CENTRAS - Istorija - Dr. V. Kudirkos mylimosios kapą gaubia užmirštis
V.Kudirka
Vincas Kudirka

Dr. V. Kudirkos mylimosios kapą gaubia užmirštis

Antanas Žilinskas.

V.Kudirka
Vincas Kudirka

Vieno iškiliausių lietuvių tautinio atgimimo šauklių, „Tautinės giesmės” autoriaus dr. Vinco Kudirkos asmenybę, jo kūrybinį palikimą yra išnagrinėję žymiausi Lietuvos literatai, istorikai. Tačiau vieną mažą paslaptį pavyko atskleisti čia, Nemenčinėje, kur dar ir dabar gyvena moteris, pažinojusi dr. V. Kudirkos studijų laikais Varšuvoje mylėtą jauną merginą, Ameliją Artichovič.

Meilės romanas Varšuvoje

Dr. V. Kudirkos gyvenimo keliais ėjęs prof. J. Lebionka, dar 1960 metais lankėsi Nemenčinėje ir surado moterį, kuri pažinojo dr. V. Kudirkos Varšuvos laikų meilę. Mat studijuodamas Varšuvoje dr. V. Kudirka nuomojo butą Varšuvoje. Ponų gatvėje 24 pas Artichovičius. Šeimininkų dukra Amelija, tuo metu mokėsi gimnazijoje, bet V. Kudirkai baigus studijas jau buvo subrendusi gražuolė. Tik Amelijos tėvų pasipriešinimas lenkaitės ir lietuvio santuokai, abu įsimylėjėlius atskyrė amžiams. Amelija ištekėjo, bet visą gyvenimą slapčiausioje vietoje laikė V. Kudirkos nuotrauką ir jai skirtos kūrybos pluoštelį.

Po Antrojo pasaulinio karo Amelija apsigyveno Nemenčinėje, ten mokytojavo ir 1950 m. mirė Antavilių senelių namuose.

Kelionė į Nemenčinę

Istorinės paieškos nuvedė į Vilnių, kur pavyko apklausti tris moteris, prisimenančias Ameliją. Mokytojaudama Nemenčinėje ji gyveno lenkės M. Černis šeimoje. Jų namelis stovėjęs miestelio centre. Vykstu į Nemenčinę pas vieną iš M. Černis dukterų, tikėdamasis ką nors sužinoti apie paslaptingąją Ameliją. Paieškas pradedu nuo seniūnijos, kur man pataria nuvykti į Nemenčinės Konstantino Parčevskio gimnaziją. Mokykla pavadinta garsaus 1831 m. sukilimo vado garbei. Tai jo dalinyje kovos kelią pradėjo garsioji sukilėlių kapitonė Emilija Pliaterytė. Mokyklos muziejaus vedėja Irena Karpavičienė, vartydama mokyklos istorijos metraščio puslapius, tarstelėjo, kad galbūt Ameliją prisimins mokytoja pensininkė Violeta Taranovskaja, buvusi Amelijos mokinė.

V.Kudirka
V Kudirka Varšuvoje 1882 m. (Originalas iš muziejaus fondo)

Po neilgų paieškų Kranto gatvėje surandu ieškomą butą. Duris atvėrusi garbaus amžiaus buvusi rusų kalbos mokytoja prisiminė, kad pokaryje jos mokytoja iš tiesų yra buvusi mano ieškomoji Amelija Artichovič. Senolės atmintyje išlikęs tik valingo Amelijos būdo prisiminimas. Namelio, kuriame gyveno Amelija pas M. Černis nebelikę. Namo šeimininkų dukra Katažina tik patvirtino tą faktą, kad čia gyveno Amelijos šeima. Tuomet buvusi mokinukė ji prisiminė, kad Amelija, gyvendama Marijos Černis namuose, mėgdavo bendrauti su mergaitėmis, šeimininkų dukromis Danute, Barbara, Katarina, kurią Amelija parengė mokyklos lankymui. Prisiminė ir tai, kad Amelija mėgo praustis šaltu vandeniu, buvo labai pamaldi, dažnai prisimindavo savo užsienin išvykusį sūnelį. Galbūt dar išlikę keletas Amelijos draugų rašytų laiškų, sakė gerb. Katažina Černis-Gaidamovič, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, pažadėjusi jų paieškoti šeimos archyve.

Kelias veda į Antavilius

Mano minėtas profesorius J. Lebionka savo apsilankyme Antavilių pensionate mini, kad čia dar suradęs globotinę, gyvenusią su Amelija. Po jos mirties likę jos asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Kambarėlio, kuriame gyveno pensionate, draugei esą Amelija rodžiusi V. Kudirkos fotografiją ir išsitariusi, kad Vikentijų (V. Kudirką) mylėjusi visą gyvenimą.

Su viltimi surasti kokį nors Amelijos laikus menantį dokumentą užsukau į naujais dažais švytinčius Antavilių globos namus. Senus laikus primena tik pokaryje pastatyta „Mergaitės su ąsočiu” skulptūra. Dokumentų iš to laikotarpio neišlikę, asmens bylos saugomos tik nuo 1970 metų.

Netikėtas atradimas

Tačiau kai ką surandu. Dar vaikystėje pažinojau vieną tuo metu  įžymybę. Tai buvo nuo Gižų iš Rūdos kaimo kilęs Lietuvos komunistų partijos I suvažiavimo delegatas Pranas Botyrius. Tuomet man įstrigo kaimiečių pasišaipymas, išsakytas P. Botyriui lankantis tėviškėje, Rūdos kaime, mano tėvų sodyboje – esą kovojai už gerą gyvenimą, o senatvę sutinki ubagyne. Tai buvo apie 1955 metus.

Antavilių, globos namų sekretorė  man surado 1953 metais atvykusių į senelių namus sąrašą su P. Botyriaus pavarde.

Ilgai vaikščiojau po Antavilių kaimo kapinaites, ten, kur po nežinomo kapo velėna ilsisi galbūt pati tyriausia dr. V. Kudirkos  meilė.

Istorikas Antanas Žilinskas – Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkas