CENTRAS - Filmai - Dokumentinis filmas apie Amerikos lietuvius – jau pakeliui

Dokumentinis filmas apie Amerikos lietuvius – jau pakeliui

Algis Vaškevičius.

Praėjusį pirmadienį, vasario 12-ąją po keturių savaičių viešnagės Lietuvoje namo į Willow Springs sugrįžo kino dokumentininkas, režisierius Arvydas Reneckis. Nuo 1989 metų Amerikoje gyvenantis A. Reneckis šįsyk į gimtinę grįžo po trejų metų pertraukos ir su labai konkrečiu tikslu – jis čia rinko medžiagą būsimajam filmui apie Amerikos lietuvių pagalbą kuriantis Lietuvos valstybei.

A. Reneckis Lietuvoje sulaukė didelės paramos ir palaikymo būsimam filmui.
A. Reneckis Lietuvoje sulaukė didelės paramos ir palaikymo būsimam filmui. (A. Vaškevičiaus nuotr.)

Su Arvydu, kurį iki šiol pažinojau tik neakivaizdžiai, pasikalbėti susitikome Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Valanda pokalbio iki renginio, kurio metu A. Reneckį kalbino profesorius, Lietuvių išeivijos instituto vadovas Egidijus Aleksandravičius prabėgo akimirksniu, ir atrodė, kad esame pažįstami jau labai seniai, nes pašnekovas – šiltas, malonus ir įdomus žmogus.

Gal mūsų jaukiam pokalbiui turėjo įtakos ir tai, kad gimėme toje pačioje Marijampolėje, beveik tuo pačiu metu mokėmės ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

„Tos keturios savaitės prabėgo tikrai greitai, daug ką suspėjau padaryti, bet ne viską. Iš anksto kai kurių dalykų būsimam filmui prieš skrydį į Lietuvą nebuvau derinęs, tad pirmoji savaitė būtent ir praėjo tariantis, skambinant, derinant susitikimus, nes vadovų darbotvarkė užimta, laiką nuolat reikia derinti. Nepaisant to, buvau visur labai šiltai priimtas, visi, į kuriuos kreipiausi labai maloniai su manim bendravo, pateikė įdomios ir vertingos medžiagos būsimam filmui. Ir archyvų darbuotojai, ir mokslininkai, ir Prezidentas Valdas Adamkus, ir visi kiti rado man laiko, padėjo, kuo galėjo, tad grįžtu su daugybe geros medžiagos”, – džiaugėsi svečias.

Arvydo paprašiau prisiminti ir savo biografiją, ir jo kūrybinį kelią, ir atsiradimą Amerikoje. Marijampolėje, kur gimė, jis gyveno iki ketverių metų amžiaus, tad atsimena iš tų laikų labai mažai, gal tik žino, kad gyveno seniausio Lietuvoje cukraus fabriko name (mieste dar yra žmonių, kurie puikiai atsimena abu jo tėvus), o vėliau išsikraustė į Kauną.

Studijoms pasirinko filologiją Vilniaus universitete, po kurio laiko atsidūrė Lietuvos kino studijoje, čia įsidarbino redaktoriumi dokumentikos skyriuje, turėjo galimybės dirbti su garsiausiais mūsų dokumentinio kino kūrėjais Robertu Verba, Henriku Šablevičium, Rimtautu Šiliniu, gavo režisieriaus kategoriją. Būtent tada jis sukūrė kelis dokumentinius filmus, būtent iš ten atėjo patirtis, kuri vėliau labai pasitarnavo Amerikoje.

Į Ameriką jis atvyko 1989 metais, ir, kaip susitikimo metu sakė prof. E. Aleksandravičius, tai reiškė, kad buvo ne ekonominis emigrantas, nes didesnė emigracija iš Lietuvos į Ameriką dėl geresnio gyvenimo prasidėjusi apie 1995 metus. Pasak Arvydo, atvykus į Ameriką didelių kūrybinių tikslų nebuvę – reikėjo pragyventi, teko visokiausius darbus dirbti – ir statybose, ir langus plauti. Netrukus jis sugrįžo į Lietuvą kurti filmo, tuo metu prasidėjo kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai, juos teko fiksuoti ir taip atsirado filmas „Naktis Lietuvoje”.

Prof. E. Aleksandravičius pristato filmo kūrėją.
Prof. E. Aleksandravičius pristato filmo kūrėją.

Amerikoje Arvydui lemtingas buvo susitikimas su Algimantu Keziu, kuris Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje filmavo dr. Stasio Budrio lietuvių fotoarchyvui ir kartu pakvietė darbuotis ir A. Reneckį. Ten buvo daug įdomaus darbo, bet vien iš jo pragyventi buvo sunku. Tada Arvydui pavyko sutikti ir kino juostoje užfiksuoti įdomius mūsų žmones – rašytojus, menininkus, istorikus. Kino juostoje įamžinti pokalbiai su Kaziu Bradūnu, Adolfu Damušiu, Mariumi Katiliškiu, Juozu Girniu, Viktoru Petravičium bei kitais ir įsiminė, ir praturtino.

„Atrodo, poetas Kazys Bradūnas labai kalbus žmogus, bet labai nelengva buvo jį prakalbinti ir prisiderinti. Būna ir kitokių atvejų – štai su J. Girnium prifilmavau 6 valandas medžiagos, o visa ji sutilpo į 20 minučių filmą”, – sakė kino kūrėjas.

Net 13 metų, nuo 1995 iki 2008-ųjų Arvydas, kuris buvo Amerikos lietuvių televizijos įkūrėjas ir vadovas, dirbo ir TV laidų vedėju. Šiandien jis pripažįsta, kad toks laikotarpis – išties ilgas. O kai ši televizija buvo uždaryta ir reikėjo iš kažko pragyventi, teko išbandyti tolimųjų reisų vairuotojų, Amerikoje „trokistais” vadinamų, duoną. Sprangi ji buvo, bet ištvėrė ketverius metus ant ratų, kol galiausiai jau ir sveikata pradėjo šlubuoti, ir suprato – gana.

„Galime paskaičiuoti – per metus 50 savaičių sunkvežimio kabinoje, per savaitę 3 tūkstančių mylių, tai 150 tūkstančių mylių per metus. Per ketverius metus – 600 tūkstančių mylių. Susidaro daug kartų aplink žemės rutulį. Važinėdamas nuolat būni vienas, tai laiką trumpindavau klausydamas audio knygų, pildžiau turėtas istorijos spragas. Labai pavargau per tuos ketverius metus, ir esu išties laimingas, kad jau dveji metai nereikia sukti vairo, kad galiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu – kurti kiną. Labai noriu padėkoti šeimai, nes dabar esu jos išlaikytinis”, – atsidūsta Arvydas.

Išties jam asmeniškai svarbiausia turbūt ir buvo tai, kad iš sunkvežimio kabinos galėjo vėl prisėsti prie kameros, prie filmuotos medžiagos, grįžti prie to, ko mokėsi, ką mėgsta ir kam yra sutvertas. Tad maždaug prieš pusantrų metų, vis labiau artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, jis rimtai ėmėsi dokumentinio filmo apie Amerikos lietuvius kūrimo. Tai buvo tema, kurią vystė visus beveik 30 Amerikoje praleistų metų, kurios gabaliukus rodė ir Amerikos lietuvių televizijoje. „Mane jau daug kas laiko ir pavadina ‘dipuku’”, – šypsojosi Arvydas.

Filmas, kurį jis kuria, susidės net iš šešių dalių. Pirmoji iš jų pasakos apie laikotarpį nuo 1868 iki 1914 metų, kai lietuviai, atvykę į Ameriką, dirbo skerdyklose ar anglies kasyklose, kai kūrėsi jų parapijos, organizacijos, kai jie kūrė savo gerovę, veržėsi į mokslą. Antroji dalis, ties kuria dabar dirba – tai Amerikos lietuvių pagalba atsikuriančiai Lietuvos valstybei nuo 1918 metų iki 1922-ųjų, kai ta nepriklausomybė Amerikos buvo pripažinta. Daug kas Lietuvoje nežino ir net neįtaria, kiek daug Amerikos lietuviai padarė dėl savo tėvynės, kokias akcijas vykdo, kokia lobistine veikla užsiėmė, kaip rinko lėšas.

Po viešnagės pas Prezidentą V. Adamkų – šeimininko dovana.
Po viešnagės pas Prezidentą V. Adamkų – šeimininko dovana. (Asmeninio archyvo nuotr.)

A. Reneckį labai sudomino istorija apie „Lietuvių kalbos gramatiką”, kuria dabar remiasi mūsų bendrinė kalba. Tada susibarė skirtingų pažiūrų ir ideologijų Amerikos lietuviai, kas blogai rašo, ir „Susivienijimas lietuvių Amerikoje” paskelbė konkursą, kas parašys geriausias gramatikos taisykles, kurių visi laikysis. Medicinos studentas Petras Avižonis bandė rašyti gramatiką, bet jam sunkiai sekėsi ir jis nuvyko pas Joną Jablonskį pasikonsultuoti. Jie parašė gramatiką, pasidalino po 50 dolerių „Susivienijimo…” prizą. „Lietuvių kalbos gramatika” išleidžiama 1901 metais Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu, iš 3 tūkstančių gramatikos egzempliorių 2600 pasiekia Ameriką ir 400 – į Lietuvą.

Kita įdomi istorija – apie 1900 metais Paryžiuje vykusią pasaulinę parodą, kurioje lietuviai sumanė parengti ekspoziciją apie Lietuvą. Amerikos lietuviai tada glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos šviesuoliais, o finansuojama buvo daugiausia iš JAV. Toje ekspozicijoje daug dėmesio skirta knygų leidybai ir spaudos draudimui, nurodant, kurią dalį spaudos lietuviai išleido JAV ir kurią dalį finansavo iš tos, kuri buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje – jie suprato, kad pigiau spausdinti Tilžėje ir siųsti į Lietuvą, negu plukdyti iš Amerikos. Dar viena istorija – Jono Basanavičiaus ir Martyno Yčo apsilankymas Amerikoje, kai jie rinko aukas tautos namams, taip pat kunigo rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto vizitas, renkant aukas Kauno „Saulės” gimnazijai – tokių ar panašių istorijų yra labai daug.

„Taip jau yra, kad kai Lietuvai blogai, tai visi išsibarstę emigrantai, anksčiau gal labai nesugyvenę ir vieni kitus koneveikę susitaria ir pasiekia pačius aukščiausius Amerikos valdžios sluoksnius, prieina iki prezidento. Taip buvo ir su Woodrow Wilson, ir su vėlesniais prezidentais. Yra labai daug dalykų, kuriuos norisi papasakoti apie tuos žmones, nes apie juos žinome mažai. Man pasirodė įdomus Tautos fondo susirašinėjimas su Nukentėjusiems nuo karo remti draugija, kuri vėliau tapo Lietuvos Taryba. Kalbant apie paramą, tada paminėtas ir toks dalykas: ‘skubiai išsiųsti 10 tūkstančių ir dvi skrynias drapanų…’ Tai rodo, kad žmonės čia labai sunkiai vertėsi, ir jiems reikėjo ne tik pinigų, bet net ir rūbų”, – pasakoja A. Reneckis.

Filmo kūrėjas džiaugiasi, kad šį darbą, kurio leidėjas – Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, parėmė Lietuvių Fondas, skyręs penkis tūkstančius dolerių. „Susitikome su jais, pasikalbėjome, aš išdėsčiau jiems savo idėją, kuri sulaukė pritarimo. Džiaugiuosi, kad 5 tūkstančius eurų scenarijaus rašymui skyrė ir Lietuvos kultūros taryba. Paramos prašiau ir Lietuvos kino tarybos, bet iš jų teigiamo atsakymo nesulaukiau – gal todėl, kad turbūt tikimasi paramos iš Amerikos, o ne Amerikai”, – šypsojosi A. Reneckis.

Išvažiuodamas į namus ir ruošdamasis montuoti filmą, kurį tikimasi parengti iki rudens ir parodyti per Lietuvos nacionalinę televiziją, jo kūrėjas dar kartą nori padėkoti daugeliui jam padėjusių žmonių, kuriuos visus nelengva ir išvardinti. Jei viskas gerai seksis, kitos būsimo filmo dalys apims laikotarpį nuo 1922 iki 1940 metų, parodant ir entuziazmą, ir Amerikos lietuvių nusivylimą Smetonos valdžia, kai grįžę jie prarado pinigus ir daug kas išvyko atgal, bet vis tiek stengėsi palaikyti Lietuvos dvasią. Dar viena dalis – 1940–1990 metai – sudėtingas ir ilgas laikotarpis, kurį planuojama skelti dar į dvi dalis. Nuo 1990 metų taip pat yra daug įdomios medžiagos – tai ir naujieji emigrantai, ir santykiai su anksčiau atvykusiais ir daug kitų dalykų.

Atsisveikinant palinkėjau Arvydui labai daug sėkmės ir geros sveikatos. Jis neabejoja, kad netrukus vėl grįš į Lietuvą, dirbs toliau, rinks medžiagą, kalbins žmones. Jis dirbs darbą, kurį geriausiai sugeba ir moka, ir kuris jam labiausiai prie širdies. Būtent toks darbas ir duoda patį geriausią rezultatą.

Susitikimas Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.
Susitikimas Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. (A. Vaškevičiaus nuotr.)