CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO archyvo 1909: Pirmasis numeris
Draugo pirmasis numeris, 1909 m. liepos 12 d.

Iš DRAUGO archyvo 1909: Pirmasis numeris

prel. Kazimieras Urbonavičius (slapyvardis Jonas Kmitas). Aidai 1952 m.  kovo mėn. (www.aidai.eu)

Skaitant „DRAUGO” archyvą, pastebima kaip dažnai laikraščių numeriuose pasirodo įvairūs eilėraščiai. Pirmasis, 1909 m. liepos 12 d. numeris taip pat prasideda eilėraščiu. Eilėraštis buvo pasirašytas tik inicialais: J. K., bet autorius būtų prelatas Kazimieras Urbonavičius (pagal J. Prunskio straipsnį spausdintą Aidai žurnale, 1959 m.?); prelatas pasirašydavo slapyvardžiu „Jonas Kmitas” arba „J. K.”.  Daugiau apie prelatą Urbonavičių čia.

Užtruko keletą mėnesių, kol spaustuvė susiorganizavo pilną raidyną su lietuviškais rašmenimis. Užtat mes šiame perspausdintame 1909 m. tekste rašmenis kai kur pakeitėme. Pirmame numeryje eilėraštį seka redakcijos įžanginis žodis, kurį taip pat perspausdiname.

Daug informacijos apie „Draugą” randasi įvairiuose jubiliejiniuose numeriuose. Šių jubiliejų buvo daug ir jubiliejiniai metai buvo skaičiuojami kartais nuo savaitraščio pradžios 1909 m., o kartais nuo dienraščio pradžios 7 metais vėliau, nuo 1916 m. Pateikiame vieno asmens (K.U. — prelato Kazimiero Urbonavičiaus) atsiminimus apie „Draugo” pradžią, spausdintus 1934 m., 25 metai po savaitraščio pasirodymo. Šiuos visus jubiliejinius straipsnius mes esame surinkę vienoje vietoje. Žiūrėkite ilgo tinklalapio pabaigoje.

PASVEIKINIMAS „DRAUGUI”

J.K. (Jonas Kmitas — prelatas Kazimieras Urbonavičius).

Senoji mūsų motinėlė,
Tiek amžių vargus Lietuva,
Jau galvą iš miegų pakels,
Ir darbu knibžda jos dirva.

Verteivis, kurpius ir artojas
Stiprion vienybėn telkiasi;
Iš pradžių nelabai jiems klojas,
Bet jų kantrybė yr’ skalsi.

Jau naudą skaityme atranda
Ir ūkininkas ir pirklys,
Ir piemeniuks, ką gano bandą,
Be mokslo būti negalįs

Jaunimas meta girtuokliavęs,
Prie knygos, rašto griebiasi,
Senieji nepažįsta savęs —
Teip tamsūs būdavę visi!

Ten viskas auga ir atgyja…
Jiegų neilstančių krūva
Į vieną telkiasi draugija,
O josios vardas Lietuva!

Gražu žiūrėt į mūs’ tėvynę
Iš tolo — mums, jos išeiviams,
Kurie svetimtaučius pažinę,
Paveizdan stato lietuviams.

Bet broliai mūs’ anapus jūrių
Jau visame pranoksta mus:
Mes jaučiames esą už durių,
Nors matome svetimtaučius.

Vienok troškimas mus įvyko,
Troškimas metų kelerių:
Ir širdis doro kataliko
Jau sudrebėj’ džiaugsmu tikru.

Jau leisti pradedame „Draugą”.
Tą sūnų mūsų rūpesčių.
Tegul jis didis mums užauga,
Nors gimęs žemėje svečių

Tegul kiekvieno gryčią lanko,
Ramybę nešdamas visiems:
Jis draugas didelio ir menko,
Kiekvieną linksmins, stiprins, rems.

Gyvuok tada tu kuo ilgiausiai,
Tu, drauge ir vadove mūs’!
Ir platinkis visų daugiausiai,
Lai tavo vardas nepražus!

——————————————-

NUO REDAKCIJOS.

(redaktoriaus (kun. Antano Kaupo) pirmojo numerio įžanginis žodis, 1909 m., 12 liepos d.)

Jau pats laikraščio vardas — DRAUGAS — KATALIKIŠKAS LAIKRAŠTIS — parodo, kad jisai bus katalikų prieteliu, bičiuoliu. Kiekvieno žmogaus gyvenime turėti tikrą draugą yra labai svarbus daiktas. Pas draugą jieškome pagelbos nelaimėje, patarmės abejonėse, pasismaginimo linksmose valandose. Kokia-gi da laime, kad tas draugas yra priedams galingas asmuo, kad jo balso klauso šimtai ir tūkstančiai žmonių!

„Draugo” redakcija mėgins visomis savo spėkomis padaryti savaitraštį tikru, ištikimu katalikų draugo; bet padaryti savaitraštį tikru, ištikimu katalikų draugu be pagelbos pati viena neištesės. Todėl išaugšto meldžia raštininkų prisidėti raštais, vertimais, korespondencijomis, trumpų žinelių padavinėjimu. Žinoma, nuo „Draugo” nereikia tikėti tokių daiktų, kurių negalima įvykinti. Tečiau leidėju, redakcijos ir bendradarbių karštu noru yra padaryti „Draugą” kiek galima, geresniu už kitus Amerikos lietuvių laikraščius.

Nors pats savaitraščio vardas rodo, lyg laikraštis turėtų užsiiminėti vien katalikų reikalais, bet atsiminkime, kad nei vienam katalikui nerūpi vien tik dvasiški reikalai. Neužmirškime, kad ir katalikui norisi žinoti, kas darosi pasaulyje: juk jisai gyvena krūvoje su visokiais žmonėmis — tai ir jam privalo rūpėti — be tikybinių, luominių, tautinių ir kitokių atskyrių — visų bendri reikalai! Ką veikia kongresas, parliamentas, duma? Dėlko reakcija gavo viršų Rusijoje, bet jai nepasisekė Turkijoje? Dėlko Prancijos krasininkai laimėjo pirmąjį streiką, bet sustraikavę antru kartu, nerado užuojautos visuomenėje?… Arba mokslo dirva! Ar-gi neįdomu susipažinti su naujomis teorijomis astronomijoje, geologijoje ir šimtuose kitų mokslo šakų? Ir visuomenės klausimai: visapasaulinė romybė, tautiniai judėjimai, blaivybės reikalai ir tt. ir tt. — ar nemalonu bent kam sueiti į artesnę pažintį su visais tais dalykais?… Ar nesmagu matyti juos pilnoje šviesoje, regėti juos per kritišką katalikų bažnyčios mokslo stiklą?

Gyvenami svetimoje šalyje; amerikiečiai vadina mus „foreineriais”, žiūri į mus kai-kada net su paniekinimu. Išrodome jiems ir tamsūs, ir nesuvaldomi, ir pavargę, ir neapsukrūs. Turėkime drąsybę prisipažinti, kad trūksta mums blaivybės, trūksta supratimo naujojo gyvenimo sąlygų. Trūksta mokėjimo verstis medžiagiškuose reikaluose. Kur mūsų Carnegie’ai, mūsų Ryan’ai, Morosini’ai?… Nėra jų! Ateiviai anglai, škotai, airiai, vokiečiai persiima amerikiečių gyvenimą ir vaidina svarbias roles jų gyvenime; armėnai, italai, žydai verčia Amerikos vyriausybę rūpintis ju reikalais kitose šalyse — bet kas kadą girdėjo kad tokia pat paguoda būtų suteikta lietuviams? Dėlko? — Na, gal dėlto, kad neesame jos verti. Kažin ?… Gal nežinome, kaip galima pigiu būdu pagerinti savo būvį, kaip taupti uždirbtą skatiką, kaip vesti „biznį”, žodžiu, gal esame neapsipažinę su ekonomija? — Štai „Draugas” bandys ateiti savo draugams pagelbon, įvesdamas skyrių, pašvęstą mūsų ekomiškiems reikalams.

Beveik visi Amerikos lietuviai nėra užmiršę senos tėvynės ir jautriai interesuojasi, kas darosi Lietuvoje. Turėsime skyrių apie Lietuvos reikalus.

Neužmirštame ir mažutėlių — jaunosios kartos. Priauganti jaunuomenė yra tikra mūsų tautos Amerikoje ateitis. Steigiame jai mokyklas, rūpinames, kad ir ji išmoktu skaityti lietuviškai. Bet išmokusi, ką jinai skaitys? — Čia atsiranda reikalas įvesti „Vaikų Skyrių”. Mums labai smagu pranešti, kad šitą skyrių apsiima pripildyti p. Ksaveras Vanagėlis, žinomos dainos: „Kur banguoja Nemunėlis” autorius.

Korespondencijų norime turėti kuodaugiausiai, bet reikalaujame, kad visos jos būtų trumpos, visuomenei žingeidingos ir pirm visko teisingos.

Šeip jau vesime laikraštį katalikiškoje dvasioje. Mūsų obalsiu bus garsūs Lincolno žodžiai: „Su piktumu nei vienam, su meile visiems, su stiprybe tiesoje, kaip Dievas duoda mums matyti tiesą”, ir šv. Pauliaus padrąsinanti patarme: „Stovėkite apsijuosę ant strėnų tiesa ir apsivilkę teisybės šarvu” (Ephes. VI, 14).

——————————————-

25 m. vėliau…

Iš DRAUGO 1934 lapkričio 12 d. antrosios dalies: http://www.draugas.org/archive/1934_reg/1934-11-17-DRAUGASw-part2.pdf

„Draugo” Gimimas

(Iš mano atsminimų)

K.U. (prel. Kazimieras Urbonavičius?)

Rašyti apie tai, kas buvo įvykę 25 metai atgal, remiantis vien atsiminimais — nelengvas uždavinys. Per tokį laikotarpį įspūdžiai palaipsniui išdyla. Tačiau vieno svarbiausio fakto užmiršti negalima: Kad tais (1909) metais buvo įsteigtas Katalikų laikraštis „Draugas,” kurs ir po šiai dienai gyvuoja ir ne tik gyvuoja, bet ir tarpsta, nes išsivystė į patį svarbiausią ir indomiausią dienraštį.

Laikai tuomet buvo sunkūs ir — Katalikų veiklos atžvilgiu — neaiškūs ir niūrūs. Padėtis buvo tokia, kad būtinai reikėjo įkurti mažiausiai dar vienas katalikiškas laikraštis, nes spaudoje mes buvom gerokai nuo kitų atsilikę. Katalikai, jei neskaityti vieno-kito periodinio lapelio, tik vieną „Žvaigždę” teturėjo. Mūsų gi antagonistai, ar bent pasyvūs oponentai, turėjo jų gan apščiai. „Lietuva,” „Katalikas,” „Vienybė,” „Kova”, „Keleivis,” „Darbininkų Viltis” ir kiti toli-gražu nebuvo katalikiški (net „Katalikas,” anot kun. Kaupo, „neina į bažnyčią”), o kaikurie tai jau tiesiog vedė griežtą kovą prieš tikėjimą. Kad tokiam oponentų būriui atsispirti vieno laikraščio neužteko — tai visiems buvo aišku.

Tuo būdu idėja įsteigti naują katalikų laikraštį jau pradėjo bręsti pirmajam Federacijos Kongresui susirinkus (1906 m.). Kongrese, tiesa, dėl kaikurių susidarusių aplinkybių, laikraščio klausimas viešai nebuvo pastatytas, bet kad tas sumanymas jau pilnai buvo pribrendęs, įrodo rašančio šiuos žodžius referatas, kurs „dėl stokos laiko” Kongrese nebuvo skaitytas, tik vėliau atspausdintas atskiroj brošiūroj. Tame referate aiškiai ir nedvejojančiai buvo įrodinėjama, kad katalikams būtinai reikalingas dar vienas laikraštis.

Tačiau reikėjo dar tris metus palaukti kol ta idėja įsikūnijo. Mat, susidurta su daugeliu kliūčių. Nieks neturėjo prityrimo tame darbe ir nežinojo už kurio galo griebtis. Su literatine dalimi daug rūpesčįo nebuvo. Redaktorium buvo visų nužiūrėtas — gabiausias tų laikų publicistas a.a. kun. Antanas Kaupas. Jis buvo ekspertas-sociologas ir nepalyginamas stylistas Vinco Kudirkos tipo. Jų talentai turėjo daug panašumo, išskyrus tai, kad kun. Kaupas (Patrimpas) nerašė eilių. Bet jo proza pati siūlėsi skaityti ir kiekvienas jo straipsnis nešiojosi nepaprasto talento antspaudą. Tokiam rašytojui būtinai reikėjo duoti dirvos jo talentui pasireikšti. Jau tik tam vienam laikraštis buvo reikalingas, kad Kaupas — Patrimpas turėtų savo kūrinius talpinti, nekalbant apie kitus tikslus.

Bet medžiaginė laikraščio dalis ėjo nerangiai ir gan gramozdiškai. Tiesa, 23 susibūrusieji apie „Draugą” kunigai lėšų parūpino, bet nuolatinis kamavimasi su spaustuvės darbininkais visiems įkirėjo. Kaip paprastai, labai trūko įgudusio ir sumanaus administratoriaus. Bet laikraštis vis dėlto pradėjo eiti. Pradžioje buvo manyta jį užvardinti „Kataliko Draugas,” bet paskui, po ilgų diskusijų, pirmasai žodis atpuolė ir paliko tiktai „Draugas.” Jis pradėjo eiti Wilkes-Barre, Pa. Mat, netoli to miesto (Pitstone) klebonavo redaktorius kun. A. Kaupas, tai jam buvo labai paranku redaguoti.

Keliems mėnesiams praslinkus, kun. A. Staniukynas pradėjo įrodinėti, kad „Draugas” reikia perkelti į Chicago. Jo argumentai buvo svarbūs. Chicago didžiausia mūsų išeivijos kolonija, ten daugiau intelektualinių pajėgų, ypač pasaulionių tarpe; ten platesnė dirva ir medžiaginiu atžvilgiu laikraščiui geriau seksis; pagaliau, Chicagoj jau buvo įsikūręs šv. Kazimiero Vienuolynas ir jos užvesiančios aukštesnę mokyklą bei Akademiją. Tie argumentai teigiamai paveikė į laikraščio globotojus ir leidėjus, ir „Draugas” nusikraustė į Chicago.

Chicaginė „Draugo” istorija man kaip ir nežinoma. Tekdavo tik išgirsti dažnų nusiskundimų, kad jo finansinė būklė labai prasta, kad reikia paramos, paramos, paramos… Kadangi toji parama krisdavo tik ant nedaugelio pečių (kiti sumaniai mokėdavo jos nusikratyti) tai ji atrodė pernelyg sunki… Bet štai vieną gražią dieną pasklido linksma žinia, kad „Draugas” jau Tėvų Marijonų rankose. Visi lengviau atsidūso. Nors sykį jau ten užviešpataus tvarka. Paskui atejo kita žinia — dar linksmesnė — kad „Draugas” jau dienraštis! Čia tai jau ne tik linksmybė, bet ir išdidumas apėmė katalikų širdis, Štai ką reiškia turėti gerą vadovybę. Katalikai jau nereikalauja rausti: jie turi savo dienraštį.

Ir taip „Draugas,” varguose gimęs, skurdžiai užaugęs, bet jau pakankamai užgrūdintas, sustiprėjo ir išaugo į tikrai vyrišką katalikų draugą.

——————————————-

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šį straipsnį:

1909

www.draugas.org/archyvas-pdf-1909/
…parinkti liepos 12 d. numerį

www.draugas.org/archive/1909_reg/1909-07-12-DRAUGASo.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1909 m. DRAUGAS PDF failą

1934

www.draugas.org/archyvas-pdf-1934/
…parinkti lapkričio 17 d. numerį (17-2, antrąją dalį, psl. 1 ir 8).

www.draugas.org/archive/1934_reg/1934-11-17-DRAUGASw-part2.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1934 m. DRAUGAS PDF failą

1952

www.draugas.org/archive/1952_reg/1952-03-08-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
…Jono Aisčio pastabos apie jo pažintį su a.a. Jonu Kmitu