CENTRAS - Gamta - Gyvenimo kelionėje: viena diena, trys sustojimai ir milijonas saulėtų įspūdžių!
IN Tautų draugystės sodas.
Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti Michigano, IN Tautų draugystės sode buvo atgaivintas ,,Lietuvos darželis”, kuriame 1941 m. spalio 12 d. lankėsi Prez. A. Smetona ir pasodino pirmąją eglę. (Sigito Kunicko nuotraukos)

Gyvenimo kelionėje: viena diena, trys sustojimai ir milijonas saulėtų įspūdžių!

Aldona M. Krištolaitis.

Kun. Gediminas Keršys (k.) ir kleb. Jaunius Kelpšas.
Kun. Gediminas Keršys (k.) ir kleb. Jaunius Kelpšas gėrisi aplinka, pasibalnoję keturratį ,,žirgą”.

Vos užsiminus apie keliavimą prieš akis iškyla tolių toliai, klastingi kalnų skardžiai, šniokščiantys vandens kriokliai, tarpekliai, keturkojų padarų saugomos girios, dykumų miražai. Bet ne tik, – nes „keliauti” prasmė daugialypė ir visada reikš daug daugiau pažinti, patirti, pamilti, prisiminti.

Kai pokario vaikų vasaros stovyklos vadovai mano gimtajame mieste ruošė kelionę Nemunu iki tol nematytu garlaiviu, kelias naktis akių nesumerkusi, išmeldusi iš sesės tris rublius kelionei apmokėti laukiau, laukiau, laukiau…

Vaikystės Nemuno kvapą atmenu iki šiol. Dar – skaidrų vandenį su nugludintais akmenėliais, tvaskančiomis kriauklėmis povandeninėje karalystėje ir panemunio pievas su tik Aukščiausiajam žinomais Jo sukurtų gėlių vardais. Kelionė buvo nuostabi, įsimintina, bet po jos gavau pylos, nes anuomet buvau nepaklusni keleivė: svėriausi per laivo turėklus, kai atsargumo sumetimais to daryti nebuvo leista, paslapčiom pasilikau ant denio, nors buvo vėjuota ir mažą mane galėjo nupūsti (kodėl ir kur?), o visam būriui keleivių krantan pabirus dingau kaip vandenin ir grįžau tik glėbiu žolynų ir šakų nešina. Bet užvis labiau mokytojos buvau kaltinama už visokių vabalų, kirminų ir driežų gaudymą visus kitus gąsdinant ir tikinant, kad gyviai yra tikri ir labai gražūs.

…Ir po 6 dešimtmečių JAV Lietuvių Bendruomenės Marquette Parko apylinkės drauge su Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija organizuotos kelionės į Indianą, tikslu aplankyti Michigano apylinkėje esantį Tautų draugystės sodą laukiau su jauduliu, ir tas jaudulys 2016-ųjų liepos 20 d. naktį sutrumpino iki 3 val. trukmės.

Autobusas buvo baltas ir idealiai patogus. Ant šventoriaus laukusieji kaip mat užpildė 48 vietas. Malonu ir gera buvo žinoti, kad į sekretorės Audros Zakarauskienės skelbimus „Drauge” (ačiū, bičiuli, „Drauge”!) ir parapijos leidinėlyje atsiliepė tiek daug karščio nepabūgusių, keliauti, pažinti, patirti, bendrauti pasiruošusių žmonių – iš Lemonto, Cicero, Brighton Parko apylinkių, artimųjų ir tolimesnių vietovių pažįstami ir nematyti – gražus būrys besišypsančių veidų! Dalė Blekienė su viešinčia anūkėle Saule iš Lietuvos, vienintelis toks nepakeičiamasis parapijos ūkvedys John Maier su paaugliais dukra ir sūnumi ir, žinoma, visada besišypsanti jokioms ligoms nei bėdoms nepasiduodanti parapijos valdybos pirmininkė, nepailstanti, visur dalyvauti spėjanti Aušrelė Sakalaitė.

Autobusas.
Autobusas buvo labai patogus, nepavargome jame sėdėti, o ir laikas neprailgo.

O kai baltoji gulbė-autobusas pajudėjo, tai ir gale sėdėjusieji iš pasigirdusios maldos suprato, kad kelionė bus nepaprasta, nes drauge vyksta Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas Jaunius Kelpšas ir energingasis kunigas Gediminas Keršys. Vairą kairėn-dešinėn sukiojo, patilčių aukštį puikiai nustatinėjo, už visas ypatas atsakingas, labai nepaprastas „First Travel” kompanijos vairuotojas Sigitas Kunickas.

Geru nedulkančiu keliu, žaliomis Lietuvą primenančiomis pakelėmis sėkmingai buvome atvairuoti į Indianą, Michigan City.

Tautų draugystės parko įkūrimo pradininkais laikomi trys Indianos gyventojai – broliai Virgin, Joe ir Clarence Stauffer. Sumanymui pritarusi dr. Frank Warren šeima  leido parkui panaudoti 100 akrų žemės plotą šalia jų gyvenamos vietos Michigan mieste, IN. Gimtadienis – 1936-ieji, kultūrinė paskirtis – savalaikė, paprasta ir patraukli: „Taika ir draugystė tesieja visas pasaulio tautas”.

Anuomet parkas turėjo 14 etninių darželių, supažindinančių su skirtingų tautų istoriniais bei kultūriniais ypatumais.

Jau prieš kelerius metus Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) narės svarstė, kaip geriau, prasmingiau pažymėti Lietuvos Nepriklausomybės 100 metų sukaktį 2018-aisiais. Po kažkelinto pokalbio buvo nuspręsta atkurti ir sutvarkyti lietuvišką darželį. Sulaukus pritarimo iš Draugystės parko direktorių tarybos, planuoti (kiek, kaip ir ką…) pradėta 2013-aisiais, kuomet visų naujų idėjų ir kultūrinių užmojų palaikytojas ir stūmoklis LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas sumanymą „palaimino”, pažadėjęs jį remti ir visokeriopai padėti.

lietuviskas darzelis
Draugystės parke puikuojasi buvusių nepriklausomos Lietuvos prezidentų garbei sukurti paminklai.

Vaikštynių po parko apylinkes metu atpažinome ir paglostėme tris pirmiesiems Lietuvos prezidentams pasodintus medžius bei tris Smetonos, Stulginskio ir Griniaus garbei sukurtas skulptūras – stulpus su kol kas kukliais užrašais. Jau pastatytas koplytstulpis, – nors be jokio paaiškinamojo užrašo, bet visi supratome jį esant lietuvišku.

Ir kai visa bus užbaigta, ši maža Lietuvos salelė taps Atminimo simboliu būsimoms kartoms; savo buvimu kalbės, aiškins ir neleis pamiršti Nepriklausomybės, okupacijos metų ir visiškai laisvos ir nepriklausomos dabartinės Lietuvos.

Kai jau visus darželius išmaklinėjome, paaikčiojome ties prūdu su fontanais ir nematyta augmenija, išklausėm LUMA pirmininkės Rimos Kašuba-Binder paskaitos (ji buvo dvikalbė, tad informacija įsitvirtino ilgam) apie visus darželius, o ypač apie sparčiai vykstančius darbus mūsiškiame ir, kai tikrai įsitikinome, jog po atviru dangum valgant daugiau telpa (mūsų atvykimo garbei lauko stalai buvo padengti staltiesėmis), supratome, kad pagrindinė kelionės dalis jau baigta. Tai kad sujudo įsiamžinimo ištroškusieji! Fotografavomės, vaidinome linksmus, nors, išties, graudumui ir nebuvo priežasties, – 96 pėdas-pėdukes įmynėme į parko kalnelius ir takelius, įspūdžiais pasipildėme, sielų bendrystės džiaugsmą patyrėme.

Atsisveikinant LUMA prezidentei pažadėjau perduoti mano augintų daugiamečių gėlių sėklų. Mat Lietuvos darželio žemėlapį planuojama apželdinti lietuviškų spalvų gėlėmis. Tai kad sužys mano karališkos  pilnavidurės geltonosios! Tai kad prišauks beišnykstančias peteliškių rūšis iš visų pasaulio pašalių! Ir kada nors kas nors sakys: „tik aš mačiau, kaip lyja peteliškių lietus…”

Sigitas Kunickas.
Autobuso vairuotojas, bei ekskursijos fotografas Sigitas Kunickas.

O karštis oi oi oi koks išskirtinis! Gal todėl, vėl sugužėjus į vėsinamą autobusą, vieninga balsų dauguma buvo nuspręsta – dainuosim! Jei teisingai supratau, tai kun. Gediminas naktį prieš išvyką beveik nemiegojo. Bet ne nuo jaudulio, o todėl, kad po kruopelę rinko ir į puslapius dėjo visas surastas lietuvių dainas. Kiekvienas gavome po vieną tokį rinkinį, o vėliau ir Salomėja Daulienė iš Brighton Parko mūsų dainyną papildė originaliu savuoju. Smagumėlis!

Daugiausia dainuota apie bernelių ir mergelių santykius ir jausmus, tai gal todėl humoro jausmo nestokojantis kun. Jaunius sakė, kad, įsiklausęs į dainų žodžius, dėl tarp eilučių paslėptos dviprasmybės, kai bus pakviestas į vestuves, tai bernelio-mergelės suokalbiškų dainų daugiau nedainuos!

Mūsų Audra autobuse sukosi kaip vijurkas: ištroškusius šaltu vandeniu gaivino, kiekvienam malonų žodį pasakė, vaikus rikiavo, gausią autobuso liaudį lyg viščiukus skaičiavo ir apie ateityje numatomas išvykas spalvingai pasakojo. Ir kad dabar esame pakeliui į „Billy Boys” ūkį mėlynių rinkti iš jos sužinojau!.

Kaip bitės iš avilio vėl išbyrėjo po kalbų ir dainų dar labiau suartėję keliauninkai. Vieni pirko iš anksto surinktas uogas, kiti rinko patys, treti prisirpusiomis uogomis pakrūmėse smaguriavo.

Bandžiau padėti mergaitei Saulei. Laiko mažai skirta, gal drauge rinkim? O ji sako: ne, ačiū, nereikia, ačiū, spėsiu, pati rinksiu. Ir kai po pusvalandžio iš krūmų išlindo, nepatikėjau savo akimis, – jos kibirėlis buvo pilnas! Ar padėjo kas, – paklausiau. Taip, močiutė, ji labai norėjo, tai penkias uogeles įdėjo.

Vytautas Zalatorius, Aldona M. Krištolaitis ir Kristina Balniūtė.
Prie vaišių stalo kelionės įspūdžiais dalijasi (iš k.): Vytautas Zalatorius, Aldona M. Krištolaitis ir Kristina Balniūtė.

Dar vienas, paskutinis liepos 20-os vakarop slenkančios dienos pusvalandis buvo praleistas „Washington Park Beach”. Kiekvienas ir visi bandėme akimis apglėbti ežero mėlį, savo grožiu taip labai primenantį pasiilgtą, vien sapnuose matomą Baltijos jūrą, Kuršių marias. Kai kas maudėsi, grupelė ištvermingųjų pakrante pėdavo ar brido mylią iki švyturio. Lietuvaitė Saulė ir šioje dienos atkarpoje „sublizgėjo” teigdama, jog ką tik jai pavyko išmokti plaukti, o ir nardymas po vandeniu buvo sėkmingas – iškilo.

…Turiu prisipažinti, kad daug pastangų man teko įdėti, norint  gauti pavyzdingos keleivės statusą (vardą). Nes nežmoniškai norėjosi fontane pabraidyti ir kokią nematytą gėlę išsirauti. Jau beveik nusprendžiau pakilti į švyturio smaigalį, laimei geležinės durys nepasidavė atidaromos. Dar labai troškau bangomis palakstyti ar bent pasivaikščioti, – susilaikiau. Va, tik, kai gimtadienio proga vargonininkei Giedrei ,,Ilgiausių” linkėjome, tai trečiąjį ilgą lietuvišką „Valio” užtraukiau aiškiai per garsiai. Tebūnie man atleista, nes ,,Valio” buvo drauge ir ,,Ačiū” kelionės sumanytojai Audrai, mus lydėjusiems ganytojams kunigams ir Tam, kuris iš aukštai draugaujančius mus globojo ir laimino.

Iki kitų šiltų susitikimų tiesiuose ir vingiuotuose, lygiuose ir akmenuotuose gyvenimo keliuose!

Pirmoji kelionė pasisekė – viskas buvo puikiai suorganizuota.
Pirmoji kelionė pasisekė – viskas buvo puikiai suorganizuota.