Baritonas Raimondas Baranauskas.
Baritonas Raimondas Baranauskas: Myliu be išimties visus savo vaidmenis. Džiaugiuosi, kad mano vaidmenų skalė yra labai plati ir įvairi.

Franz Lehar operetė „Paganini”, charizmatiškos asmenybės gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai – dirigento lazdelės mostu sujungta vokalo ir muzikos sintezė

Giedrė Vencius.

Praėjo 60 metų nuo tos lemtingos 1956-ųjų liepos 7 dienos, kai vyrų choro valdybos susirinkime buvo nuspręsta statyti Giuseppe Verdi operą „Rigoletto”. Šio įsimintinai gražaus jubiliejaus proga š. m.  gegužės 15 dieną Lietuvių Opera kviečia į Franz Lehar operetės „Paganini” premjerą. Džiugu pastebėti, kad šios operetės Čikagoje dar niekas nematė, nes Čikagos Lyric Opera režisieriai jos dar taip pat nestatė, tad Lietuvių Opera kviečia į tikrų tikriausią premjerą, kuri, tikimasi, pritrauks ne tik tautiečius, bet ir amerikiečius bei kitų etninių grupių atstovus.

Per daugelį metų Čikagos Lietuvių Opera ne kartą keitėsi ir persiformavo, bet jos idėja liko tokia pati – sujungus visas įmanomas pastangas dovanoti lietuvių bendruomenei premjerą. Buvo tokie laikai, kai vos ne kasmet Lietuvių Opera kviesdavo į premjerą, bet vis mažėjant aukotojų, galimybės tai įgyvendinti pasidarė tiesiog nebeįmanomos, tad dabar premjeros ruošiamos  kas antri metai.

Dar prieš daug metų, vos gimus šiai idėjai, Lietuvių Opera Čikagoje galėjo didžiuotis vietiniais atlikėjais, dirigentais bei režisieriais, pastaruoju metu tenka pagalbos kreiptis į Lietuvoje kuriančius menininkus. Lietuvių Operai tapus nepajėgiai be Lietuvos atlikėjų pagalbos pastatyti sudėtingų scenos veikalų, tenka priimti ir visus iš to išplaukiančius nesusipratimus, o neretai labai nusivilti bei nuliūdinti savo gerbėjus, jeigu atlikėjams nebūna išduodamos atvykimo į šalį vizos. Bet ši problema jau išspręsta ir nugrimzdo užmarštin; prieš akis – didelis ir sunkus pasiruošimo premjerai laikotarpis, jungiantis Lietuvos ir Amerikos menininkus bendram darbui ir kūrybai.

Prof. Julius Geniušas.
Prof. Julius Geniušas: Aš myliu savo darbą, ir tuo viskas pasakyta.

Apie artėjančią premjerą šiandien kalbamės su Lietuvos menininkais – Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, prof. Juliumi Geniušu ir pagrindinio – Paganini – vaidmens atlikėju, to paties teatro baritonu Raimondu Baranausku.

Profesoriaus J. Geniušo bendradarbiavimas su Lietuvių opera statant Fr. Lehar operetę „Paganini” bus jau šeštasis. Pirmasis vyko lygiai prieš 20 metų, ruošiantis Kazimiero Viktoro Banaičio „Jūratės ir Kastyčio” premjerai. Kaip prisimena maestro, „Tąsyk iš Kauno atvažiavo itin gausus būrys atlikėjų – solistų, choristų, visas orkestras, šokėjai. Kastyčio vaidmenį atliko legendinis Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika. Šis spektaklis Mortono auditorijoje buvo rodytas du kartus. Vėliau su atvykusiais Lietuvių Operos Čikagoje dainininkais opera pakartotinai atlikta Kaune ir Vilniuje. Žavinga, kad ir šiandien Lietuvių Operos chore dar dainuoja ‘Jūratės ir Kastyčio’ premjeroje dalyvavę dainininkai”. Kitais metais profesorius dirigavo Friedrich von Flotow komiškai operai „Marta”, 2010-aisiais – „Linksmajai našlei”, 2011-aisiais – „Grafui Liuksemburgui”, o 2013-aisiais – „Meilės eliksyrui”.

Baritonui Raimondui Baranauskui šis atvykimas į Čikagą bus antrasis. 2011-aisiais jam teko atlikti Brisaro vaidmenį Fr. Lehar operetėje „Grafas Liuksemburgas”.

– Profesoriau, ar Jums patinka dirbti su vietiniu orkestru?

– Premjerai skirtų repeticijų su orkestru laikas Čikagoje yra minimalus dėl labai brangių apmokėjimo įkainių. Tenka pasikliauti orkestrantų profesionalumu ir Lindos Veleckytė-Nussbaum pagalba; ji sukomplektuoja orkestrą iš aukščiausio lygio muzikantų. Su tokio lygio orkestru per 2–3 repeticijas pasiekiamas neįtikėtinai geras rezultatas – orkestras alsuoja kartu su muzikos emocija, atsiliepia į kiekvieną dirigento mosto niuansą, kiekvienas orkestranto solo skamba tobulai. Apima neprilygstama pakilumo būsena, laimė, euforija.

– Ar yra skirtumų tarp darbo su orkestru specifikos Lietuvoje ir Čikagoje?

– Pagrindinis skirtumas tas, kad Lietuvoje spektaklio atlikėjai yra profesionalai, tai yra iš to valgantys duoną ir scenoje praleidžiantys kiekvieną dieną. Be to, Lietuvoje premjeros repetuojamos du mėnesius, o kartais ir ilgiau. Čikagoje spektaklį reikia pastatyti per dvi savaites, kur choristai ir atlikėjai į repeticijas susirenka vakarais, po sunkios darbo dienos, negaudami jokios materialinės naudos bei neretai dar patys aukodami pinigus. Tačiau tas troškimas dainuoti ir vaidinti scenoje, tęsti lietuvių kultūros tradicijas Amerikoje yra toks nuoširdus, toks trykštantis energija, kad repeticijos įgauna kitą prasmę. Nors mums, atvykusiems, dar ilgai diena maišosi su naktimi, tačiau dėl tos geros energijos laikas tarsi transformuojasi, o sunkus, varginantis darbas virsta džiaugsmu.

Baritonas Raimondas Baranauskas.
Baritonui Raimondui Baranauskui šis atvykimas į Čikagą – antrasis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Raimondai, Jūs atliksite pagrindinį – Paganini vaidmenį, koks yra Jūsų herojus?

– Pirmiausia, mano herojus yra ryški istorinė asmenybė, genijus, smuikininkas virtuozas. Tai išskirtinis žmogus, jaučiantis aistrą viskam, prie ko prisiliečia: gyvenimui, muzikai, moterims, pasirodymams. Be to, Paganini atsiskleidžia vidumi laisvas, be galo talentingas žmogus, charizmatiškas, savimi pasitikintis vyras, diktuojantis gyvenimui savo taisykles. N. Paganini – ryškus menininkas, kurį visi pastebi. Vieni jo nekenčia, šmeižia, kiti myli, žavisi, tačiau abejingų nepalieka.

– Nėra paprasta įkūnyti tokią sudėtingą asmenybę. Kurios Jūsų herojaus savybės Jums artimesnės?

– Nelyginu savęs su herojumi, nes tikrai nežinau, ką reiškia būti genijumi. Tai buvo žinomas, viešas žmogus, savo talento ir darbo dėka išsikovojęs pripažinimą. Tačiau, mano galva, kad ir koks mano herojus būtų buvęs garsus gyvenime, jis, kaip ir aš, yra tiesiog žmogus, kuris, kaip ir kiekvienas, nepriklausomai nuo statuso, patiria gyvenimo pakilimų bei nuopuolių kartu su visais iš to išplaukiančiais žmogiškais jausmais.

– Gerbiamas dirigente, kaip bendrame projekte bendradarbiauja dirigentas ir režisierius?

– Muzikinį spektaklį – operą, operetę ar miuziklą kuria kompozitorius ir libretistas (tekstų autorius). Stiprus sceninis kūrinys – glaudaus kompozitoriaus ir libretisto bendradarbiavimo vaisius, o jo atlikimas – glaudaus dirigento ir režisieriaus bendradarbiavimo vaisius, kur dirigentas atskleidžia muzikinę dramaturgiją, o režisierius – literatūrinę dramaturgiją. Siekiant gero rezultato svarbu, kad dirigento ir režisieriaus kūrinio suvokimas būtų vieningas. Prireikia daugybės diskusinių valandų, kol surandamas bendras interpretacijos modelis, kuris vėliau – pastatymo repeticijose pateikiamas spektaklio atlikėjams.

Kartu su režisieriumi Kęstučiu Jakštu jau esame pastatę keturis spektaklius, „Paganini” bus penktasis. Tikslo siekiame vienu keliu eidami koja kojon, labai kūrybingoje ir nuotaikingoje atmosferoje. O ateinančiais metais su režisieriumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vilniuje, vėl kartu statysime naują R. Šerkšnytės operą „5 Merės stebuklai”.

– Raimondai, papasakokite plačiau apie save, kaip tapote solistu?

– Buvau judrus, viskuo besidomintis vaikas. Kaip ir visiems berniukams, labai patiko sportas, ypač krepšinis, tačiau šiai sporto šakai taip reikiamu ūgiu gamta manęs neapdovanojo, bet tada pasinaudojau kita man duota gamtos dovana – balsu. Lankiau muzikos mokyklą, kur griežiau smuiku, o vėliau įstojau į tuometinę J. Gruodžio konservatoriją ir pradėjau mokytis dainavimo pas doc. Gediminą Šmitą. Toliau tęsiau studijas Muzikos akademijoje pas profesorę Viliją Mikštaitę ir profesorių Vytautą  Juozapaitį. Dar studijuodamas gavau pirmąjį vaidmenį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Taip ir prasidėjo solisto karjera. Šis teatras suteikė galimybę atsiskleisti įvairiuose žanruose: operoje, operetėje, miuzikle ir taip susikrauti nemažą vaidmenų bagažą.

– Aktyviai dirbate keliuose Lietuvos teatruose, kokie vaidmenys labiausiai imponuoja?

– Myliu be išimties visus savo vaidmenis. Džiaugiuosi, kad mano vaidmenų skalė yra labai plati ir įvairi. Atlieku tiek pagrindinius, tiek subretinius vaidmenis operetėse, turėjau galimybių suvaidinti ir labai jaunus, ir labai senus herojus. Vieni personažai šmaikštūs, linksmi, komiški, kiti – rimti, dramatiški. Teatre, scenoje, kūrybinėje veikloje labai svarbi visumos darna. Graži muzika, geras libretas, profesionalus pastatymas, statytojų idėjos, atlikėjų darbas, tikėjimas tuo, ką daro, ir galų gale – rezultatas. Aš myliu savo darbą, ir tuo viskas pasakyta.

Dirigentas Julius Geniušas.
Dirigentas Julius Geniušas: „Paganini” muzika artimesnė operoms, bet kupina lengvumo, linksmumo ir šmaikštumo. (M. Aleksos nuotr.)

– Profesoriau, kuo operetė „Paganini” Jums įdomi?

– Fr. Lehar kūrybinio įkvėpimo sėmėsi iš mano mėgstamiausių kompozitorių Giacomo Puccini ir Richard Strauss, kurie savo ruožtu jį taip pat labai vertino. Dažnai operečių muzika kritikų vertinama kaip lengvabūdiška ar net banali, tačiau to niekaip nepasakysi apie Fr. Lehar operetes, ypač vėlyvojo periodo, kuriam priklauso ir „Paganini”. Ši muzika artimesnė operoms, bet kupina lengvumo, linksmumo ir šmaikštumo, o kartu nestokoja gilumo ir taurumo, melancholijos bei nostalgijos. Žodžiu, ištisa paletė įvairiausių emocijų. Muzikinė spektaklio kulminacija – originalus Niccolo Paganini koncertas smuikui, kurį Paganini griežia kunigaikštienės Anos Elizos rūmuose… „Paganini” siužetas be galo įvairialypis. Labai įdomus istorinis kontekstas su didžiule humoro doze ir romantiniais jausmais, kurių finale Paganini vidinė kova tarp muzikos ir aistringos meilės baigiasi pastarosios totaliniu fiasko – maestro pasirenka muziką.

– Maestro, ar yra kūrinys, kurį ateityje norėtumėte pastatyti kartu su Lietuvių opera?

– Taip, yra – 2020 metais „Traviatą”, skirtą Lietuvos Operos 100-mečiui!

Dėkoju Lietuvos menininkams už pokalbį, belieka laukti Fr. Lehar „Paganini” premjeros ir susitikimo Čikagoje gegužės 15-tą dieną, 3 val. p. p., J. Sterling Morton High School Auditorium, adresu: 2423 S. Austin Blvd, Chicago, IL 60804. Daugiau informacijos – Lietuvų Operos internetinėje svetainėje operalt.com.