CENTRAS - Kultūra - Draugė už pinigus
Jūratė Kuodytė.
Jūratė Kuodytė.

Draugė už pinigus

JŪRATĖ KUODYTĖ.

Netikėtai įsitaisiau naują draugę. Jos vardas Veronika ir jai 90 metų. Galite nustebti – argi gali būti draugystė tarp žmonių, kurių amžiaus skirtumas yra net 40 metų? Kitaip tariant – ar įmanoma tikra draugystė tarp anūko ir senelio? Turbūt per daug drąsu būtų mano atveju teigti, kad tikrai įmanoma, kai mūsų pažintis trunka vos mėnesį, tačiau vis dar nesusipykome ir visada turime apie ką pasikalbėti, pasitarti, išklausyti ir papasakoti. Kiekvienas mūsų susitikimas būna naujas, nes kaskart iš naujo susipažįstame: ji manęs paklausia, kuo aš vardu, o aš atsakau. Veronika visą laiką pasidžiaugia, koks gražus mano vardas, o aš pasakau, kad man josios gražesnis. Ji kaskart pasiteirauja, ar turiu vyrą, vaikų, kokie jų vardai, o aš jai kaskart papasakoju tą pačią savo gyvenimo istoriją.

Šiandien ir vėl radau ją, sėdinčią tiesiog ant šaligatvio krašto prie savo namo ir laukiančią. Gal manęs? Gal šį sykį atpažins? Greitai pakėliau ją nuo šaltų cementinių plytelių, spėdama pasipiktinti – ar jau taip sunku būtų prie namo kokį suolą įtaisyti, kad senoliai saugiai galėtų dalyvauti pro juos bėgančiame, skubančiame jaunesniųjų gyvenime, nesijausdami izoliuoti nuo to pasaulio, kuriame dar visai neseniai plaukiojo it žuvys vandenyje. O dabar vos kvėpuoja, išmestos už borto, betgi dar gyvos! Veronika nustebusi pakėlė į mane akis ir pasilabinusi paklausė: „Koks čia angelas mane pastebėjo? Iš kur atsiradai? Koks tavo vardas?” Ir vėl susipažinome iš naujo. Ir vėl išgirdau tą pačią josios gyvenimo istoriją, tik šiandien ji pridėjo nuosavų vaikų skaičių, praturtindama tris sūnus viena dukra (matyt, labai troško turėti ir dukrelę) ir apgailėjo savo vyrus, kuriuos, sakė, pati į kapus nuvariusi, mat per daug turbūt juos šokdino ir šie, vargšai, neatlaikė…

Jūratė Kuodytė.
Jūratė Kuodytė.

Nežinau kodėl, bet šiandien, stebėdama krintančius medžių lapus, susigraudinau vėl išklausiusi Veronikos padūsavimą: „Ir kodėl Dievas mane vis dar laiko? Juk man jau 90 metų, niekam aš tokia nereikalinga. Niekas pas mane neateina, viena ir viena… Bet juk nepaskubinsi Jo, pasiims, kai ateis laikas.”

Pamėginau guosti ją, sakydama, kad ją myli vaikai ir anūkai, kad savo išmintimi ir gyvenimo patirtimi gali pasidalinti su jais. Tačiau pati jaučiau, kad tie žodžiai ne iš širdies. Juk tikrai Veronika viena ir viena, su rožančiaus maldomis ir žmonėmis iš televizoriaus. Kodėl artimieji neturi laiko su ja pabūti? Juk tokia miela, moka pati iš savęs pasijuokti, ir nedūsauja per daug, ir pati nusiprausia ir pavalgo? Susigėdau, paskubėjusi kaltinti Veronikos giminę. Ar pati galėčiau savo tėvams ar seneliams skirti tiek dėmesio, kiek jie nori, kiek jiems reikia? Juk visi turi darbus, turi savo gyvenimus, kurie ne visada ramia vaga teka, pagaliau reikia ir poilsio, ir tikrai ne su senole, kuri pamiršta savo vaikų vardus ir klausinėja vis to paties.

Staiga nupurtė šventvagiška mintis: „Dieve, duok man nesulaukti tokio amžiaus, kai tampama našta kitiems…”. Deja, tokį pageidavimą ar nuodėmingą maldą dažnai išgirstu iš 50-mečių kartos, kuri susiduria su savo tėvų ligomis, kuri graužiasi, negalėdama tinkamai jais pasirūpinti dėl pinigų stygiaus arba vis dar drovisi minties apie senelių namus. Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad tėvus reikia karšinti jų arba savo namuose. Taip, tai tikrai geriau tėvams, tik ne visais atvejais jų vaikams. Riba tarp to, kada rūpestis kitu virsta savęs apleidimu, kai pradedama gyventi kito žmogaus gyvenimą, pamirštant savąjį, tokiais atvejais yra labai sunkiai pastebima. Kurie ją apčiuopia, tie suranda savo tėvamas tokias drauges kaip aš. Ak taip, tokia draugystė paprastai būna už pinigus, bet koks paradoksas – ji gali būti malonesnė nei toji, kuri yra tik iš pareigos ir skolos tave užauginusiems tėvams jausmo.

Kur čia meilė, klausite? Pasiteisinimui arba piktų kaimynų kalbų atrėmimui galiu tik priminti visiems krikščionims puikiai žinomus žodžius iš evangelijos (Mk 12,28b-34): Mylėk savo artimą, kaip save patį. Regis, ir prieš 2 tūkstančius metų buvo aktualus klausimas, ar rūpintis savimi ir savo gyvenimu nėra egoizmas, kai artimas bėdoje. Todėl evangelijos moko, kad norėdami padėti kitiems, pirmiausia turime deramai elgtis su savimi pačiais, nes tik mylėdami save, galėsime apdovanoti meile ir savo artimą.