Edmundas Kulikauskas: Visuomet domėjausi Lietuvos istorija

Parengė Audronė V. Škiudaitė.    

Vydūno fondas šiemet mini 65-erių metų sukaktį ir ta proga nori pagerbti savo veikėjus bei geradarius. Pristatome buvusį Vydūno fondo įgaliotinį Lietuvoje Edmundą Kulikauską, kurį Lietuvoje ir išeivijoje pažįstame dar ir kaip Valdovų rūmų Vilniuje paramos fondo ilgametį direktorių.

Norime pradėti nuo Jūsų šeimos ir Jūsų asmens istorijos: kur Jūsų šaknys, koks buvo Jūsų likimas, kuo domėjotės nuo jaunystės, kuo užsiėmėte iki to laiko, kai grįžote į Lietuvą?

Mano tėvas ir senelis buvo melioratoriai; jie klojo keramikinius vamzdžius ir sausino Suvalkijos žemes. Motina ir senelė buvo šeimininkės. Vėliau tėvas išsinuomojo žemės ir iš dalies ūkininkavo. Jiems sekėsi gerai.

Gimiau 1938 m. Vilkaviškyje. Vėliau gimė brolis Rinaldas ir sesuo Vilhelmina. Tėvui 1941 m. mirus, našlė motina su mumis, mažais vaikais, įsidarbino apylinkės ūkininko Mičiulio šeimoje, mes ten ir gyvenome.

1944 m. rudenį artėjo Sovietų-Vokietijos frontas. Ūkininkas su šeima nutarė trauktis nuo fronto į Rytprūsius su mintimi po karo grįžti. Važiavome ir mes trys maži – 3, 5 ir 6 metų – vaikai bei mūsų 27 m. motina ant arkliais traukiamų pakrautų vežimų.

Motinai turėjo būti neapsakomi rūpesčiai dėl savo vaikų. Važiavome per visus Rytprūsius iki Gotenhafen (Gdynia), kuomet vokiečiai karo reikmėms paėmė arklius, o mus apgyvendino barakuose; vėliau traukiniu visus pabėgėlius išsiuntė darbams į Vokietiją. Atsiradome Bavarijoje.

Gyvenome Weissenburge, name pamiškėje. Mama ėjo dirbti į uniformų fabriką mieste. Karui pasibaigus 1945 m. buvome apgyvendinti mažoje lietuvių stovykloje Weissenburgo mieste, o apie 1947 m. perkelti į didelę Scheinfeldo stovyklą, į buvusios vokiečių kariuomenės barakus su gražia pilimi ant kalno. Ten veikė mokykla ir gimnazija. Uždarant Scheinfeldo stovyklą, gal 1949 m., buvome perkelti į didelę Schwabishe Gmund stovyklą – buvusias kaizerio laikų mūrines kareivines. 1950 m. pavasarį išvykome į JAV, kur apsigyvenome Čikagoje.

Vokietijoje gyvenome aprūpinti UNRRA ir IRO iš JAV šelpiami. Vokietijos pabėgėlių stovyklos paliko atmintyje tautinį bruožą. Veikė lietuviškos mokyklos, supo lietuviška aplinka, žaidimai su draugais, rikiuotės su trispalve. Veikė organizacijos; buvau skautas. Manau, ne vienas buvo įkvėptas patriotizmo. Mes buvome mokomi, kad esame savo okupuotos tautos ambasadoriai ir turime gyventi pavyzdingai. Gyvenome stovyklose uždarai nuo vokiečių visuomenės. Tai buvo lyg savas miestas mieste.

Čikagoje motinai buvo rūpestis rasti darbą ir gyvenvietę. Motina ištekėjo už taip pat karo pabėgėlio, suvalkiečio Juozo Kapačinsko ir dar užaugino sūnų Juozą. Su vyru susipažino dar karo pabėgėlių stovyklose. Čikagoje atsiradome vėl lietuviškoje aplinkoje, Marquette Parke. Čia lankėme mokyklas, trumpai buvau skautas, o pradėjęs studijuoti tapau Korporacijos Vytis! Akademinio skautų sąjūdžio nariu.

Atitarnavęs kariuomenėje baigiau elektros inžinerijos mokslus Illinois universitete ir gavau darbą Los Angeles, Californijoje. Ten išvažiavome po vestuvių su Rūta Kviklyte. Sukūrėme šeimą, užauginome tris vaikus – Andrių, Rimutę ir Joną. Nuolat dalyvavome lietuviškoje veikloje; vaikai lankė Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą. Reikia pripažinti, kad kai vaikai lanko lituanistinę mokyklą, stiprėja lietuviškumas ir pačioje šeimoje. Turėjo įtakos ir mano artimiausia aplinka – mano uošviai, ypač Bronius Kviklys, nors gyveno Čikagoje.

Visuomet domėjausi Lietuvos istorija. Uošvio sudomintas pradėjau rinkti Nepriklausomos Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas. Taip pat domėjausi LDK žemėlapiais. Buvau aktyvus Akademinio skautų sąjūdžio (ASS) narys. Dalyvavau ASS filisterių skautų sąjungos Los Angeles (LA) skyriui išleidžiant Vilniaus universiteto jubiliejinį medalį 1579–1979; autorius – skulptorius Vytautas Kašuba. Buvau ir aktyvus Los Angeles Lietuvių Bendruomenės narys, nuo 1987 m. prisidėjau prie Lietuvių dienų LA rengimo. Čia gyvenome nuo 1963 iki 1994, kol grįžome į Lietuvą.

Mes ir visi mūsų draugai labai domėjomės įvykiais okupuotoje Lietuvoje. 1975 m. Rūta lankė Vilniaus universiteto kursus, o 1976 m. nuvykau ir aš. Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje šis domėjimasis pasidarė veik kasdienis. Nuolat laukėme žinių, rengėme Lietuvos laisvę palaikančias demonstracijas. Kelis kartus buvau nuvykęs į Lietuvą. Labai norėjau kaip nors prisidėti, gal ekonomiškai. Apie metus, 1993 m., ,,Drauge” vedžiau mėnesinę skiltį Lietuvos ekonomikos klausimais. Mums pasisekė, kad 1994 m. tapau jaunas pensininkas, ir galėjome išvykti nuolatiniam gyvenimui į jau Nepriklausomą Lietuvą, nes vaikai buvo suaugę ir savarankiški, tėvai gyveno Čikagoje.

Kas Jus sieja su Vydūno fondu?

Vydūno fondas yra Akademinio skautų sąjūdžio fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius, teikti jiems paskolas, kurias grąžindavo pradėjus dirbti. Man studijuojant iš Vydūno fondo teko pasiskolinti pinigų – apie 500 dol.; tais laikais tai buvo reikšminga suma. Šią sumą grąžino mano geroji motina, nes nenorėjo skolos raštų persiųsti į Californiją neseniai įsidarbinusiam ir šeimą sukūrusiam sūnui.

Jau grįžus į Lietuvą Vydūno fondo pirmininkas Vytautas Mikūnas paprašė tapti Fondo įgaliotiniu Lietuvoje, nes Fondas rėmė skautus studentus Lietuvoje ir tikėjosi platesnės veiklos. Susipažinau su puikiu jaunimu, akademikais skautais Lietuvoje, taip pat skautu senjoru, pensininku, miškininkystės prof. Algirdu Končium, karo pabėgėlio prof. Igno Končiaus sūnumi. Pradžioje, kol buvo mažiau negu 20, rinkdavomės„Rūtos knygos” knygyno raštinėje.

Su prof. A. Končiumi sutarėme, kad būtų gražu paremti Lietuvos universitetuose studijuojančius įsteigiant apdovanojimus Akademinio skautų sąjūdžio garbės narių vardu. Tam pritarė Vydūno fondo valdyba, ir per kelis metus buvo įsteigti kasmetiniai apdovanojimai: Vincės Jonuškaitės-Zaunienės vardo premija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dainavimo konkurso laimėtojoms (nuo 1999 m.); Sofijos Čiurlionienės vardo apdovanojimas lietuvių kalbą ir literatūrą studijuojantiems Vilniaus universitete; prof. Igno Končiaus vardu – fizikos mokslus studijuojantiems Kauno technologijos universitete; Broniaus Kviklio vardu – edukologiją studijuojantiems Vytauto Didžiojo universitete ir prof. Stepono Kolupailos vardu – geodeziją ir hidrauliką studijuojantiems Klaipėdos universitete. Pradžioje metinės premijos buvo po vieną tūkstantį dolerių, bet po kelių metų nutarta skirti po dvi skirtingas premijas po 500 dolerių kas pusmetį. Gal labiausiai atmintinas ir Vydūno fondo vardą garsinantis, jau 17 metų vykstantis Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkursas, nes visuomenė gali pasidžiaugti laureačių koncertu. Nuo 2008 m. Vydūno fondo įgaliotinės pareigas puikiai eina socialinių mokslų dr. doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė.

Kokia Valdovų rūmų paramos fondo istorija ir kaip Fonde atsiradote Jūs pats?

Viską nulėmė mūsų apsisprendimas gyventi Vilniaus senamiestyje. Norėjau gyventi šioje istorinėje aplinkoje, netoli Katedros aikštės. Tai buvo patrauklu. Įsikūrę 1995 m. susipažinome su Odminių skvero (Šventaragio skvero) aplinkos plėtra. Architektai turėjo minčių užstatyti visą skverą iki Gedimino prospekto moderniu daugiaaukščiu. Šis noras sukurti svetimkūnius, įsiamžinti save, užuot gerbus istorinę aplinką, sujaudino mane ir daugelį kitų. Patariamas kitų rašiau kultūros paveldo specialistams, tarp jų – ir Pilių tyrimo centro mokslininkams, kurie tyrė Valdovų rūmų teritoriją bei vykdė archeologinius tyrimus. Sulaukiau netikėtai tvirto ir išsamaus rašto, kad netinka statyti naujų statinių Vilniaus pilių priešpilyje. Visuomenė susitelkė, rinko parašus, ir Odminių skveras nebuvo užstatytas, bet žalos buvo padaryta. Vienas pastatas, vadinamas „City Park” (šiuo metu „Amberton” viešbutis) buvo praplėstas ir paaukštintas su įstiklintomis pirmo aukšto sienomis. Šią svetimybę dengė net miesto valdžia, pasodindama visai greta espaliers plokščius medžius. Per šį atmintiną įvykį susipažinau su Valdovų rūmų tyrėjais – Pilių tyrimo centro vadovu dr. Vytautu Urbanavičiumi ir dr. Napoleonu Kitkausku bei kitais asmenimis, kurie man padėjo.

Susirūpinę privatizacijos poveikiu ir galimais pavojais Vilniaus pilių teritorijoje, nutarėme steigti draugiją „Pilis”, kuri gintų pilis ir istorinį paveldą. Steigėjų 1999 m. rugsėjo mėn. buvo tik keliolika, bet labai žinomų asmenų, kurie suprato šių siekimų svarbą. Draugijos steigėjais tapo poetas Justinas Marcinkevičius, poetas Marcelijus Martinaitis, architektas dr. Napoleonas Kitkauskas, archeologas Eugenijus Jovaiša, JAV lietuvis prof. Kazys Almenas ir kt.

1999 m. ir po to Lietuva dėl krizės Rusijoje išgyveno ekonominį sunkmetį. Lietuvos valstybė nebegalėjo finansuoti Valdovų rūmų tyrimų. 2000 m. pavasarį darbuotojams buvo labai sunku, 17 mėnesių jie negavo atlyginimų. Tyrėjų, mokslininkų pranešime buvo pasakyta, kad reikia ką nors daryti su tiriamais Valdovų rūmų mūrais, juos apsaugoti, nes jau daug prarasta dėl šalčių ardomos jėgos drėgnoje, vandeningoje vietoje.

Tuomet kilo mintis steigti visuomeninį fondą, kuris ir buvo įsteigtas 2000 m. rugpjūčio 23 d. raštinėje S. Daukanto a. 2. Tai įvyko Vilniuje renkantis PLB Seimui. Pirmininkas Vytautas Kamantas ir Seimas palaikė Valdovų rūmų atkūrimą. V. Kamantas ir būsimi PLB pirmininkai – Gabrielius Žemkalnis ir Regina Narušienė taip pat palaikė Valdovų rūmų atkūrimą ir tapo Fondo steigėjais. Kiti Fondo steigėjai buvo irgi žinomi asmenys: J. E . vysk. Jonas Boruta, mons. Kazys Vasiliauskas, istorikas dr. Edmundas Rimša, skulptorius Stanislovas Kuzma, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos pirmininkas Algirdas Vapšys, JAV lietuvė, paminklo Gediminui organizatorė Beatričė Kleizaitė-Vasaris ir kt. Kai kuriuos iš šių steigėjų pasiūlė Pilių tyrimo centro direktorius dr. Vytautas Urbanavičius. Vėliau į steigėjus buvo pakviesti dr. Juozas Kazickas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas; iš viso buvo 23 steigėjai (dalininkai), kurie savo vardą, laiką, mintis ir paramą skyrė Valdovų rūmų atkūrimui. Aš turėjau galimybę dalyvauti ir skyriau laiko kiek galėjau.

Prašytume prisiminti reikšmingiausius Valdovų rūmų paramos fondo veiklos momen­tus.

Reikšmingų momentų buvo ne vienas. Svarbiausi – gal trys: Valdovų rūmų sėkmingas atkūrimas; daugialypė ir veiksminga Fondo veikla; VRP komiteto JAV ir PLB fondo parama.

Valdovų rūmų sėkmingas atkūrimas. Valdovų rūmų atkūrimas buvo kokybiškas, istoriškai pagrįstas ir yra vertinamas. Per metus čia apsilanko apie 150 tūkstančių lankytojų, surengiama apie 50 renginių, organizuojamos konferencijos, leidžiamos knygos, tęsiami tyrimai. Čia vyksta ir valstybinės reikšmės renginiai. Muziejui sėkmingai vadovauja dr. Vydas Dolinskas, dirba kvalifikuoti specialistai. Muziejus yra užmezgęs plačius tarptautinius ryšius.

Visi, kurie kaip nors prisidėjome, turime džiaugtis, kad mūsų laikais atkurti Valdovų rūmai. Labai skatinu atvykti susipažinti. Čia galima praleisti valandas susipažįstant su senąja Lietuvos istorija. Rasite daugybę archeologinių eksponatų, iliustracijų. Užsakius gido paslaugas galima gauti daug naudingų žinių. Prisidėti prie Valdovų rūmų projektų dar gali visi – remiant Valdovų rūmų muziejų, nes rūmus teks puošti ir vertybes telkti dar ilgai. Su muziejaus veikla galima susipažinti: www.valdovurumai.lt.

Fondo veikla buvo daugialypė ir veiksminga. Gal svarbiausias Fondo vaidmuo – kad įvairiais būdais garsino Valdovų rūmų atkūrimą – renginiais, paramos vakarais, leidiniais, televizijos žinutėmis-klipais, paramos gaminiais. Fondo sutelkta parama siekė apie 5 mln. litų. 

Parama padėjo įsigyti vertybes, kol valstybė negalėjo tam tikslui skirti lėšų – penkis gobelenus, baldų ir paveikslų, finansuoti atkūrimo darbus – renesansinės salės sieninės tapybos frizą su LDK žemių herbais ir atkurta kokline krosnim. 

Fondas reikšmingą paramą suteikė leidiniams apie rūmus ir finansavo išsamų Vilniaus žemutinės pilies biografinį žodyną su 500 pavardžių.

Fondas sudomino ir sutelkė visuomenę, kuri palaikė Valdovų rūmų atkūrimą. Kaip visuomet, buvo teigiančių, kad lėšas reikia skirti kitiems tikslams, bet visuomenė ir Vyriausybė suprato, kad Valdovų rūmai nėra bet kokie rūmai. Tai yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Iš Valdovų rūmų buvo valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – senoji Lietuvos valstybė.

Fondas subūrė garbingus ir pasiryžusius steigėjus siekti, kad Valdovų rūmai būtų atkurti. Fondo direktorės Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė ir Valentina Kazėnaitė buvo gabios ir išradingos. Darbuotojai ir savanoriai paviljone „Valdovų rūmų vartai”, jų tarpe skautininko Ričardo Simonaičio skautai, buvo entuziastingi ir pareigingi. Visi daug sužinojome apie Lietuvos ir Valdovų rūmų istoriją.

VRP komiteto JAV ir PLB fondo parama. Valdovų rūmų atkūrimas sulaukė entuziastingo užsienio lietuvių palaikymo. Pirmieji Fondo rėmėjai buvo JAV ir Sibiro lietuviai. Gausiausiai prisidėjo JAV lietuviai. Turime būti dėkingi Vytautui Kamantui, kuris buvo ne tik PLB pirmininkas, bet ir PLB Fondo direktorius ir pradėjo kaupti lėšas Valdovų rūmų atkūrimui.

Nuo 2003 m. įsteigtas Valdovų rūmų paramos komitetas JAV, kuriam nuo pradžios aktyviai vadovauja Regina Narušienė. Šis komitetas dėka buvusio iždininko Broniaus Juodelio skatinančių straipsnių ,,Draugo” dienraštyje ir Floridos lietuvės stambaus palikimo bei konkretiems objektams skirtų aukų Valdovų rūmų atkūrimui sutelkė daugiau kaip 430 tūkstančių dolerių.

Komitetas rėmėjų lėšas skyrė konkretiems Valdovų rūmų objektams – Gotikinės menės įrengimui, Didžiosios menės sieninio gobeleno projektui su 70 valstybės, apskričių ir savivaldybių herbų, trečio aukšto Reprezentacinės salės sieninei tapybai su 23 LDK dignitorių herbais ir saulės laikrodžio projektui.

Komitetui siūlant buvo priimtas išskirtinis Tūkstantmečio varpo projektas, analogiškas Laisvės varpui, kurį išeivijos lietuviai dovanojo nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai 1922 m. Tūkstantmečio varpas stovi Valdovų rūmų atkūrimo menėje, kur yra rėmėjų pagerbimo lenta. Saulės laikrodžio ir Tūkstantmečio varpo projektus padėjo įgyvendinti Valdovų rūmų paramos fondas.

Vykdavo spalvingi Valdovų rūmų rėmėjų pagerbimai. Šiek tiek apie tai.

Nuo 2001 iki 2013 m. liepos 6 d., Valstybės dieną, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, buvo rengiamas Rėmėjų pagerbimas Katedros a., prie paminklo Gediminui, šalia Valdovų rūmų. Per iškilmes dažniausiai grodavo Vidaus reikalų ministerijos orkestras, senovės karo meno programas atlikdavo šarvuoti kariai – riteriai, buvo įteikiami Valdovų rū­mų statytojų diplomai. Pirmus penkerius metus dr. J. Kazickas skirdavo po 15 tūkst. litų aktyviausių rėmėjų ir žiniasklaidos apdovanojimui. Net tris kartus premijas laimėjo užsienio lietuvių dienraštis ,,Draugas”, kur nuolatos buvo skelbiami straipsniai apie Valdovų rūmų atkūrimą, skatinami rėmėjai. Renginiuose dalyvaudavo keli šimtai rėmėjų, miestiečių ir svečių.

Kokia Valdovų rūmų paramos fondo ateitis?

Valdovų rūmų paramos fondo steigėjai nutarė, jog jau yra pasiekti Fondo įstatuose įvardinti tikslai ir uždaviniai, nes Valdovų rūmų muziejus sėkmingai veikia. Todėl steigėjai nutarė Fondą, veikusį 2000–2016 m., uždaryti. Fondo archyvas perduodamas Lietuvos valstybės naujajam archyvui. Valdovų rūmų paramos komiteto JAV veikla tęsiama.

Dėkojame už išsamius atsakymus.