CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Dievas yra brazilas”
Rio de Janeiras.
Rio de Janeiras.

„Dievas yra brazilas”

Raimundas Marius Lapas.

Ne visi gali pasigirti didelėmis šeimomis su aibe pusbrolių, pusseserių. Aš savuosius galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Viena jų, vyriausioji iš mūsų grupės – Nijolė Semėnaitė-Etzwiler, su vyru David gyvenanti Baraboo, WI. Nijolės pavardė ir rašiniai nesvetimi „Draugo” skaitytojams: ji – „Madison Vilnius Sister Cities” vicepirmininkė, Lietuvių tautinių šokių instituto pirmininkė, tautinių šokių grupių „Žaibas” ir „Žaibutis” vadovė. Bet šiandien, kai visų žvilgsniai krypsta į olimpinių žaidynių sostinę Rio de Janeirą, nutariau paprašyti Nijolės pasklaidyti braziliškuosius savo gyvenimo puslapius. Ir ji mielai sutiko – kam nemalonu prisiminti jaunystę!

Būdama tikinti ir iš prigimties labdaringa, dalį savo gyvenimo Nijolė atidavė „Taikos korpusui” („Peace Corps”). Ši tarnystė jaunystėje ją nunešė toli nuo namų ir tėvų  – į Braziliją. Vėliau ten teko ne kartą sugrįžti.

Grublėtas kelias nuo Kauno iki Baraboo

Gimei Kaune, vaikystę praleidai Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o 1948 metais, nebūdama nė dešimties, kartu su tėvais atsidūrei Čikagoje. Ar toks mėtymas-vėtymas vaikui nesukėlė įtampos?

Manyčiau, jog viskas buvo normalu. Nebuvau atskirta nuo savo tėvų, todėl nepatyriau nerimo. Džiaugsmingai prisimenu savo gyvenimą Hanau ir Londone. Deja, atsiminti ką nors iš Kauno, išskyrus oro antpuolius, buvau pernelyg maža.

Čikagoje nesusiliejai su vietine lietuviškąja bendruomene – nelankei nei šeštadieninės mokyklos, nei Marijos gimnazijos, kurioje mokėsi pavyzdingos lietuvaitės. Kodėl?

Vienerius metus šeštadieninę mokyklą lankiau. Neišlaikiau egzaminų, – „I flunked!!!” – tėvai dėl to galėjo kiaurai žemę prasmegti! Laisviau pasijutau angliškai kalbančiųjų rateliuose. Tačiau visuomet didžiuodavausi, kad esu lietuvaitė. Su „Madison Vilnius Sister Cities, Inc.” ir „Žaibo” tautinių šokių grupės Madisone įsteigimu atradau bendruomenę, kurioje galiu išreikšti savo pasididžiavimą (tiesa, mano pusseserė, rašydama e-laiškučius, beveik išmoko naudoti lietuviškus diakritinius ženklus; turint galvoje jos ribotą lietuvišką žodyną, tai didelis pasiekimas! – R. M. L. pastaba).

Apsisprendei mokytis Rosary koledže River Forest priemiestyje (kuris vėliau tapo ir mano ,,Alma mater”). Kodėl pasirinkai būtent jį, o ne ką nors arčiau Marquette Parko, kur tuomet sukosi lietuviškas gyvenimas?

Tėtušis man „numatė vietą” Čikagos universitete, tačiau viskas įvyko kitaip. Mano draugė iš Kelly gimnazijos (Brighton Parke – R. M. L. pastaba) po apsilankymo viename „workshop” Rosary koledže entuziastingai man, gerai katalikei, pasakojo, kad ten man patiktų. Nuvykau. Apžiūrėjau ir iškart pamilau koledžo aplinką, senąją architektūrą, mokslo įstaigos filosofiją – žodžiu, viską. Tapusi studente supratau, kokia aš iš tikrųjų esu laiminga, pakliuvusi į tokią nuostabią, išskirtinę, pasišventusių dėstytojų aplinką.

Įprastas užsienio kalbų mokymo „repertuaras” tuomet buvo ispanų, prancūzų, vokiečių bei rusų kalbos. Kažkodėl išsirinkai ,,egzotišką” portugalų kalbą.

Jei atvirai, studijuoti portugalų mane „įgrūdo” ispanų kalbos dėstytojas. Priešindamasi tokiam spaudimui nutariau studijuoti prancūzų. Tačiau „romanas” po trijų dienų baigėsi. Nuėjau pas savo akademinį patarėją ir pasakiau: „Pergalė – jūsų!” Iškart pamėgau portugalų kalbos pamokas. Supratau, jog su kiekvienu būsimu iššūkiu savo gyvenime galiu ją sutikti su pasitikėjimu. Būtent to ir išmokau Rosary koledže.

Ar galvojai, kad užsienio kalbą galėsi pritaikyti gyvenime?

Norėjau stoti į užsienio tarnybą, tačiau lūkesčiai neišsipildė. Dėsčiau portugalų kalbą, vertėjavau, padėdavau brazilams. Neužmiršau portugalų kalbos, vis ją vartoju, tačiau tai, ką įgijau Rosary, galėjau pritaikyti dirbdama muziejuose bei bibliotekose.

Nijole, Tavo gabumai buvo įvertinti Fulbright stipendija. Kaip tu ją panaudojai?

Studijavau Sao Paulo universitete tuomet, kai Brazilijoje vyko politinis perversmas. Gyvenau brazilo antreprenerio šeimoje. Buvau jų viešnia. Mane mylėjo kaip šeimos narę. Jų dukra studijavo Anglijoje ir norėjo kompanionės, kad ji nepamirštų anglų kalbos. Nelaimei, ji prarado savo žavingą britišką akcentą ir įgijo mano pietinės Čikagos tarmę! Jų pastogėje gyvenau metus. Praleidusi ilgesnį laiką Brazilijoje turėjau galimybių iš arčiau pažinti žmonių luomus. Keliavau po visą šalį. Visa tai, ką tuomet patyriau, pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį.

Matyt, aplinka taip Tave paveikė, jog nutarei ten sugrįžti?

Pamilau Braziliją ir jos gyventojus. Šalis – žavinga, o brazilai – patys draugiškiausi žmonės pasaulyje. Norėjau sugrįžti ir prisidėti ten, kur reikalinga pagalba!

Nijolė su ,,gaucho” princu ir princese.
1992 metais Nijolė keliavo į Braziliją su Rotary Exchange. Pietinėje Rio Grande do Sul valstijoje ją pasitiko ,,gaucho” princas ir princesė.

Ištiesti pagalbos ranką – gera širdžiai

Kaip susipažinai su savo būsimu sutuoktiniu David?

„Grad school” metais Wisconsino universitete. Nors buvome iš gan skirtingų šeimų, mus nemažai kas siejo. Jis baigė mažą katalikų koledžą St. Joseph, Indianoje, laimėjęs Fulbright stipendiją studijavo Vokietijoje, o vėliau pateikė paraišką į „Taikos korpusą”. Taigi pajutome panašias gyvenimo vertybes. Ne paslaptis – įsimylėjome. Mūsų santuoka buvo palaiminta Čikagoje 1964 m. gruodžio 26 d. Po savaitės išvykome į Rio, – tačiau ne medaus mėnesiui…

Būdama giliai tikinti katalikė nutarei taipogi savanoriauti „Taikos korpuse”. Ar nujautei, kad atsidursi Brazilijoje?

Norėjau sugrįžti į Braziliją. Praeityje mačiau, koks ten skurdas, todėl norėjau nors trupiniu prisidėti prie šalies gerovės. Kai susipažinau su David, jis jau buvo pateikęs savo paraišką dirbti „Taikos korpuse”. Jam jau buvo paskirta vieta Kolumbijoje. Aš jam pasakiau: „Pasiteirauk, ar gali vietoj Kolumbijos įsidarbinti Brazilijoje? Tąsyk su tavim kartu važiuosiu”.

Ar paraiškos procesas buvo ilgas? Ar „Taikos korpuso” durys atviros kiekvienam, norinčiam į  jį įstoti?

Stojimo procesas buvo lengvas, įtemptas buvo darbas. Pasiruošimo laikotarpis užtruko porą mėnesių. Per tą laiką bet kuris galėjo būti atleistas iš darbo. Tai buvo didelis dvasinis smūgis tiems, kurie „nukentėjo nuo tokio sprendimo”. Mums toks vadovų elgesys buvo nesuprantamas.

Bem-vindo americanos!

Ar iš pat pradžių supratai, į kokį katilą lendi?

Jei atvirai – gyvenimo sąlygos pralenkė mūsų lūkesčius. Mes buvome pirmieji „Taikos korpuso” nariai, kurie įsidarbino mokslo įstaigose ir gyveno butuose, tiesa, be jokių „blizgučių”, tačiau gan patogiai! Dėstėme Ceará universitete  („Universidad Estadual do Ceará”) Fortalezoje, o taipogi savanoriavome vienoje netolimoje airių vadovaujamoje misijoje.

Atvykusi į tropinę aplinką (juk Tu – „Vėjų miesto” senbuvė, pripratusi prie žvarbių, šaltų žiemų), ar tikėjaisi atlaikyti brazilietiškus karščius?

Neapkenčiu karščių, tačiau vasaros Čikagoje taipogi buvo gan bjaurios. Karščius Brazilijoje lengvina vėjai bei gausi augmenija. Be to, brazilai pripratę porą trejetą sykių per dieną palįsti po dušu.

Po pirmos darbo dienos „Taikos korpuse” nepajutai kultūrinio šoko, o gal net kalbos barjero?

Tą kryžių buvau „išgyvenusi” prieš trejus metus, kai atvykau į šalį būdama Fulbright stipendininkė. Tąkart nieko nepajutau. Panašiai jautėsi ir mano vyras David – mat jis visais išgyvenimais dalijosi su manimi. Tiesa, buvo apmaudu, kai mus paskyrė dėstyti ne visuomeniniame koledže, o universitete. O dėl komunikacijos „barjero”, – įgytas portugalų kalbos žinių bagažas studijų metais Rosary koledže man labai pravertė. Kartu su manim dirbo prestižinių universitetų – Harvard, Columbia, St. Louis – absolventai, tačiau tik aš viena mokėjau šios šalies kalbą!

Kaip vietiniai Tave priėmė? Ar suprato, kad Tu esi „lituano”?

Tiek dėstytojai, tiek ir kaimynai darbininkai mus priėmė tarsi seniai dingusius pusbrolius. Jie buvo smalsūs ir norėjo viską apie mus žinoti. Net klausinėdavo, ar mes pažįstam „Hollywood” įžymybių, pvz., Richard Chamberlain. Visi, su kuriais bendravome, buvo ne tik draugiški, bet ir paslaugūs. O šiaurės rytinėje šalies dalyje niekas nežinojo, kad yra tokie „lituanos”, ne taip, kaip Sao Paulo apylinkėse.

Nupiešk mums įprastinę darbo dieną.

Į universitetą keliaudavome autobusu. Ten perskaitydavome porą paskaitų. Po to lėtai grįždavome namo. Pakelyje sustodavome miesto centre užkąsti. Mūsų buvimas universitete buvo tarsi viršutinis kremo sluoksnis ant akademinio pyrago. Pripažinsiu, jog vietiniai dėstytojai buvo puikūs. Laisvadieniais dėstėme vietinėje seminarijoje. Ten pasijutome labiau reikalingi. Padėjome ir vienai misijai, kuri vietinėms moterims įrengė skalbyklą – ne „laudromat”, kaip įsivaizduotų amerikiečiai, o paprastą prausyklą su tekančiu švariu vandeniu ir vietą, kur galima pakabinti ir išdžiovinti skalbinius.

Gal kartais atrodė, kad išprotėsi, trenksi durimis ir grįši į Ameriką? 

Buvo sunkumų, kurie kartais apsunkindavo gyvenimą. Pavyzdžiui, dingsta vanduo, kai maudaisi duše. Buvome įpratę netoliese vonioje laikyti atsarginį  dubenį su vandeniu. Žiauriai kovojome su uodais. Prisimenu, kaip visi kaimynai subėgo, pamatę mūsų buto langus užmaskuotus tinkleliu. O ką jau bekalbėti apie vietinį biurokratizmą… Tačiau mudu su David buvome jaunavedžiai ir supratome, jog tai yra mūsų gyvenimo dalis.

Kiek amerikiečių dirbo su Tavimi ir David?

Apie  20, tačiau mes buvome išsklaidyti po visą šalį. Ten, kur gyvenome – Fortalezoje – gal penki ar šeši. Kartais pabendraudavome, tačiau visi turėjome bičiulių brazilų, su kuriais dažniausiai ir bendraudavome.

Kokia buvo alga?

Neatsimenu, – šios dienos pinigų verte – gal pora šimtų dolerių. Tačiau pakako, nes gyvenimas – tiek butas, tiek maistas buvo labai pigūs. „Taikos korpusas” paskirdavo ir „algą”. Grįžę į JAV savo banko sąskaitoje radome 1,000 dolerių. Tai padengė mūsų pirmagimio gimdymo išlaidas. Kūdikėlis „užbaigė” sandėrį su „Taikos korpusu”. Kai Chris baigė mokslus, jis irgi įstojo į „Taikos korpusą”. Dvejus metus mokytojavo kaimo mokykloje Zimbabvėje.

Kodėl grįžai namo?

Ten būdama tapau nėščia ir norėjau vaiką pagimdyti namuose, Amerikoje, o ne Brazilijoje. Tačiau pagrindinė grįžimo į namus priežastis buvo ta, kad mano tėvą ištiko širdies infarktas. Norėjau būti šalia jo. Praėjus vos metams jis mirė.

Naudingai praleidai laiką Brazilijoje? Grįžai į namus geresniu žmogumi?

Niekad nesijauti geresniu, juk tiek daug reikėjo atlikti. Visada jautiesi per mažai padaręs. Džiaugėmės savanoriavimu airių kunigų misijoje, tačiau tai buvo vos paviršiaus pakrapštymas. Aptarnavome skurstančią darbininkiją, padirbome universitete, tačiau pilno pasitenkinimo nepajutome.

Po to, kiek žinau, net keletą sykių grįžai į tą šalį, tik jau ne kaip savanorė, o kaip turistė. Kokių skirtumų pastebėjai nuvažiavusi vėliau?

Matėme ne tik pažengusią ekonomiką, bet ir gyventojų pagausėjimą. Padidėjęs vidurinysis luomas, tačiau Braziliją tebeslegia tie patys rūpesčiai – turtinė nelygybė. Šalyje gyvenau du sykius, o kaip turistė čia lankiausi net tris, paskutinis apsilankymas buvo kruizas. Nuostabi gamta ir architektūra. Džiugina ir tai, kad itin artima brazilė draugė gyvena mūsų kaimynystėje, Baraboo miestelyje. Tokiu būdu galiu artimai palaikyti ryšius su Brazilija bei toliau bendrauti portugališkai.

Priekyje – dar vienas olimpinis startas!

Olimpiada jau prasidėjo. Dar išvakarėse Rengimo komitetą ir patį Rio de Janeirą smaugė aibės rūpesčių ir bėdų – antisanitarija, užterštas vanduo vandens sportui, įprastinis rusų sportininkų dopingo skandalas, brangus pragyvenimas olimpiniame kaimelyje, kišenvagių rojus, „Zika” viruso krizė, susišaudymai, byranti valdžia… Kaip buvusi šalies gyventoja, ar manai, kad tai tinkama aplinka žaidynėms?

Be abejo, jie galėjo geriau pasiruošti, tačiau dabar jau nebegalima gręžiotis atgal. Brazilai nepaprastai lankstūs ir apsukrūs. Jiems turėtų pavykti. Jie daug pinigų investavo į pasiruošimo darbus, ypač stiprindami saugumą. Jie pasiryžę nugalėti bet kokią pasitaikančią kliūtį.

– Pokalbio pabaigai – filosofinis klausimas. Kristaus Atpirkėjo paminklas stovi Corcovado kalno viršūnėje. Pagal dydį – tai penktas pasaulyje, tapęs ne tik Rio, bet ir visos šalies simboliu. Kristaus rankos plačiai išskėstos. Ar manai, kad Gerasis Ganytojas prižiūrės tas minias, kurios jau sugūžėjo į žaidynes?

Virtualioje erdvėje mačiau nuotrauką, kur mūsų Ganytojas „pozavo” su Lietuvos olimpiečiais. Yra posakis „Deus é Brasileiro” – „Dievas yra brazilas”. Nuoširdžiai tikiu, jog Jis jų neapvils… Beje, Brazilijoje gyvena apie 150 000 lietuvių kilmės asmenų. Visiems jiems ir, žinoma, svečiams bei patiems olimpiečiams linkiu saugių žaidynių.

Nijolės ir David.
Nijolės ir David pirmasis sugrįžimas kartu į Braziliją. Fone – nuostabus kolonijinis miestas Olinda. (Asmeninio albumo nuotr.)