Įkvepianti Lozoraičių dvasia

Rasa Kazlas.

Šimtmečio diplomatų šeima, užauginusi Vilties prezidentą

Dar nuo praėjusio amžiaus iškilios ir Lietuvos istorijoje gilų spaudą palikusios Lozoraičių šeimos pavardė nuolat mirgėjo pirmuose „Draugo” puslapiuose. Stasys Lozoraitis, vyresnysis, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, vėliau nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras pasiuntinybėje Romoje „Villa Lituania”, dar vėliau Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas egzilyje, buvo aukščiausias legalus valstybės pareigūnas de jure. 1940 m. pabaigoje Prezidento A. Smetonos  paskyrimu S. Lozoraitis, vyresnysis, išeivijoje prezidento pavaduotojo ir Ministro Pirmininko pareigas ėjo iki mirties 1983 m.

Tuo metu, kai Lietuvos žemę trypė okupantai, „neokupuotas” diplomatas Stasys Lozoraitis, jaunesnysis, tėvo pavedimu tampa pasiuntinybės Washingtone patarėju. Nors tuo metu S. Lozoraitis, jaunesnysis, dirbo Vatikane, kur ėjo Lietuvos atstovo pareigas prie Šv. Sosto, jis  persikėlė gyventi į JAV, kur prisijungė prie Lietuvos diplomatinės tarnybos ir tapo abiejų šių atstovybių pasiuntiniu.

Amžininkų prisiminimuose išlikęs  būsimojo Vilties prezidento paveikslas liudija, kad jis Washingtone buvo tarsi šviežio oro gūsis, visų gerbiamas, mylimas. Ne vienas kolega prisimena, kad jis buvo kuklus, taupus žmogus, pėsčiomis apie penkis kilometrus eidavo į susitikimus su senatoriais Valstybės Departamente. Automobilio neturėjo. Apskritai ambasada Washingtone buvo įrengta S. Lozoraičio žmonos Danielos lėšomis. Stasys Lozoraitis su Daniela D’Ercole-Lozoraitiene buvo visa širdimi atsidavę Lietuvai. Dar ir šiandien Lietuvos intelektualai – menininkai, rašytojai,  Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) nariai šviesiai ir jautriai prisimena diplomatą Stasį Lozoraitį. „Man visada buvo ir liks vienintelis Vilties prezidentas – Stasys Lozoraitis. Jo tikėjimas buvo didis. Tikėjimas Dievu, Tėvyne ir savo Tauta. Jis buvo tvirtos moralės, šeimos žmogus, didžiai vertinęs kultūrą, neabejojęs švietimo ir patriotinio ugdymo svarba, pasisakęs už tas vertybes, kurios yra tautų ir kultūrų išlikimo pamatas”, – rašo literatūros kūrėja Erika Drungytė ir šiai jos minčiai neabejotinai pritaria didelė Lietuvos tautine dvasia tikinti kūrėjų ir intelektualų bendruomenė.

Bado akcijos už neokupuotą lietuvį

Verta prisiminti visų šių žmonių solidarumą ir tais metais, kuomet prieš Stasį Lozoraitį prezidento rinkimus laimėjęs Algirdas Brazauskas jį atšaukė iš diplomatinės tarnybos Washingtone. Lietuvoje, prie Seimo protestuojant prieš tokį sprendimą, buvo prasidėjusi bado akcija, o PLB išplatino tokio pobūdžio kreipimąsi: „Penkiasdešimt metų Stasys Lozoraitis buvo valstybiškai pripažintas neokupuotas lietuvis – neatsisakęs ir nepraradęs Lietuvos pilietybės, atstovavęs Lietuvos Valstybei, simbolizavęs kovą už Nepriklausomybę. Todėl jo atleidimas tegali būti vertinamas kaip neapykanta pasipriešinimui prieš okupaciją, kaip Nepriklausomybės idėjos pažeminimas, naudingas Lietuvos Nepriklausomybės priešams”.

Kreipimesi į naujai išrinktą Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską buvo rašoma: „Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje kelia visame pasaulyje išsisklaidžiusių lietuvių susirūpinimą. Ambasadoriaus JAV S. Lozoraičio nušalinimas yra nesuprantamas ir labai apgailėtinas. Ilgus metus, kai Lietuva negalėjo kalbėti pasauliui apie vergiją ir tautos kančias, Stasys Lozoraitis atliko savo pareigas labai gerai… PLB valdybos vardu noriu Tamstai pareikšti mūsų gilų susirūpinimą… Aplinkybės, kuriomis S. Lozoraitis buvo pašalintas iš ambasadoriaus pareigų, yra nesuprantamos ir nepaaiškintos” (citata iš „Draugas”, 1993 m. gegužės 13 d.).

„Romane su Italija” – išskirtinis dėmesys iškiliai diplomatinei asmenybei ir jo gyvenimo palydovei

Būtent tomis politinių intrigų ir įtampos kupinomis dienomis Lietuvos žurnalistams, kurie jau ketvirtį amžiaus gyvena Italijos sostinėje Romoje, Pauliui  ir Jurgai Jurkevičiams teko garbė pažinti diplomato Stasio Lozoraičio šeimą. Apie įsimintinus susitikimus su ambasadoriumi, istorinius įvykius, susijusius su diplomatinio archyvo perdavimu Lietuvai, artimą bendravimą su Stasio Lozoraičio našle Daniela, žurnalistų pora plačiai aprašė paskutinėje savo knygoje „Romanas su Italija”.    

Pauliau, dar iki asmeninės pažinties su šviesaus atminimo vienu iškiliausių diplomatų, visuomenės veikėju JAV ir Italijoje, Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu Jums, kaip žurnalistui iš Lietuvos, teko su juo daryti interviu. Žinau, kad tuo pokalbiu likote labai nepatenkintas. Kokios toje istorijoje profesinės peripetijos persekiojo Jus ir kodėl taip kritiškai įvertinote savo  darbą?

Paulius Jurkevičius: Tai buvo tas sudėtingas ambasadoriaus gyvenimo momentas, kai jį dar slėgė pralaimėjimas prezidento rinkimuose. Sklandė ir kažkokia blogos ateities nuojauta… Aš buvau tvirtas Stasio Lozoraičio fanas prezidento rinkimuose, man šis pralaimėjimas buvo tiesiog nesuprantamas ir neįtikėtinas. Kaip ir kodėl Lietuva nepasirinko būtent šio talentingo žmogaus, juk jo ir jo šeimos gyvenimas buvo ta tiesioginė istorinė jungtis su ta valstybe, kurią praradome…

Žinoma, tikėjausi jo tiesioginių įspūdžių, analizės, apmąstymų apie pralaimėjimo priežastis. Tačiau atsidūręs ambasadoriaus kabinete supratau: kalbėsiu ne su buvusiu pretendentu į prezidento postą, kuriam galbūt norėsis išlieti pralaimėjimo širdgėlą, o su valstybei tarnaujančiu diplomatu. Stasio Lozoraičio politinis korektiškumas – tas šiandien gerokai nurašytas ir apipešiotas, lyg ir nebemadingas viešasis bendravimas iki pat mirties buvo nekvestionuojama politiko elgsenos norma.

Pokalbio metu užsimezgė kalba ir apie to meto Italijos vidaus politikos aktualijas. Man rūpėjo, kaip prityręs, šilto ir šalto matęs diplomatas vertina neseniai į Italijos politikos areną įžengusį milijardierių Silvio Berlusconi. Bet ir čia laukė šioks toks nusivylimas: S. Lozoraitis labai aptakiai, sakyčiau, – profesionaliai nieko asmeniško taip ir nepasakydamas, atsakė į visus mano klausimus. Kita vertus, ar galėjo ambasadorius viešai aptarinėti valstybės, kurioje reziduoja, vadovo elgesį, simpatijas ar antipatijas? Negalėjo… Tiesa, atsisveikindamas draugiškai, lyg tarp kitko man patarė: „Skaitykite ne vien Italijos kairiųjų intelektualų spaudą”. Iš šios frazės supratau, kad jis buvo skaitęs mano straipsnius ir turi savo nuomonę.

Po Stasio Lozoraičio mirties Jūs artimai bendravote su ambasadoriaus našle. Šiai draugystei įprasminti paskutinėje savo knygoje „Romanas su Italija” skiriate nemažai dėmesio. Kūrybiniame šios diplomatų šeimos šviesaus atminimo  įamžinime dalyvavo net ir Jūsų vaikai.

Jurga Jurkevičienė: Daniela Lozoraitienė mane ir mūsų sūnų, aštuonmetį Simoną pakvietė paviešėti Romoje, savo svečių name. Ten išgirdau pirmąjį komplimentą apie mano pačios sukurtą juodą ilgą paltą su karakulio kailio apykakle. „Elegantissima” – pasakė Romoje Daniela ir kartu pridūrė: „Stebėkite, žiūrėkite, kaip Romoje vilki italės, koks jų bendravimas, kalbos maniera kituose Italijos miestuose, ypač Milane”. Supratau, kad tai, ką mes įsivaizduojame madingais drabužiais Lietuvoje, yra tik nelabai vykusi kopija. Kai pradėjome gyventi Romoje, Daniela Lozoraitienė kartą įteikė man pakvietimą jos vardu į garsaus aukštosios mados dizainerio pristatymą Romos mados savaitėje. Sėdėjau pirmojoje eilėje ir tąkart supratau, kokį pasitikėjimą manimi ji man išreiškė. Tai smarkiai įpareigojo.

Mūsų sūnus Simonas jau per pirmąją vakarienę tapo jos favoritu. Jis puikiai perprato jos nuostabių keturkojų gyventojų charakterį ir kartais šmaikščiai tai pakomentuodavo. Dukra Barbora buvo įsimylėjusi Danielos šunis Lulu ir Rūtą.

Nors iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Italijoje nebuvo organizuotos lietuvių bendruomenės, o pačioje Italijoje tuo metu gyveno negausus lietuvių būrys, vis dėlto ten laikinai apsistoję studentai ir kitais tikslais atvykę į Italiją lietuviai telkėsi aplink Lietuvos diplomatinę atstovybę Romoje. Vėliau, po karo, sovietams okupavus šalį, lietuviai įvairiomis progomis susirinkdavo atstovybėje prie Šv. Sosto, kuri nebuvo nutraukusi veiklos visos okupacijos metais. Kai atvykote pastoviam gyvenimui į Romą, ar mezgėte ryšius su prie Šv. Sosto atstovybės reziduojančiais lietuviais? Kokia tai buvo pradžia svečioje šalyje ir kokie ryškiausi prisiminimai likę iš anų laikų?

Paulius Jurkevičius: Pirmosios kelionės į Italiją metu 1989-aisiais drauge su baltistu iš Pizos Pietro Dini užsukau į Šv. Kazimiero kolegijos svečių namus „Villa Lituania” monsinjoro Vinco Mincevičiaus kvietimu. Ilgametis Italijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas paliko didžiulį įspūdį: atletiško stoto, griežto, bet nepikto žvilgsnio, nuolat laidantis smagius pokštus, tipiškas „romano” – Romos gyventojas, bet kalbantis švaria lietuvių kalba. Išsyk paklausė, ar reikia kokios nors paramos ar pinigų, išgirdęs mandagų „ne – ačiū”, pakvietė vakarienės į vieną Tuscolana rajono „trattoria”.

Iš jo sužinojau daugybę įdomių dalykų – apie „piazza Lituania” prestižiniame sostinės Parioli rajone, bet be „numero civico” – namo numerio. Apie „Cappella lituana” (lietuviška koplyčia – aut. past.) Šv. Petro bazilikos požemyje ir jos atsiradimo istoriją ir, žinoma, apie „Elta Press” biuletenį, kurį monsinjoras leido Romoje.

Dabar prieš mane guli neseniai Milane išleista jo sovietinių anekdotų knyga „Storielle e barzellette lituane sul totalitarismo sovietico”. Tai įstabus sovietinės praeities liudijimas, pasakojantis apie tai, kaip mes – likusieji Lietuvoje – mokėjome pasijuokti iš režimo. Deja, niekaip negaliu atrasti Lietuvoje leidėjo ar rėmėjo, kuris sutiktų išleisti šią knygą lietuviškai. Apmaudu…

Pauliau, profesiškai nemažai esate prisidėjęs prie lietuviškos diplomatinės istorijos Italijoje garsinimo. Vienas pirmųjų teikėte itin svarbią informaciją, kai Lietuva bandė susigrąžinti istorinį diplomatinį pastatą „Villa Lituania” Romoje, aprašėte vieną įdomesnių faktų, kuomet unikalūs prieškario dokumentai, diplomatinė korespodencija, ambasadorių dienoraščiai, Lietuvos diplomatinių misijų Romoje, Paryžiuje, Washingtone, Pietų Amerikoje veiklos ataskaitos, visas neįkainojamas diplomatijos archyvas po ilgų metų saugojimo Lozoraičių šeimos namų rūsyje buvo išgabentas į Vilnių. Kokie ryškiausi įvykiai įsiminė iš tų laikų?

Iki šiol savo asmeninius dokumentus saugau dailiuose blizgaus kartono aplankuose, ant viršelio – užrašas: „Dossier Lituania” (Lietuvos dosjė – it.) ir vidinėje pusėje, apačioje – „Legazione presso la Santa Sede” (Diplomatinė atstovybė prie Šv. Sosto –  it.). Šiuose aplankuose buvo saugoma archyvinė Lozoraičių šeimos medžiaga. Prieš mirtį ambasadoriaus žmona Daniela man paskambino ir pasakė: „Liko šimtinė mano vyro nepanaudotų aplankų – jeigu norite – pasiimkite”. 

„Villa Lituania” istorija mane labai domino. Buvau bene pirmas, o gal ir paskutinis Lietuvos žurnalistas, kuriam pavyko įžengti į šią paskutinę okupuotą Lietuvos teritoriją, pasivaikščioti po parką. Į mūsiškę prieškario ambasadą, kurioje dar ir šiandien šeimininkauja Rusijos generalinio konsulato darbuotojai, nutariau įsibrauti pasitelkęs nedidelę apgavystę – pasakiau, kad esu Italijos „Foreign Press” korpuso narys, parodžiau pažymėjimą, bet nepatikslinau iš kokios šalies. Atsidūręs prieš generalinį konsulą tyliai paklausiau: „Grąžinsite?” (klausimas buvo susijęs su diplomatinio pastato „Villa Lituania” ir parko grąžinimu Lietuvai – aut. past.) Tai buvo 1996-ieji. Konsulas kurį laiką žiūrėjo į mane, o paskui rusiškai iškošė: „Kaip jūs čia pakliuvote? Kas jus čia įleido?” Džiaugiausi sėkmingai atsidūręs anapus konsulato vartų. Vėliau tą patį klausimą: „Ar grąžinsite?” uždaviau ir Italijos premjerui. Ir sulaukiau konkretaus, bet daug ką paaiškinančio atsakymo: „Ne”. Šį įtemptą  momentą – Lietuvos pastangas susigrąžinti teisėtai jai priklausiusį ambasados pastatą – literatūriškai „apžaidžiau” knygoje „Romanas su Italija”.

Jūsų, žurnalistų, šeima tikri italofilai, galima sakyti, apie Italiją žinote nuo jos kultūros, mados, gastronomijos iki politinių aktualijų. Tai liudija ir Jūsų knygos – lyg Italijai pastatyti literatūros paminklai. Jūsų išmoktos itališkos pamokos, unikalūs patarimai praverčia tiek turistui, tiek Italija susižavėjusiam romantikui ir net rimtam mokslininkui, kuris gali gauti naudingos informacijos tyrinėjant šio krašto kultūrinės aspiracijos reikšmes. Taigi be Lozoraičių šeimai skirtų skirsnių pastarojoje Jūsų knygoje „Romanas su Italija” apie kokią Italiją šį kartą skaitytojai dar daugiau sužinos?

Paulius Jurkevičius: Dabar Lietuvos, Amerikos, Australijos rinką užplūdo knygos apie Italiją, bet apie tą Italiją, kurios nėra arba kuri yra, bet tik keletą dienų atostogų atvykusio turisto vaizduotėje. Apelsinai patys į burną krenta, saulė šviečia, pigus vynas liejasi, vyrai – galantiški, niekas niekur neskuba…

Ne, tokios paikų turistinių idilijų Italijos mūsų knygoje skaitytojas neras. Šioje šalyje yra daugybė nuostabių dalykų ir vertybių, bet nė kiek ne mažiau esama ir problemų. Ypač dabar, kai ją valdo populistai… Italija – tai šalis, kuri sutelpa į formulę „amore – odio”, meilė ir neapykanta. Kartais – „amore”, o kartais – „odio”. 

Jurga Jurkevičienė: Romanas neskirtas vien intelektualams, kurie išmano apie Italijos politiką, architektūros unikalumą, kiną ir tapybą. Knygoje daugybė praktinių dalykų – bendravimas su garbaus amžiaus eiliniais gyventojais, kurie mums duoda tėviškus patarimus, ūkinių parduotuvių savininkais, turgaus pardavėjais.

Romane daug skanių dalykų – artišokų, ančiuvių, aštuonkojų ir konditerinio Neapolio kremo pagaminimo paslaptys, kurias įminėme gyvendami Romoje. Galų gale daug įdomių ir gražių itališkų terminų, kurie mieli mūsų širdžiai ir įdomūs tautiečiams, vykstantiems pakeliauti į Italiją. Mūsų sūnus Simonas Kaune įsteigė italų kalbos mokyklą „Accademia Italiana”, kurioje lietuvius ruošia kelionei į Italiją. Netrukus leidykla „Tyto Alba” išleis atnaujintą mūsų trijų autorių – Simono, Pauliaus ir mano Romos gidą, taip pat Simono parašytą italų kalbos vadovėlį lietuviams. Tuo džiaugiamės. Dukra Barbora studijuoja Romos „La Sapienza” universitete politikos mokslus. Beje, jos antrasis vardas – Daniela, studijų pasirinkimą taip pat įkvėpė Danielos asmenybė. Lozoraičių dvasia mūsų šeimoje visada liks gyva. Dirbdami visi keturi jaučiamės taip, lyg mus stebėtų ši nuostabi, įkvėpianti, nemirtinga pora – Daniela ir Stasys Lozoraičiai.   

„Draugo” archyve yra sugulusi visa informacija apie diplomatinę Stasio Lozoraičio veiklą, svarbiausius jos faktus, apie jo kandidatavimą į Prezidentus. Bandyčiau vesti kūrybinę paralelę tarp Jūsų veiklos ir „Draugo” vienu aspektu – esate kūrybiškai kažkuo panašūs, nutiesę tiltą su Lietuva:  „Draugas” tą tiltą tiesė su Amerika, Jūs – su Italija?

Paulius Jurkevičius: Nejuokaukite… Mes esame du žurnalistai, o jūs – laikraštis, daugiau nei šimtmetį išlaikęs savo pavadinimą, archyvą, auditoriją… Jūsų veikla buvo ir tebėra nepalyginti reikšmingesnė…

Beje, būtent „Draugo” solidus ilgaamžiškumas galėtų būti puikus pavyzdys Lietuvos žiniasklaidai, laikraščių leidėjams, verčiantis pamąstyt apie tai, kaip derėtų puoselėti žurnalistikos tradicijas, vertinti autorius ir, žinoma, – skaitytojus. Mes 15 metų ištikimai dirbome ir rašėme iš Italijos dienraščiui „Lietuvos rytas”, bet vieną dieną buvo atsainiai pasakyta – nebereikalingi… Mus tiesiog paliko Romoje… Tą sunkų ir nemalonų laikotarpį išgyvenome, dabar rašome naujienų tinklalapiui 15min., bet esame laisvi, nepriklausomi apžvalgininkai. 

Jurga Jurkevičienė: Svarbiausia, turbūt, yra tai, kad mes tapome Italijos užsienio spaudos asociacijos (Associazione Stampa Estera) nariais. Praėjo ketvirtis amžiaus ir visi mūsų kolegos šiandien žino daug apie valstybę, kurios vardas Lituania. Įgyti pagarbą ir dėmesį mažos valstybės žurnalistams nebuvo lengva ir paprasta kaip, tarkime, Prancūzijos, JAV ar Vokietijos, Japonijos, Švedijos korespondentams. Teko visko patirti. Kartą net dainuoti ant scenos. Beje, mus įsidėmėjo ir dėl to, kad tą ketvirtį amžiaus visada dirbome kartu ne tik kaip neišskiriama pora, bet kaip atskirų sričių – politikos, sporto, mados žurnalistai. Dažnai mūsų kolegos Romoje pasiteirauja, ar kada nors bus išverstos mūsų knygos į italų kalbą. 

Jūsų, kaip žurnalistų, palinkėjimas „Draugui” jubiliejaus proga.

Paulius Jurkevičius: Būkite ir toliau nepriklausomi informacijos skleidėjai visiems Amerikos lietuviams – įvairių pažiūrų, likimų, amžiaus grupių. Būkite tas  reiškinys, kurio žmonėms fiziologiškai reikia rytą, prie kavos puodelio. Arba vėlų vakarą, kai norisi skaityti… 

Jurga Jurkevičienė: Manau, kad „Draugas” yra ta jungiamoji dalis, kuri naujoms, jau JAV gimusioms lietuvių kartoms yra svarbus kaip informacijos, kalbos šaltinis. Todėl linkime rašyti šmaikščiai, gyvai. Uždegančiai bendraukite su jaunimu.