Kazys Daugėla. Šeimos norma, Kemptenas, 1945–1949.

Fotografas, panašus į rašytoją

Leonas Peleckis-Kaktavičius.

Šiauliečiai turi išskirtinę galimybę dažniau nei kiti grožėtis fotomenininko Kazio Daugėlos (1912–1999) darbais – tenykščiame Fotografijos muziejuje jų apie 4 tūkstančius.

Jaučiu pareigą plačiau prisiminti šią garbingą asmenybę – kai Lietuvoje lankėsi 1998-aisiais, tame muziejuje labai netikėtai buvau pagerbtas Kazio Daugėlos vardo kultūros premija. Viešai įteikęs voką su doleriais, pasakęs tokiai progai keletą svarbių sakinių, mecenatas pažymėjo, jog tokia premija yra pasiryžęs kasmet pagerbti šito vertus Lietuvos kultūros žmones. Likimas taip sudėliojo, kad likau pirmuoju ir vieninteliu laureatu.

***

Žymaus užatlantėje gyvenusio fotomenininko K. Daugėlos pavardę vyresniosios kartos tautiečiai buvo įsidėmėję iš prieškario metų. Jo profesija – inžinierius kultūrtechnikas. Gimęs Radviliškyje kilmingų dvarininkų šeimoje, baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, 1936 m. aukštąjį mokslą įgijo Vienoje (Austrija). Kaip fotografas buvo pripažintas 1939-aisiais II didžiajame tarptautiniame „Rolleiflex” fotografijos konkurse Vokietijoje. Iš 35 000 fotografijų jo atsiųstoji laimėjo penktąją vietą.

Kazio Daugėlos fotografijos, www.naftalinas.lt.

Tai – fotomenininkas, ne tik turėjęs Dievo dovaną, bet ir savą filosofiją: „Fotografas yra panašus į rašytoją, kuris pagal savo norą ar sugebėjimus gali parašyti tikslų aritmetikos vadovėlį arba… fantastinį romaną”. Neabejotina, jog jis priklausė pastariesiems. Neįkainojamas K. Daugėlos archyvas, kurio vertė kyla kasmet.

Fotografija, nors buvo pasiekta didelių aukštumų, laimėta dešimtys garbingų tarptautinių apdovanojimų, – ne vienintelis hobis. K. Daugėla išeivijos žurnaluose ir laikraščiuose rašė recenzijas apie fotografiją, amerikietiškiems laikraščiams – Lietuvos temomis. Be to, dainavo dviejuose choruose (žmonos operos solistės Stasės įtaka?).

Įdomi buvo K. Daugėlos reakcija, pasiūlius pokalbiui gyvenimo, likimo ir kūrybos temą. Jis net šiek tiek pyktelėjo. Kuo, girdi, turėčiau būti, kad galėčiau atsakyti į tuos klausimus – filosofu, poetu, politiku, pamokslininku? Pasiguodė esąs tik eilinis inžinierius žemėtvarkininkas, „iškeptas” tokioje mokykloje, kur sausas matematikos mokslas diriguoja konkrečiam gyvenimui. Tačiau ir pats pripažino: „sausoje” inžinerinėje profesijoje atsiranda plyšių. Nepaisant konkrečios matematinės galvosenos, tartum yla iš maišo „išlenda” jautri reakcija į žmones, su kuriais bendrauji, aplinką, kurioje gyveni. K. Daugėla sakė per ilgą savo amžių išmokęs atskirti draugiškumą nuo keršto, gerumą nuo neapykantos, dosnumą nuo šykštumo.

Tartum iš seno filmo neretai grįžta vaizdai, pasikartodami su visomis smulkmenomis.

I

K. Daugėla pasakoja:

– Buvo 1938 metai. Kažkur, tarp Kertuojos ir Lakajų ežerų, už Molėtų, trumpa žiemos diena skubiai temo. Nuo ledo matuodamas ežero gylius, nepagalvojau, kad iki mano kambarėlio Molėtų šaulių namuose apie dešimt kilometrų. Darbininkus atleidęs anksčiau, šliaužinėdamas ledu, pasukau į ežero krantą. Už puskilometrio, po tamsiais medžiais spingsėjo silpnas žiburėlis. Ten, pamaniau, rasiu nakčiai prieglaudą.

Namelio duris pravėrė senutė.

– Matininkas! – sušuko nusigręžusi į vidų.

Pora vaikiūkščių, įvilktų į naminius rūbus, atskubėjo prie durų. Nuo šiurkščių lentų stalo pakilo jauni vyras ir moteris.

– Sutemo, – aiškinu. – Ar neturėtumėt kamarėlėje vietos nakčiai?

Trumpas sumišimas. Šeimininkė skubiai nubraukė nuo stalo trupinius, bobutė, nusišluosčiusi rankas į prijuostę, sudraudė vaikus, kad nelįstų prie svečio.

Kazys Daugėla, parengęs savo archyvų siuntą į Lietuvą, 1992.

– O kaipgis, žinoma, ponaiti. Pabūsi su mumis iki rytojaus, – patikino senutė.

Maža žibalinė lempikė apšvietė šiurkščių rąstų sienas su keliais šventųjų paveikslais. Ant plūktos molio aslos viename pasienyje stovėjo plati lova su keliom pagalvėm, o prie kitos sienos – siauras guolis, uždengtas senais skrebučiais. Nuo viryklės su keliais pridengtais puodais sklido maloni šiluma.

– Tu turbūt būsi sušalęs ir nevalgęs per visą dieną? – kamantinėjo senutė. – Štai puode karštos bulvės, o rūgusio pienelio – pilna puodynė.

Manęs raginti nereikėjo. Mačiau, kad senutė, semdama rūgusį pieną, nepašykštėjo gelsvos grietinės, o jaunoji šeimininkė prikrovė garuojančių bulvių dubenį.

Susėdome prie stalo. Valgiau pasigardžiuodamas, o visa šeima stebėjo mane susidomėjusi.

– Ką veikiu šaltą žiemos dieną ant ledo? Matuoju ežero gylius. Kad žinočiau, kur lydekos gyvena… – atsakiau į klausimą.

Pokalbis nukrypo į naujakurių šeimos rūpesčius. Sužinojau, kad kluonas su tvarteliu gyvuliams buvo pirmiausia pastatytas, o ši trobelė vėliau suremta. Šulinio nereikia kasti, ežero švarus vanduo čia pat po kojomis. Darbo iki valiai didokame smėlėtame sklype, kurio už jokius pinigus nemainytų į namus su patogumais mieste. Pasigyrė turį pulkelį vištų, dvi pieningas karves, telyčią ir stiprų arklį. Šiai mažai bandai pašaro užteks. Molėtų pieninė tolokai, galėtų mokėti už pieną daugiau, bet už gautus litus nusiperka cukraus, žibalo, užsimoka malūnui už malimą, kartais vaikams po saldainiuką ir riestainį parveža.

Šaltoje kamaroje ant lentynų sudėti dideli duonos kepalai kvepėjo ajerais. Ežero bangų teškenimas į krantą migdė mane, gulintį po pūkuotom duknom.

Iš ryto pabudau pajutęs grikinių blynų kvapą. Šeimininkai šėrė gyvulius, vaikai dar vartėsi lovoje, o bobutė laukė manęs su lėkšte blynų, užpiltų rūgščia grietine ir spirgučiais…

Naujakurių šeimą aplankiau ir vasarą. Pasisveikinome prie tos pačios pakrypusios pašiūrės džiaugsmingai, nuoširdžiai – kaip seni pažįstami. Vaikai pajuto, kad žiemos svečias nebus pasirodęs tuščiomis. Gavę po saują saldainių, pasklido krykštaudami. Jaunieji ūkininkai didžiuodamiesi parodė rietuves sijų ir lentų. Jau sutarta su meistrais. Naujas namas bus bent dukart didesnis už pašiūrę!..

II

K. Daugėla su tokiu įkvėpimu pasakoja, kad nesinori tikėt, jog tai ir viskas, kas širdin įkrito iš tų tolimų 1938-ųjų. Taip ir yra:

– 1992 metais nuvažiavęs Lietuvon aplankiau Molėtus. Pažįstamų ežerų bangos taškėsi į krantus. Tarp aukštų pušų driekėsi nepažįstami siauri keliukai su išlindusiom gumbuotom mašinų nutrintom šaknim. Pasiteiravęs apie šeimą, su kuria susipažinau 1938-aisiais, išgirdau trumpą atsakymą: „Jie dar negrįžo iš Sibiro…”.

– Su didele meile visada pasakojate apie gimtinę. Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?

– Mūsų namo Radviliškyje, kuriame gimiau, langai žvelgė į akmeninę kapų sieną Šeduvos (vėliau – Maironio) gatvėje. Kitoje namo pusėje, už kiemo tvoros ligi pat žaliuojančios girios, tęsėsi plynas laukas. Vieškelį į Šeduvą vokiečiai išklojo storomis lentomis, nes gatvėje prie kapų sienos suvešėjusių aukštų kaštonų pavėsyje telkšojo neišbrendamas purvas. O mūsų svetainėje (buvo 1919 metų ruduo) apgyvendino bermontininkų pareigūną. Surinkęs kieme išmėtytus lentgalius, jis kalinėjo dėžes ir krovė į jas už markes turgelyje pirktą maistą, rūbus ir rakandus. Vieną dieną, kai nuo Šeduvos ir Karčiamų pasigirdo artėjančios lietuvių kariuomenės šūviai, jis nuplėšė mūsų pianino dangtį, supjaustė į gabalus ir, užkalęs skrynias, iškeliavo.

Kazys Daugėla. Šeimos norma, Kemptenas, 1945–1949.

Bet mums nebuvo kada džiaugtis. Bermontininkų dalinys, įstūmęs į mūsų kiemą didelę patranką, pradėjo dundinti į Karčiamų kaimo pusę. Iš ten, kulkosvaidžio salvėmis pliūptelėję, atsiliepdavo lietuviai. Kai po pirmųjų šūvių mūsų virtuvės langai išbyrėjo, mama pašaukė kaimyno pusbernį: „Lėk su vaiku į kitą miestelio pusę, aš dabosiu namus!”

Patvoriais sekiau pusbernį, su kiekvienu kieme paliktos patrankos šūviu priklupdamas prie žemės. Pagaliau, pasiekę bažnyčios šventorių, nutarėm atsipūsti varpinėje. Mūrinėje pamatų sienoje tamsavo praviros durys. Vidaus prietemoje garsiai poteriaudama judėjo senutė. Šiurpas mus abu nukratė, kai pamatėme suguldytus ant grindų keliolika lietuvių karių, žuvusių kautynėse. Vėliau jie buvo palaidoti Šeduvoje.

– Kokia prieškarinė Lietuva Jūsų nuotraukose?

– Profesija suartino mane su Lietuvos žmonėmis. Susipažinau su jų rūpesčiais ir džiaugsmais, su papročiais, paveldėtais nuo neatmenamų laikų, ir su kraštovaizdžio nuotaikinga romantika, kurios nemažai ir nuotraukose.

– Amerikoje neteko keisti profesijos?

– Ne, neteko… O fotografija buvo ir liko svarbiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Nebuvau nustojęs fotografuoti net Vokietijoje, nors apie kokį nors dalyvavimą parodose už stovyklos ribų ir negalvojau.

– Parodos – tai irgi istorijos?

– Amerikoje nuo 1952 metų priklausau „Photographic Society of America” (PSA). Ši organizacija yra subūrusi mėgėjus ir profesionalus fotografus, kurie dalijasi ekspertų patarimais ir pamokymais. PSA sudaro sąrašus ir aprobuoja aukšto standarto tarptautines parodas visame pasaulyje. Panaši organizacija, kuriai priklauso kai kurie iškilūs Lietuvos fotografai, egzistuoja Europoje. Jos pavadinimas – „Federation Internacionale De L’art Photographique” (FIAP).

Įstojęs į PSA, pradėjau naudotis dvigubom tos organizacijos paslaugom: mano nuotraukų įvertinimu ir dalyvavimu tarptautinėse parodose. Ruošdamas nuotraukas parodai, abejoju dėl jų vertės. Tokias nuotraukas siunčiu PSA ekspertui, kuris gali „šedevrą” pagirti, pataisyti, o kartais pataria pasinaudoti šiukšlių dėže.

Dalyvavimas tarptautinėse parodose – iššūkis fotografui. Pažiūrėjęs į savo kartoteką, matau, kad per 40 metų esu siuntęs nuotraukas į 165-ias PSA aprobuotas tarptautines parodas. Rezultatai? Nuo aukso medalio, įvairių taurių, pažymėjimų iki… nieko.

Iš gaunamų parodų katalogų sužinai, kur ir kokio pajėgumo fotografai gyvena. Kraštovaizdžio fotografijoje nepralenkiami Honkongo ir Taivanio meistrai. Austrų darbų rasi beveik visose parodose. Švedai, belgai, liuksemburgiečiai, reiklūs savo darbams, pasižymi FIAP parodose. Lietuvos fotografai taip pat užima garbingas vietas. Kanadiečių parodose jaučiamas tradicinis konservatyvumas, paveldėtas iš senesnių kartų fotografų organizacinės veiklos. Argentinos parodose dominuoja kompozicinis modernizmas. Lenkai veržiasi į fotografijos meno pasaulį, nevengdami ekstremizmo parodų, kuriose tik nuogas kūnas demonstruojamas. Tuo tarpu Pakistano parodų taisyklėse pabrėžtinai pasakyta, kad nuogo kūno nuotraukos nepriimtinos.

Paklaidžiojęs po kai kurias tarptautines parodas, grįžtu prie lietuviškųjų. Budrio lietuvių archyvas Čikagoje nuo 1972 metų rengia fotografijų parodas, kuriose dalyvauja išeivijos, o pastaraisiais metais ir Lietuvos fotografai. Visoje dvidešimtyje parodų esu pasirodęs. Į jas buvau kviestas kaip „iškilesnis fotomenininkas”, laimėjau aštuonias pirmąsias, keletą antrųjų premijų. 1988 metais su pirmąja individualia paroda nuskridau į Kauno fotografijos galeriją, o 1990-aisiais dalyvavau bendroje Lietuvių išeivių fotografijų parodoje Vilniuje.

– Didelis Jūsų archyvas?

– Savo fotografinėje bibliotekoje turiu apie šimtą metraščių, didesnių katalogų, žymesnių meistrų albumų, vadovėlių fotografijos temomis. Šiaulių fotografijos muziejui esu nusiuntęs dvidešimties tomų fotografijos enciklopediją ir apie dvidešimt knygų. Nerimauju pažvelgęs į savo negatyvų rinkinius. Mažame prieškarinės Lietuvos rinkinyje (apie 600 negatyvų), atmetus asmenines fotografijas, lieka vos šimtinė vertingesnių nuotraukų, kurias esu rodęs parodose ir spaudoje. Stovyklinio gyvenimo rinkinyje turiu apie 1 200 negatyvų. Didžiausiam rinkinyje (per 20 000) sukaupti Amerikoje padarytų nuotraukų ne­gatyvai. Dirbdamas inžinieriumi statybose, keturis dešimtmečius jas ir fotografavau. Mėginsiu ir tam rinkiniui Lietuvoje surasti prieglaudą: vaizdine informacija apie statybas Amerikoje galėtų pasinaudoti specialistai.

– Jūsų archyvuose yra beveik visų išeivijos meno žmonių portretai, užfiksavote daug su jais susijusių nepakartojamų akimirkų. Būtų įdomu išgirsti vieną kitą įdomesnį epizodą, kaip tos nuotraukos gimė.

– Didžioji išeivių, apleidusių Vokietijos stovyklas, dalis buvo išlaipinta rytiniame Amerikos pakraštyje, New Yorko uoste. Iš ten jie pasklido po visą Ameriką. Daug išeivių, tarp jų ir intelektualų, apsigyveno mano kaimyniniame Bostono mieste. Greitai visi susipažinome ir susidraugavome. Intymesnis ryšys su Bostono intelektualais užsimezgė 1985 metais. Tada Budrio lietuvių fotoarchyvas Čikagoje rinko nuotraukas 14-ajai metinei parodai „Lietuvio portretas”. Parinkau nuotraukas iš savo senesnių negatyvų ir papildžiau rinkinį 1985 metų portretais, aplankęs pasirinktus „modelius”.

Kazys Daugėla. Naščiai.

Užtikęs kompozitorių Jeronimą Kačinską namuose, mėginau jį pasodinti prie pianino su gerai apšviestom Beethoveno gaidom. Keisdamas šviesas, pyškinau aparatu iš visų pusių ir mačiau, kad kompozitorius pozuodamas negalvoja apie muziką, o tik susirūpinęs, kaip įtikti fotografui. Pravėręs kambario duris tariau: „Profesoriau, jūs – klasės tarpdury. Studentai jūsų laukia!” Atsistojo kompozitorius tarpduryje su pluoštu gaidų rankose. Žvilgsnis tiriantis. Ta nuotrauka pateko į parodą.

Fotografuodamas poetą Stasį Santvarą turėjau rasti tinkamą foną ir šviesų kryptį. Jis prieškariniais laikais susipažinęs su teatru ir vaidyba, mokėjo puikiai pozuoti ir noriai tai darė.

Filosofą Juozą Girnių užtikau prie rašomojo stalo, apsikrovusį popieriais ir knygomis. Jis skendo pypkutės dūmuose, kurie, apšviesti prožektorių, spindėjo tartum debesėliai. Po kelių nuotraukų dūmuose paprašiau pozuotoją prieiti prie knygų lentynos. Iš ten ištraukiau storoką tomą, įbrukau jam į rankas tardamas: „Susipažinkite, profesoriau, su senu pažįstamu”. Nuo knygos apdaro žvelgė stambios raidės: „Imanuelis Kantas”. Gerai, kad padariau nuotrauką be pypkės ir be dūmų. Čikagos parodoje gavau pylos ne už blogą fotografiją, bet už rūkymo propagavimą.

Buvusį Šiaulių miesto burmistrą Jackų Sondą (Sondeckį) ir rašytoją Antaną Gustaitį radau sename raudonų plytų name pietinio Bostono Brodvėjuje. Užrašas ant grotuoto lango stiklo sakė, kad tai – savaitraščio „Keleivis” redakcija, administracija ir spaustuvė.

A. Gustaitis, papsėdamas cigaretę, barškino senos mašinėlės klavišus. J. Sonda ant didelės metalinės plokštės stumdė raides mažu kišeniniu peiliuku. Pokalbis su Gustaičiu lengvai mezgėsi. Jo platų šypsnį lydėjo taiklios pastabos, kuriose gyvenimiškos problemos buvo sprendžiamos su aštraus humoro doze. Anksčiau rašytoją buvau fotografavęs prie knygų lentynų. Šį kartą aparatas „sugriebė” iš už sienos kampo išlindusią pusę veido, padabinto plačia šypsena ir vešliu žilstelėjusių plaukų kuokštu.

Vos įžengęs į patalpą, žinojau, koks bus J. Sondos portretas. Vienos krypties prožektoriaus šviesa krito ant grubių, dažais suteptų rankų ir metalinių raidžių, stumdomų į laikraščio skilties žodžius. Ši fotografija, apkeliavusi kelias tarptautines parodas, pateko į J. Sondos sūnaus dirigento Sauliaus Sondeckio rankas. Jo komentaras: „Ta nuotrauka man daugiau pasako apie tėvą negu ilgi aiškinimai”. Kitą šio nepaprastos tolerancijos žmogaus asketišką veidą parodžiau spalvotoje nuotraukoje tamsiai raudonų plytų fone.

Su Faustu Kirša, mirusiu Bostone 1964 metais, artimesnės pažinties neužmezgiau. Žinojau, kad jis yra idėjos ir minties poetas, santūrus su svetimais. Žvarbioje šviesoje, tamsių knygų lentynų fone jo kilnus veidas dvelkė ramybe.

Dailininkas Viktoras Vizgirda savo namo erdvioje studijoje pats pasirinko vietą portretui ir pozą. Užsimetęs dažuotą darbo chalatą, jis atsistojo su palete rankoje tarp nebaigtų paveikslų, įvairaus didumo rėmų ir daugybės pasišiaušusių teptukų. Paprašiau, kad šviečiantį viršugalvį pridengtų plačiakrašte skrybėle ir pradėjau derinti apšvietimą.

Enciklopedijos leidėją Juozą Kapočių gerokai pavarginau. Jo mažas darbo kambarėlis Lietuvių piliečių klubo name buvo apkrautas popieriais, knygomis ir spaustuvės mašinomis. Puikus fonas leidėjo portretui, pagalvojau ir pradėjau dėlioti enciklopedijas, švytuoti šviesomis, kurias nusimanydamas kilnojo mano portretinių seansų palydovas inžinierius Antanas Girnius. Išpyškinau porą filmų ir pajutau, kad jokia poza nebūsiu patenkintas. Praslinko valanda. Mačiau, kad Kapočius pavargo. Užsidegė cigaretę, įsipylė į puoduką kavos, bet buvo nuolankus fotografui. Dar vienas mygtuko spustelėjimas ir Čikagos parodoje pakibo premijuota nuotrauka: sėkmingiausio, bet jau pavargusio išeivijos leidėjo portretas.

– Kas suformavo Jūsų – fotomenininko – pagrindinius principus? Turėjote sektiną pavyzdį?

– Fotografija pradėjau domėtis, studijuodamas Vienoje. Ten matyta belgo foto meistro Leonardo Misonne paroda apstulbino. Jo nuotraukose nebuvo matyti nei liūdesio, nei skurdo. Tai buvo nepaprasto vaizdingumo kūriniai, kažkas tarp tapybos ir fotografijos. Juose Misonne savo vaizduotę išreiškė tobulu laboratoriniu darbu.

Dabar, žvelgdamas atgal, galvoju, kad aš žavėjimuisi Misonne darbais buvau paruoštas! Kai dvylikametis lankiau Radviliškio geležinkelio progimnaziją, mano brolis Vladas studijavo Dotnuvos žemės ūkio technikume. Šventėms grįžęs į namus, jis man palikdavo litą, už kurį jam turėdavau miesto knygyne nupirkti po penkis centus kainuojančių atvirukų – Maskvos Tretjakovo galerijos šedevrų menkos kokybės bespalviame popieriuje. Tada nežinojau dar, kas yra kompozicija ar mintis meno kūrinyje, bet, brolio padedamas, pradėjau suprasti, kas yra „gražu”.

Su tuo „supratimu” gyvenu. Savo nuotraukomis, kurios buvo priimtos ir premijuotos tarptautinėse parodose, niekuomet nebuvau visiškai patenkintas. Jutau, kad, pasirinkdamas savo temas, esu tik silpnas medžiotojas to meno, su kuriuo buvau supažindintas vaikystėje.

– Žinau, kad artimai buvote pažįstamas su rašytoju Antanu Škėma. Ar bičiuliai yra turėję įtakos Jūsų kūrybai?

– Per kelis vaikystės metus suolo draugas A. Škėma mane įtikino, kad žmogus, plėsdamas vaizduotę iki fantastiškų ribų, gali praturtinti ir kasdienybę. Mano kuklūs kūrybiniai laimėjimai prasidėjo prieš-karinėse parodose Lietuvoje. Susipažinęs su Povilu Karpavičiumi, užsikrėčiau jo kūrybiniu entuziazmu. Pradėjome drauge gaminti „šedevrus” primityvioje Žemės ūkio ministerijos laboratorijoje, derindami dangaus debesų formas su lietuvišku kraštovaizdžiu, daug kalbėjome apie modelius, kurie tik mūsų vaizduotėje egzistavo. Lenktyniavome parodose ir bendradarbiavome iki jo mirties…

1992–1998