CENTRAS - Geografija-Rajonai - „BURNING MAN”. Nevados smėlio audrų nugairinti lietuviai kaip visada išgyveno nepaprastus potyrius

„BURNING MAN”. Nevados smėlio audrų nugairinti lietuviai kaip visada išgyveno nepaprastus potyrius

Rasa Kazlas.

Daugelis žmonių, kurie nors kartą yra dalyvavę „Burning Man” festivalyje, dalydamiesi savo įspūdžiais apie šį renginį, visada priduria – to, kas visą savaitę vyksta utopinį pasaulį primenančioje Nevados dykumoje, nupasakoti ir apibūdinti žodžiais neįmanoma. Gal ir neįmanoma, bet pabandyti verta. Tuolab kad per pastaruosius keletą metų „Degančio žmogaus” renginyje dalyvavo ir ne viena lietuvių kūrėjų grupė, buvo pristatytos net kelios mūsų tautiečių meno instaliacijos.

„Aušros šokis” sulaukė nemažai dėmesio

Apie šiųmetę vilniečio verslininko Karolio Misevičiaus, lietuviškos stovyklos “Lituanica Birds” atstovo ir jo komandos įspūdingą meninę – techninę instaliaciją „Aušros šokis” jau buvo rašyta. Šią 4 metrų aukščio ir 7 metrų pločio akies formos kompoziciją, sudėtingą mechanizmą, kurio viduje sukosi 300 žmogaus rankas imituojančių detalių, „Burning Man” meno komisija atrinko kartu su dar 75 projektais iš daugybės kitų pateiktų meno instaliacijų. Beje, iš Europos į šį festivalį atkeliavo tik septyni kūriniai. Džiugu, kad lietuvių komanda gavo pagrindinį finansavimą iš paties festivalio „Burning Man”, o likusi suma buvo surinkta padedant draugams, šeimos nariams ir artimiesiems, geros valios žmonių, palaikančių šią idėją, pastangomis.

Karolio Misevičiaus „Aušros šokis”.
Karolio Misevičiaus „Aušros šokis”. (Romualdo Požerskio nuotr.)

Kūrybiškumo ir inovacijų centro „Linkmenų fabrikas” komanda šią „Aušros šokio” instaliaciją ilgus mėnesius iš brėžinių lapų bandė prikelti realiam gyvavimui, o vėliau, festivalio išvakarėse, konstravo ją alinančiame Nevados Juodosios dykumos karštyje (+40 laipsnių pagal Celsijų).

Lietuvių komanda projektą įgyvendino laiku ir sulaukė išskirtinio didžiulio žiūrovų dėmesio. „Aušros šokis”, atlaikęs smėlio audras, įspūdingiausiai atrodė naktį, kai trijų šimtų šviečiančių rankų konstrukcija harmoningai judėjo aplink vieną ašį. „Manau, kad šis projektas simbolizuoja lietuvišką kūrybingumą, dėmesį estetikai ir primena, kad mes stipriausi – susivieniję, kai judame to paties tikslo link,” – pasakojo ne vienerius metus „Degančiame žmoguje” dalyvaujanti JAV lietuvė, blogerė Diana Plačiakienė iš San Francisco.

„Burning Man” – tai kelionė į save

Pirmą kartą Diana Plačiakienė festivalyje kartu su grupe iš Lietuvos dalyvavo prieš dvejus metus. Sako, kad tada jautėsi kaip turistė ir daug dalykų tiesiog stebėjo iš šalies. Prireikė laiko, kol priprato prie ekstremalių oro sąlygų ir neįprastos aplinkos. „Lygiai savaitę gyvuojantis 70 000 gyventojų miestas yra tarsi kita planeta, kurioje nieko nenupirksi už pinigus (išskyrus ledą šaldymui ir kavą) ir niekas neklausia, ką veiki gyvenime. Vyksta daug renginių – nuo meditacijos, jogos užsiėmimų iki Ted Talk motyvacinių kalbų, meno dirbtuvių, nerealaus meno instaliacijų. Gali net kamasutros pamokas rasti. Kiekvienam dalyviui patirtis yra kitokia. Priklauso, ko ieškai. Man asmeniškai tai savotiška kelionė į save – geriau save suvokti ir išbandyti naujose situacijose, išlįsti iš savo įprastos buitinės ir vidinės komforto zonos. Tarsi trumpam pabėgi iš materialaus pasaulio, kuris kartais taip užspaudžia, kad pamiršti apsižvalgyt aplinkui ir įvertinti paprastus dalykus”, – dalijosi įspūdžiais ir patirtimi Diana Plačiakienė.

Moteris prisimena ir savo dalyvavimą vienoje dykumos rungtyje:

„Dykumoje dalyvavau ‘triatlone’. Iš pradžių atrodė absurdiška idėja, nes dykumoje nėra vandens, nėra kur plaukti. ‘Plaukėm’ dykuma ir dalyvavimo džiaugsmas buvo ne ką prastesnis, nei tikrame triatlone. Po tokių patirčių supranti, kad daug barjerų, įsitikinimų, kas įmanoma ar neįmanoma, teisinga ar absurdiška susikuri pats, savo galvoje.”

Nors lietuvė tik antrą kartą dalyvauja šiame festivalyje, vienas stipriausių įspūdžių jai tebėra meno skulptūrų deginimas. „Kai kurios jų kuriamos daug mėnesių, o gal net ištisus metus, o sudega per keliolika minučių. Deginimas tarsi simbolizuoja materialinio gyvenimo trapumą ir laikinumą bei išgrynina kitokias vertybes, kurių negali sugriauti ir kurios lieka tavyje,” – sako Diana.

„Ištiko kultūrinis šokas”

Taip sakė „Amber Dust” stovyklos įkūrėjas, daugiametis „Burning Man” festivalio dalyvis Saulius Jarašūnas. Jis prisimena, kad kai 2008 metais, kuomet pirmą kartą dalyvavo šiame renginyje, mažai buvo apie jį girdėjęs, o ir internete nebuvo tiek daug informacijos. Pirmoji mintis, kuri jį aplankė vos įvažiavus į festivalio teritoriją, buvo ši: „Kur aš čia papuoliau?”

Amber Dust stovyklos įkūrėjas Saulius Jarašūnas.
Amber Dust stovyklos įkūrėjas Saulius Jarašūnas. (Dianos Plačiakienės nuotr.)

Saulius prisipažįsta, kad tąsyk jį ne juokais trikdė aplinkui vaikštantys purvini, nuogi ir pusnuogiai, keistai apsirengę žmonės. „Pačią pirmą dieną norėjosi nešdintis iš ‘plajos’, tačiau artimiau pabendravus su ‘čiabuviais’, jau vėliau supratau, kad tai nuostabiausia vieta pasaulyje”, – dalijosi pirmaisiais festivalyje patirtais įspūdžiais. Vyras džiaugėsi, kad ne tik šiais metais, bet ir visus kitus kartus lietuvių instaliacijos visada atrodė labai šauniai. „Tai nėra kažkokie gigantiški projektai, kuriems išleidžiamos fantastiškai didelės pinigų sumos ir juos remia filantropai. Tai kūriniai, kurie verti tinkamo įvertinimo ir pagarbos, juos tikrai reikia aplankyti ir apmąstyti”, – sako Saulius.

Kelione įamžino žuvusios žmonos atminimą

Simboliškai skulptūrų laikinumo įspūdį galima lyginti su žmogaus būties trapumu. Panašių minčių apimtas į šiųmetinį „Degančio žmogaus” festivalį septintą kartą vyko ir žinomas Lietuvos fotomenininkas Romualdas Požerskis. Apsispręsti šiai kelionei vyrui buvo nelengva. Vos prieš mėnesį palaidojęs savo artimiausią gyvenimo bendražygę, mylimą žmoną Virginiją, Romualdas Požerskis svarstė, ar turės emocinių jėgų pasinerti į festivalio sūkurį.

Romualdas Požerskis prie žmonai Virginijai skirto atminimo.
Romualdas Požerskis prie žmonai Virginijai skirto atminimo.

„Nusprendžiau šią kelionę skirti Virginijos atminimui”, – pasakojo skaudžią netektį išgyvenantis fotomenininkas (jo akivaizdoje atšiaurios Baltijos jūros bangos lemtingai pasiglemžė jo sutuoktinę). Virginijos Požerskienės atminimą šeima nuspredė įamžinti Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje. Dukra Moni­ka atspaudė nuotraukas, kuriose ma­ma įamžinta, kai „Degančio Žmogaus” festivalyje kartu su savo vyru lankėsi 2011 metais. Nuotraukos buvo eksponuojamos festivalio šventykloje, kurioje, įpusėjus festivaliui, atsirado nemažai ir kitų išėjusių anapilin žmonių daiktų, prisiminimų relikvijų. Skambant įvairių religinių konfesijų raudoms, klasikinei muzikai, mirusiųjų artimieji rinkdavosi šventykloje bendrai maldai. „Paprastai toje šventykloje festivalio metu vyksta vestuvės, piršlybos, įvairios apeigos, skirtos pagerbti mirusiesiems, kartais netgi barstomi sudegintų palaikų pelenai”, – pasakojo fotomenininkas Romualdas Požerskis. Kartu nepaprastų įspūdžių patirti į festivalį važiavo ir kūrėjo sūnus, kuris „Degančio žmogaus” reginių fiestoje dalyvavo pirmą kartą.

Tiesa, šiemet Romualdą Požerskį maloniai nustebino lietuvių „Aušros šokio” kompozicija, kuri pratęsė „Burning Man” festivalio dalyvių pažintį su Lietuva. „Lietuva šiame renginyje jau labai gerai žinoma ir iš tiesų tam labai padeda mūsų demonstruojami kūriniai. Aš taip pat šiais metais vežiau nuotraukų ciklą iš visų ‘Degančio žmogaus’ festivalių su juose dalyvavusiais ir įamžintais lietuviais. Be to, ‘Aušros šokis’ stovėjo labai dėkingoje vietoje ir tikrai mūsų šalies kompoziciją pamatė labai daug žiūrovų”, – sa­kė Romualdas Požerskis. Kūrėjas pastebėjo, kad šiais metais skulptūros buvo mažesnės, bet jų buvo kur kas daugiau. „Praėjusiais kartais teko matyti labai daug gigantiškų skulptūrų. Jos, kaip žinia, yra brangios, jas sukurti ir dykumoje apgyvendinti nėra taip paprasta, gal todėl buvo jų atsisakyta? Kaip bebūtų, žinant, kad šiuolaikinį meną sunku demonstruoti tarp keturių sienų, šis festivalis, manau, puiki erdvė originalioms kompozicinėms instaliacijoms”, – pastebėjo Romualdas Požerskis.

„Tikrąja to žodžio prasme užburia nerealūs meno projektai, paprastas šiltas žmonių bendravimas, natūraliai užsimezgantys pokalbiai, nesuvaržyti nei socialinės padėties, nei amžiaus”, – sakė Diana Plačiakienė, kuri taip pat patyrė draugišką festivalio dalyvių požiūrį ne tik į save, bet ir į tautiečius. „Vienas nerealiausių įspūdžių – stebėti per trumpą laiką susiformuojančias glaudžias žmonių bendruomenes. Kiekvienoje stovykloje dalis dalyvių yra ‘veteranai’, o kiti – naujokai, kuriems ši patirtis yra visai nauja ir pradžioje net bauginanti. Į savaitės pabaigą to išsiskyrimo, nedrąsumo dažniausiai nelieka ir stovykla virsta artimų žmonių bendruomene ar net šeima”, – pasakoja Diana.

Išbandymai ekstremaliose situacijose

Jurgis Didžiulis surengė spontanišką muzikinį „jam session”, kuris buvo transliuojamas per vietinį BM radiją. (Romualdo Požerskio nuotr.)
Jurgis Didžiulis surengė spontanišką muzikinį „jam session”, kuris buvo transliuojamas per vietinį BM radiją. (Romualdo Požerskio nuotr.)

Kai kuriuos festivalio dalyvius, neįpratusius prie permainingų dykumos oro sąlygų, nemaloniai nustebina dienomis tvyrantis nepakeliamas sausas karštis, šaltos naktys ir pastovios smėlio audros. Romualdas Požerskis pripažįsta, kad palyginus su praėjusiais kartais, kai tekdavo miegmaišiuose miegoti apsivilkus po kelis megztinius, būtent šiais metais pirmą kartą naktimis buvo labai šilta.

Iš tiesų nakties šiluma gali būti apgaulinga, jeigu ją keičia kvapą gniaužiančios smėlio ,,pūgos”. „Su pora draugų vieną naktį nakvojome pačiame festivalio miesto pakrašty, atokiau nuo visų, šalia tvoros, tiesiog ant žemės. Ryte užėjo tokia didžiulė smėlio audra, kad nesimatė net šalia esančio žmogaus. Vėjas buvo toks stiprus, kad vos paėjome, jautėmės kaip beduinai, keliaujantys po neaprėpiamą, negyvenamą dykumą. Ilgai ‘kapstėmės’ iki civilizacijos, vos susigaudydami, į kurią pusę reikia eiti. Sugrįžus apėmė kažkoks nerealus gerumo jausmas, lyg būtumėme suradę pažadėtą žemę”, – prisimena ekstremalias festivalio situacijas Diana Plačiakienė.

Pasak festivalio senbuvio Sauliaus Jarašūno, „Burning Man” – ne menas, ugnies šou ar muzika. „Jokios istorijos nenupasakos to jausmo, kurį išgyvena ir vėliau su savimi visur nešiojasi ‘burneriai’. ‘Degantį žmogų’ reikia ne pamatyti, o išgyventi”, – sa­kė Amber Dust stovyklos įkūrėjas Sau­lius Jarašūnas.