CENTRAS - Geografija-Rajonai - Darsyk sugrįžta. Rankose – nauja knyga „We Thought We’d Be Back Soon”
Bronė ir Vaclovas Pabarčiai.
Bronė ir Vaclovas Pabarčiai. (Violetos Pabarčiūtės Woodward archyvas)

Darsyk sugrįžta. Rankose – nauja knyga „We Thought We’d Be Back Soon”

Raimundas Marius Lapas.

Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

Sakytinės istorijos projektas gimė JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos veiklos rėmuose 1995 metais. Viename tarybos posėdyje buvo pasiūlyta įamžinti kartos, pasitraukusios iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, atsiminimus. Svarbiausia užduotis buvo įrašyti į magnetofono juostas jų išgyvenimus: traukimąsi iš Tėvynės, keliavimą į Vakarus, laikiną buvimą Vakarų Europoje pokario metais, emigravimą ir pagaliau įsikūrimą JAV.  Projekto metu įrašyti net 65 pokalbiai – nuo 23 minučių iki 5 val. 38 min. trukmės. Iš viso – daugiau nei 115 valandų. 18 žmonių atsiminimai buvo išspausdinti 2014 m. leidyklos „Aukso žuvys” išleistoje knygoje „Manėm, kad greit grįšim” (sudarytojos Dalia Stakytė Anysienė, Dalia Cidzikaitė ir Laima Petrauskaitė VanderStoep).

Prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdęs, jog pasirodys knyga apie dramatišką dipukų egzodą, nekatriai jos laukiau. Ir knyga „Manėm, kad greit grįžim” tikrai nenuvylė. Labai norėjosi, kad ji taptų pirmuoju tomu tokių atsiminimų serijoje (juk įrašyta kelios dešimtys pokalbių!), tarsi išeiviškos sakytinės istorijos enciklopedijos embrionu. Tačiau atrodo, jog projekto vykdytojai numatė kitokį knygos vystymosi kelią – vietoj antro tomo pasirinko knygos vertimą į anglų kalbą.

Apie tai kalbamės su Dalia Cidzikaite, viena iš knygos „Though We’d Be Back Soon” sudarytojų.

Dalia, ar prieš trejetą metų sudarinėjant knygą „Manėm, kad greit grįšim” pasąmonėje jau tūnojo mintis, kad rinktinę reikės išversti į anglų kalbą?

Kai dabar bandome prisiminti, kaip ir kada kilo sumanymas knygą išleisti ir anglų kalba, visos trys sugrįžtame į vieną iš pirmųjų knygos sutiktuvių Pasaulio lietuvių centre Lemonte. Tada iš salės pasigirdus klausimui, ar planuojame kada nors knygą išleisti ir angliškai, o iškart po sutiktuvių bent dviem žmonėms pasisiūlius padėti mums pokalbius išversti, matyt, net pačios gerai nesuvokdamos, pradėjome galvoti ir apie angliškąjį knygos variantą. Turbūt prie to prisidėjo ir skaitytojų palankus lietuviškos knygos sutikimas, ir teigiami atsiliepimai žiniasklaidoje. Tada dar nežinojome, kad darbas užtruks ne vienerius metus, ir jis pareikalaus daug tiek mūsų, tiek prie vertimo darbų prisidėjusių žmonių energijos ir laiko.

Knygos rengėjai ir leidėjai tvirtina, jog angliškas vertimas skirtas paskelbtų liudininkų vaikams bei vaikaičiams, silpnai ar visiškai nemokantiems lietuvių kalbos. Ar tai buvo intuityvus sprendimas, ar rėmėtės kokia nors apklausa, kuri tuo pačiu prognozuotų knygos anglų kalba perkamumą?

Jokios apklausos nedarėme, todėl nežinome, kaip bus perkama mūsų knyga. Tačiau pardavinėdamos lietuviškąją knygą, ne iš vieno Amerikos lietuvio girdėjome prašymą ją išleisti ir anglų kalba, mat, kaip ir rašome įžangoje, ne vienas palikuonis jau neskaito, neretai net ir nesupranta lietuviškai. Abu lietuviškos knygos leidimai šiai dienai yra praktiškai išpirkti, taigi tikimės, jog panašaus likimo sulauks ir angliškoji knyga. Aš asmeniškai viliuosi, kad knyga išeis už JAV lietuvių skaitytojų rato. Mūsų knyga pasakoja apie XX amžiaus pabėgėlius, žmones, priverstus dėl karo palikti savo gimtinę, šeimą, karjerą ir ieškoti prieglobsčio svetimoj žemėj. Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, šiandien esame paties didžiausio pabėgėlių skaičiaus liudininkai – net 65 mln. žmonių dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra priversti palikti savo namus ir gyventi nežinomybėje. Lietuvių liudijimai yra apskritai išvietintųjų, pabėgėlių istorijos dalis. Tai, ką išgyveno jie, šiandien išgyvena tie mano minėti 65 milijonai.

Knyga lietuvių kalba išleista 1 500 egzempliorių tiražu, tuo tarpu anglų kalba –  net 2 000 egzempliorių! Nors esu didelis lituanikos anglų kalba skelbimo šalininkas, vis tik įdomu, kokia logika vadovautasi, pasirenkant tokį didelį tiražą?

Kaip jau minėjau anksčiau, lietuviškos knygos išėjo du leidimai, iš viso 2 500 knygų. Išleista ir e-knyga. Mūsų žiniomis, beveik visos popierinės knygos, išskyrus keletą užsilikusių pas mus, autores, ir leidėją, jau išparduotos. Todėl viliamės, jog ir angliška knyga suras savo skaitytoją ir bus perkama. Aišku, kad knyga būtų perkama, reikia reklamos ir  jos pristatymų. Pasibaigus vasarai, visiems sugrįžus iš atostogų, spalio 21 dieną Čikagoje surengsime pirmąsias knygos sutiktuves. Rudeniop  su knyga supažindinsime skaitytojus Vilniuje, o kitų metų vasarį  tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Ieškosime galimybių surengti knygos sutiktuves ir kituose JAV lietuvių miestuose. 

Knyga pasirodė prieš porą mėnesių – ar ja bus prekiaujama daugiausia Lietuvoje? Klausiu todėl, kad akademiniai veikalai ir atsiminimai paprastai leidžiami vos poros trejeto šimtų tiražu…

Didžiąją daugumą angliškos knygos tiražo planuojame parduoti Šiaurės Amerikoje, nes ten gyvena daugiausiai anglakalbių skaitytojų. Tačiau knygą taip pat galima nusipirkti Vilniaus knygynuose, „Pegaso” ir „Vagos” knygynuose, knygyne „Eureka”, interneto parduotuvėje Patogupirkti.lt. Lietuvoje apsilankant vis daugiau turistų, be suvenyrų ieškančių ir lietuvių literatūros vertimų, tikimės, jog mūsų kny­gą pastebės ir jie. Knyga „We Thought We’d Be Back Soon” jau įtraukta į knygų, keliausiančių į kitais metais Londone vyksiančią tarptautinę knygų mugę, sąrašą.

Ta pati, bet ir visiškai kita

Juozas ir Marija Plačai Švedijoje, 1948 m.
Juozas ir Marija Plačai Švedijoje, 1948 m. (Gintaro Plačo archyvas)

Ar skiriasi kiek nors ši knyga nuo lietuviškos savo turiniu?

Angliškoje knygoje yra tie patys aštuoniolika pokalbių, kaip ir lietuviškoje knygoje. Šiek tiek skiriasi įvadinės dalys. Dalia  Stakytė Anysienė pateikia labai glaustą Lietuvos istoriją, labiau pritaikytą anglakalbiui skaitytojui, nieko ar labai mažai težinančiam apie mūsų tautos istoriją. Aš rašau, kaip angliška knyga buvo kuriama, daugiau dėmesio skirdama sakytinės istorijos žanrui ir pačiai knygos kalbai. Gerokai patrumpėjo ir Laimos Petrauskaitės VanderStoep tekstas apie JAV LB Sakytinės istorijos projektą, kurio pagrindu mūsų knyga ir sudaryta. Angliškoje knygoje atsirado trumpa įžanga.

Aptarėme ir keletą knygos pavadinimų, visi jie buvo lietuviško pavadinimo „Manėm, kad greit grįšim” variantai. Po trumpų svarstymų pasirinkome pavadinimą „We Thought We’d Be Back Soon”, nes jis mums skambėjo geriausiai. Svarstydamos apie anglišką pavadinimą, žinoma, šiek tiek galvojome ir kaip jis atrodys viršelyje, bet tai nebuvo lemiantis veiksnys.

Kas sudarė knygos vertėjų komandą – profesionalai ar pasišventę savanoriai?

Visi mūsų vertėjai, o jų yra penki: Rimas Černius, Aušra Kubilius, Birutė Putrius Keblinskas, Asta Čuplinskas ir Vin Katilius-Boydstun, yra neprofesionalūs vertėjai, pasisiūlę mums padėti nemokamai. Labai dėkojame visiems jiems už darbą ir geranoriškumą. Ypatingai dėkojame Birutei Vaičjurgis Šležas, sutikusiai suredaguoti 10 pokalbių. Be visų jų darbo mes tikrai šiandien negalėtume džiaugtis nauja knyga.

Ar jie turėjo kokių nors nuorodų – pvz., versti „žodis į žodį”? Ar atvirkščiai – buvo suteikta literatūrinė laisvė?

Vienintelis pageidavimas vertėjams buvo pamėginti išlaikyti verčiamo pašnekovo pasakojimo stilių, kalbėjimo manierą. Labai norėjome, kad į anglų kalbą išversti pokalbiai, kaip ir lietuviški, skirtųsi vienas nuo kito, nebūtų suvienodinti ir neskambėtų standartine anglų kalba, taip, lyg jie priklausytų vienam žmogui. Kaip mums tai pasisekė, tesprendžia skaitytojas.

Tau pačiai vertėjo darbas yra nesvetimas. Kaip įvertintum vertimų lygį? Ar pati kažką būtum dariusi kitaip?

Aš retai imuosi versti iš lietuvių į anglų kalbą, ir turbūt niekada nepasiryšiu versti grožinio kūrinio ar tuo labiau sakytinės istorijos žanru parašyto teksto. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad tokie tekstai pasižymi labai turtinga, idiomų nestokojančia kalba, kuriai nesvetima šnekamoji kalba, slengas. Nors ir kaip patogiai jaučiuosi vartodama anglų kalbą, niekada neįvaldysiu jos taip, kaip gimtakalbis anglų kalbos vartotojas. Bet jei vis dėlto būčiau vertusi kurį nors iš knygos pokalbių, žinoma, būčiau išvertusi jį kitaip – esu įsitikinusi, kad kiekvienas vertėjas į tekstą įneša kažkiek ir savęs. Kiekvienas mūsų turi savą kalbos jausmą, savą kalbos išgirdimą ir jos pateikimą.

Gal lietuviškoje knygoje Tu turėjai vieną mėgstamiausią herojų/ę, o angliškoje – visai kitą?

Sudarydamos knygą stengėmės atrinkti tokius pokalbius, kurie skirtųsi vienas nuo kito, pasakotų vis kitokią pasitraukimo iš Lietuvos istoriją. Todėl man asmeniškai patinka visi knygos pašnekovai – nesvarbu, kurį pokalbį beskaitytum, kiekvieno istorija jaudina ir nepalieka abejingu. Tokias jaudinančias istorijas rasite ir angliškoje knygoje.

Dažnai tvirtinama: „Nespręsk apie knygos turinį pagal viršelį”. Šios knygos koncepcija jau yra viršelyje, tiesa, angliška knyga atrodo kiek kitaip nei lietuviška, bet sumanymas tas pats. Girdėjome, jog ne visi skaitytojai dailininkės užmanymą suprato – kai kas palaikė knygą „sugadinta”?

Taip, lietuvišką knygą kai kas palaikė sugadinta, todėl atsirado keletas skaitytojų, kurie arba norėjo knygą grąžinti, arba patys ėmė ir suklijavo atplėštąją dalį. Bet tokių atvejų buvo vos keletas. Knygą išleidusi leidykla „Aukso žuvys” šįkart pasirūpino, kad ji iš spaustuvės išeitų supakuota, kad skaitytojas, nusipirkęs knygą, negalvotų, jog knyga tyčia ar netyčia buvo kieno nors sugadinta. Tiesa, abiejų viršelių sumanymas yra tas pats. Tik leidžiant lietuvišką knygą spaustuvė bijojo kišti rankas prie jai neįprasto dizaino, todėl visi 2 500 egzempliorių buvo nuplėšti mūsų pačių rankomis. Leidžiant anglišką knygą, spaustuvė jau sutiko visus su knygos spauda susijusius darbus nudirbti pati. Deja, plėšimą šiuo atveju atliko jau ne žmonės, o mašina. Dėl šios priežasties viršeliai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito.

Kas toliau?

Antanas ir Alice Šatūnai vestuvių dieną 1950 m. 
Antanas ir Alice Šatūnai vestuvių dieną 1950 m. (Antano Šatūno šeimos archyvas)

Ar norima šią knygą išversti ir į kitas kalbas? Kokiam dar skaitytojui galėtų būti įdomi JAV lietuvio dipuko odisėja?

Mano draugė, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Lietuvoje, dėstanti ispanų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Kristijono Donelaičio „Metų” ir ką tik pasirodžiusios Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis” vertėja į ispanų kalbą, perskaičiusi mūsų knygą prasitarė norinti ją išversti ispaniškai. Bet, kaip žinome, gerus norus nuo jų įgyvendinimo skiria ilgas kelias ir laikas. Ar mūsų knyga kada nors prabils ir ispaniškai, parodys ateitis. 

Ko gero vertėtų nuvykti į Pietų Ameriką, ypač į Argentiną, ir sudominti lietuvių kilmės jaunimą sakytinės istorijos užrašymu ispaniškai ar portugališkai? Dėl lietuvių kalbos žinojimo stokos toks projektas Pietų Amerikoje gal įgytų dar didesnę svarbą?

Neabejoju, jog tikrai būtų ką veikti nuvykus į Pietų Ameriką. Kai kas jau yra daroma ir šiandien galime pasidžiaugti bent dviem man žinomais leidiniais: 2008 metais Lietuvoje išleista knyga „Beriso lietuviai” (sud. Ona Paulina Semėnas, Jonas Pranciškus Klimaitis ir Stella Maris Borba), kurioje pašnekintos net 400 lietuviškų šeimų, vis dar gyvenančių Berisso mieste, Argentinoje. Kitą knygą apie Pietų Amerikos lietuvius išleido VDU Lietuvių išeivijos institutas. „Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija” (sud. Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė) pasirodė 2013 metais (Vilnius: Versus aureus).

Žinome, kad sakytinės istorijos tyrinėjimas, fiksavimas labai populiarus tarp amerikiečių. O kaip su kitomis tautomis?

Sakytinės istorijos žanras, neretai dar vadinamas dokumentiniu žanru, jau kuris laikas yra populiarus ne tik literatūroje, bet ir, pavyzdžiui, kine. Jis sulaukė naujo susidomėjimo baltarusei rašytojai Svetlanai Aleksijevič, būtent sakytinės istorijos žanru rašančiai autorei, 2015 metais gavus Nobelio premiją. Lietuvoje šis žanras taip pat vis dažniau pasitelkiamas. Sakytinės istorijos projektų nevengia ir mūsų kaimynai – latviai ir estai. Neseniai sužinojau, kad pačiame didžiausiame už Estijos ribų Toronto mieste esančiame archyve „Museum of Estonians Abroad” saugoma apie 700 vaizdo interviu. Visi jie įamžinti estų kalba. Kanadoje gyvenantys estai yra išleidę šešis tomus estų išeivių atsiminimų ir autobiografinių pasakojimų. O 2013 metais pasirodžiusi knyga anglų kalba vadinasi „Memoirs. A Compilation of Memoirs from the Estonian Memoir Writer’s Group of Tartu College”.

Koks likusiųjų 47 įrašytų prisiminimų likimas – ar jie gali išvysti šviesą?

Galvojame, jog mūsų knyga yra geras akstinas kitiems, jauniems tyrėjams ir mokslininkams nupūsti nuo JAV LB Sakytinės istorijos projekto dulkes ir nauju žvilgsniu pažiūrėti į surinktą medžiagą. Ji yra prieinama ne tik Lietuvių tyrimo ir studijų centre Čikagoje, bet ir  Lietuvoje – Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir VDU Lietuvių išeivijos institute. Manome, jog tikrai nebūtina išleisti dar keletą tomų, vien tik dėl to, kad ir likusieji liudijimai išvystų šviesą. Į knygą nepatekusiems pokalbiams galima būtų ir reikėtų paieškoti kitų paviešinimo formų. Tuo labiau kad projekto medžiaga nėra tik tekstinė, o visų pirma – garsinė. Manau, kad čia pasidarbuoti galėtų ir kitų sričių specialistai, ne tik istorikai ar kultūrologai.

Ačiū už pokalbį. Linkiu, jog angliška laida skaitytojų būtų gausiai perkama.

„Thought We’d Be Back Soon” galima įsigyti „Draugo” knygynėlyje (4545 West 63 Street, Chicago, IL 60629) arba užsisakyti tel. 773-585-9500.