CENTRAS - Imigracija - Darbų sąraše – ir prekyba deimantais
Gabija su vienu iš Loyola universiteto svečių – kardinolu Gianfranco Ravasi.
Gabija su vienu iš Loyola universiteto svečių – kardinolu Gianfranco Ravasi. (Asmeninio albumo nuotr.)

Darbų sąraše – ir prekyba deimantais

Virginija Petrauskienė.

Gabija Steponėnaitė.
Gabija Steponėnaitė.

Kaip aš ieškojau savo vietos Amerikoje? Į šį klausimą kiekvienas emigrantas turi savo atsakymą – vienintelę ir nepakartojamą savo gyvenimo istoriją. Ir kiekvienas iš tų pasakojimų – vis kitoks, savaip įdomus ir jaudinantis, netikėtas. Tačiau daugelį atvykėlių istorijų, kad ir pačių skirtingiausių, vienija kai kurie bendri dalykai. Visų pirma tai noras  pritapti šioje šalyje ir čia siekti savo svajonės.

„Amerika yra ypatinga šalis. Tu ją gali susikurti sau tokią, kokios trokšti”, – įsitikinusi lietuvė Gabija Steponėnaitė. Diplomuota žurnalistė ir literatūros mokslų specialistė iš Lietuvos Čikagoje gyvena jau 18 metų. Čia ji išbandė įvairiausių profesijų: nuo pokylių salės padavėjos, kuriai teko aptarnauti ir savo buvusius kolegas žurnalistus iš Lietuvos, iki deimantų pardavėjos ir bankininkės.

Šiuo metu Gabija jau šeštus metus dirba Loyola University Chicago projektų koordinatore. Be to, ji yra meno galerijos „Women Made Gallery” narė. Tai galerija, kuri jungia moteris menininkes iš JAV bei užsienio šalių. Galerijos narės rengia parodas ir kuria bendrus projektus. Aš dar ieškau savo tikrojo pašaukimo ir vietos, nors visada žurnalistika buvo artimiausia mano širdžiai”, – prisipažįsta Gabija. Ji neatskleidė, už kurio kampo galbūt jos jau laukia karjeros ir gyvenimo permainos. Tačiau sutiko papasakoti apie savo amerikietiško gyvenimo patirtį.

Gabija, papasakokite apie savo darbą universitete.

Jau šeštus metus Loyola universitete dirbu Tarpdisciplininių tyrimų centre projektų koordinatore. Centro darbuotojų tikslas – tyrinėti katalikiškojo intelektualinio paveldo įtaką įvairioms žmonių veiklos sferoms: menui, literatūrai, politikos ir kitiems mokslams. Mes rengiame daugybę renginių, kuriuose stengiamės parodyti, kaip katalikybė veikė švietimo ir muzikos raidą pasauliniu mastu. Į savo tiriamąsias programas įtraukiame įvairių šalių patirtį. Centro renginiai labai įvairūs – nuo naujų knygų pristatymo studentams iki didžiulių tarptautinių projektų.

Pas mus apsilanko įvairių rašytojų, kurie susitikimų su studentais metu pasakoja apie religijos įtaką savo kūrybai. Praėjusiais metais Loyola universitete lankėsi Phil Klay, buvęs Amerikos kariuomenės jūrų pėstininkas, dalyvavęs karinėse operacijose Afganistane, Irake. Apie tai parašė prisiminimų knygą. Jis pasakojo apie tai, kaip jam pavyko karo lauke išlaikyti savo tikėjimą. Dar viena įdomi mūsų viešnia – rašytoja Mary Karr. Jos patirtis labai vertinga – M. Karr atvirai pasakojo apie tai, kaip tikėjimas jai padėjo išsikapstyti iš alkoholizmo ir narkotikų, kurių paragavo dar paauglystėje. Pasakojant apie universiteto svečius, negalima nepaminėti visame pasaulyje garsaus žmogaus – intelektualo, daugelio publikacijų ir esė autoriaus Romos katalikų bažnyčios kardinolo, Gianfranco Ravasi. Jis Vatikane faktiškai yra antrasis pagal svarbumą žmogus po popiežiaus Benedikto XVI.

Ar į Loyola universiteto Tarpdisciplininių tyrimų centro akiratį kada nors buvo patekusi Lietuva?

2015 metais universitetas išleido knygą Democracy Culture Catholicism”. Joje be kitų autorių yra ir keturių lietuvių – Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės, filosofės Nerijos Putinaitės, istorijos mokslų daktaro Arūno Streikaus ir kunigo, dabartinio Lietuvos jėzuitų vadovo Vidmanto Šimkūno straipsniai. Jie – apie katalikybės poveikį Lietuvos mokslui ir filosofinei minčiai.

O dabar dirbame su Lietuvoje, Kaune esančiu Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centru ir ruošiame mokymo kursą apie Šv. Ignacijaus pedagogikos principus, kuris bus transliuojamas” internetu Lietuvos studentams.

Kaip pavyko gauti tokį įdomų darbą?

Man dabar atrodo, kad tai buvo laimingas atsitiktinumas. Aš buvau atrinkta iš 280 kandidatų į šią darbo vietą. Tuo metu jau buvau išbandžiusi visokių įvairiai apmokamų darbų. Norėjau dirbti kokį nors su mano išsilavinimu susijusį darbą. Tikrai norėjau darbuotis kokioje nors aukštojo mokslo įstaigoje. Tuomet ir pabandžiau įsidarbinti Loyola universitete. Man labai padėjo kalbų mokėjimas. Tai Amerikoje labai svarbu, tai yra didelė vertybė. Kad ir kaip būtų keista, labiausiai padėjo tai, kad mokėjau lietuvių kalbą. Mat kaip tik tuo metu buvo pradėtas projektas Demokratija ir katalikybė”, kuris buvo susijęs su Lietuva. Be totalitarinį režimą išgyvenusios Lietuvos į projektą buvo įtrauktos Peru ir Indonezija.

Pradėjau nuo paprastos biuro asistentės, ši pozicija yra tik vienu laipteliu aukščiau, negu studento darbuotojo. Vėliau buvau paaukštinta iki projektų koordinatorės. Dabar turiu net tris pavaldinius, šaunius studentus, kurie pasistengia, kad jų viršininkė perprastų šiuolaikinę amerikiečių jaunimo kultūrą, muziką ir mados tendencijas. Jie man atsiunčia naujausių muzikos įrašų ir rekomenduoja, kokias knygas verta perskaityti, ar kuriuos filmus pamatyti.

O nuo kokių darbų teko pradėti tik atvažiavus į Ameriką?

Lietuvoje prieš išvažiuodama gyventi į Čikagą, bendradarbiavau didžiausiame Lietuvos dienraštyje Lietuvos rytas”. Atvažiavau į Ameriką, norėdama įgyvendinti seną savo svajonę pagyventi užsienyje ir susipažinti su nauja kultūra. Atvykau čia faktiškai tuščiomis kišenėmis, reikėjo užsidirbti pinigų. Pats pirmas mano darbas buvo Willowbrook Ballroom pastate, kuris neseniai sudegė. Tuo metu į Čikagą atvažiavo būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Jį lydėjo ir grupė Lietuvos ryto” žurnalistų, mano buvusių kolegų. Jie sėdėjo prie stalo, ir štai aš atnešu jiems lėkštes su vištienos kepsneliais. Vienas kolega manęs ir klausia: Ką čia darai?”. Aš jam atsakiau, kad integruojuosi.

Po to dirbau daug visokių smulkių darbų: Lyric Opera of Chicago pardavinėjau riestainius (bagels), teko ir ledus pardavinėti. University of Chicago Laboratory Schools po pamokų prižiūrėdavau vaikus, kol jų pasiimti atvykdavo tėvai. Išbandžiau, ką reiškia dirbti rūbininke, pardavėja. Tai buvo pirmieji darbai, kuriuos dirbdama galėjau susimokėti už buto nuomą Čikagos šiaurinėje dalyje.

Po to kelerius metus dirbau nedidelėje juvelyrinių dirbinių parduotuvėlėje. Ir labai linksmai kartą per savaitę viešuoju transportu važinėdavau parvežti naujų prekių. Miesto centre pas juvelyrinių dirbinių didmenininkus paimdavau iš anksto užsakytas prekes. Į kuprinytę prisikraudavau brangių papuošalų su deimantais, sėsdavau į traukinuką ir važiuodavau į parduotuvę, kurioje dirbau. Ir niekas net neįtardavo, kad aš savo kuprinėje vežu pusę banko…

Kai pabodo dirbti juvelyrinėje parduotuvėje, perėjau dirbti į banką. Įsidarbinau specialiste, kuri atidarinėja sąskaitas. Po deimantų pardavėjos karjeros tai buvo didelis laiptas aukštyn. Atlyginimas pakilo kone dvigubai. Pati nesupratau, kaip ten atsidūriau, nors anksčiau niekada nebuvau dirbusi tokio darbo. Tiesiog prieš gaudama pasiūlymą prasitariau vienai moteriai, kad ieškau darbo. O ta moteris buvo pažįstama su vieno banko viceprezidente, kurios kelias Amerikoje buvo panašus į manąjį. Ji viena atvažiavo į šią šalį ir pradėjo nuo nulio. Viceprezidentė mane pakvietė į pokalbį ir paklausė, kuo norėčiau dirbti: kasininke ar bankininke. Aš tik paklausiau, kuriai iš jų geriau moka. Kadangi turėjau išsilavinimą, man pasiūlė pabandyti geriau apmokamą bankininkės darbą. Gaudavau 12,5 dolerio per valandą. Toks atlyginimas tuomet man atrodė kaip aukso kasyklos. Na, galiu pasakyti tik tiek, kad pirmus kelis mėnesius banke tikrai nebuvo lengva.

Gabijos patirtis: Amerika – šalis, kuri įkrečia proto ir padeda įgyvendinti svajones.
Gabijos patirtis: Amerika – šalis, kuri įkrečia proto ir padeda įgyvendinti svajones.

Kokią patirtį kaip asmenybė gavote iš tokių skirtingų darbų?

Vienu metu labai daug skaitydavau apie darbo kultūrą ir etiką. Mano galva, daug kas nesugeba integruotis ne tik dėl kalbos nemokėjimo, bet ir dėl itin subtilių kultūrinių skirtumų. Jei jų nesupranti, nesuvoki, nepavyksta išlaikyti darbo. Tarkim, daugelis lietuvių yra labai tiesmukiški, kai kalba su amerikiečiais. Tačiau yra tokių niuansų, kuriuos reikia išmokti perprasti. Klausyti ir išgirsti ne tai, ką jie sako, o kokią žinią mandagiai, kitais žodžiais bando tau perteikti.

Aš neretai klausdavau savo draugų amerikiečių, kad jie man išverstų”, pasakytų kaip skambėtų mintis, jei ji būtų išsakyta tiesiogiai. Pavyzdžiui, dažnai tekdavo girdėti: Jei būčiau tavimi, taip nedaryčiau”. Man atrodydavo, na gerai, tu nedarytum, bet tu nesi aš, o aš taip darysiu. Tik po kurio laiko suvokiau, kad taip subtiliai jie bandydavo pasakyti, kad negalima to daryti. Arba pasakymas – Tą darydamas aš nesijaučiu gerai”. Išvertus reikėtų suprasti, kad žmogus atsisako vykdyti tam tikrą prašymą ar net paliepimą. Arba viršininkas prašo: Įsitikink, kad tas ar kitas darbas padarytas”. Aš ne iš karto supratau, kad iš tikrųjų tai mandagus paliepimas padaryti tą darbą.

Jeigu darbo pokalbio metu tavęs paklausia, kaip tu sprendi darbe iškilusį konfliktą, tai negali atsakyti, kad nesi konfliktiškas. Tu būsi palaikytas žmogumi, kuris tinkamai nesiorientuoja situacijoje. Nes darbe visada pasitaiko nuomonių susikirtimo, galinčio peraugti į konfliktą. Reikia paaiškinti, kokiais būdais bandysi normalizuoti situaciją.

Amerikiečių kolektyve būsi blogai vertinamas, jeigu užsidarysi duris ir apkalbinėsi kitą bendradarbį. Negali rodyti šalto peties” tik todėl, kad tau kažkas nepatiko. Negali gerti kavutę atsiskyręs su keliais darbuotojais. Tu turi išmokti bendrauti su visais, išmokti priimti ir labai nemalonius dalykus ir tinkamai į juos reaguoti.

Man yra tekę kalbėtis su Loyola universiteto Tarptautinių ryšių skyriaus direktoriumi. Jis sakė, kad amerikiečiams sunku rasti bendrą kalbą su daugeliu kandidatų į darbuotojus iš Rytų Europos, kurių mentalitetas diktuoja tiesmukišką bendravimo manierą. O amerikiečiai šių tautų atstovams atrodo šalti ir nenuoširdūs, ar net naivoki.

Ar amerikiečių kolektyve bendradarbiai gali tapti gerais draugais?

Mano patirtis rodo, kad darbuotojai stengiasi palaikyti normalius profesionalius santykius. Jie gali būti draugiški, palaiko, pataria. Tačiau į draugystes per daug nelenda. Nes jeigu darbe kyla konfliktas, būna sudėtinga viską atnarplioti. Susikerta lojalumas ir profesionalumas. Kartais bendradarbiai po darbo nueina kartu išgerti alaus, tačiau vis vien tarp jų lieka formalumo šešėlis. Daugelis su bendradarbiais stengiasi išlaikyti mandagų atstumą. Turi suprasti, kad tavo darbo pasiekimai yra svarbiau, negu asmeninės problemos. Jos neturi įsilieti į tavo darbo ir veiklos erdvę.

Papasakokite apie laisvalaikio pomėgius. Jūsų namuose ant sienų kabo daug įrėmintų akvarelių darbų…

Lietuvoje sukausi tarp meno žmonių. Bet čia atvykusi atsidūriau visai kitokioje aplinkoje. Dirbdama su tais deimantais ir banke pasijutau labai pasiilgusi to, ką turėjau namuose. Kartą savo draugui pasakiau, kad jaučiuosi dūstanti tarp tų banknotų. Vieną kartą gėrėme kartu su tuo draugu kavą. Jis laikraštyje pamatė skelbimą, kad renkama grupė norinčių mokytis akvarelės. Draugas nuėjo ir nupirko teptukų, popieriaus ir pasakė: Eik ten ir piešk”.

Taip ir nuėjau. Pradžioje turėjau didelių ambicijų piešti gėles, maniau būsiu didelė menininkė. Paaiškėjo, kad ja tapti ne taip jau ir lengva. Pamenu, kartą sukūriau darbą ant didelio lapo. Priėjo dėstytojas, tą darbą apžiūrėjo, parodė mažą lopinėlį pačiame piešinio kampe ir pasakė, kad ta dalis jau atrodo neblogai… Tada ir nustojau būti didele menininke. Ėmiau vaikščioti tam, kad galėčiau atsidurti tarp kitokių žmonių, kitoje aplinkoje. Toje studijoje kartą per savaitę renkasi bendraminčiai ir piešia keturias valandas. Per tą laiką skamba geras džiazas, mes gurkšnojame vyną. Ateina ten įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Daugeliui studijos mokinių pasisekė būti priimtiems į rimtas galerijas. Mane priėmė Women Made Gallery”, taip pat darbai buvo kelis kartus eksponuoti ir parduoti August Haus Gallery”. Mano akvarelės dalyvavo ne tik bendrose studijos narių parodose, bet buvo eksponuojamos personalinėje parodėlėje, surengtoje Starbucks”.

Esate retas „egzempliorius”, jau 18 metų gyvenate Čikagoje ir sugebate apsieiti be automobilio. Kaip tai pavyksta?

Esu išsilaikiusi vairavimo egzaminą, turiu vairuotojo pažymėjimą. Tačiau nevairuoju. Nuo pat atvykimo gyvenu Čikagos šiaurinėje dalyje. O čia viskas ranka pasiekiama: dvidešimt minučių iki darbo, dešimt iki parduotuvės, ežeras pašonėje, čia pat teatras ir t.t. Aš juokauju, kad pakeitusi darbą, turiu tik prisiminti, į kurią pusę, dešinę, ar kairę, eiti namo. O jeigu reikia tolėliau pavažiuoti, tai renkuosi taksi arba visuomeninį transportą.

Lietuvoje dirbote žurnaliste, sakėte, kad šis darbas mieliausias širdžiai. Ar čia nepasigendate rašymo?

Pasigesdavau ir kalbėdavau, kad noriu rašyti. Viena moteris iš tų pačių, kurie ateina vakarais į studiją piešti, pažįsta laikraščio Gazette” redaktorių. Ir štai aš iš to redaktoriaus gavau užduotį aprašyti vieno kunigo istoriją. Jis tik senatvėje išsiaiškino, kad yra žydas, vaikystėje išgelbėtas iš Vilniaus geto. Tai dabar jau trylika metų esu to laikraščio korespondentė, nuolat parašau jiems straipsnių.

Pastebėjau, kad Amerikoje neretai svajones padeda įgyvendinti aplinka, jos žmonės. Aplinka visada labiau palaikanti, negu kritikuojanti. Daug kartų pajutau, kad nemažai žmonių gali ir nori tau patarti, padėti, palaikyti ir palikti pačiai toliau eiti. Čia, Amerikoje verta praleisti laiko. Gal aš pinigų daug ir neužsidirbau, kad galėčiau gyventi ekstravagantiškai. Bet ši šalis proto man daug įkrėtė. Įsitikinau, kad reikia tik imti ir daryti tai, ką nori. Taisyklė, kad tiems darbams, kuriuos trokšti nuveikti, visada atsiras pinigų. Ir dar Amerikoje išmokau, kad jeigu šypsosies, tai ir pasaulis tau šypsosis ir padės.

Motociklas.
„Vairuoti moku, pažymėjimą turiu, tačiau Čikagoje naudojuosi visuomeniniu transportu”…