CENTRAS - Kultūra - Fotografijose – netikėtas žvilgsnis į kalėjimo kasdienybę
Nuotraukose – žvilgsnis į nuteistųjų gyvenimą iš oro.

Fotografijose – netikėtas žvilgsnis į kalėjimo kasdienybę

Algis Vaškevičius.

Neseniai Kauno fotografijos galerija pakvietė į naujos parodos „4 m² laisvės” atidarymą. Nuotraukos, kurias joje pristato Andrius Repšys – Lietuvos kalėjimų ir jų gyventojų kasdienybė. Pati tema išties netikėta, o paroda išskirtinė dar ir tuo, kad visos joje eksponuojamos nuotraukos yra padarytos dronu, iš oro.

Šiose nuotraukose A. Repšys parodo žiūrovams mažai kam iš arčiau žinomas vietas ir tarsi atveria mažus, izoliuotus po Lietuvą išsibarsčiusius pasaulius – kalėjimus, jų kartografiją, kalinių aplinką ir kasdienybę. Iš oro parodyti vaizdai nustebina ir savo rakursais, ir temos šviežumu, ir jos pateikimo būdu.

Parodos atidaryme Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus valdybos vadovas fotografas Gintaras Česonis pasidžiaugė, kad po ilgo karantino laikotarpio pagaliau galima grįžti į įprastą ritmą ir vėl pakviesti lankytojus į naujas parodas. Jis atkreipė dėmesį ir į simbolinį parodos pavadinimą – per karantiną visų laisvė buvo suvaržyta ir daugelis sėdėjo užsidarę namuose tarsi savo kalėjimuose, kurių erdvės, žinoma, buvo didesnės nei 4 kvadratiniai metrai.

A. Repšys tapo šių metų „Lietuvos spaudos fotografijos” konkurso nugalėtoju – jam, kartu su dar šešiais kolegomis gegužės 22 dieną ant Vilniaus rotušės laiptų buvo įteikti „Auksinio kadro” apdovanojimai. Šio konkurso nugalėtoju jis yra tapęs ir ankstesniais metais. Šįkart nemažai laiko užėmė pasirengimas naujam projektui, idėjos išgryninimas, o pats darbas vyko gana sklandžiai ir greitai.

A. Repšys netikėtu rakursu užfiksavo kalėjimų kasdienybę.

„Aš buvau maloniai nustebintas, kad gana lengvai pavyko rasti bendrą kalbą su Kalėjimų departamentu prie Lietuvos teisingumo ministerijos. Kai paaiškinau jiems savo sumanymą, jie tai suprato ir nedarė kliūčių man fotografuoti. Aš pats buvau už kalėjimų tvoros, o dronas skraidė virš jų. Rengdamas šią fotografiją, daug sužinojau apie kalėjimo gyvenimą, pačių kalinių kasdienybę, jų įpročius, kurie kartais tikrai stebino, kaip, pavyzdžiui, vaikščiojimas ratu”, – pasakojo parodos atidaryme nuotraukų autorius.

Pasak jo, paroda bu­vo sumanyta tarsi prieš­prieša kalėjimo kasdienybei – toks fotografavi­mo būdas tarsi atitinka skrydį ir simbolizuoja laisvę, nors mūsų visuomenėje kalėjimas atstoja laisvės netekimo vietą.

„Fotografuojant iš viršaus galima greitai susidaryti neigiamą įspūdį net matant šiuolaikiškai įrengtas sporto aikšteles. Slogią nuotaiką kuria suvokimas, kad bet kokiam žmogui reikia veiklos, net jei tai būtų kasdienis vaikščiojimas nuo sienos prie sienos. Kalinimo įstaigos tarsi skirtos kaip visuomenės apsauga, o kaliniai traktuojami kaip nepritapėliai – matome mažas žmogaus figūras, kurios sudaro tik mažiausią dalį nuotraukoje ir yra pailgų titaniškų šešėlių savininkai – savo sielų, didesnių už juos pačius.

Šešėliai parodo jų norą būti laisvais ir parodo jų mintis apie laisvę, kurių negalima įkalinti tarp sienų ar žmonių kūnuose. Taip keliami egzistenciniai ir socialinės atskirties klausimai. Fotografijose esančius kodus ir spaudos žymenis būtų galima iššifruoti skaitant netiesiogiai sukurtas grafines figūras ir formas. Tačiau kyla klausimas: „Ar tikrai mes esame tie už sienų ir laisvi?”, – dar prieš parodos atidarymą teigė A. Repšys, pridurdamas jog tai – socialinis projektas, skatinantis visuomenės narius, ypač jaunimą, atkreipti dėmesį, kad nusikaltimai galų gale sulaukia atpildo.

Fotografas sakė, kad prieš kurdamas šias nuotraukas asmens duomenų apsaugos įstatymą, tad nors iš oro ir sunku įžiūrėti nuteistųjų veidus, vis dėlto aki kurios nuotraukose tie žmonės galėjo būti atpažįstami. Būtent dėl to teko tokiose fotografijose jų veidus pakeisti – vietoj jų A.Repšys „įklijavo” savo veidą.

Kalėjimas iš viršaus.

Atidarant parodą nuotraukų autorius papasakojo apie kai kurias fotografijas. Pasak jo, visus labiausiai domina pati didžiausia parodos nuotrauka, kurioje galima įžvelgti, kaip nuteistieji kiemeliuose guli lovose, deginasi saulėje. Pasak jo, ten tikrai nėra kurorto sąlygų – tiesiog tą dieną, kai jis fotografavo, buvo vyk­doma kalėjimo patalpų dezinfekcija, todėl visi daiktai buvo išnešti į lauką ir nuteistieji taip pat apleido patalpas.

Kitose nuotraukose – maži kalinčiųjų pasivaikščiojimo kiemeliai, akimirkos, kai nuteistieji žaidžia su kamuoliu arba, pasitiesę kilimėlius ir vadovaujami trenerio daro mankštą. Žiūrovas gali matyti tikrai netikėtus vaizdus ir tampa savotišku stebėtoju.

„Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A. Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas”, – teigia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

Jis pastebi, kad serijoje matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. Todėl tai dramatiški susitikimai.

„Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visa kita, tiksliau, mūsų privatūs gyvenimai, kiemai ir namai, poilsio aikštelės ir paplūdimiai, seksas gamtoje, ekstremalūs poelgiai ir visos kitos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį ir praranda individo esmę saugantį privatumą. Dar daugiau, drono optika signalizuoja naujos etikos pradžią kare ir versle, kultūroje ir mene.

Tačiau mes dar nežinome, kokia tai etika ir kokius pavidalus ji įgis. Kaip visada, tokioje situacijoje gelbsti menininkai. Jie tiria ir eksperimentuoja, siūlo futuristinius scenarijus, fantazuoja ir rizikuoja. Taip atveriami kitokie tikrovės išgyvenimo ir supratimo maršrutai. Jie plečia akiratį ir suteikia drąsos.

Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi. Bet mums suteikta galimybė ir susimąstyti ir apie visuotinio vojerizmo ekspansiją, apie nešvarių malonumų pavojus. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis”, – teigė V. Kinčinaitis.

Parodoje apsilankę meno ir fotografijos mėgėjai smalsiai apžiūri­nėjo nuotraukas, tyrinėjo netikėtus vaizdus, diskutavo ir gyrė autorių už jo originalią idėją ir jos pateikimo būdą.

Kalinių aplinka ir kasdienybė.