadangi negaliu jų perskaityti, tai nežinau, kas tai yra. Nenoriu tų lapų traukti iš dėklų, nes kai kurie iš tų lapų yra labai trapūs. Jeigu atsiras susidomėjusių ir norinčių įsigyti tą B. Brazdžionio archyvą, tikrai pakviesiu atvykti ir patyrinėti jį tiek laiko, kiek reikės. Žinoma, nebus galima fotografuoti. 

Gal žinote, kas dar buvo saugoma tame sandėlyje, kur buvo rasti šie B. Brazdžionio dokumentai? Juk dėl dviejų dokumentų dėžių sandėlio niekas nenuomos. Gal kartu buvo saugoma ir buities daiktų – baldų, drabužių? Ar daugiau nieko iš to sandėlio jums nebuvo pasiūlyta pirkti?

Kai žmogus pasensta ir jam reikia priežiūros slaugos namuose, jo daiktai neretai atsiduria saugojimo sandėlyje už kurį kas mėnesį reikia mokėti. Kai žmogus miršta ir mokėjimas nutrūksta, jo daiktai parduodami. Kadangi aš šį archyvą įsigijau ne sandėlių varžytinėse, tai negaliu pasakyti, kas dar buvo saugojama toje išnuomotoje patalpoje. Manau, kad esate teisus, kalbėdamas apie galimą kitų šio žmogaus daiktų buvimą.

Jūs kreipėtės į Christie’s ir Sotheby’s. Ar šie prestižiniai varžytinių namai gali imtis įvertinti rašytojo, žinomo tik mažai baltų šaliai ir jos diasporai JAV, palikimą?

Žinoma Christie’s ir Sotheby’s yra patikimiausi ir profesionaliausiai vertinantys varžytinių namai pasaulyje. Sotheby’s tinklas apima 40 šalių, Christie’s veikia 46 – ose. Jeigu jie sutiks priimti tą archyvą, tai jie pateiks ir savo vertinimus.

Ar bandėte susisiekti su Lietuvoje esančiais muziejais?

Bandžiau su keliais susisiekti, tarp jų – MO Vilniuje ir Maironio muziejumi Kaune. Mano nustebimui, dalis elektroninių laiškų grįžo atgal. Iš Lietuvos muziejų nesulaukiau tokio susidomėjimo, kokio sulaukiu iš internetinių varžytinių namų lankytojų. Vos per dvi dienas sulaukiau daug susidomėjusių.

Kodėl Jūs įvertinote šį archyvą tokia „astronomine” kaina? Ar tai rinkodaros gudrybė, kuria siekiate atkreipti potencialių pirkėjų dėmesį? Jūs taip pat kviečiate siūlyti kainas. Koks pasiūlymas Jus tenkintų?

Gal kaina truputėlį didoka, bet tikiuosi, kad preke susidomės varžytinių namai. Ir taip, jūs teisus, tokia kaina sukelia susidomėjimą. Aš, be abejonės, lauksiu pasiūlymų. Žinau, kam ta kolekcija priklauso ir stengsiuosi, kad su lietuvių bendruomenės pagalba ji atsidurtų tinkamose rankose.

Kita B. Brazdžionio rankraščių istorijos pusė

Virtualioje Kauno rašytojų svetainėje rugsėjo 17 dieną buvo išspausdintas JAV gyvenančios Aušros Tallat Kelpšaitės laiškas, kuriuo pasidalino žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendradarbis Vidmantas Valiušaitis. Ši moteris bandė išgelbėti B. Brazdžionio rankraščius ir laiškus, tačiau jai nepavyko. Šis laiškas atskleidžia dar vieną šios istorijos pusę.

„Šiandien atsitiko tai, kas mane labai nuliūdino. Buvau sutarusi įsigyti kai ką, kas turėjo keliauti į Lietuvos archyvus čia ir Clevelande. Bernardas Brazdžionis, kaip žinome, buvo garsus Lietuvos išeivijos rašytojas. Didžioji dalis jo archyvų saugoma Lietuvoje, bet, pasirodo, kai ką jis paliko savo dukrai. „eBay” pamačiau vieną jo ekslibrisų, kuriuos graviruodavo pats, ir įsigijau jį. Parašiau pardavėjui ir paklausiau apie likusias plokšteles. Jis atsakė, kad įsigijo šių daiktų pilną saugyklą. Nusipirkau, ką jis turėjo, viskas turėjo kainuoti 1000 dolerių. Archyvo vadovai ir aš susimetėme. Jis man po dviejų savaičių parašė, kad saugykloje rado daugiau daiktų, 2 dėžes segtuvų su pilna Brazdžionio laiškų kolekcija jo žmonai ir draugams nuo 1940-ųjų iki rašytojo mirties. Neįkainojamas palikimas ir medžiaga tyrimams. Pardavėjas norėjo 3000 dolerių. Tądien surinkti šią sumą man buvo neįmanoma, taigi paprašiau palaukti iki 30 d. Reikėjo papildomo laiko paprašyti kolegų pagalbos. Jis raštu sutiko. Šiandien gavau jo partnerio, jo brolio el. laišką, kuriame rašoma, kad jiems nebetinka sutarta kaina. Aš ne kvaila, jis kainą žinojo ir jai pritarė 7 d., antraip jo brolis nebūtų sutikęs laukti ir patvirtinęs visko raštu. Atsakiau ir paklausiau, kiek jis nori. Man atsakė, kad kažkas viską nupirks už 5000 dolerių, taigi, jei noriu įsigyti minėtą archyvą, turiu sumokėti 6500 dolerių: pusę šiandien ir pusę 30 d. Aš to negaliu padaryti, ir jam taip ir pasakiau. Taigi, jie man nepranešė, kad mėgino radinius parduoti ir po mūsų susitarimo. Jei būčiau tai žinojusi, būčiau anksčiau įtraukusi kolegas iš archyvų ir surinkusi reikiamas lėšas. Jie užtruko dvi savaites, kol mane informavo. Ir tuomet jie nori pusės sumos iš anksto, šeštadienį. Negalėjau nieko pasiekti. Asmeniniai laiškai, dokumentai, skirti artimiems šeimos nariams ir parašyti jų, yra dokumentikos lobis. Jie neįkainojami tyrinėjimams. Nežinau, kaip jie atsidūrė saugykloje ir pateko į aukcioną, tai pirmoji problema. Bet nesudaryk sutarties, kurios negali laikytis, ir būk nuoširdus. Dabar šie dalykai priklauso jiems, taigi jie gali viską parduoti kam tik nori už trokštamą kainą; viskas gerai, bet reikia apie tai kalbėti atvirai. Pasakyti, kad negali sutikti arba kad preliminariai sutinki, bet ieškosi kitų pirkėjų. Jie nustatė kainą, kuri man tiko, mes abu sutarėme raštu. Žinoma, galiu pardavėją paduoti į teismą, bet kolekcija, mūsų palikimo lobis, prarasta. Taip mūsų istorijai nutinka dažnai.”