CENTRAS - Filmai - Filmui „Kelionės namo” – šilti pirmųjų žiūrovų vertinimai
R. Rakauskaitė ir filmo plakatas.
R. Rakauskaitė ir filmo plakatas. (A. Vaškevičiaus nuotr.)

Filmui „Kelionės namo” – šilti pirmųjų žiūrovų vertinimai

Algis Vaškevičius.

Vasario pradžioje Vilniuje ir Kaune buvo surengtas jau dvyliktasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam”, šiemet pakvietęs kalbėti apie socialinius, politinius ir asmeninius pokyčius. Jo ati­darymo metu Vilniaus „Pasakos” kino teatre buvo paskelbta Metų kino moters apdovanojimo laimėtoja ir įvyko Ramunės Rakauskaitės režisuoto dokumentinio filmo „Kelionės namo” premjera. Šio filmo premjera bei susitikimas su jo kūrėja po kelių dienų vyko ir Kaune, „Romuvos” kino teatro laikinojoje salėje.

Išrinkta Metų kino moteris

R. Rakauskaitė po filmo premjeros Kauno „Romuvos” kino teatre.
R. Rakauskaitė po filmo premjeros Kauno „Romuvos” kino teatre.

„Festivalis prasidėjo kaip platforma rodyti moterų režisierių darbus. Per šį laiką situacija šiek tiek pagerėjo, ir moterų režisierių filmai rodomi ir kituose festivaliuose. Kodėl vis dar verta rengti šį festivalį? Specialistai pabrėžia – nors pilietinių iniciatyvų, kylančių iš žmonių ir iš verslo vis daugėja, situacija iš esmės negerėja. Lyčių lygybės indekse per dešimtmetį pasistūmėjome tik vienu procentu. Taigi ‘Šeršėliafam’ vis dar yra vietos. Ir taip, mūsų festivalis jau nebėra vien kino festivalis. Festivalio filmai yra atspirties taškas kelti klausimus ir kalbėti apie problemas”, – kintančią festivalio viziją aiškino šio festivalio vadovė Andrė Balžekienė.

Jau septintus metus festivalyje pagerbiamos aktyviai kino kūrimo ir sklaidos procese dalyvaujančios moterys. Kaip ir anksčiau metų kino moterį slaptu balsavimu rinko kino industrijos profesionalai, o žiūrovai buvo kviečiami atiduoti savo balsus ir išrinkti Publikos simpatijų prizo laimėtoją. Šiemet žiūrovų ir kino profesionalų balsai sutapo – Metų kino moterimi išrinkta Marija Kavtaradzė, kurios pirmo ilgametražio vaidybinio filmo „Išgyventi vasarą” pasaulinė premjera įvyko 43-jame Toronto tarptautiniame kino festivalyje Kanadoje. Talino kino festivalyje šis filmas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

Festivalio atidarymo filmu šiemet pasirinktas Ramunės Rakauskaitės režisuotas dokumentinis pasakojimas „Kelionės namo”, jautriai ir šmaikščiai parodantis pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus aplankyti okupuotą tėvynę.

Filmas ekranus pasiekė anksčiau nei planuota

Kino režisierė jau anksčiau yra pasakojusi, kad susižavėjo Amerikos lietuviais, vadinamaisiais dipukais daugiau nei prieš dešimtmetį, kai pati gyveno ir dirbo Čikagoje. Ilgai brendusi mintis sukurti filmą įgavo pavidalą, režisierei atradus įdomios filmuotos medžiagos.

„Taip, į Ameriką tada išvažiavau tarytum neilgam, bet taip jau atsitiko, kad praleidau ten penkerius metus. Žinoma, kad sugrįžau į Lietuvą, nes visada žinojau, kad grįšiu”, – po filmo premjeros Kaune „Draugo” korespondentui sakė režisierė.

Pasak jos, labai smagu, kad būtent šis filmas buvo pasirinktas festivalio atidarymui, tačiau tai priklausė ne nuo jos pačios, o nuo prodiuserių. Kai pernai metams baigiantis režisierė viešėjo Čikagoje, tada sakė, kad naujasis filmas „Kelionės namo” pasirodys šių metų pavasarį, bet taip jau atsitiko, kad jį pirmieji žiūrovai Lietuvoje pamatė anksčiau, vasario pradžioje.

„Filmas jau buvo baigtas, tad jis ir parinktas festivaliui. Dabar ‘Kelionės namo’ pradės savo kelionę po Lietuvą, čia jį galės pamatyti įvairių miestų gyventojai, o ateityje planuojame jį parodyti Amerikoje”, –  teigė režisierė.

Nepaprastos JAV lietuvių patirtys tėvynėje

„Draugo” korespondentui ji pasakojo, kad filmas labai šiltai buvo priimtas ir Vilniuje, „Pasakos” kino teatre, kur žiūrovai ir juokėsi, ir nuoširdžiai plojo, ir stebėjosi, matydami, kokių neeilinių išgyvenimų turėjo į sovietinę Lietuvą atvykę Amerikos lietuviai. Įdomiai apie tai pasakojo Kimo Arbas, rašytojos Alės Rūtos anūkas, kuriam įstrigo tada čia visur stovėję Lenino paminklai arba Teresė Boguta, kuri šypsodamasi prisiminė, kaip aštuonias valandas skrydžio atgal į Ameriką iš Lietuvos metu ant kelių laikė giminių dovanotą didžiulį šakotį, o paskui grįžusi jį valgė po gabalėlį gal dvejus metus…

Filmo plakatas.
Filmo plakatas.

Labai įdomus filme ir gerai Čikagoje žinomo gydytojo Petro Kisieliaus pasakojimas, įdomiais prisiminimais pasidalino Henrieta ir Indrė Vepštas, taip pat Lietuvoje sovietmečiu likusią savo motiną lankęs Kornelijus Jazbutis, kalbėjo ir Daina Čyvienė. Visi jie turėjo ką prisiminti ir papasakoti, bet tuos prisiminimus nelengva atpasakoti – tiesiog reikia pažiūrėti patį filmą.

Paklausta, kaip rinkosi savo herojus šiam filmui R. Rakauskaitė sakė, kad dalis jų yra jos draugai, kitus surado per pažįstamus. Ne visus spėjo pakalbinti – kai kas per filmo kūrimą, kuris tęsėsi kelerius metus išėjo Amžinybėn. Buvo smalsu, ar nebandė režisierė pakalbinti iš šviesios atminties dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės, kuri į Lietuvą važinėjo nuo 1969 metų ir grįžusi sulaukdavo visokių vertinimų, ne kartą buvo kaltinama, kad bendrauja su okupuotos šalies žmonėmis.

„Taip, žinojau apie jos keliones į tėvynę, norėjau pakalbinti dailininkę ir jai skambinau telefonu, bet tada ponia Magdalena man pasakė, kad blogai jaučiasi, skauda kojas ir negali filmuotis. Netrukus po to išgirdau, kad ji mirė, tad filme jos nepamatysime”, – apgailestavo R. Rakauskaitė.

Filme yra ir labai įdomių filmuotų kadrų iš DP stovyklų, kurių žiūrovai dar nebuvo niekur matę. Režisierė paaiškino, kad tuos kadrus, labai pagyvinusius filmą, teko pirkti iš Vokietijos ir Italijos archyvų. Itin įdomi ir medžiaga, kurią nufilmavo patys Lietuvoje tada lankęsi Amerikos lietuviai, bet tokios medžiagos nėra daug.

Juostoje dėmesys skirtas ir „Atominio bunkerio” muziejui Kaune bei jo įkūrėjui Juliui Urbaičiui, kuris padėjo neseniai įkurti KGB Spy muziejų New Yorke („Draugas”, sausio 29 d.). J. Urbaitis „Kelionėse namo” pasakoja, kokias sekimo priemones prieš į Lietuvą atvykusius svečius iš JAV tada naudojo KGB, kokį išradingumą demonstravo.

Nukentėjo nuo ultrapatriotų

Išties okupuotoje Lietuvoje apsilankę tautiečiai grįžę turėdavo atlaikyti puolimą iš ultrapatriotiškai nusiteikusių lietuvių, kurie buvo įsitikinę, kad su okupuota šalimi ir jos žmonėmis negali būti jokių ryšių. Gerai žinomi visuomenininkai Birutė ir Vytautas Zalatoriai filme pasidalino įspūdžiais, kaip tie patriotai Amerikos lietuviai vertino tuos, kurie važiavo į okupuotą tėvynę – šiai šeimai paštu buvo atsiųstas vokas su kūju ir pjautuvu papuošta raudona vėliava, kurį jie išsaugojo ir parodė filmo kūrėjams. Be to, vieną naktį raudonai buvo nudažyta Zalatorių gyvenamojo namo siena, o jų dukrų mokykloje buvo klausinėjama, ar jos ne komunistės.    

Filmo idėja R. Rakauskaitei kilo prieš ketverius metus, kai ji sužinojo, kad yra išlikę filmuotos medžiagos iš to metų kelionių į  sovietinę Lietuvą. Ta medžiaga ją labai sudomino ir savo vaizdais, ir spalvomis bei išskirtine kino kokybe. Pats filmo kūrimas tęsėsi dvejus metus.

Prieš filmo premjerą žiniasklaidai Lietuvoje režisierė pasakojo, kad ji skaitė atsiminimus, domėjosi, nes emigracijos temos jai yra labai įdomios. Ji teigė puikiai žinojusi, kad to meto juostose bus filmuota iš esmės dvejomis kryptimis. Pirma – tai nostalgijos vaizdai: gamta, trobelės, grybai, uogos, kaimas, bakūžės, kryžiai ir t.t. Antra kryptis – tai, kas iš tiesų juos stebino – sovietmečio ženklai. Vėliau viename interviu filmo herojė (tai nepateko į filmą) sakė: „Kai žiūriu filmuotus vaizdus, ir savo, ir kitų žmonių, atrodo, kad tai vieno ir to paties žmogaus  [filmuoti]  kadrai. Pas visus – tas pats”.

Po filmo jo žiūrovai sakė, kad šią temą galima būti pratęsti, dar labiau išplėtoti, apimti, pavyzdžiui, Detroito ar kitų miestų lietuvius. Kai kam filmas pasirodė per trumpas, nes trunka tik gerą valandą, bet režisierė paaiškino, kad ji norėjo sukurti tokį koncentruotą pasakojimą ir viską iš esmės pasakyti trumpiau. Anot jos, tai ir filmas apie negrįžtamai praėjusį laiką, nes laikai bei vaizdai pasikeitė ir šiandien aplinkybės jau visai kitos.

Kitas filmas – irgi emigracijos tema

Režisierė džiaugėsi, kad kuriant šį filmą jai talkino puiki kūrybinė grupė, kurią sudarė operatorė Kristina Sereikaitė, gerai žinomi prodiuseriai Algimantė Matelienė ir Arūnas Matelis, kurio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai” neseniai susilaukė didžiulio populiarumo daugybėje pasaulio šalių, taip pat kompozitorius Domas Strupinskas, garso režisierius Jonas Maksvytis. Nemažą indėlį įnešė ir daugiau žmonių.

Tikrai įdomų, jautrų ir smagiai žiūrimą filmą sukūrusi režisierė, „Draugo” paklausta, apie ką bus kitas jos filmas sakė, kai tai bus istorija apie porą žmonių, iš New Yorko sugrįžusių visam laikui gyventi į Lietuvą. Ji dar nenorėjo atskleisti, kas tie žmonės, nes ateis laikas ir mes sužinosime. Pasak jos, emigracijos tema ją „užkabino”, todėl ir kitam filmui pasirinko tokią idėją.

„Likimas sudėliojo taip, kad dirbau tik mūsų didžiųjų meistrų kino kompanijose. Ir jų dėka supratau, kad dokumentinis kinas daug įdomiau už vaidybinį. Jeigu gerai papasakoji dokumentinio kino istoriją, jai niekada neprilygs sugalvota fikcija. Mane ir žavi tas tikrumas ir paprastumas. Ta kino magija papasakoti tikras istorijas su tikrais, nevaidinančiais žmonėmis, apie tikrus dalykus”, – prieš šio filmo premjerą viename interviu sakė R. Rakauskaitė.

P. S. Kiekvienas, sovietmečiu keliavęs į Lietuvą, turi neužmirštamų įspūdžių ir pergyvenimų. Redakcija mano, kad prasminga ir labai įdomu būtų pratęsti šią temą laikraščio puslapiuose ir kviečia skaitytojus pasidalinti savais prisiminimais. Kokia sovietinė realybė įstrigo jūsų atmintyje, ką patyrėte kelionėje? Rašykite redakcijos el. pašto adresu: vyr.redaktorė@gmail.com.

Filmo žiūrovai susižavėjo naująja juosta.
Filmo žiūrovai susižavėjo naująja juosta.