DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Astrida Petraitytė.
Atvažiuojantieji liepą į Nidą dėl Thomo Manno festivalio ir nelinkusieji „laisvu laiku” įsijausti į kurortinį režimą, gali čia rasti ir daugiau kultūrinių pramogų. Viena iš naujų galimybių – Eduardo Jonušo namai, didžiajam Kuršių nerijos paveldo puoselėtojui iškeliavus Anapilin, jo našlės Vitalijos Jonušienės rūpesčiu atverti visuomenei (dėl apsilankymo pravartu tartis iš anksto).
Buvusi ilgametė Thomo Manno muziejaus direktorė ir festivalio vadovė V. Jonušienė, prieš keletą metų pasitraukusi iš vadovaujančių pareigų, dabar yra atsidėjusi vyro palikimo puoselėjimui. Tautodailininkas E. Jonušas (1932- 2014), kaip reta kuris atsikėlėlis (Nidoje šis žemaitis įsikūrė 1970 m.) buvo pajautęs šio krašto dvasią ir prisiėmęs atsakomybę už istorinio-kultūrinio paveldo puoselėjimą. Štai dar 1976 m. ties Pervalka radosi medžio skulptūra, įamžinanti iš užpustytojo Karvaičių kaimo kilusį Karaliaučiaus eruditą Liudviką Rėzą; miško kapinaitėse ties Nida atstatytas paminklas Gotliebui Davidui Kuwertui ir jo sūnui Georgui Davidui, kopų apželdintojui; senosiose Nidos kapinaitėse ir restauruoti, ir atkurti antkapiniai krikštai; pagal senuosius brėžinius padirbdintas kurėnas ir t.t.
Esu ir anksčiau lankiusis Jonušų namuose – kaip „žurnalistė” kalbinusi jau neįgaliojo vežimėlyje sėdintį senąjį kuršį (šį užpelnytą titulą laikė garbingiausiu), išgirdusi paliudijimus ir apie nuotykingus, ir apie graudžius ar absurdiškus susidūrimus su sovietine realybe. (Štai apie paminklą Kuwertams: „Originalą sudaužė metalo laužui tuoj po karo, kai atvažiavo gyventi naujakuriai. Gavo už metalą 3 rublius. Paminklas buvo juvelyriškai atlietas – nesunkiai pasidariau brėžinukus, turėjau likusių nuotraukų, žinojau, koks mastelis… Miškininkai išsaugojo, jie man padėjo, kapelius sutvarkė, tvorą aptvėrė.”*).
Šalia savo visuomeninės misijos, Jonušas buvo ir produktyvus dailininkas, be to – aistringas kolekcionierius, kaupęs savo namuose ir senovinius buities rakandus, ir muzikos instrumentus, ir pan. Tad šeimos namas – medinis, atliepiantis krašto tradicijas (su žirgeliais ant stogo) – paskutiniu Jonušo gyvenimo periodu buvo tapęs tikru muziejumi. Turistai vokiečiai jau ir tuomet susižinoję čia apsilankydavo. Dabar šiems namams suteiktas VšĮ (Viešosios įstaigos) statusas, o Neringos savivaldybės dėka, kelio atšaka, einanti pro Jonušo namus bei greta stovinčius Nidos dailininkų kolonijos pastatus, tapo Eduardo Jonušo gatve.
Buvodama festivalyje nutariau ir aš su keletu bičiuliu aplankyti šią jau oficialą kultūros įstaigą – p. Jonušienės buvome maloniai priimti. Pirmame aukšte pasijutome tarsi senienų muziejuje – čia ir buities rakandai (pvz., mogliai), ir vokiškų peršautų šalmų galerija, ir senovinės fisharmonijos, gaila, neveikiančios – atrestauravus būtų galima šiuose namuose rengti kamerinius senosios muzikos koncertus (o poezijos vakarai išties vyksta). Erdvios patalpos sienas puošia bičiulių dailininkų darbai: štai žvilgsnį patraukia Vytauto Ciplijausko tapytas grupinis Jonušų šeimos portretas… O antrasis, mansardinis, aukštas – Jonušo paveikslų galerija, čia sutelktas vienas pakutiniųjų ciklų – „Penktasis planetos ciklas”, simboliniai, siurrealizmu perpinti kone apokaliptiniai vaizdiniai.
Namų šeimininkė mums priminė ir Jonušo gyvenimo dramatizmą (nuosprendis 25-iems Sibiro lagerio metams, laimei, sutrumpėjęs iki šešerių), nuolatinę įtampą – ir čia, Nidoje, tarsi pabėgęs nuo KGB akies, buvo nuolat „globojamas” kokio rūpestingo „draugo”.
Senosiose (etnografinėse) kapinaitėse šalia Nidos ev. liuteronų bažnyčios verta stabtelėti prie E. Jonušo kapelio – ne tik pagarbos duoklę jo atminimui atiduodant, bet ir įvertinant: įmanu ir šiandien ant žymaus žmogaus kapo ne marmuro ar granito luitą užritinti (kiek vaikščiočiau po šias kapinaites, tiek akį rėžia pompastiškas buvusio mero pagerbimas), o pasitelkiant naujesnę, tvaresnę medžiagą, kukliai ir stilingai senųjų krikštų tradiciją pratęsti. Žinoma, verta pasivaikščioti po visas kapinaites – dar išvysime ir senųjų, apsamanoti pradedančių krikštų, ir visą „galeriją” atkurtųjų – Jonušo sumanytą, dabar atnaujintą, ir žymiojo viešbutininko H. Blode’s antkapį, iš drūto medžio išskobtą…
X X X
Thomo Manno kultūros centras veikiąs prie Thomo Manno memorialinio muziejaus ne tik organizuoja festivalį, liepos savaitę pripildantį Nidos erdvę intelektualios kultūros. Leidybinė centro veikla, regis, pastaraisiais metais vis intensyvėja. Galima džiaugtis, kad neapsiribojama festivalio „ataskaitomis”. Leidžiami „Nidos sąsiuviniai” su skaitytais pranešimais, o plačiau pristatomas būtent šis – Mažosios (ar: Prūsų) Lietuvos – regionas, nesibaiminant vokiškosios praeities šmėklų.
Šio Thomo Manno festivalio metu aptikau, tad paskubėjau įsigyti ir estetiniu, ir pažintiniu požiūriu vertingą leidinį, 2017-iais centro išleistą kartu su Neringos muziejais. Į šią instituciją ne taip seniai sujungti trys Nidoje veikiantys muziejukai: Kuršių nerijos istorijos muziejus, Thomo Manno memorialinis muziejus ir Žvejo etnografinė sodyba. Taigi leidinys, kuriuo dabar džiaugiuosi – „Vaizdai iš Lietuvos. Roberto Minzloffo etnografinių scenų albumas” (jis dvikalbis – tekstai ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis).
Leidėjų žiniomis, vienintelį senąjį Minzloffo „Vaizdų iš Lietuvos” egzempliorių saugo Berlyno valstybinė biblioteka. Bet nidiškių leidinys nėra „pirminio šaltinio” 1894 m. Tilžėje išleisto Minzloffo fotoalbumo pakartojimas. Sudarytojai – dr. Lina Motuzienė ir dr. Vasilijus Safronovas – pasistengė kur kas labiau mus praturtinti ir istorine, ir iliustracine medžiaga. Štai L. Motuzienė pristato šį leidybinį projektą, o Vasilijaus Safronovo ir Evos Pluhařovos-Grigienės straipsniai įveda mus į istorinį kontekstą. Be to, į vieną sudėti anuomet buvę du atskiri leidinukai: Minzloffo fotografijų albumėlis ir jį komentuojanti Girėno (t.y. Georgo Sauerweino) brošiūrėlė.
L. Motuzienė pažymi dvejopus šiandieninio leidinio tikslus: viena, pateikiami XIX a. pabaigos Prūsijos lietuvių gyvenimo (jų buities, aprėdų) vaizdai, antra, siekiama „plačiau pristatyti R. Minzloffą kaip fotografą, XIX-XX a. sandūroje daug dirbusį ir Kuršių nerijoje” (p. 8). Regis, dažniausiai jo darbuotasi Juodkrantėje, tuomet populiaresniame už Nidą kurorte: „Neatsitiktinai R. Minzloffas išleido specialią suvenyrinių atvirukų su kietu pagrindu seriją pavadinimu „Schwarzort”: išliko vienintelė šios serijos nuotrauka („Blick auf dem Landungssteg”) su prieplaukos vaizdu” (p. 11). Beje, ne tik šiuo atviruku, priklausančiu Liudviko Rėzos kultūros centrui, praturtintas leidinys – regime ir daugiau Minzloffo pavienių (neįėjusių į „Vaizdus iš Lietuvos”) nuotraukų. Juk šis Tilžės fotografas išleido daugybę atvirukų su Kuršių nerijos atvaizdais, ant daugelio – užrašai „Gruss aus Litauen”. Fotoalbumą palydinčiame Sauerweino tekste, matyt, išreikšta visuotinė Rytų Prūsijos gyventojų – tiek vokiečių, tiek lietuvių – nuostata: už sienos – Rusija, o ne „Didžioji Lietuva”. Pasak Motuzienės: „Galima manyti, jo smalsumą Prūsijos lietuvių etninės tradicijos apraiškomis skatino ne tik pažintis su Georgu Sauerweinu, bet ir Tilžėje, kur jis gyveno, veikusi Lietuvos literatūros draugija (t.y. Litausche Literarische Gesellschaft** – A.P.), kurios vieši renginiai, reprezentavę Prūsijos lietuvių kultūrinį savitumą, pritraukdavo visuomenės dėmesį” (p. 13).
Ir istorinį kontekstą, ir Minzloffo projekto aplinkybes detaliau aptaria Klaipėdos universiteto istorikas V. Safronovas bei Berlyno Humboldtų universitetui atstovaujanti E. Pluhařová- Grigienė. Pastaroji šiame leidinyje perspaudina pakoreguotą tekstą („Iliustruota poezija”) iš savo Vokietijoje išleistos knygos apie Klaipėdos krašto fotografijas – taigi galime džiaugtis, kad žinia apie Minzloffą bei Sauerweiną yra plačiau pasklidusi. Safronovas aptaria po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje išplitusį patriotinį turizmą – organizuotos išvykos ir į Rytprūsius, lankant buvusių mūšių vietas, ten pastatytus atminimo paminklus, nors domėjimąsi Lietuva bei Mozūrija imta skatinti jau XIX a. viduryje. Beje, gal pernelyg jautri istoriko reakcija į šį Prūsų Lietuvos ir lietuvių pažinimo skatinimą – jam tai regisi krašto „suprekinimu” (p. 27)? Safronovas pripažįsta kad ir patys Prūsų Lietuvos gyventojai nebuvo pasyvūs, būrėsi į kultūrines, net politines organizacijas.
Taigi, iš tekstų paaiškėja, kad „pagrindinis albumo iniciatorius buvo Georgas Sauerweinas – Hanoveryje gimęs, kelias dešimtis kalbų per savo gyvenimą pramokęs poliglotas” (p. 27). XIX a. 8-ame dešimtmetyje ilgesniam laikui įsikūręs Prūsų Lietuvoje, jis skatino lietuvius „nepasiduoti modernizacijai ir civilizacijai, bendrauti lietuviškai, rūpintis lietuvių kalbos padėtimi, „gaivinti” nunykusius papročius ir „savąją senovę” (p. 28). Sauerweinas keliavo su Minzloffu į kaimus, prašė lietuves puoštis dar prieš šimtmečius dėvėtais rūbais – taip ir gimė fotografo albumas bei jį palydinti „Girėno” brošiūra. Albumas kiekybiškai ne toks ir turtingas, jame tik 16 nuotraukų (visas ir regime nidiškiame leidinyje), bet daugeliu vaizdų ir šiandien negalime atsigėrėti – o labiausiai turbūt moteriškių (merginų ir visai senučių) aprėdais! Bet ir buities scenos, darbų epizodai sudomins – lietuvaitės prie verpimo ratelio ar audimo staklių; išvysime ir kraštovaizdžio nuotraukų – štai Šešupė, „pasienio tarp Vokietijos ir Rusijos upė”…
Minzloffo nuotraukos, pripažįstama – režisuotos: vargu ar taip pasipuošusios merginos lesino vištas, grėbė šieną ir pan. Bet tai nei menkina fotografijų vertę, nei nuneigia demonstruojamų tautinių rūbų autentiškumą.
Malonu skaityti entuziastingą Girėno – Sauerweino lietuvybės gynimą, kas be ko – ir žavėjimąsi lietuvėmis, jų apdarais. Savo tekstą jis konstruoja kaip polemiką tarp Lithuanus (senovės, vietinių papročių gynėjo) ir Germanus (taigi provokiškai nusiteikusio civilizacijos gerbėjo). Bet Germanus oponuoja, galima sakyti, tik pro forma – jis greit pasiduoda lietuvybės apžavams….
Leidinio sudarytojos Motuzienės padėka dr. Nijolei Strakauskaitei už šio teksto transkribavimą, parengiant jį vertimui, liudija, kokio kruopštaus triūso pareikalavo Minzloffo „Vaizdų iš Lietuvos” atgimimas…
__________________
* Astrida Petraitytė. Meniška ir maištinga senojo kuršio dvasia. Eduardui Jonušui
(1932–2014) atminti. In: Kultūros barai, 2014 Nr. 5
** Mažosios Lietuvos enciklopedija (t. 2; 2003)) draugiją pristato kaip pirmą mokslinį lituanistikos tyrimo centrą pasaulyje, įkurtą 1879 m. Tilžėje. „D-jos statutas aptartas A. Bezzenbergerio ir kt. Klaipėdoje 1879 II 23, paskelbtas X 14 steigiamajjame susirinkime Tilžėje. Svarb. tikslas – tirti liet. kalbą, tautosaką, kultūrą, ist., raštiją ir literatūrą, saugoti ir propaguoti kultūros paminklus” (628).
