Baltas vakaras, kvepiantis šienu

Parengė Vitalius Zaikauskas.

Gruodžio 25–26 d. švenčiama viena šviesiausių metų švenčių – Kalėdos. Tomis dienomis pasaulis mini Jėzaus Kristaus gimimą.

Kalėdos – senas šaknis turinti žie­mos saulėgrįžos šventė. Paplitus krikščionybei Europoje, senosios tra­dicijos susipynė su naujomis, tad Kalė­das imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčia­mos gruodžio 25 dieną. Šiuolaiki­niame pasaulyje Kalėdos tapo ekono­miškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Ka­lėdų seneliu ir kt.

Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikš­čioniškai šventei. Žodžio kilmė nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kiti žodį koliada skirsto į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae „pirmos mėnesio dienos”, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada „išmalda”, „plotkelė”, taip pat lenkų kolęda (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Labiau linkstama manyti, kad lietuviai Kalėdų pavadinimą gavo iš slavų.

Kita Kalėdų pavadinimo versija sako, jog jis yra kilęs iš lotyniškojo calendae. Calendarium reiškė skolų knygą – senojoje Romoje skolų procentai buvo mokami kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Calendae reiškė tą pirmąją dieną, o Festum Calendarum (gruodžio 24 d.) – Naujuosius metus. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmoji Naujųjų metų diena. Vėliau kai kuriose slavų kalbose šiuo žodžiu pavadinta Kristaus gimimo diena.

Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios”. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.

Ištakos

Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus” – t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra ir kt. Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, vėliau, įsigalėjus krikščionybei, nuo III–IV a., pradėtas švęsti Kristaus gimimas.

Krikščioniškosios Kalėdos

Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė Mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję. Pasekėjų manymu, Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Ankstyvieji krikščionys švęsdavo vėlesnę Trijų Karalių dieną, o gimimo datą pradėta nustatinėti tik po kelių šimtmečių. Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės.

Baltos rankelės

Visą Kūčių dieną moterys ruošdavosi namuose – švarino pirkią, virė, kepė Kūčių ir Kalėdų valgius, vyrai ruošėsi šventėms lauke. Mat Kūčiose reikėjo labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudydavo, persirengdavo švariais drabužiais. Prieš Kūčias žmonės stengdavosi baigti svarbesnius darbus.

Kūčių vakarienei ant pliko stalo buvo dedamas glėbelis smulkaus šieno, išskirstomas lygiu sluoksniu po visą stalo paviršių. Tai turi mums priminti, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno. Stalas su šienu užtiesiamas balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. (Netinka ant kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ir baltos puansetijos, kurios taip mėgiamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose.)

Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių („plotkelių”), kiek bus žmonių prie stalo. Jose – vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu. Nors „plotkelė” buvo populiarus vardas, tačiau žodis yra slaviškas skolinys, tad geriau sakyti paplotėlis arba kalėdaitis.

Jeigu tais metais kurios šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo ir dedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikima, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais.

Kūčių vakarienė

Seniau buvo sakoma, kad Kūčių dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių. Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Prieš pradėdami valgyti visi atsistodavo. Vyriausias – senelis ar tėvas – garsiai melsdavosi, po to jis visiems ir visi kiti vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, tikėdami, kad tai išsipildysią, nes tuo laiku pasakytiems žodžiams buvo priskiriama magiška galia.

Ant Kūčių stalo dedama 12 valgių, nes Jėzus turėjo dvylika apaštalų. Visi valgiai yra tik pasninkiniai: žuvis, silkė, kūčiukai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona. Seniau pagrindinis Kūčių patiekalas buvo mišinys iš įvairių šutintų grūdų: kviečių, miežių, avižų, žirnių, pupų. Tą mišinį vadindavo kūčia. Mat šis patiekalas buvo skirtas vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms. Labai svarbu bent paragauti kiekvieno valgio.

Kūčios – šeimos šventė, tą vakarą niekas niekur neidavo, todėl į jas būdavo kviečiami tik tokie kaimynai, kurie savo šeimos neturėjo (našliai, našlės, viengungiai). Netikėtai į Kūčių šventę užklydęs pakeleivis būdavo laikomas nepaprastu žmogum (raganium, dvasių apsėstu), tikėta, kad toks svečias atnešąs laimę.

Liaudis tikėjo, kad Kūčių naktis yra stebuklinga: ne tik galima sužinoti apie savo ateitį įvairiais būrimais ir apeigomis, bet visa gamta jaučia tos nakties svarbumą. Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, visi gyvuliai gali kalbėti žmonių kalba. Tik yra pavojinga jų pokalbių klausytis, nes gali išgirsti savo mirties dieną. Vidurnaktį taip pat visas vanduo pavirsta vynu, tik reikia pataikyti atitinkamą momentą – jis būna labai trumpas. Kūčių vakarą taip pat negalima gultis nepasimeldus, nes visus metus kamuos baisūs sapnai. Po vakarienės, kai rimtis šiek tiek prasisklaido, nuotaika prašviesėja, daromi būrimai ir spėliojimai apie ateinančius metus, sveikatą ir laimę, meilę ir t. t. Štai pluoštelis būrimų ir spėliojimų, būdingų Kūčių vakarui.

Būrimai

Sėdint prie stalo dairomasi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos – ištiks skaudi nelaimė. Jei plonas, neaiškus, virpantis, bus sunkūs metai.

Iš po staltiesės traukiami šieno stiebeliai. Negalima rinktis – reikia ištraukti tą, kuris pirmiausiai pirštais užkliudomas. Ištraukusi ilgą, laibą šiaudą, mergaitė gali tikėtis aukšto, laibo vyro, o trumpas, storas, kumpas šiaudelis reiškia žemo ūgio, storą vyrą. Vedusieji iš šiaudo gali nuspėti ateinančių metų laimę. Plonas šiaudelis reiškia susiplojusią, tuščią piniginę, „liesus” metus, o storas – turtingus metus, pilną piniginę. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, tai ateinančiais metais susilauks vaiko.

Prie stalo, daromi ir kitokie būrimai. Pvz., paimamos trys lėkštės; po viena padedamas raktas, po – antra žiedas, o po trečia – pinigas. Lėkštės sumaišomos ir reikia pasirinkti vieną. Žiedas yra meilė, vedybos; raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba namuose, o pinigas – turtingi metai.

Po vakarienės mergaitės pašluoja trobą, supila sąšlavas į prijuostę, nuneša į kryžkelę ir iškrečia. Tada stovi ir klausosi: iš kurio krašto šunys loja – iš tos pusės gaus sau vyrą.

Į šalto vandens stiklinę įlašinti kelis lašus vaško nuo pašventintos žvakės. Vandenį pastatyti prie lovos. Tą naktį susapnuosi savo būsimąją ar būsimąjį.

Paprasčiausias būrimas yra skaičiavimas poromis. Galima skaičiuoti kūčiukus, degtukus, žirnius, saldainius. Jeigu išeina pora, bus vestuvės.

Išėję į lauką žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos – tai Velykos žalios. Jei pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs.

Po Kūčių vakarienės nuo seno buvo įprasta budėti prie gimusio Kristaus prakartėlės, o iš ryto skubama į Bernelių mišias. Antrąją dieną jau buvo galima priimti kaimynus ir giminaičius, patiems eiti į svečius. Jos metu jau pasirodydavo ir kalėdotojai – persirengėliai (buvo persirengiama ožiais, arkliais, gervėmis, meškomis, čigonais ir pan.), kurie giedojo giesmes ir prašė vaišių ar pinigų – reikėjo būtinai juos pasikviesti vidun ar pavaišinti, pagirdyti.

Trečioji, o kai kur ir ketvirtoji Kalėdų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo vengiama sunkiai dirbti – kapoti malkas, kulti ar malti javus. Tikėta, kad šie darbai pavasarį gali prišaukti ledus, kurie sukels potvynius ir audras, kurios pakenks derliui.

Kalėdų eglutė

Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir dauguma eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai – įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius. Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams.

Apie šiaudinius eglutės papuošalus nebuvo žinoma. Šiaudiniai ornamentai, pagaminti iš tikrų kvietinių arba ruginių šiaudų, buvo naudojami sodiečių pirkioms papuošti vestuvių ar kitų švenčių metu. Jų gaminimą JAV atgaivino buvusioji Lietuvos generalinė konsulė Juzė Daužvardienė su seselių kazimieriečių pagalba, kai Čikagos Mokslo ir pramonės muziejus pakvietė lietuvius dalyvauti tarptautinėje kalėdinių eglučių parodoje.

Kalėdų senelis

Kalėdų senelis nėra labai senas lietuvių papročiuose. Jo funkcijos seniau skyrėsi nuo dabartinio senelio, dalijančio dovanas, o buvo beveik tokios pat kaip „kalėdotojų”. Aukštaičiams Kalėdų senelis žinomas nuo XIX a. „Kalėda” apsirėdydavo kaip kaimo kerdžius ar seneliukas – baltais kailiniais, ilgais batais, didele pakuline barzda, turėdavo lazdą. Jis susikviesdavo kaimo vaikus ir su jais vaikščiodavo po sodybas, lankydavo mažiukus vaikelius, nemokančius dar vaikščioti. Įėję į kiemą ar trobą pagiedodavo giesmių, paskui nusitvėrę namų ruošos įnagius pagrodavo. Už tai buvo pavaišinami riešutais.

Kalėdų senelis iš pradžių retai vaikams pasirodydavo su dovanomis. Paprastai vaikai užmigdavo jo nesulaukę, o rytą jau rasdavo dovanėlių – riešutų, obuolių, pyragaičių, saldainių. Vėliau motinos vaikams pradėjo dovanoti megztas kojines, pirštines, juostas, nupirkdavo batelius, skarytes, žaisliukų (molinių švilpukų, avinėlių). Kalėdines dovanėles iš pradžių dėdavo po egle, prie lovytės, pakišdavo po pagalve, į kojinę.

Vėlesniais laikais dovanėles reikėdavo užsitarnauti – padainuoti dainelę, padeklamuoti eilėraštuką, sukalbėti maldelę. O dar vėliau dovanomis pradėjo keistis ir suaugusieji.

Paprastai Kalėdų senelis pasirodydavo antrąją Kalėdų dieną, prasidėjus linksmybėms, bet kartais ateidavo ir pirmąją. Vėlesniais laikais pirmąją Kalėdų dieną žmonės ir iš namų daugiau judėdavo, lankydavo artimuosius, kaimynus, tačiau niekad nepamiršdavo, kad tai Jėzaus Gimimo šventė. Dažnai kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai ir prasidėdavo šokiai. Pirmieji pradėdavo šokti šeimininkai, paskui visi kiti.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi to laikotarpio vakarai vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa. Eglutė namuose stovėdavo irgi iki Trijų Karalių.

Panaudota: manokaledos.lt., pasmama.tv3.lt., Tiesa.com., P. Dundulienės, A. Vyšniauskaitės, J. Kudirkos knygos, Vikipedija ir kt.