DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Raimundas Marius Lapas.
Esu sulaukusi daug gerų atsiliepimų spaudoje, tačiau du yra ypač svarbūs: ,,The Cleveland Plain Dealer” (apie rečitalį Clevelando muzikos instituto salėje 1967 m.) – „Singer is superb in Kulas recital” bei ,,Chicago Tribune” (po Verdi ,,Requiem” su Čikagos lietuvių operos choru) – „…of the soloists, Aldona Stempuzis was the best, revealing a rich, even mezzo, good delivery and sound dramatic sense”. Žinoma, pamalonino pagrindinio Urugvajaus dienraščio „Montevideo Extra” įvertinimas: „una gran cantate”.
Tiesa, dėl ,,Chicago Tribune” įvertinimo tarp Čikagos lietuvių kilo skandalas. Tuomet mane globojo Jonas ir a. a. Vanda Stankai. Nuvežusi savo vaikus į lituanistinę mokyklą, Vanda turėjo mane ginti – ten susirinkusios mamos mane labai puolė. ,,Draugo” muzikos recenzentas Vladas Jakubėnas paaiškino, kad Stempužienė „mokėjo naudoti mikrofoną…”
– A. Stempužienė
Mezzosopranui parašytos tokios garsios operų partijos, kaip Carmen (Bizet ,,Carmen”), Amneris (Verdi ,,Aida”), Eboli (Verdi ,,Don Carlos”), Azucena (Verdi ,,Trubadūrai”), Fricka (Wagner ,,Die Walküre”, ,,Das Rheingold”), Mallika (Delibes ,,Lakme”), Dalila (Saint-Saëns ,,Samsonas ir Dalila”) ar Charlotte (Massenet ,,Werther”). Pasaulio operos teatrų scenas puošė įžymiosios dainininkės: ispanė Teresa Berganza, italės Fedora Barbieri ir Cecilia Bartoli, latvė Elīna Garanča, amerikietė Marilyn Horne, rusės Irina Archipova bei Jelena Obrazcova, lietuvės Violeta Urmana ir Clevelande gyvenanti Aldona Stempužienė.
Kalbamės su pastarąja žvaigžde, beveik 30 kartų suspindėjusia Čikagos lietuvių operos scenoje ir gegužės 27 d. pasitikusia savo 90-ąjį gimtadienį.
– Miela Aldona, kalbamės Jūsų gimtadienio išvakarėse. Šampano taurės dar nepakeltos. Žvakutės ant torto dar neužpūstos. Viename gimtadienio pobūvyje negalėsite dalyvauti, nes žmogus tiesiog fiziškai negali būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Kalbu apie gimtadienio šventę Skirsnemunėje, Jūsų gimtinėje. Kitoje puotoje – Clevelande – žinoma, dalyvausite…
– Žinia apie minėjimą Skirsnemunėje mane labai sujaudino. Tai mažas miestelis prie gražiausio Lietuvos kelio, kuris vingiuoja kartu su Nemunu. Skirsnemunė neseniai šventė 700 metų sukaktį. Ten žengti pirmieji žingsniai ir išdainuotos pirmosios dainos. Fiziškai gimtadienį švęsiu Clevelande, tačiau tądien mano širdis bus ir Skirsnemunėje. Puikiai atsimenu, jog Skirsnemunėje visi gražiai dainavo ir giedojo. Vienu metu bažnyčios choro vadovas buvo kompozitorius Stasys Šimkus. Iš pasakojimų girdėdavau, kad jis kaimo vyrus mušdavo, jeigu jie „išvažiuodavo iš tono”. Tie žmonės, kurie neturėjo klausos, manė, kad su jais kažkas negerai…
– Spėju, kad jau nuo vaikystės pamilote dainą. Ar tai tėvų nuopelnas? Esu girdėjęs, kad Jūsų mama dainuodavo net su Antanu Šabaniausku?
– Mano mama Pranciška mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Ją lankė ir Antanas Šabaniauskas. Juodu dainuodavo duetus. Šabaniauskas buvo labai įsimylėjęs mano mamą. Atsimenu, ji vis tvirtindavo, jog negali į jį žiūrėti, koks jis negražus… ryžas, mažo ūgio ir t.t. Dainuodama su Antanu ji užsimerkdavo, kad nereikėtų jo matyti. Vėliau Šabaniauskas dažnai lankydavosi pas mus Skirsnemunėje, o taip pat rašydavo mums laiškus iš Italijos. Užsukęs į mūsų pastogę Antanas visuomet padainuodavo.
– O štai Antrojo pasaulinio karo sūkuryje 20-metė Aldona Butkutė atsidūrė bene pačiame pajėgiausiame lietuviškame ansamblyje išeivijoje?
– Pasibaigus karui buvo toks laikotarpis, kai reikėjo apsispręsti – ar rimtai ruoštis praktiškai profesijai, ar vargingose sąlygose gyventi stovyklose? Ar keliauti su lietuvių tautinio meno ansambliu „Čiurlionis”, kurį globojo prancūzų kariuomenė, gyventi viloje, kurią aptarnavo vokietės? Kaip profesionaliame teatre ruoštis koncertams? Žinoma, pasirinkau pastarąjį variantą. Sykį „Čiurlionio” ansamblis atvyko koncertuoti į Uchtės stovyklą. Nutariau dalyvauti talentų perklausoje. Liudas Sagys pašokdino mane ir nutarė, kad esu tinkama šokėja. Vėliau maestro Alfonsas Mikulskis pasakė, kad atrado „deimantą”.
– Ar daina dvasiškai stiprino Jus DP stovyklose Vokietijoje?
– Daina stiprino mus nežinomos ateities akivaizdoje. Koncertuodami savo likimo broliams pabėgėlių stovyklose, jaudindavomės iki ašarų. Tada jaučiau padėką prancūzams, kurie sudarė sąlygas lankyti stovyklas. Kai dainuodavome „Namo broliukai”, verkdavo visi – ir žiūrovai, ir mes scenoje. Alfonsas Mikulskis atliko per mažai įvertintą ir šiuo metu užmirštą darbą. Gaila, kad iki šiol nėra išleistas ansamblio kompaktinis albumas. Tačiau dar ne vėlu, juk išliko ansamblio įdainuotų ilgo grojimo plokštelių, aš savo namuose turiu kelias dėžes gerų ansamblio koncertų įrašų, iš kurių galima būtų sėkmingai įrašyti kompaktinius albumus.
– Gal tada ir nutarėte pasukti dainininkės keliu?
– Ne. Žinojau, kad šokdama ,,Lenciūgėlį” ir dainuodama solo partijas ansamblyje netapsiu dainininke. Ruoštis reikia pradėti vaikystėje, mokytis skambinti pianinu. Tam neturėjau sąlygų. Pianinu skambinti mokė vienas vargonininkas, bet to buvo per maža.
„Who is that Stempuzis?”
– Ne kartą Jūsų gabumai buvo puikiai įvertinti profesionalų – ,,Plain Dealer” ir ,,Cleveland News” muzikos konkurse laimėjote geriausios Ohio valstijos solistės apdovanojimą, o ,,Chicago Tribune” surengtame muzikos festivalyje Jums buvo skirtas aukso medalis…
– Mano dalyvavimas įvairiuose muzikos festivaliuose prasidėjo Clevelande nuo ,,Plain Dealer” bei ,,Cleveland News” renginių. Čia aš laimėjau geriausios moters dainininkės Ohio valstijoje apdovanojimą. Per du mėnesius reikėjo išmokti „O don fatale” ariją. Daugelio itališkų žodžių nesupratau, tačiau Verdi muzika mane pakėlė į „pergalės dausas”. Tai išties buvo didelė staigmena ne tik man, bet tuo pačiu ir mano Ohio konservatorijos dėstytojams bei studentams. Po šios pergalės nutariau dalyvauti ,,Chicago Tribune” festivalyje. Ir vėl netikėtumas! Buvau įvertinta net aukso ir sidabro medaliais contralto ir mezzosoprano kategorijose. Amerikiečių žiniasklaidoje nuolat linksniuojamas tas pats klausimas: „Who is that Stempuzis?”
– Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte ,,Cafarelli Opera”?
– ,,Cafarelli Opera” buvo iš dalies profesionali. Pagrindinius solistus ji kviesdavosi iš New Yorko. Pati Madame Cafarelli, jos vokalo studentai atlikdavo mažas partijas ir dainuodavo chore. Cafarelli buvo ir mano vokalo mokytoja. Tiesa, pakliuvusi pas ją, savo balsą dar lavinau pas ,,Metropolitan Opera” mezzosopraną Lila Robeson. Įdomu tai, jog Robeson dainuodavo kartu su legendiniu italų tenoru Enrico Caruso. Aš su ,,Cafarelli Opera” dainavau ,,Trubadūre” (Azucena), ,,Hofmano pasakose” (Nicklause), ,,Fauste” (Siebel), ,,Rigoletto” (Madalena). Iš operos nepasitraukiau. Viskas baigėsi su Madame Cafarelli mirtimi.
– O tada dūšią pardavėt lietuviams ir aktyviai įsijungėte į Čikagos lietuvių operos veiklą. Kodėl toks posūkis, žinant, kad pas saviškius gyvenimui neužsidirbsit?
– Nė iš vienos operos gyvenimui neužsidirbau. Į ,,Cafarelli Opera” dainininkai verždavosi vien todėl, kad gautų partijas dėl įvaizdžio ir patyrimo. Ši operos trupė rengdavo savo pastatymus panašiu būdu, kaip mūsų Čikagos lietuvių opera. Spektakliai vykdavo kartą per metus su svečiais solistais bei studentais, kurie atlikdavo antraeilius vaidmenis ar tiesiog dainuodavo chore.
„You’re a good kid”
– Ir štai jau per antrąjį Čikagos lietuvių operos pastatymą 1958 m. dainavote Siebel ,,Fauste”. Kokios buvo to pastatymo peripetijos, juk Jūs gyvenote Clevelande, o opera buvo statoma Čikagoje?
– Taip. Siebel atlikau Čikagoje. O vaidmenis ruošdavau Clevelande. Repeticijoms laikas buvo ribotas. Buvo tiesiog „lots of fun”.
– 29 sykius pasirodėte Čikagos lietuvių operos scenoje: ,,Faustas”, ,,Carmen”, ,,Trubadūras”, ,,Aida”, ,,Cavalleria Rusticana”, ,,Kaukių balius”, ,,Requiem”, ,,Don Carlos”, ,,Wilhelm Tell”, ,,Čigonų baronas”… Mano atmintyje visada liksite ta neužmirštama Carmen. Koks vaidmuo lietuviškoje scenoje Jums pačiai buvo artimiausias?
– Artimiausia opera būna ta, kurią repetuoji ir dainuoji. ,,Carmen”, ypač vienas spektaklis, buvo ypatingas, nepamirštamas. Operos vadovybė mane apgavo, sutartą premjerą be mano žinios atidavė kitam mezzosopranui. Labai supykau ir grąsinau tuoj pat važiuoti namo. Prasidėjo prašymai, vakarienės, gėlės, maldavimai. Nieko nesuprantu apie burtus, bet Vytautui Radžiui (Operos valdybos pirmininkas. R.M.L) pasakiau: „Gerai, aš atiduodu premjerą Mastienei, bet su ta jūsų premjera bus blogai…” Ir įvyko taip, kaip išpranašavau. Tenorą areštavo policija, jis pateko į kalėjimą. Choras, solistai, orkestras laukia valandą, laukia kitą. Orkestras kainuoja, publika nervinasi… Kitas spektaklis buvo mano. Tokio jausmo nesu išgyvenusi, kai įėjau į sceną dainuoti ,,Habanera”. Šįsyk mano jausmai buvo skirti ne vien Don Jose, bet visam vyrų chorui, visiems žiūrovams, net ir dirigentui. Spektaklis labai pavyko. Dirigentas Aleksandras Kučiūnas man pasakė: „You are a good kid”… tačiau nežinojau, kaip tokį ,,komplimentą” suprasti.
– Drįsčiau tvirtinti, jog Čikagos lietuvių operos pamatas buvo nepamainomas „kvartetas” – Aldona Stempužienė, Dana Stankaitytė, Stasys Baras, Jonas Vaznelis. Gražiai susigyvenote scenoje ir už jos?
– Santykiai su kolegomis solistais buvo geri, bet aš nebuvau priimta į jų „kvartetą”. Jį sudarė Stankaitytė, Baras, Vaznelis ir Algirdas Brazis.
Muzikinė avantiūra
– Nepabūgote ir šiuolaikinio repertuaro. Štai 1967 m. buvo parodyta nauja Dariaus Lapinsko opera ,,Maras” bei kantata ,,Mindaugas” (Kazio Bradūno tekstai). Kas Jus traukė atlikti šiuos kūrinius – Lapinsko muzika, o gal Bradūno libretas?
– Dainavimas šios muzikos pastatymuose nebuvo planuotas, nebuvo ir labai pamėgtas. Pilnas chaoso, nebaigtų parašyti gaidų. Aš dainavau Lapinsko operoje ,,Maras”. Tai buvo muzikinė avantiūra. Gaila, kad dingo libretas. Ši opera dabar sulauktų didelio pasisekimo tarp amerikiečių. Noriu pridurti, kad šiuolaikinė muzika nebuvo mano pasirinkimas. Aplinkybės taip susiklostė, kad privalėjau išmokti ir dainuoti „sunkiąją muziką”.
– Girdėjau, kad kažkada, gelbėdama padėtį, dar įrašų studijoje Stuttgarte Jūs pati sutvarkėt orkestruotes.
– Orkestruoti gaidų aš neišmokau. Aš tik išsiblaškiusiam kompozitoriui padėjau jas kopijuoti.
– Dainuojate ne tik lietuvių bei anglų, bet ir kitomis kalbomis. Kuria lengviau ir kuria sudėtingiau dainuoti?
– Lengviausia – prancūzų, sudėtingiausia – anglų.
– 1989 m. pasirodėte ,,Sugrįžimų” festivalyje Lietuvoje. Kaip iš laiko atstumo vertinate anuometinę muziką, sukurtą Lietuvoje?
– ,,Sugrįžimų” festivalis – įdomi muzikinė šventė. Lietuvos meninės pajėgos atliko išeivijos kompozitorių kūrinius. Su dviem nuostabiais Lietuvos pianistais Ričardu Biveiniu ir Andriumi Vasiliausku atlikome Jono Švedo kūrinį „Pokalbis su mirusiais vaikais” (žodžiai Algimanto Mackaus). Energingai repetavome. Jiedu rodė man didelį palankumą, buvo labai draugiški. Ričardas ir Andrius – puikūs pianistai. Buvau priblokšta išgirdusi, kaip nuostabiai vienas choras atliko išeivio kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko kūrinius. Tai buvo stebuklas. Tokių pajėgių chorų išeivijoje, deja, tikrai neturime… Po festivalio atlikau solinį koncertą Menininkų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje). Žiūrovai buvo rinktiniai. Akompanavo Ričardas Biveinis. Daugelis su savimi atsinešė Dariaus Lapinsko plokštelių (matyt, gautos iš giminių JAV), prašė kad jas autografuočiau. Muzikologas Viktoras Gerulaitis „Kultūros barų” puslapiuose palankiai įvertino šį koncertą.
– Paminėjot žodį „stebuklas”, o štai man netikėtai iškilo bendresnis klausimas – ar egzistuoja toks dalykas kaip „bloga muzika”?
– Tereikia įsijungti televizorių, ir iškart atsakysi sau į klausimą.
Lietuviškas paveldas ar šeima?
– Jūs ne tik dainavote. Ilgus metus Clevelande vedėte radijo laidas lietuvių bei anglų kalba. Kiek atsimenu, jos savo turiniu gerokai skyrėsi nuo tradicinės išeivijos „radijo valandėlės”. Jose nevengta groti ir rimtesnių kūrinių. Ar tai – unikalus Aldonos Stempužienės braižas?
– Mirus Juozui Stempužiui, po ilgų svarstymų pasižadėjau tęsti programą dar porą mėnesių. Ir tai truko aštuoniolika metų. Vadovavau lietuviškai daliai. Diktorius anglų kalba buvo mano dainavimo studentės vyras Greg Priddy. Jis atliko savo pareigas la-bai profesionaliai. Su Greg žmona Jean Priddy susipažinau Cleveland Music School Settlement, kur apie dešimt metų dėsčiau dainavimą. Ten forte-pijoną dėstė Jonas Švedas, Andrius Kuprevičius, Birutė Smetonienė ir kiti.
– Beje, kada supratote, kad laikas sudainuoti savo gulbės giesmę? Ar tai buvo dramatiškas sprendimas?
– Oficialiai, ko gero, paskutinį kartą dainavau per jubiliejinį ,,Tėvynės garsų” radijo laidų koncertą Clevelande. Nebuvo jokio ypatingo išgyvenimo.
– Ar tais laikais likdavo Jūsų gyvenime laiko visuomeninei veiklai, o svarbiausia – šeimai?
– Kelis metus dirbau Clevelando LB valdyboje. Surengiau gerų koncertų. Dėmesys šeimai buvo pats svarbiausias rūpestis. Tiesa, daug savo jėgų investavau į lietuvišką kultūrą, tačiau tai neatsvers mano įnašo į šeimą. Šiandien sūnūs Linas ir Almis yra man didžiausia paguoda. Jiedu užaugo tikrai geri žmonės. Linas visuomet domėjosi mano dainavimu. Jis skaitmeniniu būdu yra paruošęs mano biografiją. Šis darbas lietuvių ir anglų kalbomis užtruko ketverius metus. Tikėkimės, kad jis kada nors pasirodys virtualioje erdvėje. Čia, beje, figūruoja ir didelė dalis Clevelande vykusių kultūrinių renginių. Gal kada nors pavyks surasti lėšų visa tai įkelti į virtualią erdvę. Juk tai ne vien mano kūrybinio gyvenimo puslapis. Tokiame tinklalapyje atsispindėtų ir Clevelando lietuvių praeitis, mūsų kompozitorių kūriniai, galop – ir Čikagos lietuvių operos istorija. Visa tai – neįkainojamas išeivijos paveldas! Linas yra taipogi išleidęs mano įdainuotų kompaktinių albumų – ,,Pasakų sakalas” ir ,,Arias”. Linas yra architektas, muzikas, gyvena su architekte žmona Yumiko San Francisco mieste. Jaunesnysis sūnus Almis yra advokatas, šiuo metu dirba teisėju municipaliniame teisme Clevelande. Jo žmona Rebecca, o jų vaikai – Mathew ir Justin – gyvena Floridoje. Almis ir Rebecca gyvena čia pat, Clevelande. Almis man labai padeda.
Mano gyvenimo konservatorija
– Jūsų gyvenime ryškiai figūravo trys vyrai. Du iš jų – sutuoktiniai, o trečias – kūrybinio kelio palydovas. Panašūs, tačiau skirtingi?
– Mano gyvenimo vyrai buvo Juozas Stempužis ir Jonas Švedas. Juozas – mano jaunystės meilė. Tarsi vakar atsimenu piršlybas. Jos mane labai išgąsdino. Iš „Čiurlionio” ansamblio būstinės važiavome pas mano namiškius. Mama su mano seserim Nijole ir broliu gyveno Uchtės stovykloje. Su Juozu ėjome švęsti Naujųjų. Jis niekad neištarė man žodžio „myliu”… Tiesiog sakė: „Tave vesiu, tačiau privalai gyvenime ko nors pasiekti, o ne vien būti ‘hausfrau’ (namų šeimininkė – R. M. L.). Drebėjau iš baimės, kad tai turėsiu vykdyti… O su Jonu mus rišo bendra meilė muzikai, bendras skausmas po skyrybų, o juolab atitolimas nuo vaikų. Savo pažadą įvykdžiau, – neišsiskirsiu, kol vaikai nebaigs mokslų. Taip ir padariau. Linas baigė Ohio universitetą, o Almis įstojo į JAV kariuomenę.
Atvirai prisipažinsiu – gyvenimas su Jonu buvo įdomus. Mes daug repetavom. Jis – nepaprastas akompaniatorius ir mokytojas. Pirmoji daina, skirta man, buvo „Penki posmai” (iš Kazio Bradūno poemos ,,Maras”). Pokalbiai su Jonu tapo begalinės visų menų informacijos šaltiniu. Kiekvieną savaitę lankydavome Clevelando orkestro koncertus. Jonas nemokamai gaudavo bilietus muzikos mokykloje, kurioje dėstė fortepijoną. Žodžiu, Jonas tapo mano „gyvenimo konservatorija”.
Dar vienas asmuo, su kuriuo mus jungė meilė muzikai, buvo Darius Lapinskas. Mano šeimos pastangomis išleistos jo kūrinių plokštelės. Jų dėka jis pagarsėjo tarp JAV lietuvių. Štai ir dabar daugelis klausosi tų plokšelių: ,,Dainos” (joje įrašytas ypatingas liaudies dainų ciklas ,,Mergaitės dalia” su simfoniniu orkestru). Jas dainuodama visuomet jusdavau savo gimtinės žemę. O ką bekalbėti apie plokštelę ,,Les Sept Solitudes/Ainių dainos” – tai tiesiog fantastiški kūriniai! Tiesa, mano sūnus Linas yra tas plokšteles suskaitmeninęs ir paruošęs galimai kompaktinių albumų leidybai. Mes, gerbdami velionio kompozitoriaus teises, be jo šeimos leidimo to projekto negalime įgyvendinti. Taip ir tęsiasi… Tiesa, tai buvo seniai – kai Dariui pasakiau, kad išteku už Švedo, jis dramatiškai nutraukė su manim bet kokius santykius. To dar ir šiandien nesuprantu…
Draugystė – ir neįkainojama, ir nuostabi
– Ar gyvenimo kelyje sutikote daug draugų?
– Draugų neturiu daug. Mano artimiausia draugė Clevelande – dailininkė Nijolė Palubinskienė. Mus jungia Nemunas, Skirsnemunė, Paežerėliai. Mudvi kalbame ta pačia kalba. Mūsų tarmėje figūravo ne „mergaitės”, o „mergučės”. Tiesa, Nijolė papuošė mano kompaktinį albumą ,,Pasakų sakalas” savo kūriniais. Tai Nemuno pakrantė, kurią taip gražiai ir spalvingai ji pavaizdavo savo monotipiniais darbais.
– O kaip su priešais?
– Turiu ir priešų, tačiau „jie man įspūdžio nedaro…”
– Ar Aldonos Stempužienės gyvenime egzistuoja Dievas? Jei taip – kaip jis atrodo? Kokio pobūdžio dialogai su juo vyksta?
– Dialogai vyksta labai stiprūs, su nukrypimais nuo tradicinės disciplinos.