CENTRAS - Gamta - Grybauti skrido lėktuvu
Grybautojai iš Čikagos Saulius Sadauskas (d.) ir Edmundas Rainys su šių metų baravykų laimikiu. (Nuotraukos iš S. Sadausko „Facebook”)

Grybauti skrido lėktuvu

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Beveik kiekvienam Čikagoje ar jos apylinkėse gyvenančiam lietuviui vasaros pabaiga ir artėjantis ruduo primena tą laiką Lietuvoje, kuomet daugelis, sulaukę savaitgalio, čiupdavo krepšius ir pėsčiomis, dviračiu ar automobiliu lėkdavo į mišką grybauti. Dažniausiai grybai laukdavo ne taip toli – artimiausiame, vos už keliolikos kilometrų esančiame miškelyje. Ir tik nedaugelis pasiryždavo iš Vilniaus, Šiaulių, Kauno ar Panevėžio išsiruošti į daugiau nei 100 kilometrų atstumu nutolusius grybinguosius Varėnos miškus. Amerikoje dauguma net ir aktyviausių Lietuvos grybautojų nuleidžia sparnus: čia belieka pasitenkinti iš prekybos centro parsineštais pievagrybiais, portabella, shiitake ar kitokiais fermerių ūkiuose masiškai auginamais grybais.                                                 

Sauliaus surasti gražuoliai – kaip tokiais nesidžiaugti?

Lemonto miestelyje gyvenantis Saulius Sadauskas neseniai savo „Facebook” svetainėje parodė nuotraukų, kurios net ir nemėgstantiems grybauti atėmė žadą. Jose – šimtai neseniai jo paties surinktų gražuolių baravykų. Miškus, kuriuose surinko šiuos grybus, Saulius pasiekė ne dviračiu ir net ne automobiliu. Daugiau nei 1000 mylių iki grybingų vietų jis skrido lėktuvu. Apie šį grybavimą ir kitus savo pomėgius S. Sadauskas sutiko papasakoti „Draugo” skaitytojams.

Sauliau, kaip pasisekė surasti ir prisirinkti tiek daug baravykų?

Colorado valstijoje Winter Parke gyvena labai geri mano draugai Gintas ir Asta bei Edvardas su Rasa. Aš nuolat juos aplankau: ten mes žvejojame, grybaujame, medžiojame. Nors grybauti bandau kasmet, tačiau tokio, kaip šiemet, grybų derliaus neteko matyti jau gal ketverius metus. Šiemet žiema ir pavasaris buvo palankūs grybams – buvo daug sniego, pakako drėgmės. Taigi, buvome su Gintu susitarę: kai tik miške pasirodys grybai, jis man paskambins. Štai liepos 17-ąją, trečiadienio vakare, sulaukiau skambučio: draugas iš Colorado pasakė, kad prasidėjo grybai. Penktadienį anksti rytą mes su draugu Edmundu, atskridusiu iš Lietuvos į svečius, išskridome į Coloradą, o šeštadienį jau išsiruošėme grybauti. Grybavome keturiese: Gintas, Asta, Edvardas ir aš. Per pusantros valandos pririnkome tiek baravykų, kad juos vėliau teko valyti net 7 valandas.

Koks jausmas taip grybauti? Ar nebuvo baisu pasiklysti miške?

Ten nelabai gali pasiklysti, yra du keliai įvažiuoti į mišką ir du išvažiuoti. Kad ir kiek beklaidžiotumei, atsirasi prie vieno iš tų kelių. O jausmas neapsakomas, kai eini ir surandi tiek grybų, kad galva sukasi, nežinai, kurį imti. Šauki kitus, kad ateitų, padėtų surinkti. O jie tau atsako, kad aš pas juos geriau ateičiau, nes ten dar daugiau. Taigi, eini mišku ir krauni grybus į maišelius. Rinkdamas grybus, kaip galėdamas daugiau juos nuvalai, nuovalas palikdamas miške, kaip priklauso. Prirenki vieną maišą, palieki ir eini toliau, rinkdamas į kitą. Paskui grįždamas prie automobilio, susirenki tuos maišelius. Beje, norint taip grybauti, reikia nusipirkti leidimą.

Laimikis.
Laimikis.

Kiek laiko grybavote, kokį grybų laimikį parsivežėte? Tikriausiai nepigiai jie kainavo, jeigu suskaičiuotumei kelionei lėktuvu išleistus pinigus…

Mudu su Edmundu buvome išėję  grybauti du kartus po maždaug porą valandų. Asta ir Gintas savo surinktus grybus atidavė mums. Mes viską nuvalėme, dalį grybų užšaldėme, o kitus marinavome, džiovinome. Į namus parsivežėme 25 svarus džiovintų baravykų. O dar du draugai iš Čikagos į Coloradą grybauti važiavo automobiliu ir kelyje sugaišo 18 valandų. Jie grybavo kur kas daugiau nei mes ir sakė, kad surinko 380 baravykų, o kitų jau nebeskaičiavo – buvo dar keturi kibirai. Dėl kainos: niekada neskaičiavau, kiek išleidi, važiuodamas grybauti, medžioti ar žvejoti. Jeigu tu savo gerai praleistą laiką vertinsi skaičiuodamas neuždirbtus pinigus, tai tuomet kam gyventi?

Kaip atsirado šie pomėgiai – grybauti, žvejoti, medžioti? Ar visi šeimoje esate gamtos vaikai?

Pamenu, dar vaikystėje su tėčiu vykdavome grybauti. O mano mama sakydavo: „Rinkite tiek grybų, kiek patys nuvalysite”. Dabar tą patį sako mano žmona. Tačiau ji pritaria visiems mano pomėgiams gamtoje. O į Coloradą vykstu kokius tris kartus per metus. Tačiau medžioti teko ne tik Colorade, daugelyje kitų vietų medžiojau elnius, bebrus. Kanadoje teko sumedžioti mešką. Mūsų namuose niekada netrūksta žvėrienos, mėgstame ja pavaišinti savo svečius. Tačiau pati medžioklė man labiausiai patinka dėl to, kad su bendraminčiais pabūni gamtoje, pabendrauji. Kartais tenka atsidurti ekstremalioje situacijoje: užmiegi palapinėje šiltą vakarą, o rytą iš jos išlindęs gali pamatyti, kad per naktį iškrito dvi pėdos sniego… Ir visai nebūtinai iš kiekvienos medžioklės turi grįžti su laimikiu, ten tiesiog gerai praleidi laiką. Panašiai ir žvejyboje – svarbiausia yra puiki nuotaika.

Ačiū už pokalbį.

Grybautojai iš Čikagos Saulius Sadauskas (d.) ir Edmundas Rainys su šių metų baravykų laimikiu.