Paroda Marijampolėje.

Fotografijose – nykstančių Aukštaitijos kaimų etnografija

Algis Vaškevičius.

Pačioje spalio pabaigoje Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta Valentino Juraičio fotoparoda „Aukštaitijos kaimų etnografija”. Dėl karantino ją buvo galima apžiūrėti vos daugiau nei savaitę. Bibliotekos darbuotojai nuotraukas perkėlė į „Facebook” paskyrą ir pasigrožėti fotografo užfiksuotais senaisiais ir sparčiai nykstančiais kaimais bei jų žmonėmis dabar jau galima virtualiai.

Rengdamas šią parodą Marijampolėje iš šio krašto kilęs žinomas fotografas, visuomenininkas, albumų autorius V. Juraitis pasakojo, kad jau yra rengęs šias parodas įvairių miestų viešosiose bibliotekose ir jos ten sulaukę nemažai susidomėjimo. Parodas kartu su knygų pristatymu vyko Ignalinos, Utenos bibliotekose, o dabar atkeliavo į Sūduvos kraštą.

Parodos nuotraukose meniškai parodoma ir išsaugoma nepakartojama aukštaitiško kaimo aplinka: senųjų sodybų pastatai, jų vidus, baldai, svarbios liaudies kultūros ir aukštaitiško stiliaus dalykai. Užeinama ir į tvartus, kluonus, kalves, kur taip pat surandama įdomių dalykų. Autorių domina sodybos, kuriose pragyveno kelios kartos, kur kiekvienas daiktas jau yra istorija. Kaip sako V. Juraitis, dabar gyvename paliekamų, apleistų arba nemokšiškai atnaujinamų namų laike – kas belieka iš nepakartojamos medinės trobos, kai ji „papuošiama” plastiko lentelėmis ir langais…

V. Juraitis fiksuoja nykstantį etnografinį paveldą. (V. Juraičio nuotr.)

„Aukštaitijos kaimų etnografija” –  tai visų pirma dokumentas, kuris sutilpo į 2016 metais išleistą mano fotoalbumą tuo pačiu pavadinimu. Vyresniems žiūrovams, kilusiems iš kaimo, šios fotografijos tikrai primins jų vaikystę, jaunimui – lietuviškos etnografijos ypatumus. Galbūt tai bus įdomu ir kaimo turizmo atstovams, kurių veikloje dabar tiek daug kičo. Gal jie suvoks, kad didelių puotų (balių) laikas jau praeina, ir daug svarbiau tampa svečią patraukti autentiškumu”, – svarsto nuotraukų autorius.

Daug Aukštaitijos kaimų aplankęs, su jų žmonėmis bendravęs fotografas pasakoja, kad patekti į gyventojų trobas nėra lengva, ir padedant draugams, bendraminčiams ar vietos seniūnui fotografui pavyksta prisijaukinti herojus, nufotografuoti jų namus ir tvartus iš vidaus, kur kepami blynai, bliauna avys ir ožkos. Dažnai pasitarnauja ir faktas, kad jei autorius gražiai nufotografavo Marceliukę, tai ir kaimynų Marytė ar Onutė norės, kad ją nufotografuotų. V. Juraičiui itin smagu būna rasti sodybų, statytų prieš daugelį dešimtmečių, kuriose dabar gyvena tų statytojų proanūkiai, jau 70 metų sulaukę.

„Kaip tą sodybų autentiškumą sukurti, ar atkurti, kad jautrus, išlavintą skonį turintis svečias pasakytų: ‘jūs turite stilių, išsaugojote tėvų ir prosenelių paveldą’. Manau, jog to galima pasimokyti pasižvalgius po komercijos dar nesugadintus kaimus, tokius kaip Kukutėliai, Cijonai. Čia galima rasti tikrų deimančiukų, pajusti savitą Lietuvos tapatybę.

Kaimai įamžinti ir fotografijų albume.
(A. Vaškevičiaus nuotr.)

Bet yra daug ir liūdnų pavyzdžių. Štai pasižiūriu į Kudabiškes – šis kaimas tik už poros šimtų metrų nuo Baltarusijos sienos, bet namai tušti. Kas čia gyveno? Namai buvo puikūs, palangės meistriškai išraižytos, langinės dar gerai išsilaikiusios. Buvo tvarkingi, darbštūs žmonės… Labai jauki, miela ap­linka, sveika žmogui gyventi. Tačiau kaime, kuris anksčiau ūžė nuo dainų ir klegesio, tėra viena apgyvendinta sodyba. Kaimas mirė”, – pasakojo V. Juraitis.

Kalbėdamas apie etnografinių sodybų ateitį, jis nėra labai optimistiškai nusiteikęs. V. Juraitis „Kultūrai” pasakojo, kad apie mūsų tapaty­bės išsaugojimą vis dar daug kalbama, bet ryškesnių teigiamų pokyčių nesimato – kaimai dėl ekonominių pokyčių nyksta. Sovietmečiu kolūkiuose dirbdavo 200–400 žmonių, o dabar tą patį žemės plotą su galinga technika prižiūri 4–6 žmonės. Tikrieji sodybų šeimininkai, kuriems jau 70 ar 80 metų, sunkiai bepajėgia tvarkytis, jaunimas kaimuose nenori pasilikti, dairosi į miestus. Apleistos sodybos virsta miestiečių vasarnamiais, kuriamos kaimo turizmo sodybos.

„Šiandieninėje tikrovėje taip ir yra. Kas saugo ir renka etnografinį paveldą? Iš metalo supirkimo įmonių kažkas išgelbsti akselines, senąsias šienapjoves, roges ar kitus daiktus – tai kaimo relikvijų rankiotojai, kaimo sodybų puoselėtojai. Tokių, besipriešinančių mūsų senojo kaimo sušvedėjimui ar suanglėjimui, atsiranda vis daugiau”, – pasakoja parodos autorius.

Gudeniškės, Utenos rajonas.

Aukštaitijos kaimų žmones jis fotografavo rytinėje šio krašto dalyje imtinai nuo Ignalinos, Švenčionių iki Šalčininkų, Varėnos rajonų. Bet, pasak parodos autoriaus, ne rajonų ribos svarbu, o čia gyvenančių žmonių būsena – jie tikrai nėra prasigėrę, kaip kartais teigiama, o tvarkingi, darbštūs. Jie visuomet buvo atrama, kamienas, kuris išsaugo Lietuvos tapatybę – pokario rezistencijos laikais po krosnimis įrenginėjo partizanų slėptuves, pabuvoję Sibire, sugrįžę kūrė naujus gyvenimus, buvo karvių melžėjomis, arklininkais, brigadininkais. Ir tokių žmonių yra tiek daug, kad jų fotografijose nesutalpinsi.

„Galbūt pritarimą ir paramą šiam projektui gavau ir todėl, kad šiandien, pučiant globalizacijos vėjams, ryškėja ypač pavojingos tendencijos naudojant naujas statybines medžiagas ir statybos metodus industrializuoti, o tuo pačiu ir naikinti unikalų Lietuvos etnografinį kaimą. Sunku yra papūsti prieš vėją, tarptautinių korporacijų brukamą produkciją, o sunaikinti turizmo traukos objektus – senąsias sodybas ir nususinti savitą Aukštaitijos ir ne tik šio regiono kraštovaizdį – labai lengva”, – įsitiki­nęs fotografas.

Nuotraukose jis fiksavo ir senųjų audėjų, kalvių, bitininkų ir kitų amatų specifiką bei sąlygas. Įrankiai, maisto gaminimo (pvz., duonos kepimo, žuvų rūkymo) procesas taip pat atsidūrė fotografijose. Amatininkų sukurti ir naudojami buities, meno dirbiniai puošia ne vieną erdvę ar kiemą, bet neretai atsitinka, kad išsibarsto po Lietuvą, iškeliauja į užsienį.

Fotografas pastebėjo, kad aukštaitiškas gyvenamasis namas yra ypač kompaktiškas, Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai jame didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Namus puošia gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, daug sveikes­nės už parketlentes iš plastiko.

Jovarienės klėtis, Užpaliai.

„Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. To­kį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja „vesternus”, tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno” aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių ikėjiškų baldų pagundai”, ­­– įsitikinęs V. Juraitis.

Prieš kelerius metus jis yra fotografavęs Gurbšilio apylinkių žmonės Sūduvos krašte, Vilkaviškio rajone ir jų aplinką, ten daugiau dėmesio kreipė į socialinę žmonių būseną, provincijos nuotaikas dviejų amžių ir santvarkų keitimosi laike. Ta fotoparoda nukeliavo ir į Čikagą, ir ją aplankė įvairių bangų emigrantai.

V. Juraitis gimęs Netičkampio kaime šalia Marijampolės. Jis – žurnalistas, fotomenininkas, ilgametis „Sūduvos” fotoklubo narys. Autorius yra žinomas savo sukurtais industriniais peizažais iš Jonavos, Uralo metalurgijos regionų, o Stalino paminklo pervežimo fotografijos buvo publikuojamos daugybėje leidinių bei žurnalų. V. Juraičio fotografijų yra įsigiję Lietuvos, Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejai, privatūs kolekcininkai. Parodos autorius yra fotožurnalo „Vyzdys” ir svetainės www.vyzdys.com redaktorius, knygų leidėjas. Savo autorines parodas jis yra surengęs Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Gelgaudiškyje bei užsienyje – Amsterdame, Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske ir kitur.

V. Juraitis dirbo fotografu įvairiuose leidiniuose, Atgimimo laikotarpiu autorius fotografavo „Sipa press” agentūroje Paryžiuje, „Hollandse hoogte” Amsterdame, ir taip nemažai lietuviškų vaizdų pasklido ir vakarietiškoje žiniasklaidoje.

„Savo numatytų darbų Aukštaitijos kaimuose dar nebaigiau. Dabar labai norėčiau fotografijose įamžinti tose senose sodybose gyvenančius vyresnio amžiaus sutuoktinius. Man tie žmonės gražūs, nugyvenę ilgą gyvenimą kartu, dalinęsi džiaugsmais ir rūpesčiais. Deja, rasti tokias šeimas nėra paprasta, nes dažnai kaimo žmonės jau būna netekę vyro ar žmonos, o vaikai išvykę gyventi kitur”, – pasidalino savo atei­ties planais V. Juraitis.

Leono sodyboje, Širvintų r.