Prancūzų kvartalas – istorinė ir labiausiai turistų lankoma New Orleans dalis.
Prancūzų kvartalas – istorinė ir labiausiai turistų lankoma New Orleans dalis. (Virginijos Petrauskienės nuotraukos)

Džiazo mieste New Orleans „džiazuoja” net maisto patiekalų kūrėjai

Virginija Petrauskienė.

Kaip reikėtų jaustis, jeigu prieš Padėkos dieną susiruošiate skristi paatostogauti, tačiau atsidūrę lėktuve sužinote, kad jis skrenda ne ta kryptimi, į kurią jūs pirkote bilietus? Mūsų šešių žmonių grupei atsitiko būtent taip. Nusipirkę bilietus į New Orleans ir Čikagos  O’Hare oro uoste kone paskutinieji  klestelėję į savo vietas lėktuve, išgirdome piloto žodžius: „Lėktuvas po kelių minučių pakils į New Hampshire”.

Piloto humoras išgąsdino ir pralinksmino

Pradžioje pamanėme, kad įvyko neįtikėtina klaida, o mes tapome jos įkaitais. Laimė, netrukus paaiškėjo, kad tai būta pokšto. Lėktuvo vadas tiesiog pajuokavo, norėdamas nuotaikingai pradėti kelionę. Orlaivis pakilo ir pasuko į pietus – į Louisiana valstijoje esantį, Mississippi pakrantėje įsikūrusį vieną turistų lankomiausių Amerikos miestų New Orleans.

Senamiestyje gatvės muzika skamba kone kiekviename žingsnyje.
Senamiestyje gatvės muzika skamba kone kiekviename žingsnyje.

Šis „džiazo lopšiu” tituluojamas miestas traukia žmones iš viso pasaulio savo nepakartojama atmosfera: gatvėse, baruose ir klubuose „gyvai” skambančia džiazo muzika,  kreoliškos virtuvės patiekalais, ypatinga gamta, istorija, senovine architektūra, ir siautulingu naktiniu gyvenimu.

Po 2,5 valandų skrydžio iš Čikagos į New Orleans išlipame Louis Armstrong tarptautiniame oro uoste. Mums pasisekė: „Uber” vairuotojas kelionę į miestą paįvairino pasakojimais ir patarimais, ką vertėtų pamatyti, ko ir kokiame restorane paragauti, kokį džiazo klubą pasirinkti. Nors prieš kelionę viena iš mūsų grupės narių buvo gerai paruošusi „namų darbus” ir pagal „Trip Advisor” pateiktus keliautojų atsiliepimus parengusi viešnagės New Orleans programą, tačiau papildoma vietinio gyventojo informacija tikrai mums pravertė.

Prancūzų kvartalas – miesto pradžia

Apsistojome istorinėje miesto dalyje, turistų ir keliautojų pamėgtame Prancūzų kvartale (French Quarter). Čia palyginti nebrangiai senovinio namo antrame aukšte buvome iš anksto išsinuomoję dviejų miegamųjų apartamentą aukštomis lubomis ir didžiuliais langais. Laikinasis mūsų prieglobstis buvo patogus – iš čia dauguma turistų lankomų vietų tiesiog ranka pasiekiamos.

Suvenyrų parduotuvė.
Suvenyrų parduotuvė.

New Orleans miesto pradžia tapęs Prancūzų kvartalas yra įsikūręs šalia  upės ir užima nedidelį, vos 1,7 kvadratinio kilometro plotą. Jame gyvena per 3,5 tūkstančio gyventojų. Tačiau daugumoje šiame istoriniame kvartale stovinčių pastatų yra įsikūrę restoranai, viešbučiai, nedidelės parduotuvėlės, dailės galerijos, antikvariatai.

Prancūzų kvartale rikiuojasi kolonijinio stiliaus namai su ilgais balkonais, prilaikomais metalinių kolonų ir konstrukcijų. Dauguma čia esančių pastatų atsirado XVIII amžiaus pab., valdant ispanams. Prieš tai šių namų vietoje stovėjo prancūzų statiniai, tačiau juos sunaikino  1788 ir 1794 metais įvykę didžiuliai miesto gaisrai. Tiesa, nors ispanų atstatyta, istorinė miesto dalis vis dėlto išlaikė senąjį pavadinimą. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje Prancūzų kvartalas paskelbtas nacionaline istorine vertybe.

Nauja patirtis – kreoliškas maistas

Pirmasis mūsų tikslas – po kelionės gerai pasistiprinti. Sukame į „Trip Advisor” keliautojų gerai įvertintą kavinę. Jos viduje pilna valgytojų. Tai pirmas signalas, kad maistas čia turėtų būti geras.

Įdarytos putpelės spanguolių padaže.
Įdarytos putpelės spanguolių padaže.

Užsisakome kelių rūšių tradicinio kreoliško troškinio gumbo, patiekalo, egzotiškai skambančiu pavadinimu jambalaya, skubame paragauti ir legendinių po-boy, ypatingų Louisiana sumuštinių. Jie gaminami iš traškaus prancūziško batono, keptos jautienos arba  skrudintų krevečių, ar kitokių jūros gėrybių, pagardintų daržovėmis ir skirtingais padažais.

Pavadinimas po-boy kilo iš frazės „poor boy”. Taip 1929 metais kilusio keturių mėnesių streiko metu buvo vadinami streikuojantys tramvajų vairuotojai. Juos rėmė vietinio restorano savininkai, broliai Benni ir Clovis Martin. Pastarieji pasižadėjo nemokamai maitinti streikuotojus, kurie atėję valgyti, turėdavo pasakyti esą „poor boys”.  Streikuotojams gaminti sumuštiniai gavo „po – boy” pavadinimą. Jie neprarado savo populiarumo iki šių dienų.

Mūsų kavinėje užsisakytas gumbo pasirodė esantis aromatingas, turtingo skonio, primenantis tirštą sriubą, pagardintą nedideliu kiekiu ryžių. Maistą įvertinome puikiai, jis pasirodė tikrai neįprasto, bet gero skonio ir buvo mums įdomi nauja patirtis.

Siaubingame interjere – nuostabūs patiekalai

Beje, kelias dienas valgant įvairiose New Orleans kavinėse susidarė įspūdis, kad dauguma eiliniams turistams skirtų maitinimo įstaigų bei muzikos klubų į interjerą investuoja arba nedaug, arba labai mažai. Tačiau didelis dėmesys kavinėse skiriamas maisto skoniui ir kokybei. Ne veltui New Orleans visame pasaulyje garsėja išskirtinio skonio patiekalais.

Populiaraus muzikinio klubo „Spotted Cat" tualetas.
Populiaraus muzikinio klubo „Spotted Cat” tualetas.

Vienoje iš kitomis dienomis aplankytų kavinių nustebino originali jos reklama: „Šiltas alus, atmestinai pagamintas maistas ir prastas aptarnavimas”. Reklamos kūrėjai drąsiai „džiazavo” ir, atrodo, pataikė į tašką. Kadangi šią kavinę labai išgyrė kiti keliautojai, nusprendėme būti kantrūs. Nepabėgome iš jos net tada, kai patekome į vidų. Mat interjeras nuteikė nekaip. Tačiau vietas kavinėje jau buvome užsisakę iš anksto. Paprastai iš gatvės be išankstinio užsakymo čia nepateksi.

O visų geidžiamos kavinės viduje – skirtingo margumo klijuočių staltiesėmis apdengti stalai, dar margesni, nederantys tarpusavyje indai, ant stalų – kapinių stiliaus žvakės. Ryškiomis spalvomis rėkiančių sienų ir lubų, iškaltų įrėmintais senais paveikslais net labai norėdamas nepavadintum stilingu sprendimu. Na, nebent gali save pabandyti įtikinti, kad tai originalu. Akivaizdu, kad šeimininkai pamiršo tiesą, jog pirmiausiai ragaujama akimis.

Tačiau maistą, kurį užsisakėme, galėjome drąsiai vertinti dešimčia balų iš dešimties. Mūsų ragauti užkandžiai ir karštieji patiekalai – krevečių ir aligatoriaus dešrelių pyragas, sraigės su česnakais ir parmezanu, bei trofie makaronais, triušienos nugarinė su kreoliškų garstyčių kreminiu padažu, midijos su pomidorų ir bazilikų sultiniu bei bulvių koše, kepti baklažanai su austrių ir miško grybų padažu, kaimiškai kepta stirniena, kumpiu, foie gras, shiitake grybais įdarytos putpelės su spanguolių padažu buvo nuostabūs.

Bažnyčios šventoriuje – burtininkai ir chiromantai

Į New Orleans atvykusių turistų maršrutas paprastai pirmiausiai krypsta link karvedžio ir septintojo Amerikos prezidento Andrew Jacksons aikštės ir joje stovinčios Saint Louis katedros. Ten pasukome ir mes. Jau iš tolo mūsų ausis pasiekia aikštėje skambanti muzika, mušamųjų garsai. Ant kelių suolelių įsitaisę muzikantai groja džiazą. Aišku, už savo muziką tikėdamiesi atlygio. Pro šalį einantys turistai renkasi, kurios grupės jiems labiau norisi klausytis, prie kurios norisi stabtelti. Dažnas palieka muzikantams pinigų.

Prancūzų turguje siūloma pirkti keisčiausių suvenyrų.
Prancūzų turguje siūloma pirkti keisčiausių suvenyrų.

Erdvėje priešais bažnyčią vyksta ir daugiau veiksmo: gatvės fokusininkai rodo savo meną, keli mažamečiai afroamerikiečiai berniukai, tarp kojų įspraudę plastikinius kibirus, medinėmis mušamųjų lazdelėmis trenkia smagų ritmą.

Bažnyčios šventoriuje patogiai įsitaisę ne tik muzikantai ir gatvės artistai. Čia darbuojasi ir kokių dešimt būrėjų, ateities spėjikų, chiromantų ir kitokių likimo aiškintojų bei turistų mulkintojų. Kiekvienas iš jų stengiasi kuo nors išsiskirti iš minios: spalvingais apdarais, ant stalo sukrauta būrimo atributika, viliojančiais užrašais, ar net mįslingu, patiklesnį žmogų „skenuojančiu” ir patraukiančiu žvilgsniu. Visi šie atlikėjai ir uždarbiautojai vieni kitiems netrukdo. Laukdami savojo kliento, jie atsipalaidavę klausosi muzikos.

Perėjus aikštę ir už jos esančią gatvę, galima patekti į Mississippi pakrantę ir čia pat įsikūrusią prieplauką. Iš jos turistus plukdo istorinis garo laivas „Natchez”. Kas nenori mokėti 50 dolerių už turą šiuo laivu, gali tiesiog pasivaikščioti krantine ir iš tolo stebėti upe plaukiojančius turistinius laivus, taip pat ir praplaukiančias didžiules baržas. Arba pasivažinėti mulų traukiamomis karietomis, dviratininkų minamais „taksi”.

Pasivaikščiojimą galima tęsti Prancūzų turguje. Jį labai taikliai apibūdino vienas mūsų grupelės keliautojas: „Šiame turguje yra visko, ko nereikia žmogui”. Iš tiesų, ant prekystalių išdėliotas prekes įdomiau apžiūrėti, nei pirkti: suvenyrais paverstos džiovintos jauniklių aligatorių galvos, afrikietiški papuošalai, kaukės, apdarai, iš Pakistano atgabenti įvairių rūšių pusbrangio akmens gaminiai, sidabro papuošalai, įvairūs New Orleaną prisiminti skirti suvenyrai, tarp jų vudu (voodoo) burtų lėlės. Visko net neišvardinsi.

Vudu magija vis dar populiari

Beje, iš Afrikos žemyno kilusi vudu religija buvo ypač paplitusi Louisianoje ir, aišku savaime, New Orleans. Šis miestas, vienas iš stambiausių Amerikos uostų, buvo ir vergų pirklių pamėgta vieta. Čia buvo laivais gabenami juodaodžiai vergai iš Afrikos, kurie į Ameriką ir atsivežė vudu šamanizmo tradicijas.

Tarp gausybės turistams skirtų suvenyrų parduotuvėlių yra ir vudu magijai skirta parduotuvė. Joje iškabinti užrašai, draudžiantys fotografuoti. Užsukęs į tokią parduotuvėlę, gali nusipirkti ne tik suvenyrinę vudu lėlę, bet ir specialaus poveikio žolių mišinių, natūralių, esą magiškai veikiančių pusbrangių akmenų, žiedų su įtaisyta slaptaviete nuodams, įvairių būrimo atributų, yra net specialios formos žvakių. Jos išlietos kaip vienos garsiausių XIX amžiaus viduryje New Orleans gyvenusios vudu karalienės Marie Laveau skulptūrėlės. Turistų smalsumui patenkinti sutemus rengiami vudu ir vaiduoklių turai po miestą. Teko įsitikinti, kad norinčių juose dalyvauti tikrai netrūksta.

Kapinių vaizdas.
Kapinių vaizdas.

Beje, Marie Laveau palaidota Prancūzų kvartalo ribą žyminčiose Saint Louis kapinėse Nr. 1 (iš viso New Orleans yra trejos to paties pavadinimo kapinės). Ekskursiją seniausiame, dar 1789 metais įkurtame šiame mirusiųjų mieste mums pravedusi gidė Kathy pasakojo, jog vudu išpažinėjų netrūksta ir šiais laikais. Dar pernai kapinių tvarkytojams teko ne kartą nuo Marie Laveau kapo rinkti iš po nakties ten atsiradusias pelių ir gyvačių gaišenas. Manoma, kad naktimis kažkas čia atlikdavo vudu apeigas.

Tai buvo viena iš priežasčių, kad miesto valdžia nusprendė atsitiktiniams lankytojams uždaryti šias istorines kapinaites. Dabar į jas gali patekti tik gido lydimos turistų grupės. O pamatyti ir sužinoti jose tikrai yra ką.

Mirusiųjų palaikus praryja pelkė

Pirmiausiai nustebina kapinių architektūra. Šiame mirusiųjų mieste stovi neįprasto dydžio antkapiai, primenantys nedideles koplytėles. New Orleans mirusieji nelaidojami įprastai, užkasant karstus į žemę. Mat prieš kelis šimtus metų tokie bandymai buvo pasmerkti. Apačioje po kapinėmis liulanti pelkė anksčiau ar vėliau karstą su palaikais iškeldavo į žemės paviršių.

Todėl imta karstus dėti į savotiškus betoninius, ar iš plytų sumūrytus „namelius”. Jų viduje keliais aukštais yra įtvirtintos akmeninės plokštės, už kurių palikta tuščios erdvės. Laidojant karstas su mirusiojo palaikais yra statomas ant plokštės, o ertmė į šią vietą yra užmūrijama. Tačiau įdomiausia tai, kad karstas negali būti judinamas tik vienerius metus ir vieną dieną.

Praėjus šiam laikui, leidžiama jį stumti gilyn, į antkapio statinyje paliktą tuščią ertmę. O ant atsilaisvinusios plokštės galima statyti jau kitą karstą. Ertmė atsiveria į apačioje po kapinėmis esančią bedugnę pelkę. Į ją nustumtas karstas nugrimzta žemyn. Tolimesne šių palaikų kelione niekas nebesidomi. Taip viename kape galima laidoti dešimtis ir šimtus mirusiųjų. Šiose kapinėse yra net kolektyvinis New Orleans muzikantų kapas.

Gidės teigimu, nedidelėje Saint Louis kapinaičių Nr. 1 teritorijoje palaidota per 100 tūkstančių mirusių šio miesto gyventojų.

Plovė bučinius nuo aktoriaus kapavietės

Tačiau ne tik New Orleans gyventojai randa amžinąją ramybę šiose neįprastose kapinėse. Prieš šešerius metus 52-jų metų aktorius Nicolas Cage nusipirko jose vietą ir pasistatė netradicinį – devynių pėdų aukščio piramidės formos antkapį. Ant jo yra užrašas „Omnia ab uno”  (išvertus iš lotynų kalbos reiškia „viskas iš vieno”).

Nicolas Cage būsima kapavietė.
Garsus aktorius Nicolas Cage dar gyvas būdamas New Orleans Saint Louis Nr.1 kapinėse nusipirko ir įsirengė savo būsimą kapavietę.

Dar tuščias aktoriaus būsimas kapas jau tapo Saint Louis Nr. 1 kapinių įžymybe. Spėliojama, kad antkapio forma pasirinkta neatsitiktinai. Vieni mano, kad tai slaptos senovinės, iki šių laikų išlikusios galingos iliuminatų organizacijos simbolis. Kiti šaiposi iš aktoriaus didybės manijos, neva šis nori būti palaidotas kaip koks senovės Egipto faraonas. Tačiau daugelio vietinių nuomone,  antkapio forma – nieko daugiau, tik ją sukūrusio dizainerio pasirinkimas.

Prieš kurį laiką balta Nicolas Cage būsimojo amžinojo poilsio piramidė buvo nusėta raudonos spalvos lūpų formos atspaudais. Kapavietę aplankiusios turistės dažytomis lūpomis stengdavosi pabučiuoti baltas piramidės sienas (panašiai prieš kurį laiką buvo ,,papuošta” Oscar Wilde antkapinė skulptūra, esanti vienose Paryžiaus kapinėse). Tačiau tokia meilės išraiška nepatiko miesto valdžiai. Piramidė buvo nuvalyta. Tokiu kapinių prižiūrėtojų sprendimu  liko labai nepatenkintas kapavietės šeimininkas N. Cage.

Vaistinėje – ir auksu dengtos tabletės

Ką dar veikėme New Orleans? Aplankėme šio miesto Vaistinės muziejų. Jį įkūrė farmacininkas Luis Dufilho Jr. 1823 metais paties statytame name. Jame iki XX amžiaus vidurio veikė New Orleans vaistinė. Keitėsi namo šeimininkai, tačiau statinio paskirtis nesikeitė. 1950 metais čia buvo įkurtas muziejus.

Eksponatų jam padovanojo net archeologai, kurie kasinėdami apylinkes rado neblogai išsilaikiusių senovinių buteliukų nuo vaistų. Louisiana tapo pirmoji valstija Amerikoje, kurioje jau nuo 1816 metų buvo suteikiamos licencijos gydytojams, pribuvėjoms, dantistams ir vaistininkams. Ir, aišku, praktikuojantiems specialistams reikėjo jas turėti.

Tarp eksponatų ir auksu padengtos tabletės.
Tarp eksponatų ir auksu padengtos tabletės.

Beje, New Orleans vaistinės muziejuje galima sužinoti, kad vaistinėse iš po prekystalio būdavo prekiaujama ir vudu žynių rekomenduojamais vaistais nuo kai kurių ligų. Kiek šie preparatai buvo veiksmingi, nežinia. Tačiau verčia suklusti tas faktas, kad dar prieš atrandant peniciliną, vudu žyniai, gydydami sifilį, jau rekomenduodavo valgyti supelijusią duoną.

Šokoladinis sirupas nuo kirmėlių, opijaus preparatai vaikams, turtingiems pacientams skirtos aukso ir sidabro dulkėmis dengtos tabletės, akmeninis sodos vandens fontanas, sąrašas su gimdymo kainomis laisvosioms moterims ir vergėms, bei daug kitokių įdomių eksponatų galima pamatyti šiame muziejuje.

Visą kelionės laiką mus lydėjo gyvai grojamas džiazas: gatvėse, kavinėse, klubuose, net oro uoste. Norint patekti į kai kuriuos klubus, kartais tekdavo net ir po valandą atstovėti eilėse. Kad ir skurdžiausiame, apmusijusiame interjere skambėjusi gyva muzika vertė pamiršti visus patiriamus nepatogumus. Ką gi galima papasakoti apie muziką? Jos reikia tiesiog klausytis, ja mėgautis. Todėl po šios kelionės lieka tik pasidžiaugti, kad telefonu išgirdusi klausimą, ar nenorėčiau nusipirkti netikėtai pasitaikiusių nebrangių lėktuvo bilietų į New Orleans, neabejodama atsakiau teigiamai. Ši neplanuota kelionė per Padėkos dienos išeigines pasiteisino su kaupu.

Miesto vaistinės muziejuje - eksponatai, pasakojantys farmacijos istoriją.
Miesto vaistinės muziejuje – eksponatai, pasakojantys farmacijos istoriją.