CENTRAS - Geografija-Rajonai - Bilietas į vieną pusę
Baronų šeima.
Baronų šeima. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Bilietas į vieną pusę

Rasa Sėjonaitė.

Vos prieš tris mėnesius grįžusi į Lietuvą Baronų šeima kuria ateities planus ir juos sieja ne su New Yorku, kur praleido tryliką metų, o su Vilniumi. Būtent šiame mieste jauna trisdešimtmečių pora tikisi susikurti naujus namus, save realizuoti, susirasdama darbą, kuris leistų patogiai susitvarkyti kasdienę buitį, o svarbiausia, kaip teigia šio rašinio herojė Kornelija Baronas, mėgautis gyvenimu Lietuvoje ir pasiimti iš jo tai, kas geriausia.

Baronų šeima.
Priimti sprendimą iš New Yorko persikelti gyventi į Lietuvą, Baronų šeimai nebuvo sunku. Kur kas sunkiau buvo adaptuotis naujoje vietoje jų mažajai dukrai Medeinai, kuri iki šiol ilgisi Amerikos ir čia likusios močiutės.

Šiandien yra ta diena. Tai ne tik diena, kai atverčiame naują puslapį savo gyvenime, tai diena, kai labai reikšmingą savo gyvenimo puslapį užverčiame. Bet užlenkiame jo kamputį, kad galėtume vėliau susirasti ir vėl atsiversti.

Šitą šalį ir miestą man palikti yra labai sunku. Tai vieta, kur baigiau mokslus, sukūriau šeimą ir susiformavau kaip asmenybė. Tai vieta, kur gimė mūsų dukra. Tai vieta, kuri man padovanojo nepaprastai daug gražių akimirkų ir prisiminimų.

Čia pragyvenau beveik pusę savo gyvenimo ir grįžusi į Lietuvą turėsiu išmokti gyventi iš naujo. Šiandien palieku ne tik New Yorką, palieku čia savo mamą – savo geriausią draugę. Mes visada gyvenome labai arti viena kitos, nes kitaip nemokame ir gyventi atskirai mums bus didžiulis išbandymas. Bet aš žinau, kad tai laikinas išsiskyrimas, mama bus labai svarbi priežastis mums sugrįžti atgal, arba mes jai svarbi priežastis atsigręžti į Lietuvą. O dabar sakau New Yorkui „iki” ir palieku čia dalelę savęs.

Štai tokie pirmieji buvo lietuvės Kornelijos Baronas įrašai jos sukurtoje „Facebook” paskyroje „Bilietas į vieną pusę: NYC – Vilnius”. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žmogus parašęs jaudinantį atsisveikinimo laiškelį su šalimi, kurioje tapo ir brendo kaip asmenybė, iš tiesų iki galo neįvertino situacijos ir paskubėjo su sprendimu išvykti iš šalies, kuri daugeliui ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir kitų kraštų žmonėms regisi kaip neišsenkančių galimybių rojumi. Šeima, kuri daugiau nei dešimtmetį puikiai stojosi ant savo kojų New Yorke, vieną dieną vis dėlto nusprendė grįžti į tėvynę, kuri šiandien oficialios statistikos duomenimis pagal pragyvenimo lygį užima vos ne paskutinę vietą Europos Sąjungoje, labiausiai kenčia nuo kasdien vis didėjančio emigracijos skaičiaus, o nuolat purtoma korupcijos skandalų, yra užstrigusi įvairių politinių peripetijų labirinte. Ar neišgąsdino Baronų šeimos toks ne visai šviesiomis spalvomis tapomas nūdienos Lietuvos vaizdas? „Niekuomet nebuvau nutraukusi ryšių su Lietuva. Pasitelkdama šiuolaikines technologijas, nuolat bendraudavau su savo draugais, likusiais Lietuvoje vyro tėvais ir kitais artimaisiais. Man visą laiką rūpėjo kas vyksta Lietuvoje. Amerikoje dirbau mokytoja lietuvių emigrantų mokykloje, todėl mačiau, kaip jaunoms šeimoms yra svarbu, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai. Mačiau, kaip jie siekė sumažinti  emigracinius skirtumus tarp gimtinės ir svečios šalies. Aišku, gal kažkiek ir buvau atitrūkusi nuo svarbiausių kasdieninio gyvenimo aktualijų, tačiau tikrai nenutolusi nuo realios situacijos”, – sako Kornelija Baronas, kuri kartu su savo tėvais į New Yorką atsikraustė gyventi iš karto po vidurinės mokyklos baigimo Lietuvoje. Kornelijos šeima, laimėjusi loterijoje žalią kortą, išvyko į Ameriką, kurioje jau gyveno nemažai artimųjų. Kanadoje gyveno Kornelijos sesuo su šeima, teta, dėdės. Floridoje Kornelijos tėčio sesuo.

New Yorke stojosi ant kojų ir kūrė šeimą

Kornelija su būsimu vyru Algirdu mokėsi vienoje klasėje, tačiau artimiau bendrauti pradėjo tik po dvejų metų praleistų New Yorke. Per vienas atostogas, grįžusi pasisvečiuoti į Lietuvą, Kornelija kartu su Algirdu dalyvavo buvusių klasiokų vestuvėse ir nuo to laiko, net kol gyveno skirtinguose žemynuose, nesiskyrė ir planavo savo bendrą ateitį. Pabaigęs universitetą Algirdas atvyko į New Yorką. Būtent šiame mieste, kuriam iki šiol Kornelija puoselėja šiltus jausmus ir jaučia nostalgiją, pora kelioliką metų gyveno, mokėsi, dirbo, susilaukė  dukters Medeinos, keliavo ir mėgavosi net pačiomis nereikšmingiausiomis kasdienybės akimirkomis. New York University baigusi tarptautinės teisės ir kriminologijos bakalauro ir magistro studijas, Kornelija teisininke dirbo vienoje tarptautinėje organizacijoje. Šeštadieninėje Maironio lituanistinėje mokykloje dėstė mažiesiems išeiviams lietuvių kalbą. Algirdas, baigęs inžinerijos mokslus Lietuvoje, Amerikoje persikvalifikavo ir dirbo finansų srityje mokesčių specialistu.

Šeimos išvyka į JAV sostinę Washingtoną.
Šeimos išvyka į JAV sostinę Washingtoną.

„Iš tikrųjų grįžti į Lietuvą pirmas sumąstė Algirdas, – sako Kornelija. – Kadangi į Ameriką aš atvažiavau būdama vos 18-kos ir savarankiškai niekada nebuvau gyvenusi Lietuvoje, nebuvo sunku apsispręsti, nes to suaugusio žmogaus gyvenimo Tėvynėje taip ir nebuvau patyrusi. Antra vertus, tai buvo tarsi skolos grąžinimas vyrui. Norėjau jam atsidėkoti už jo pasiryžimą atvykti gyventi į Ameriką ir šis laikas buvo tinkamiausias. Kol dukra maža ir dar nelanko mokyklos, nusprendėme leisti sau paeksperimentuoti su savo gyvenimu.

Mes tiesiog norėjome pakeisti gyvenimo būdą ir pabandyti gyventi kitaip, kitoje šalyje, kitoje erdvėje. Jeigu nebūtume pabandę, vėliau tikrai, būtume pasigailėję, kad to nepadarėme. O, žinote, gyventi ir kažko gailėtis, labai negeras jausmas”. Pasiryžusi keisti gyvenamąją vietą Kornelija, vis dar sulaukia klausimų, kas gi jai nepatiko Amerikos svajonių mieste? „Tikrai mes blogai New Yorke nesijautėme. Aš buvau pripratusi prie miesto ritmo, prie nuolatinio bėgimo. Pati mokiausi ir dirbau Manhattane ir tikrai mūsų nevargino nei triukšmas, nei miesto chaosas. Dukra iki šiol ilgisi Amerikos ir kiekvieną kartą užėjus kalbai apie šią šalį, teigia norinti grįžti į New Yorką. Ilgiuosi ir aš New Yorko, kuriame prabėgo beveik pusę mano dabartinio gyvenimo. Ilgiuosi mamos, kuri liko New Yorke. Guodžia tik tai, kad iš mano artimųjų, čia kartu su mumis yra mano tėtis, kuris į Lietuvą grįžo dar prieš mums atvažiuojant. Jeigu galutinai nuspręsime likti tėvynėje, viliuosi atsivilioti mamą taip pat”, – sako Kornelija Baronas.

Mokosi gyventi iš naujo… gimtajame mieste

Viešoje erdvėje „Facebook” socialiniame tinkle atsiradęs Baronų šeimos dienoraštis, jau beveik trečias mėnuo fiksuoja kiekvieną Kornelijos, jos vyro Algirdo, dukters Medeinos ir keturkojo augintinio mini pinčerių veislės patinėlio Sūrio grįžimo į gimtinę potyrius, įžvalgas, neaplenkiant pasikeitusio gyvenimo būdo naujus pokyčius ir skirtumus tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulio vietų: Lietuvos ir Amerikos. „Nors esu vilnietė, vis dėlto reikėjo priprasti prie automobilio vairavimo naujų sąlygų, iš naujo mokytis gatvių pavadinimus. Sunkiausiai buvo adaptuotis Medeinai. Nors jai tik treji metai, ji labai gerai jaučia ir supranta šiuos mūsų gyvenimo pasikeitimus. Pamažu pripranta ir ji prie Lietuvos, tačiau iš pradžių, vis prašydavo grįžti atgal į Ameriką. Jai ilgą laiką viskas buvo svetima. Vyro tėvus, senelius jį matydavo tik per Skype, todėl suprantama, kad jų visai nepažinojo. Mes kol kas neturime pastovių namų, gyvename pas vyro seserį. Todėl, manau, kol neįsikelsime į nuosavą būstą, tas laikinumo jausmas dar mus lydės”, – apie pirmuosius iš pirmo žvilgsnio nelabai reikšmingus sunkumus pasakojo Kornelija Baronas, čia pat savo „Facebook” paskyroje palikusi tokį įrašą:

Koks įspūdis, po trylikos gyvenimo metų New  Yorke, išlipus iš lėktuvo Vilniuje?

Nevyniosiu į vatą – kontrastas didelis. Vilniaus senamiestis tvarkingas ir labai jaukus, tačiau prie tų, nors ir savų, bet akis rėžiančių senųjų daugiabučių reiks iš naujo priprasti. Anksčiau to nebuvome pastebėję, bet dabar mums visur atrodo tiek mažai žmonių. Gatvėse, parduotuvėse… Kur jūs visi dingot?! Žmonių veidai miesto nuotaikos taip pat nekelia. Gražūs, bet rimti, susimąstę, dažnai liūdni. Gal šįkart suverskime visą kaltę ant to nesibaigiančio lietaus. Tai jis nudažo miestą pilkai! Gal jam pasibaigus miestas nušvis kitom spalvom. O dabar visi su šypsenom į gatves!

Svarbiausi dalykai – emociniai

Tai, kad Lietuva dažniau pulsuoja negatyviomis, nei pozityviomis nuotaikomis Kornelija visada žinojo. „Tai buvo didžiausia mūsų baimė. Dėl pinigų aš nebijojau, žinojau, kad turime galvas ant pečių, rankas ir darbo tikrai susirasime, bet, labiausiai bijojau tų socialinių dalykų ir nuolat savęs klausiau, ar aš noriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje. Mano vyras šiuo klausimu yra nusiteikęs optimistiškai, ir jis kiekvieną kartą tvirtina, kad mes patys kuriame aplinką. Sutinku, kad tikrai Lietuvoje galima gyventi gražioje socialiai brandžioje aplinkoje, kuri daugeliu atvejų priklauso nuo mūsų. Juk renkamės draugus patys, kokią televizijos laidą žiūrėti, kokią spaudą skaityti irgi nusprendžiame patys. Taigi, manau, kad Lietuvoje reikia  atsirinkti tokius dalykus, kurie padėtų susikurti gerą kokybišką gyvenimą. Tai tikrai yra įmanoma. Ir reikia būti šiek tiek avantiūristais, tokiais kaip mes, kurie metę sau iššūkį, nusprendėme svajonių šalį susikurti patys”, – neslepia optimizmo pašnekovė, nors  jau spėjo susidurti su lietuviško gyvenimo ypatumais. Pavyzdžiui, teko pajusti  Lietuvoje dar vis esanti nebrandų požiūrį į eilinį vartotoją. Nusipirkusi nekokybiško jogurto viename prekybos centre, jauna moteris pabandė jį grąžinti atgal. Ne kartą taip yra nutikę New Yorke, kur pakakdavo nueiti į parduotuvę ir be jokių išlygų galėdavai pasiimti kitą prekę arba būdavo grąžinami pinigai. Tuo tarpu Vilniuje Kornelija kelias valandas užtruko rašydama elektroninius laiškus ir bandydama įrodyti savo teisumą. Deja, taip ir neatgavo nei pinigų, nei teisės nusipirkti kitą prekę. „Šiek tiek keista, kai didžiulis prekybos centras dėl kelių eurų praranda potencialius pirkėjus”, – sako Kornelija Baronas, kuri jau spėjo patirti ne tik atsainų požiūrį į Lietuvos vartotoją, bet ir nemandagų vairuotojų elgesį miesto keliuose. Tačiau, šiuos ne pačius maloniausius įvykius atsveria kiti dalykai. Kornelija džiaugiasi siūlomų Lietuvos sostinėje kultūrinių įvykių gausa, elegantiškomis kavinėmis, kur ji gali maloniai laisvalaikį praleisti su šeima ir draugais.

Sakoma, namai ten, kur širdis. Pastatai, gyvenimo gerovė, karjera nesuteikia tiek pilnatvės, kiek buvimas pilnavertėje aplinkoje, kurioje nuolat jauti savo artimuosius, pasitiki draugais, susirandi bendraminčių. Kiekvienas, kuris kažkokia nedidele dalimi nors kartą yra patyręs emigracijos naštą, žino ir tai, kad šiuo laiku, laisvės ir masinio prieinamumo sąlygomis, išvykimas iš Tėvynės iš tiesų nėra toks skausmingas, kaip XIX ar XX amžiuje. Išvykęs svetur, emigrantas visada gali grįžti atgal į tėvynę. Gal nėra lengva pastoviai keisti gyvenamąją aplinką, tačiau tai tikrai įmanoma. Tas grįžimo galimybes į Lietuvą po trylikos pragyventų metų New Yorke įvertino ir Baronų šeima, kuri turėdama planą A, ateičiai pasiliko ir planą B. Jeigu kartais gimtinėje būtų blogai, jie visada galės grįžti atgal į Ameriką. O kol kas naujakuriai tėvynėje laukia palaikymo iš aplinkos ir tikisi supratingumo, nes iki šiol nuomonių apie jų grįžimą buvo įvairiausių: nuo pačių geriausių iki nemaloniausių. Kaip bebūtų, jauna šeima neturi ką prarasti. Atvirkščiai, jeigu taip atsitiktų, kad Kornelijos ir Algirdo šeima nuspręstų grįžti atgal į New Yorką, praleisti metai Lietuvoje būtų neįkainojama gyvenimiška patirtis ir prisiminimai, kurie labai gražiai įprasmina mūsų laiką šiame pasaulyje, kuria ne tik mūsų praeitį, bet ir padeda vienaip ar kitaip dėlioti ateitį.

Baronų šeima.
Po trylikos praleistų metų New Yorke, vos prieš kelis mėnesius į Lietuvą grįžusi Baronų šeima teigia, kad nepritapus tėvynėje, visada galės grįžti atgal į Ameriką.