CENTRAS - Istorija - Drąsiai pradėta – pusė laimėta, –
Išvykos dalyviai nusifotografavo įspūdingo gėlių kilimo fone.
Išvykos dalyviai nusifotografavo įspūdingo gėlių kilimo fone. (Sigito Kunicko nuotr.)

Drąsiai pradėta – pusė laimėta, –

Aldona M. Krištolaitis.

Tokią nuomonę apie bet kokią pradžią turėjo Horacijus, o kad tai yra akivaizdi tiesa patvirtino Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ir jos sekretorės Audros Zakarauskienės organizuota dar viena kelionė – šįkart į Shipshewana Indianoje. Gražus abipusis bendradarbiavimas su „First Way Travel” bendrove bei su visų keliavusiųjų anksčiau 100 proc. įvertintu vairuotoju Sigitu Kunicku sėkmingai tęsiasi.

Nors autobusą baltąja gulbe vadinti jau būtų melas, bet rugsėjo 17 dieną 8 val. ryte prie bažnyčios stovėjęs tvarinys ant ratų sava pilkojo peliuko spalva derinosi prie apniukusio dangaus ir laiko nubučiuotų mūsų gražuolės bažnyčios sienų. Galėjau ir aš gal prisiderinti, savo rudąją ištraukus iš kažkelintos dėžės. Nustok! Spalvos, deriniai, suknelės… Mes gi pas amišus išsiruošę! Jau mėnuo, kaip draugiškai nusiteikę kitų parapijų varpai „skambino”, burdami norinčius pažinti ir geriau suprasti amišų žmones, kurių tikėjimas savitas, o ir į daugelį dalykų jie žiūri visai kitaip nei mes. Ir prisimink, ką išvakarėse sakė Audra: „Tikrai nuostabu, kad į kvietimą paįvairinti gyvenseną keliaujant atsiliepė labai daug bendraminčių. Drąsiai galima tvirtinti, jog pažintinės kelionės tampa vis labiau populiarios ir laukiamos”.

Nors rytas ankstyvas, bet visų veidai linksmi, su iš anksto į klausimą „ar kelionei pasiruošę?” šaute iššautų – visada pasiruošę! Dėl kunigiškų pareigų gausos klebonas Jaunius Kelpšas šįsyk keleivius lydėjo vien mintyse, tai tik kun. Gediminas Keršys palaimino visą dieną kelyje būsiančius, gražiai pastebėjęs, jog kalbama ne vien apie kelią po ratais:

Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.

Straipsnį berašant sekmadienių mišiolėlyje „Gyvoji duona” radau ir dalinuosi mons. Luigi Giussani mintimi: „Kristus yra dabartyje tokiu būdu, kurį jis pats sukūrė: bendrystėje asmenų, kuriuos jis pašaukia ir prie  savęs patraukia. Per šiuos asmenis, kuriuos jis prie Savęs patraukia ir kurie dėl to tampa susieti vienas su kitu, Jis yra dabar pasaulyje regimu veidu”.

Autobuso vairuotojas Sigitas Kunickas.
Autobuso vairuotojas Sigitas Kunickas mielai pozuoja prie šiaudinės karietos, bet sėsti į ją neskuba. (Audros Zakarauskienės nuotr.)

Kur tas takelis pilkas mane nuves…

Pirmoji daina „Pabudome ir kelkimės” nesusiklijavo: atsikėlimą rodė 55-ios užimtos vietos, tačiau iki visiško pabudimo dar kažko trūko… Na ir kas gi įdomaus, „užvedančio” galėtų nutikti, jei tik važiuoji važiuoji, tai posūkis, tai vėl tiesuma. Lietus lyg jau lyja, bet dar ne, saulė tai pakelia debesų užuolaidas, tai vėl susigėdusi pasislepia už jų. O pasirodo, gali daug kas nutikti, jei turi stačiakampę protingą ir visa išmanančią dėžutę. Šalimais sėdėjusi Rita Šakenienė (pažintis su kuria siekia 1991-uosius) piršteliu tik elegantiškai prisilietė prie paviršiaus ir jau sužinota, kad išvakarėse, rugsėjo 16 d. Lietuvos vyrų golbolo (aklųjų riedulio) rinktinė iškovojo Rio de Janeiro parolimpinių žaidynių aukso medalius. Paplota, na, o manin kaipmat įsisiurbė Epikteto kadaise atskleista tiesa, tinkanti visiems visų laikų įvairių spalvų, tikėjimų, galių ir negalių žmonėms. „Nei pergalė Olimpo žaidimuose, nei kovų laukuose žmogui neatneša laimės. Ją patiria vien tas, kuris pats save pergali. Pagundos ir nusivylimai yra tikrasis kovų laukas. Buvai čia nugalėtas kartą, du, tris, dvidešimt, šimtą kartų? Tęsk kovą toliau. Kai pagaliau nugalėsi, būsi taip laimingas kaip tas, kuris visada nugalėjo”.

Riedant pirmyn, Indianos Laiko loterijoje išlošėme laikiną pridėtinę valandą!

Autobusu keliauta svečio iš Lietuvos. Egidijus Gubinas duete su kun. Gediminu pažėrė daug anekdotais vadinamų juokų bei tarpusavyje lenktyniavo suktus, taipgi rimtus, logiškus klausimus pateikdami. Besikvatojusieji liko sėdėti savo vietose, bet pabudimas įvyko – galutinis ir neatšaukiamas.

Likus pusvalandžiui iki Shipshewana, viename iš būtinų „kairėn – dešinėn” sustojimų rūpestingoji Audra visus vaišino na, – tikrai tikrai nemeluoju – iš paties Rojaus užsakytais pyragaičiais. Žalio supratimo  neturiu, kiek „ups” ar koks neatpažintas „subjektas” išsireikalavo už pristatymą į rankas (plautas!), žemėlapyje net nepažymėtoje poilsio vietoje (žinoma, kad juokauju)! Bevalgant tuos gardėsius buvo nugirstas pirmas gandas, kaip atpažinti vedusius amišų vyrus. Barzdoti! Genealiai paprasta ir aišku, o ir žiedų slėpti kišenėje jiems, matyt, nereikia.

Nežinau, kiek ir ką apie amišus žmones žinojo kiti autobusu keliavusieji. Aš, dar Audrai beruošiant puikią reklaminę medžiagą, ją platinant per lietuvišką žiniasklaidą (prisimenate – ryškiai raudonas pastato priekis, ir paklotas gėlių kilimas prieš jį?), purčiau iš atminties apiblukusias istorijos, nutikusios prieš „n” metų, nuotrupas. Vietinis jaunas žmogus šaltakraujiškai žiauriai susidorojo su mokytoja visos klasės akivaizdoje. Laikraščiai rašė, TV rodė, aptarinėjo. Tai ir buvo pirmoji pažintis su daugiau nei baisios istorijos  paliestais žmonėmis – amišais. Ir tuomet, ir dabar negaliu atsistebėti kaltininkui paskelbtu nuosprendžiu. Jam buvo atleista, be išlygų priimant atgal į bendruomenę! Mokykla, kurioje tai įvyko – nugriauta, jos vietoje likęs plynas plotas apsodintas gėlėmis.

„Kas neabejoja ir narsiai žengia, kur turi eiti, tam nėra baisaus kelio”, – sakė Vincas Krėvė, ir iš autobuso pabirusieji žvalūs mes, kai pagaliau buvo paregėtas jau ne iš paveikslėlio, o tikras Menno–Hof muziejus, – paprastų formų, ryškiai raudonas Šiluvos Marijos mėlyno dangaus spalvos fone pastatas.

Žaneta Paškevičienė išsirinko patikimesnį transportą.
Žaneta Paškevičienė išsirinko patikimesnį transportą. (Angelės Babkauskienės nuotr.)

Istorija – muziejaus kambariuose…

Iš virtinės muziejaus kambarių nuo sienų ir iš ekrano graibėme istorijos, siekiančios tolimą XVI amžių tarpsnius, kiekvienas kitaip bandėme suprasti negirdėtą žodį „anabaptists”, prisiminti Reformacijos laikotarpį (nieko bendra neturintį su Čikagoje nuolat vykstančiomis reformomis mokyklose, policijoje, draudimo srityje ir kitur). Žingeidūs ir labiau užsispyrę išsiaiškino to į lietuvių kalbą lyg ir neišverčiamo žodžio prasmę, reiškusio ne ką kita, kaip apsikrikštijusius suaugėlius, iš kurių metų slinktyje išsivystė trys grupės save pavadinusios menonitais, huteriais ir amišais.

Pradedant 1683-iaisiais iki pat XX amžiaus daug bangų-bangelių (prašau nepainioti su mūsiškiais trečiabangiais!) skverbėsi į Naująjį pasaulį, judėjo Amerikos link.

1870-aisiais iš Rusijos emigravę 18 000 menonitų į JAV ir vakarinę Kanados dalį įvežė kviečius, sėkmingai jais apsėję plačias žemės juostas.

Spaudos pradininkas ir užkietėjęs kavos gėrėjas John E. Funk suburia visus į judresnę, veiklesnę ir labiau aplinkoje ir pasaulyje žinomą bendruomenę. Beje, būdamas 80-ies Funk kavą gėrė ryte ir vakare, prieš valgį, valgio metu ir pavalgęs. Kai jaunas spaustuvės darbininkas paklausė, ar jis žino, kad kava yra nuodas, Funk atsakas buvo „Well if it is, it must be a mighty slow one” (ką gi, jei taip yra, tai jis veikia labai lėtai)!

Pirmieji amišai Indianoje apsigyveno 1841-aisiais. Daugiausia ir dabar jų esama JAV ir Kanadoje, per 200 000 gyvena Pennsylvanijoje, Ohio valstijoje ir Indianoje. Išsaugoję 500 metų senumo tradicija paremtą religiją, išpažindami meilę visur ir visada, (ne)žmogiško pykčio ir konfliktų, keršto nepripažįstantys, materialius civilizacijos „pasiekimus” ignoruojantys, gyvenantys labai paprastai amišai save skelbia esant visuotinės ir visapusiškos taikos žmonėmis. „Galvokit, kas tikra, jauskit, kas gražu, ir norėkit, kas gera; tada surasit kelią į malonų gyvenimą”, – gal ir ne specialiai amišams, bet mums tai tikrai iš amžių glūdumos Platonas davė vertą dėmesio patarimą. Tad pabandykime nors šiandien, nors iki saulės laidos į patarimą bent jau įsiklausyti…

Kai visi muziejaus-labirinto kambarėliai buvo pereiti, visos kertės iššniukštinėtos, padargai ištyrinėti, o rankų darbo ir neapsakomo grožio derinių skiautiniai kilimai ir pačiupinėti, – apie amišus tarėmės žiną daug daugiau nei prieš įeinant. Dabar jau nuo atminties galios ir talpumo priklausys, ką parsivešime, kai vėl turėsime Indianai sugrąžinti laimėtąją valandą.

„Blue Gate” restorane bendruomeniškai valgėme pietus. Smalsu buvo susipažinti su jų virtuve (tikrai be cepelinų!), bandant prieskonius, ragaujant padažus ir kitus papildus. Viskas buvo tobulai skanu! Stalai ilgi, gardūs garuojantys patiekalai keliavo iš abiejų stalo galų. Buvome vieni kitiems dėmesingi ir kaip reta paslaugūs. Pasidalinome… Papildomai sužinojau, kad jų kepykloje visados esama 30 rūšių pyragų, o ledainėje galima rasti 28-ias rūšis skirtingų skonių gaivius ledus.

„Nesiimk to, ko negali įvykdyti, bet būk rūpestingas laikyti savo žodį, jeigu prižadėjai – yra pataręs George Washington. Čia jau kalbu apie skelbimuose būtą Audros pažadą, kad galėsime nusipirkti labai ypatingų, sveikatai nekenkiančių (tiksliau – nuo visko išgydančių) maisto produktų. Kad jį kur bala! – jau būnant ant maistinės parduotuvės slenksčio, kažin koks visai  gal nežinomas senovės Persijos poetas įkyriai ausin suzyzė: „Jeigu turi tu porą centų, už vieną duonos nusipirk, už kitą – sielai hiacintų…”

Amišių karieta.
Dar viena amišų karieta.

… ir ne tik

Įeita. Patalpa mažutė – margumynas veidų, kalbų ir apdarų. Prasilenkdami visi bendruomeniškai liečiasi tai šonais, tai petimis arba rankose laikomais krepšeliais. Viskas ten amišų, viskas ypatingai ekologiška ir sveika. Ir aš jau spaudžiu prie savęs ypatingus 2,90 dol. rudašonius kiaušinius ir sviesto gabalaitį.

Bevaikščiojant tik bumpt! – ir kun. Gediminas su sūriu, tik čiuožt! – ir abu Steikūnai, negalintys išsiaiškinti, kuris sviesto gabalas labiau ekologiškas. Žiū, o ir Marquette Parko Bendruomenės vedlė Aušrelė Sakalaitė su Marija Remiene nori rasti lentynose „ką nors tokio, labai…” Laviruodama tarp alkūnių prisiminiau kelionės pradžioje kun. Gedimino pagarsintą mintį apie apsipirkinėjančias moteris, kurios gali ilgai žiūrinėti, kilnoti, tirti tris dalykus, o po to nusipirkti septynis. Taip, neduokdie, galėjo nutikti ir man, jei Yoder’s mėsos ir sūrių parduotuvėje būtų užsigeista amišų ekologiškos silkės!

Lauke bandžiau džiugiai palabinti arkliuką – jo didelės, bet kaip ir kitų brolių arklių akys buvo liūdnos. Nusisuko. Jaučiausi atstumta, tai tik mintyse tariau jam kelis pagiriamuosius žodžius už gražų bėgimą ristele. Beje, tebūnie visiems bėgimu besigrožėjusiems, žinoma, kad ne tik mes, moterys, jaučiame silpnybę batams – amišų arkliukai vienokius batus avėdami vežimaičius ir karietas ridena, kitaip „apsiavę” iškilminguose paraduose puikuojasi.

Namolio keliaujant, teiginys, jog širdis, kurioje gyvena daina, piktui visados uždara, atvėrė nemažos dainų skrynios dangtį! Tikriausiai matytų „Percheron” veislės akliukų įkvėpti, dainų pagrindiniu „herojumi” šįkart pasirinkome žirgą. Be gaidų, be tekstų „išblusinėjome” visas lietuvių liaudies dainas kaip nors susietas su žirgo tema. Jojom ir mūrais buvom, žirgelius šėrėme ir į lankas leidome, prie tvoros rišome ir iš karės pargrįžtant laukėme. Bernelių ir mergelių dviprasmybių buvo išvengta, o meilės tema gražiausiai atsiskleidė per vaiko ir motinos bendravimą: „mamyte, nupirki man žirgelį”. Kur Gediminas tikrai buvo kažkokį stebuklingą mygtuką įsitaisęs – daina keitė dainą, posmas posmą, bet Čikagos prieigose žirgo tema išsisėmė ir visi prisiminėme šventą „Žemėj Lietuvos ąžuolai  žaliuos”.

…Vieną „Essenhaus Quilt Garden” gyvų gėlių kilimą visiems matant ir pritariant kloju po kojom kelionės įkvėpėjai ir organizatorei Audrai Zakarauskienei, autobusą (ir mus!) vairavusiam Sigitui Kunickui ir dainų skrynios ištuštintojui balsingajam kunigui Gediminui Keršiui.

10 000 000 000 „ačiū” visiems drauge keliavusiems, gerumu, šypsenomis pagražinusiems ne tik autobuso, bet ir Shipshewana, Indiana ypatingą ekologišką erdvę!

Tebūnie nuo šiol V. Krėvės ištartieji Per Dievą į meilę, per meilę į šviesą! su mumis ir mumyse, – dabar ir visados.

Pietūs amišų restorane ,,The Blue Gate”.

Pietūs amišų restorane ,,The Blue Gate”.

Pietūs amišų restorane ,,The Blue Gate”.
Pietūs amišų restorane ,,The Blue Gate”. Prieš valgį kun. Gediminas Keršys sukalbėjo maldą. (Sigito Kunicko nuotraukos)