CENTRAS - Kultūra - „Draugo” kalendorius – dviejų Astų rankose

„Draugo” kalendorius – dviejų Astų rankose

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Prieš kurį laiką „Draugo” tarybos narė Vilma Kava „Facebook” erdvėje paskelbė informaciją, kad ieškome savanorių, kurie sutiktų padirbėti mūsų laikraščio labui. Nuostabu – atsirado keliolika žmonių, kurie pasisiūlė į talką. „Facebooke” atsiliepė trečiosios bangos atvykėliai. Jie gražiai papildys mūsų jau dabar turimų savanorių būrį, kuriame – ir prieš gerą pusmetį susibūrusi veiklių „antrabangių” moterų grupė, tvarkanti „Draugo” knygyną.

Šiandien – pokalbis su dviem naujomis savanorėmis – Asta Kazlauskiene ir Asta Šidlauskas, kurios ėmėsi atgaivinti iki šiol silpnai gyvavusį internetinį „Draugo” renginių kalendorių. Dabar jame informaciją apie būsimus jūsų renginius galima siųsti elektroniniu paštu draugokalendorius@gmail.com.      

1. Papasakokite apie save.

2. Kaip atradote savanorystę ir „Draugą”?

3. Amerikoje gimusių ir užaugusių, arba jau ilgą laiką čia gyvenančių žmonių galvose savanorystė – savaime suprantama, būtina gyvenimo dalis, ji ugdoma nuo vaikystės. Bet mūsų, trečiabangių, gyvenime tokiai veiklai ne kiekvienam atsiranda laiko. Kaip jums susiformavo tokia mintis – dirbti be piniginio atlygio? Kaip sekasi tai daryti?

4. Ar anksčiau yra tekę skaityti „Draugą”?

Asta Kazlauskienė

1. Amerikoje esu jau šeštus metus. Šioje šalyje turiu nemažai giminių, buvau prieš tai atvykusi į JAV ne kartą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mūsų giminę ištiko daugelio Lietuvos šeimų likimas: dalį išvežė į Sibirą, o dalis spėjo pasitraukti į Vakarus.

Lietuvoje esu baigusi ekonomikos mokslus. Ten dirbau įvairiose bendrovėse, taip pat turėjau įkūrusi savo internetinę parduotuvę. Tačiau čia pradžioje teko imtis visokių atsitiktinių darbų. Kartą viena moteris paklausė, ar nenorėčiau dirbti pervežimo versle pas jos sūnų. Atsakiau, kad labai noriu. Kai atvažiavau į Ameriką, maniau, kad labai gerai moku anglų kalbą. Bet tokią nuomonę turėjau iki pirmo savo, kaip dispečerės telefono skambučio. Tuomet aiškiai supratau, kad bus labai nelengva. Du persilaužimo mėnesiai buvo labai sunkūs. Dirbau iš namų. Vienas lietuvis mane paguodė: „žinok, tų žmonių, su kuriais kalbiesi telefonu, tu niekada gyvenime nesutiksi, taigi, nebijok, kalbėk kaip tau išeina”. „Trokizmo” temomis išmokau kalbėti – dirbau dispečere kokius ketverius metus iš namų. Tiesa, kai taip dirbau, tai nelabai daug išeidavau į viešumą. Būdavo dienų, kad atsikeli iš ryto, išgeri kavos ir imiesi darbo. Pavakary pamatai, kad esi su chalatu, kurį užsimetei išlipusi iš lovos. Tada supratau, kad tokia praktika atsibodo, norisi išeiti iš namų. Pakeičiau darbą,  dabar dirbu biure, bendrauju su kolegomis, kurie yra lietuviai.

2. Nuolat jutau, kad man dar labai trūksta veiklos. Esu energinga, noriu būti tarp žmonių. Pradėjau dairytis, ką galėčiau dar veikti. Nuėjau į Čikagos lituanistinę mokyklą padirbėti bibliotekoje. Nes ten netoliese gyvenau, todėl šeštadieniais su dideliu džiaugsmu lėkdavau į mokyklą. Man ten patiko surašinėti knygų katalogus – „knistis”.

Dabar neseniai perskaičiau „Facebook” parašytą Vilmos Kavos skelbimą, kad „Draugas” ieško savanorių. Iš karto panorau įsijungti. Kaip tik darbas mokykloje prieš vasaros atostogas jau baiginėjosi. Pamaniau, kad štai – gyvenimas siunčia dar vieną veiklą. Viskas ateina į rankas. Man reikia ką nors naudingo veikti. O rinkti informaciją man labai patinka. 

Taip ir pradėjau dirbti, pildyti „Draugo” kalendorių, įrašydama visus Lietuvių Bendruomenės ir šiaip lietuvių, gyvenančių JAV, renginius, kuriuos randu paskelbtus internete. Esu susidariusi žemėlapius, su kai kuriais renginių organizatoriais bendrauju, nes jie į mane kreipiasi prašydami, kad paskelbčiau „Draugo” kalendoriuje jų numatytus renginius. Taigi, veiksmas vyksta. Renku ir kitose valstijose gyvenančių lietuvių renginius, juos įtraukiu į „Draugo” kalendoriaus sąrašą. Gaila, kad apie kai kuriuos tautiečių susibūrimus sužinau jau po to, kai jie įvyksta. Bet čia dar tik šio savanoriško darbo pradžia – manau, kad reikia laiko ir viskas stos į savo vietas.

3. Atvirai kalbant, apie pinigus net nepagalvojau. Mano gyvenimo draugas amerikietis taip pat manęs klausia, ar man už tai moka. Aš pajuokavau, kad mane į pokylį pakvies. Bet aš tikrai apie tai nepagalvojau. Man patiko ta graži idėja atgaivinti, prikelti aktyvesniam gyvenimui tą kalendorių. Iš tikrųjų, tas darbas daug laiko nereikalauja. Aš savo darbe visą laiką praleidžiu prie kompiuterio. Todėl naršydama laisvą minutę, kai pamatau paskelbtą kokį renginį, informaciją išsaugau. O namuose vakare įrašau tą renginį į kalendorių. Tai užima nedaug laiko – kelias minutes. Kaip minėjau, Lietuvoje turėjau internetinę parduotuvę, taigi, šios srities darbe man patirties pakanka. Net mano vaikai sako: nuo mamos niekur nepasislėpsi, nei Instagrame, nei FB.

4. Dar gerokai ankstesniais laikais dėdė mums užsakydavo „Draugą”, mes Lietuvoje jį skaitydavome. Man tuometinė laikraščio kalba atrodydavo tokia keista, juokinga. Taip Lietuvoje nebūdavo rašoma ir kalbama. Tie mirties pranešimai tokie neįprasti, kitokie, kur išvardinama, koks būrys giminaičių liūdi dėl artimojo mirties. Lietuvoje to nėra, pranešama labai trumpai. Bet dabar jau supranti, kad čia yra kitokios tradicijos. Dabar „Draugas” pasikeitęs, laikraščio kalba tokia  pat, kaip ir Lietuvos spaudoje.

Asta Šidlauskas

1. Esu paprastas žmogus, Amerikoje su šeima – vyru ir dukra – gyvename jau 13 metų. Lietuvoje kolegijoje baigiau teisės studijas. Vyras turėjo fotografijos verslą. Kai išlošėme žaliąją kortelę, buvo nelengva apsispręsti: pasilikti Lietuvoje, ar vykti gyventi į Ameriką, nebuvome tikri, ar pavyks pritapti šioje šalyje. Mūsų dukrai tuo metu buvo 10 metų, ji yra stropi, protinga, labai gerai mokėsi, lankė meninę gimnastiką – greitai pritapo. Aš dirbau kavinėje, vėliau ėmiau prižiūrėti senelius. Pradžioje su jais susikalbėdavau tik gestų kalba, o vėliau pamažu išmokau neblogai kalbėti. Čia atvykusi susiradau savo tolimų giminaičių – prosenelio brolių palikuonių. Jie jau nebemoka kalbėti lietuviškai, tačiau save vadina lietuviais ir didžiuojasi savo kilme. Mane maloniai nustebino giminės susitikimas, į kurį buvau pakviesta. Jame buvo iškelta Lietuvos vėliava, dalyviai vilkėjo marškinėlius su užrašu „Proud to be Lithuanian”.

2. Pasiūlymą savanoriauti „Drauge” radau Vilmos Kavos „Facebooke”. Man įdomu paskaityti jos mintis, ji visuomeniška, įdomiai aprašo savo patirtis. Mes su ja asmeniškai susipažinome tuomet, kai ji išleido knygą, o aš norėjau ją įsigyti – susitikome mugėje, pasikalbėjome. Kai pamačiau kvietimą savanoriauti, pagalvojau – turiu laiko, kodėl gi negalėčiau?

3. Aš pamaniau, kad mažai dalyvauju lietuviškoje veikloje, o norėjosi joje dalyvauti. Visą tą laiką, kai gyvenu Amerikoje, jausdavau savotišką kaltę, kad išvykau iš Lietuvos. Todėl norėjosi kaip nors prisidėti prie darbo lietuvybei. Užmezgiau ryšius su kai kuriais kitose valstijose gyvenančiais lietuviais – susiradau Floridos, Californijos, Detroito, New Jersey Lietuvių Bendruomenės atstovų, tikrai puikių žmonių. Susitarėme, kad jie atsiųs informacijos apie savo renginius. Vieni man sakė, kad trejus metus bandė sukurti tokį kalendorių, kuriame būtų įrašyti visų JAV gyvenančių lietuvių renginiai, tačiau to nepavyko padaryti. Aš manau, kad laikraščiui tai padaryti yra kur kas lengviau. Ir aš noriu prie to prisidėti.

4. Kai tik atvykome į Ameriką, labai trūko informacijos, jos ieškojome lietuviškoje spaudoje. Iš čia jau gyvenančių bendraamžių girdėdavau, kad „Drauge” nieko mūsų kartai įdomaus nerašoma. Tačiau kai pasidomėjau, man pasirodė kitaip. Jame tikrai yra ką paskaityti, taip pat padarė didelį įspūdį tai, kad tas laikraštis toks senas – leidžiamas jau 110 metų.