CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO Archyvo 1937: Vysk. Reinys Apsilanko Chicagoj
Šį rytą atvykstantis į Chicagą, mūsų, Amerikos lietuvių, Garbės Svečias J.E. VYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.

Iš DRAUGO Archyvo 1937: Vysk. Reinys Apsilanko Chicagoj

Iš DRAUGO Archyvo 1937: Vysk. Reinys Apsilanko Chicagoj
1937-08-10

Sveikiname atvykusį Chicagon Vyskupą M. Reinį!

Jo Ekscelencija Atvyksta Į Union Stotį 8:15 Rytą. Šį Vakarą Jo Pagerbimo Bankietas; Dalyvaus Ir Vyskupas Sheil.

RYTOJ IŠKILMINGOS JUBILIEJINĖS PAMALDOS ŠV. JURGIO BAŽNYČIOJE

Chicagos lietuvių katalikų visuomenė nuoširdžiai sveikina J. E. Vyskupą Mečislovą Reinį, šį rytą atvykstantį į Chicagą! Gauta žinia iš Omaha, Nebr., kur garbingasis svečias buvo praėjusį sekmadienį, kad į Chicagą atvyksta Burlington geležinkeliu į Union stotį šiandien 8:15 valandą rytą Chicagos laiku…

——————————-

J.E. Vyskupo Reinio Susilaukus

Šį rytą į Chicagą atvyko visos lietuvių katalikų visuomenės labai laukiamas svečias iš Lietuvos J.E. Vyskupas Mečislovas Reinys. Vakare Palmer viešbuty rengiamas Garbingajam Ganytojui priėmimo bankietas, kuriame dalyvaus gausingas būrys Chicagos lietuvių parapijų, organizacijų, profesijų ir biznio atstovų. Dalyvaus ir J.E. Vyskupas Bernardas Sheil.

Mes, Amerikos lietuviai, turime garbės ir malonumo priimti ir sveikinti ketvirtą lietuvį vyskupą, atvykusį iš Lietuvos. 1926 metais mus aplankė arkiv. Jurgis Matulevičius, pirmas lietuvis vyskupas Vilniuje ir Tėvų Marijonų Kongregacijos atgaivintojas. Taip pat mus lankė labai gerai pažįstamas J.E. Vyskupas Petras Būčys, buvęs dienraščio “Draugo” redaktorius. Prieš porą metų lankė mūsų parapijas J.E. Vyskupas Teofilius Matulionis, kurį iškilmingai pasitikome kaipo Vyskupą Kankinį, daug metų kentėjusį dėl tikėjimo Sovietų Rusijos kalėjimuose.

Dabar nuoširdžiai sveikiname pas mus atvykusį jauniausią iš Lietuvos vyskupą J.E. Vysk. M. Reinį, kuris yra vienas iš žymiausių ir veikliausių Katalikiškos Akcijos vadų Lietuvoje. Nors apie Garbingąjį Svečią mūsų dienraštyje jau buvo gana daug rašyta, tačiau jo atvykimo Chicagon, “didžiausian lietuvių miestan pasaulyje” proga matome reikalą dar daugiau rašyti apie jo kilnią asmenybę. J.E. Vysk. Reinys dar jaunas vyras. Jis gimęs 1884 m. Daugailių par., Utenos apskrity. 1905 metais baigė Vilniaus Kunigų Seminariją. Studijavęs Petrapilio Dvasinėj Akademijoj ketverius metus, ją baigė teologijos magistro laipsniu. 1909 m. įstojo Belgijos Liuveno universitetą ir po trijų metų studijų jį baigė filosofijos daktaro laipsniu. Ir tuo dar nepasitenkino. Dar grįžo studijų reikalais į Belgiją ir po kiek laiko lankė Vokietijos universitetus, studijuodamas gamtos mokslus.

Tai parodo, kaip rūpestingai Gerbiamasis Ganytojas prisiruošė prie visų darbų, kuriuos tenka jam dirbti. O jo darbštumas yra, tikrai pavyzdingas.

Dirbdamas mokslinį darbą Vytauto Didž. universitete, rado laiko pasišvęsti ir visuomeniniam veikimui. Ypač pavasarininkai ir ateitininkai susilaukė visokiariopo paramos. Kartu jis yra didis blaivybės apaštalas.

Jam teko keliauti į Ženevą, į Lenkijos prispaustųjų tautų konferenciją, kaip lietuvių atstovas. Ta proga jis įteikė Tautų Sąjungai memorandumą Vilnijos lietuvių reikalu.

Nuo 1917 iki 1926 m. aktyviai dalyvavo politiniam darbe, priklausydamas krikščionių demokratų grupei.

1925 m., rugsėjo mėn. 25 d. D-ro L. Bistro kabinete buvo paskirtas Užsienių Reikalų Ministeriu ir tose pareigose išbuvo iki 1926 m. balandžio mėn. 21 d. Būdomas ministeriu, dėjo daug pastangų sutvarkyti pairusius santykius tarp Lietuvos ir Vatikano, prisidėjo prie bažnytinės provincijos įkūrimo Lietuvoje, paruošė nepuolimo tarp Lietuvos ir SSSR paktą, kuris vėliau, pasirašytas Maskvoje.

1926 m., balandžio mėn. įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Ta proga įšventinami keturi nauji vyskupai, jų tarpe ir prof. kun. M. Reinys, Šv. Tėvo paskirtas tituliariniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo koadjutoriumi. Nuo šiol nuolatinė vysk. Reinio gyvenamoji vieta pasidaro Vilkaviškis. Tapęs vyskupu, iš politinio veikimo visiškai pasišalina, visas savo jėgas pašvęsdamas kultūriniam, moksliniam ir ganytojavimo darbui.

Būdamas vyskupu keletą kartų važiavo į Romą ir lankėsi pas Šv. Tėvą. 1929 m. vadovavo maldininkų ekskursijai; 1930 m. dalyvavo filozofų kongrese ir 1932 m. buvo nuvykęs steigiamojo Katalikų Universiteto reikalais.

Katalikų Universitetas yra vienas didžiausių vysk. Reinio rūpesčių. Jis yra jo rūpintojas ir energingiausias organizatorius. Tiesa, Kat. Universitetas, dėl įvairių priežasčių darbo pradėti negali, tačiau jam rengiamasi: ruošiamos mokslo pajėgos — būsimieji universiteto profesoriai, renkamos aukos, knygos, bibliotekai ir t.t.

Vysk. M. Reinys yra gražiausias idealistų pavyzdis. Besiaukaudamas kitų labui, užmiršta pats save. Aukoja kitiems savo jėgas, reikalingus paramos remia ir medžiagiškai. Daugelis jaunuolių, einančių mokslus, patyrė jo paramos. Tai tikras jaunuomenės bičiulis.

J.E. vysk. Reinys plačioje visuomenėje ne tik žodžiu skelbia savo mintis, bet rašinėjo ir teberašinėja į įvairius laikraščius ir žurnalus. Jo straipsnius filozofiniais, religiniais, pedagoginiais ir visuomeniniais klausimais spausdino visa eilė prieškarinų ir pokarinių laikraščių. Šįmet sukanka 30 metų publicistinio ir kultūrybinio darbo.

Be įvairių straipsnių laikraščiuose, vyskupas Reinys yra išleidęs raštų ir atskirai: Tomas Akvinietis, in-8, 26 pusl., Kaunas, 1916; Psichologijos vadovėlis, laisvai versta iš Čelpanovo, in-8, 242 pusl., 11 leidimas 1923, Kaune.

Mečislovas Reinys. Lietuvos Paštas (A. Ratkevičienė)

Taigi, J.E. Vysk. Reinys yra didelių nuopelnų vyras. Mes, Amerikos lietuviai katalikai nuoširdžiai džiaugiamės, kad jis malonėjo mus aplankyti. Ypač džiaugiamės tuo, kad jįs mus aplanko šiais metais, kuomet minime Lietuvos krikšto 550 metų sukaktį. Jo atsilankymas, jo turiningi pamokslai ir karštos patrijotiškos kalbos, mus stiprina ir tikybiškai ir tautiškai. Tik gaila, kad Jo Ekscelencija neturi laiko ilgiau pas mus pabūti. Per porą mėnesių, nors ir kasdien naujoj vietoj būdamas, visų mūsų kolonijų aplankyti neįstengė. Dėl to prašykime, kad Garbingasis Ganytojas kitu kartu pas mus atvažiuotų į svečius ilgesniam laikui.

—————————————

Apie J.E. Vysk. Reinio suėmima, tardymą, kankinimą, ir mirtį Sovietų kalėjime:

www.angelorum.lt/dievo-tarnai/arkivyskupas-kankinys-mecislovas-reinys-1884-1953/
—————————————

Atsiminimai Apie Arkv. Reinio įkalinimą ir mirtį, Mokslas, Menas, ir Literatūra, 1958 m. birželio 7 d.

Arkv. Reinys SSSR kalėjime

Filosofijos studijos Vladimiro celėse

Arkivyskupas Mečislovas Reinys yra suvaidinęs labai reikšmingą vaidmenį atgimstančiosios Lietuvos gyvenime. Jo tikrai demokratiškas rūpestis kaimo jaunimu, jo blaivus religingumas ir jo labai vispusiškas filosofinis išsilavinimas daro jį žmogumi išeinančiu anapus vidutiniško matavimo rėmų. Labai įdomioje formoje tai iškelia Vokiečių užsienių reikalų ministerijos tarėjas G. Starke, kuris metus laiko praleido su arkiv. Reiniu Vladimiro kalėjime. Savo straipsnį Starke rašo sužinojęs apie arkiv. Reinio mirtį. Straipsnį yra atsispausdinęs Chicagoje einantis užsienio politikos žurnalas “Modern Age”. Šio žurnalo redaktorius, atkreipiamas “Draugo” dėmesį į šį straipsnį, rašo, kad šis liuterono padarytas katalikų arkivyskupo portretas yra vertas dėmesio tuo pavyzdžiu, kuriuo jis švietė kitiems belaisviams.

Mūsų skaitytojų ir bendradarbių tarpe yra daug arkiv. Mečislovo mokinių ir bendradarbių, kuriems šie įspūdžiai gyvai jį primins.

Šia proga mes dėkojame Mr. D. S. Collier ne tik už malonų leidimą šį straipsnį persispausdinti, bet ir už šio straipsnio paskelbimą, tuo būdu prisidedant prie įvertinimo vieno ir didžiųjų šio laiko lietuvių
— V. Bgd. (Vytautas Bagdanavičius, MIC).

Archbishop Reinis in the Prison of Vladimir

by Gotthold Starke  (Modern Age, Spring, 1958 pp. 182-184)

Vladimiras yra miestas du tūkstančiai kilometrų į rytus nuo Maskvos. Nuo 12-jo iki pradžios 14-jo šimtmečio čia buvo didžiojo kunigaikščio ir metropolito sostinė. Jis yra garsus Dievo Motinos ikonomis, Dangun Žengimo ir šv. Demitrijaus katedromis ir Dievo Motinos vienuolynu. Paskiaisiais laikais jis pagarsėjo kaip pirmoji stotis pasmerktųjų į Sibirą. Čia taip pat buvo ir garsi koncentracijos stovykla, kurioje kentėjo ir mirė didelė daugybe visų tautų, religijų ir partijų kalinių.

Vladimir Oblast (raudonai paženklintas regionas) (Wikipedia)

Čia 1950 metais spalio 1 d. aš pirmu kart susitikau Vilniaus arkivyskupą Reinį, su kuriuo vienus metus išgyvenau toje pa čioje celėje. 1947 metais jis buvo pasmerktas už prieškomunistinę veiklą ir, panašiai kaip aš, atliko tą pačią 10 metų bausmę Vladimire. Aš gerai prisimenu mūsų pirmąjį susitikimą. Kai III mūsų kalėjimo skyrius buvo atremontuotas, 12 mano celės gyventojų pasikeitė. Mes beveik visi kalbėjome kitomis gimtosiomis kalbomis. Neskaitant Vilniaus arkivyskupo, ten buvo kitų įžymių asmenybių. Jų tarpe buvo Šulginas — buvęs Rusijos Dūmos vadas ir vienas iš plačiausiai žinomų rašytojų emigracijoje; Dubin — Latvijos žydų frakcijos pirmininkas seime, Sabata — įžymus Japonijos ekonomistas iš Pietinės Mandžiūrijos — visi trys labai svarbūs ir verti dėmesio žmonės.

Susitikimas kalėjime

Teismo Pastatas Vladimiro Kalėjime (Wikipedija)

Už juos visus didesnis buvo vysk. Reinys. Žinoma, ne fiziškai. Nes jis nebuvo augštas. Jo asmenybė pasireiškė jo laikysena ir dvasiniais jo bruožais. Lova jam buvo paskirta prie šiaurinės sienos ties langu. O mano geležinė lova buvo įcementuota į grindis šalia jo. Pasidėję savo menkus turtus, mes vienas kitam prisistatėme, pasisakydami iš kur esame, kodėl buvome areštuoti ir kuriuos kitus kalinius pažįstame. Pirmiausiai arkivyskupas ilgai meldėsi. Paskui jis papasakojo man savo gyvenimo istoriją, prie kurios jis vėliau dažnai sugrįždavo. Jis man papasakojo savo jaunystę, praleistą gimtajame kaime, kur jis buvo jauniausias tarp daugelio brolių ir seserų; apie savo vargingus mokslo metus Rygoje, apie Dvasinę akademiją Petrograde, apie studijas Strassbourge, Louvene. Romoje. Paskui Kaune, savo tėvynėje jis mokė universitete, vėliau buvo užsienio reikalų ministeris. Paskui buvo pakeltas vyskupu Vilkaviškyje ir Tito Afrikoje arkivyskupu (in partibus). Pagaliau 1945 m. vokiečių kariuomenei išvežus į Vakarus Vilniaus arkivyskupą lenką, jis pasidarė kankinamos Lietuvos katalikų dvasiniu vadu.

Jo gyvenimas tikrai yra pažymėtinas ir kilnus. Faktai, kuriuos aš čia suminėjau, nieko nesako palyginus su tuo būdu. kaip jis man apibūdino įvairias savo gyvenimo stotis. Jo laikysena yra tikrai Bažnyčios šventojo laikysena, kuris visus savo gyvenimo pasisekimus ir garbes priskyrė tik Dievo malonei, kurioje jis rado savo laimę. Paskutinius savo vyskupavimo metus jis mėgdavo apibūdinti apaštalo Povilo žodžiais: “Geras darbas”. Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius giliai susirūpinęs: jų kančiomis jis dalinosi. Kai apie juos kalbėdavo, jo akys šviesdavo. Lygiai jos nušvisdavo, kai jis prisimindavo savo mylimąją motiną, ar seserį, kuri buvo pasilikusi gimtajame kaime ir kurios laiškai jam pranešdavo apie žiaurų likimą jo gausios šeimos. Daugumas iš jų buvo ištremti Sibiran. Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo iš jos, jis paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kentėjimų draugams. Gavėnios metu jis sau paprastai nieko nepalikdavo. Jis nepristatydavo tik tabako, nes manydavo, kad tabakas kenkia sveikatai.

Kai vienas mandžiūrietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė. tik sekančiame dalinime davė jam dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino, ir prašė atleidimo. Arkivyskupas Reinys buvo tikras ištikimasis Viešpaties tarnas. Jis daug melsdavosi įvairiais dienos laikais. Aš esu matęs jį naktį gulint susiėmus rankas atvertomis akimis, nes mūsų celė buvo akinančiai nušviesta. kad sargybinis visada mus galėtų stebėti pro langelį. Jis tada šnibždėdavo su Dievu. Kai mes su savo dryžais kalinių drabužiais išeidavom pusvalandžio pasivaikščiojimui (į kalėjimo kiemą be medžių), jis vaikščiodavo pirmyn ir atgal vienas, rankas užpakaly susiėmęs, kalbėdamas atmintinai breviorių.

Kovotojas

Arkivyskupas buvo ir kovotojas, bet visiškai save valdąs. Atsimenu, kaip šventėje Mykolo Arkangelo, kurį Rytų Bažnyčia vadina archistrategu, mes kalbėjomės apie pagarbą šiam angeliškajam kunigaikščiui senovės Rusijoje. Tada arkivyskupas man pašnibždėjo: “Kovojančio archistratego dvasia, kuri nugalėjo apokaliptinį slibiną turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet pas visus krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu, nuolat kartodami: taika, taika, kai tuo tarpu nėra jokios taikos. Ir šiandieninėje Rusijoje Archistrategu į kovojančiam su velniu, nėra leista garsiai paskelbti savo sprendimą, bet, kaip ir pirmiau, kai jis saugojo Mozės kūną (cf. Judo 9), jis turi tylėti ir sprendimą pavesti Dievui”.

Kova tarp gėrio ir blogio, kurią jis matė personifikuotą Dievo ir velnio asmenyse, valdė taip pat ir šio tikinčiojo mokyto žmogaus filosofiją. Kadaise jis mokė Kauno universitete, o dabar aš mokiausi iš jo ištisus metus be atostogų, kaip dėkingas jo studentas. Jis pats buvo labai persiėmęs neoscholastine filosofija, kuri buvo mokoma ten prisilaikant Šv. Tomo “Summa Theologica” ir moderniųjų mokslų. Turtinga kalėjimo biblioteka turėjo seną, kadaise naudojamą. senovės filosofijos istoriją. Iš tų jis labiausiai vertino Anaximanderi, Tales mokinį, kuris mokė apie Begalybę, kaip visos būties principą. Penkis šimtus metų prieš Kristų šis filosofas jau matė skirtumą tarp šviesos ir tamsos ir bausmę suvokė kaip neteisingumo padarinį. Sokrato “daimonion” — sąžines balsą arkivyskupas suprato ne kaip objektyvinės moralės tvarkos opoziciją, bet kaip jos pačios prielaidą ir net jos padarinį.

Mes studijavome Platoną, Aristotelį, šv. Augustiną. šv. Albertą Didijį, lygiai kaip Kantą ir Hėgelį, kurio raštus mes galėjome skaityti kartu rusiškame vertime. Fischerio padarytame, žinoma, mūsų diskusijoms daug įtakos darė baimingasis marksizmo-leninizmo objektas, kuris nuolat stodavo skersai kelio mūsų loginėms analizėms.

Kalėjimo draugai

Tos paskaitos buvo atliekamos labai nepaprastoje aplinkoje. Mūs beraštis žmongus iš Amur stengėsi mokytis rusiškai garsiai sau pačiam kalbėdamas. Šalia to Šulginas, pasidaręs beveik vienu skeletu, gautus iš Arkivyskupo popieriaus lapus pildydavo savo puikiomis poemomis. Viena iš jų buvo epas apie Jėzaus gyvenimą, kuri tikrai yra verta, kad būtų išgautas iš neprieinamų centrinio kalėjimų archyvo Maskvoje ir perkelta į laisvojo pasaulio bibliotekas. Kur nors šalia Šulgino stovi dr. Dubin, griežtosios žydų sektos narys, ir prieš savo lovą garsiai recituoja verkdamas hebrajiškas maldas nuo ryto iki vakaro. Kartais prie jo prisijungdavo senasis Cabardinas, kuris panašiu būdu, bet skirtingoje religijoje melsdavo Alachą, prašydamas laisvės ir amžinojo gyvenimo. Ukrainietis dailininkas, kuriam buvo uždrausta daryti savo draugų kalinių portretus, škičuodavo savo tėviškės scenas prie Juodųjų jūrų. Jo gaminiai būdavo visada konfiskuojami esančio patikrinimo metu. Estas mokytojas, nuostabios galvos žmogus, kurio akys, deja, vis labiau temo, stengdavosi praturtinti mūsų vegetarinį maistą (sausą duoną su kopūstais) pasakodamas apie skerstuvių iškilmes savo gimtajame kaime. Jis taip pat stiprindavo mus savo sapnų aiškinimais ir politinėmis pranašystėmis nuo Nostradamus iki paskutinių regėtojų Estijoje.

Japonas budistas ir šintoistas Sabata, labai gerai išbalansuotas šmotus, kuris visada mokėdavo išsaugoti savo veidą, turėjo “gydančias rankas” ir hipnotizmo galią. Jis padėdavo mums ligose. Susierzindavo jis tik tada, kai kas kitas išdrįsdavo paimti šluotą ir šluostyklę tada, kai ateidavo arkivyskupo eilė valyti celę ar už jos. Japonas taip pat taisydavo vyskupo drabužius ir jo šventėse: gimimo dienoje, N. Metuose ir didžiosiose krikščioniškose šventėse jis stodavosi ir išrėždavo gerai paruoštą prakalbą puikia anglą kalba. Visa tai jis laikė savo privilegija dėl to, kad su arkivyskupu jis buvo vienoje celėje jau prieš tai.

Arkivyskupas deklamavo eilėraščius

Arkivyskupas laisvai kalbėjo vokiškai, rusiškai, angliškai. Jis puikiai mokėjo senąsias kalbas. Taip pat mokėjo jis šiek tiek prancūziškai, itališkai ir ispaniškai. Žinoma, jis didžiavosi savo lietuviškąją motinos kalba, kuri yra artimesnė sanskritui, negu kuri kita Europos kalba ir kurios gražius eilėraščius jis mėgdavo deklamuoti.

Jis mylėjo savo žmones ir savo tautą, dažnai ryškiai papasakodavo apie garbingus Lietuvos istorijos laikotarpius, apie jos atgimimą kaip valstybės po pirmojo Pasaulinio karo. Su dideliu susirūpinimu ir būkštavimais, bet kartu ir su tvirtu pasitikėjimu Dievo gailestingumu, jis žiurėjo į savo tėvynės ateitį, dėl kurios kaip ištikimas sūnus jau antru kart buvo paaukojęs savo laisvę. Jis turėjo daug pagrindo įtarti, kad vienas žmogus, kurį jis pažinojo ir kuriam gelbėjo, kartu su kitais jį neteisingai skundė ir tuo būdu prisidėjo prie šio jo nuteisimo. Kai jis pamatė atvaizdą šio niekšelio vienoje Lietuvoje išleistoje knygoję, kurią jis pasiskolino iš kalėjimo bibliotekos, jis buvo taip giliai sukrėstas, kad negalėjo net miegoti.

Atsiskyrimas ir mirtis

Kai arkv. Reiniui 1951 m. buvo liepta išeiti iš mūsą celės, kaip paprastai, jam buvo duota labai mažai laiko susidėti daiktus ir atsisveikinti. Mes visi buvome giliai sujaudinti. Jis mūsų mažoje bendruomenėje buvo nuoširdžiai gerbiamas ir laikomas autoritetu. Jos nariai keitėsi. Jų tarpe buvo puikių žmonių ir keletas niekšelių. O jo autoritetas sklido pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izoliuotos celės — kiton. Aš pats daug gavau iš šios prakilnios asmenybes, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniškoji meilė ir nusižeminimas. Jam išeinant aš paprašiau suteikti palaiminimą, ką jis pa darė giliai susijaudinęs kartu su neužmirštamu išpažinimu (?) krikščionijos “Una Sancta”.

1955 m. pabaigoje aš išėjau iš Vladimiro kalėjimo izoliacijos, atlikęs bausmę. Tik po metų aš išgirdau iš Romos, kad mūsų repatriantai pranešę, jog arkivyskupas mirė 1953 m. Jis buvo stiprios sudėties. Kai jis išėjo iš mūsų celės, mes žinojome ne tik iš jo žodžių, bet ir iš jo išvaizdos, kad jis buvo geros sveikatos. Taip pat nepasiekė mano buveinę žinios iš jo buveinės, kurios buvo dažnai keičiamos, apie jo susirgimą. Mirtis kalėjime ateina be liudininkų. Tas, kas turi mirti, tas savo vadandos turi sulaukti vienišoje celėje. Tik paskutiniai jo draugai galėjo nujausti, kas su juo atsitiko ar gauti žinią iš kokio sargybinio mosto.

Ligi šiai dienai žinia atrodo tkra [sic]. Ir mes baigiame ši trumpą paminėjimą paskutinio perskyrimo žodžiais iš pirmojo ap. Petro laiško, kurie, mums atrodo, apima jo veiklą ir į kuriuos galima žiūrėti, kaip į jo amžinojo gyvenimo pažadą: “Ganykite jums pavestą Dievo kaimenę, rūpindamiesi ja ne tiek verčiami, bet savo valia… ne kaip viešpataują tiems, kurie yra jums tekusi dalis, bet pasidaręs pavyzdys kaimenei širdimi. O kai pasirodys vyriausias Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką”.

—————————————

Kai kurie kiti Vladimiro kalėjimo kaliniai (angliškoje Wikipedijoje):

Leonid Borodin, rusų rašytojas, žurnalistas

Vladimir Bukovsky, sovietų disidentas

Vasily Dzhugashvili, J. Stalino sūnus

Mordehai Dubin, žydų dvasinis bei politinis vadovas Latvijoje

Jan Stanisław Jankowski, lenkų politikas

Paul Ludwig Ewald von Kleist, vokiečių maršalka

Johan Laidoner, estų kariuomenės vadovas

Blessed Teofilius Matulionis, lietuvis, Romos Katalikų Bažnyčios vyskupas

Yosef Mendelevitch, žydų  kilmės refiuznikas, disidentas

Antanas Merkys, paskutinis Ministras Pirmininkas laisvos Lietuvos, 1939-1940 m.

Garegin Nzhdeh, armėnų generolas ir Dashnak revolucionierius veikėjas

Francis Gary Powers, JAV lakūnas, nušautas skrendant U2 šnipavimo lėktuve, 1960 m. geg. 1 d., įkalintas čia iki vasario m. 1962 m.

Mečislovas Reinys, Lietuvos Romos Katalikų bažnyčios vyskupas

Natan Sharansky, žydų kilmės refiuznikas dissidentas

Klymentiy Sheptytsky, archimandritas Rusų Graikų Katalikų Bažnyčios

Stasys Šilingas, Lietuvos politinis ir valstybės veikėjas, teisininkas, kūrėjas

Aleksandras Stulginskis, antrasis Lietuvos prezidentas  (1920–1926)

Vasily Shulgin (Šulginas), rusas, kovotojas prieš komunistų partiją ir czaro remėjas

Juozas Urbšys, tarpukario Lietuvos diplomatas, paskutinis Užsienio Reikalų ministras.

Serhiy Yefremov, ukrainietis socialistas federalistas.

———————————

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šį straipsnį:

1937

www.draugas.org/archyvas-pdf-1937/
…parinkti MML rugpjūčio 10 d. numerį; atidarius, žiūr. psl. 1 ir 2.

www.draugas.org/archive/1937_reg/1937-08-10-DRAUGASw-i3.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1952 m. DRAUGAS PDF failą. žiūr. psl. 1 ir 2.

1958

www.draugas.org/archyvas-pdf-1958/
…parinkti MML birželio 7 d. priedo numerį (7MML); atidarius, žiūr. psl. 5 ir 7.

www.draugas.org/archive/1958_reg/1958-06-07-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1958 m. DRAUGAS MML PDF failą. žiūr. psl. 5 ir 7.