CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO archyvo 1952: Lelija, Rūta, ar Mirta?
Balta Lelija, Rūta, ir Mirta. (Fotos: Wikipedia)

Iš DRAUGO archyvo 1952: Lelija, Rūta, ar Mirta?

LELIJA, RŪTA IR MIRTA

Iš mūsų dainų simbolikos
Dr. Jonas Balys

Ten vaikščiojo mergužėlė,
Balta graži lelijėlė,
Lelija, lelija.

Liaudies daina

Senosiose mūsų dainose nuo­latos randame mergaitę lygina­mą su baltąja lelija. Jeigu berneliui kuri mergaitė labai patinka ir jis nori jai ką norą malonaus pasakyti, tai jis nieko geresnio nesugalvoja, kaip tik užkalbinti ją šiais žodžiais: „Mergele mano. Jaunoji mano. baltoji lelijėle…” Mergelė irgi nelieka nemandagi. Ji taipgi gražiai atsako: „Berneli mano jaunasis mano, baltasis dobilėli…” Taip kreipiasi į kits kitą jauni besimylį žmonės mūsų dainose.

Epitetas „baltas” dainose reiškia geras, padorus, nes balta spalva yra gerumo, skaistumo, beveik šventumo simbolis. Mums šiuo atveju įdomiau yra pastebėti, kad bernelis yra sutapadinamas su dobilu, o mergelė su lelija. Jeigu dainoje paminimas dobilas, mums tuo­jau aišku, kad reikalas sukasi apie bernelį: jeigu paminėta lelija, tai ieškok mergelės. Šios gėlės ir bernelį, ir mergelę vaizduoja pačia gerąja prasme: čia ir jaunatvė, ir grožis, ir nekaltumas. Taip yra pačiose seniausiose Ir gražiausiose mūsų tautos dainose.

Kas ankstybesnis dainų simbolikoj

Visoje eilėje kitų dainų, kurių forma ir turinys rodo jau vėlyvesnę kilmę, mergelė lyginama su rūta. Kas dabar ankstyvesnis mūsų dainų simbolikoj: lelija ar rūta, kaip mergystės ir nekaltybės simbolis? Tenka atiduoti pirmenybę lelijai, kuri dabar dažnai vadinama ir tulpės vardu. Kodėl? Ne tik tautosaka tai patvirtina, bet taip pat archeologija ir liaudies menas. Lelijos ornamentą randame moterų krūtinės papuošaluose, kuriuos archeologai priskiria pirmiesiems amžiams po Kr., o rūtos motyvo archeologinėse iškasenose visiškai nerandame. Lelija yra labai mėgstamas papuošalas kaimo audiniuose, ypač suvalkiečiuose. Dažniausiai lelijos išaudžiamos žiurstuose, o žiurstas kaip tik yra būdingas moteriškas drabužis. Kai kada tos lelijos žiurste taip sudėstomos, kad labai jau aiškiai tą moteriškumą pabrėžia. Tuo tarpu rūtos kaip papuošalo kaimo audiniuose nėra. Ją randame tik naujesnės kilmės baltuose išsiuvinėjimuose adatos pagalba, paprastai skarelėse ar galvoraiščiuose.

Iš kur atkeliavo rūta

Iš kur gi atsirado ta rūta, kuri šių dienų dainose ir papročiuose gana paplitusi? Rūta yra ne šiaurės kraštų augalas. Jos tėviškė yra pietų Europa, Viduržemio pajūris. Jau senovės graikų ir romėnų ji buvo vartojama kaip vaistažolė. Paprastai tie augalai, kurie aštriai kvepia ir turi eterinių aliejų, jau seniai atkreipė žmonių dėmesį ir ne be pagrindo buvo jiems priskiriama gydomoji galia.

Rūtos vardas lotyniškas. Ji buvo daržininkyste užsiimančių vienuolių auginama daržuose, kaip vaistažolė. Dėl jos žalumo ar dėl kitų priežasčių, katalikų dvasininkai ją padarė nekaltybės simboliu. Visi daviniai kalba už tai, kad rūta atėjo į Lietuvą kartu su krikščionyste, per vienuolius daržininkus ir bažnyčias. Tenka abejoti, ar rūta buvo Lietuvoje žinoma seniau, negu kokie trys šimtai metų. Ir ji atėjo į Lietuvą iš Lenkijos.

Pati naujausia mergystės gėlė yra mirta. Ji pas mus atėjo iš vokiečių ir, palyginti, labai neseniai. Ji pradėjo įsigalėti tik prieš kokius 50 metų, išstumdama rūtą, pirmiausia vakarinėje krašto dalyje, vokiečių kaimynystėje.

Lelija ir saulutė

Tad palikime mirtą ir rūtą, grįžkime prie senosios lietuviškos lelijos. Gal kas pasakys, kad ir lelija nėra labai originalus dalykas. Jau viduramžių riteriams ji buvo dorybės ir skaistumo simbolis. Mes nežinome, iš kur lietuviai paėmė leliją, ar ją atsinešė iš savo senosios tėvynės, ar gavo iš Vakarų Europos. Tačiau kiek­vienu atveju ji yra apie pusantro tūkstančio metų senesnė mūsų tautoje, negu rūta. Dekora­tyviu atžvilgiu ji yra daug dėkingesnis motyvas, negu rū­ta. Nepriklausomoj Lietuvoj ji buvo vėl pradedanti atgauti sa­vo senas teises, kurias bent iš dalies buvo paveržusi iš jos rūta.

Kitas labai lietuvių mėgstamas ornamentas yra “saulutės”. Šitie ornamentai buvo vartojami net namų statybos papuošimui (žiūr. namo kampą iš Daukšių km., Šiaulių aps., papuoštą iš storos lentos išpjautais tulpės ir saulutės motyvais). Dar įdomiau, kai aplink kryžmą dažnai matome iš stilizuotų gėlių padarytą “saulę”. Tos gėlės dažnai yra ne kas kita, kaip stilizuotos tul­pės. Ypač jos ryškios geleži­niuose kaimo kalvų nukaltuose kryžių galuose (žiūr. Jurgis Baltrušaitis, “Lithuanian Folk Art”, Munich, 1948, p. 46—51).

Taigi, tulpė arba lelija ir saulutės yra seniausi ir mėgiamiausi lietuvių ornamentai.

———————————–

 

Dr. Jonas Balys, circa 1955 (alkas.lt)

Kas buvo Dr. Jonas Balys? Daugiau apie jį galima sužinoti perskaičius Vyčio Čiubrinsko straipsnį, www.alkas.lt. 2017 m. liepos 3 d.

Jonas Balys (gimė 1909 m. liepos 2 d. Krasnavoje, Kupiškio valsčiuje – mirė 2011 m. rugsėjo 9 d.) buvo etnologas, folkloristas, spaudos darbuotojas, ir vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų, bei istorijos daktaras (Vikipedija). Baigęs Lietuvos Universitetą, dėstė VDU ir vėliau Vilniaus Universitete. Buvo Lietuvos Tautosakos archyvo vedėjas 1935-1944 m. Pasitraukė 1944 karo metu į Vokietiją, ir destė Pabaltijo Universitete Hamburge 1946-1948 m. Persikėlė į JAV 1948 m. ir dirbo Indianos Universitete, paskui ilgai (1956-1981 metais) JAV Kongreso Bibliotekoje Vašingtone. (Pagal Vikipedija): “1951–1958 m. redagavo leidinį „Lietuvių tautosakos lobynas“, 1966 m. „Lituanistikos darbai“. 1970–1976 m. ir 1979–1980 m. buvo tautininkų žurnalo „Naujoji viltis“ redaktorius.”

Organizuojant “Draugo” kultūrinio priedo “Moslas, Menas, Literatūra” skaitmeninę archyvą bei autorių rodyklę, pradedant nuo pat MML įsteigimo 1949 metais,suskaičiavome ne mažiau kai 50 straipsnių, parašytų Dr. Balio, daugiausia tautosakos temomis. Pateikiame (dar vis nepilna) Dr. Jono Balio straipsnių sąrašą su nuorodomis apačioje.

——————————

Dr. Jonas Balys: Straipsniai publikuoti Mokslas, Menas, ir Literatūra, 1949-1969.

——————————————-

1949

rugsėjo 24 d.

Tautosakos Medžiotojo Įspūdžiai

Apie 2,700 mylių per 40 dienų. — Užrašyta 952 dalykai. — Visai užrekorduotai medžiagai išklausyti reikėtų beveik paros.

DR. J. BALYS

Prieš dešimt metų nei pagalvoti negalėjau, kad man teks rinkti lietuvišką tautosaką Amerikoje. Dar prieš pora mėnesių nesitikėjau, kad šiam krašte, tariamai sumodernėju šių lietuvių tarpe, galėčiau tiek daug ir tokių įdomių dalykų rasti. Pasirodo, kad pabandyti visados verta. Medžiagos tiek gausu; kad daugelyje vietų kur aš praleidau tik pora dienų, būtų kas veikia bent pora savaičių.

Ne viską rašiau, tik įdomybes. Kas jau visiems per daug gerai žinoma ir nekartą buvo spausdinta, to nerašiau. Kas iš knygų ar rekordų, iš radijo ar scenoje girdėta ir išmokta — irgi nerašiau, ieškojau tikros tradicinės medžiagos. Turėjau atsisakyti ir nuo ilgų tarptautinio pobūdžio pasakų, nes joms reikia daug laiko ir medžiagos. Rašiau sakmes arba legendas ir tas pasakas, kuriose ryškesnis lietuviškas pobūdis.

Kad ir tokią didelę atranką darydamas, surinkau 952 dalykus. Iš jų magnetiškai įamžinta kaspinuose 716. o popieriuje užrašyta 236 dalykai. Kaspinų prirašiau 42, o kiekvienam jų išklausyti reikia nemažiau pusės valandos. Daugiausia rinkau dainas — 678, nes jų mažiausia iš Lietuvos išsigabenau, be to. tai turtingiausia ir originaliausia mūsų tautosakos rūšis. Pasakų užrašiau 51, mįslių — 137, kitų tautosakos rūšių po mažiau. Numatau netrukus antrąkart aplankyti Chicagą, nes dar turiu 8 tuščius kaspinus. o medžiagos lietuviškoje Chicagoje yra gana. Tad paminėti skaičiai dar žymiai padidės.

Teko išvystyti “amerikoniškas tempas”. Per 40 dienų per keliavau apie 2.700 mylių. Kiekvieną valandėlę stengiausi išnaudoti. Keliavau daugiausia naktimis: ir laikas susitaupo, ir nakvyne nereikia rūpintis. Svarbiausi mano kelionės punktai buvo šie: Chicago, Ill. (ten užrašiau 343 dalykus); Racine.
Wis.; East Chicago. Ind.; Gary. Ind.; Macatawa, Mich.; Grand Rapids. Mich.: Detroit, Mich.; Cleveland. Ohio; Pittsburgh Pa.; Media. Pa.; Mahanoy City, Pa.; Shenandoah, Pa. (ir apylinkės); Wilkes Barre, Pa.; Scranton, Pa.; Brooklyn, N. Y.; Waterbury, Conn.; Brockton Mass.; Philadelphia, Pa.; Bloomington, Ind.

Rašiau iš 102 asmenų, o apklausinėti teko žymiai daugiau. Dar buvau numatęs aplankyti Newark. N. J., Worcester, Mass., ir So. Boston, Mass., tačiau teko atsisakyti. nes į pabaigą visko pradėjo trūkti: ir laiko, ir pinigų, pagaliau ir sveikatos. Nemaža jėgų pareikalavo karštas metų laikas, sunkoka aparatūra ir labai įtemptas rekordavimo darbas. Žiūrėk, kas nors susu ko ar sutrenkė duris, subirbė telefonas, pravažiavo auto arba praskrido lėktuvas — jau ir sugadinta, reikia iš naujo daryti. Seni žmonės irgi dažnai nelengva pripratinti prie mikrofono gudrybių. Dažniausiai rekorduodavau virtuvėse arba rūsiuose, nes ten geriausia akustika ir mažiausia trukdymų. Dideliuose miestuose, kur lietuviai išsisklaidę gyvena, daug kaštavo “taxi cabs”, tad teko pabėgti ir nebaigus darbo.

“Kiekvienas Savaip Gyvenimą Daro…”

Ne kartą girdėjau taip sakant. Mat, ne vienas pamanė, kad aš rekorduodamas dainas ir pasakas darau sau gerą biznelį. Matomai galvojo, kad aš gaminsiu ir pardavinėsiu rekordus, ar panašiai. Ne kartą klausė:

—Tai kada aš savo dainas per radiją išgirsiu?

—Teks ilgokai palaukti. Gal už kokio šimto metų, kai ir jūsų, ir manęs gyvų nebebus. Greičiau galėsit kur nors atspausdintą pamatyti, nes jų žodžiai ir melodijos bus į popierių nurašyta. O tada bet kas galės dainuoti. Užtat nesvarbu, kad būtų labai gražiai į mašiną padainuota. seni žmonės retai tegali padainuoti, kaip “ant steidžiaus”. Svarbu pačią dainą užkonservuoti, tada ji nepražus. O padainuoti daug kas gali, jei tik yra iš kur gražią dainą paimti.

Sunkiausia būdavo išaiškinti kad tos dainos ar pasakos yra svarbios ir mokytiems žmonėms, kad profesoriai ir studentai jas tyrinėja, apie jas knygas parašo. Užtat ir amerikoniškas universitetas nori jų turėti.

Amerikonišku papratimu, dažnai paklausdavo:

—O kiek tau už tai moka?

Reikia atsakyti į klausimą, nors nelengva. Tai sakydavau:

— Penkinę į dieną ir verskis, kaip išmanai.

Tai maždaug ir atitiko tikrenybę. Indianos Universitetas nupirko naują Soundmirror tipo “recording machine”, o American Philosophical Society davė $400. Už 100 nupirkau mašinai kaspinų, o likusiais važinėjau. Kelionės šiame krašte nepigiai kaštuoja. Jei galėjau taip daug apvažinėti, tai mūsų tautiečių lietuviško vaišingumo dėka: daugiau svečiavausi, negu viešbučiuose gyvenau. Tačiau atsimindamas patarlę “žuvis ir svečias trečią dieną dvokia”, stengiausi niekur ilgiau dviejų dienų neužsibūti. Dažnai trūkdavo laiko ir išmiegoti, ir pavalgyti. Daug kur baigus rašyti neišleisdavo, kol kava su “sandvičiais” nepavaišindavo. Žinoma, siūlydavo ir alaus ar ko stipresnio, bet aš tuoj užsiprašydavau: “O gal turit sodos su ledais?” Tai geriausias atsigaivinimas karščių metu.

Mano bagažas buvo gana sunkus. Patempus vieną bloką ir devyni prakaitai išpildavo. Delnuose pūslės susivėlė. Bet ir čia kartais man pagelbėdavo, pavažindami savo automobiliu.

Dainų Pirklys

Pamatę mane tempiant abiejose rankose po lagaminą, žmonės ne kartą klausdavo:

—Tai ką parduodi?

—Nieko neparduodu, senas dainas perku, bet pinigų nemoku

—Dažnai taip prasidėdavo kalba ir pažintis. Po pusvalandžio įsitaisydavau kur virtuvėj ar rūsy.

Pirmiausia pagriebdavau, ką iš kitų buvau užrašęs, o tada, matydami, kad čia didelio artistiškumo nereikia, pradėdavo dainuoti. “Taip tai ir aš galiu.” Kartais tokias sėkmingas pažintis užmegzdavau užkalbinęs savo namų prieangy sėdinčius senesnius lietuvius. Jei patys nemokėdavo, tai nurodydavo savo kaimynus ar pažįstamus, kur galima tikėtis šį tą gauti.

Užmokėti uz dainavimą paprastai neprašydavo. Išimtis buvo tik vienoj vietoj, Chester, Pa. Ten viena moteris tuoj pasigyrė, kad ji daug dainų mokanti ir pridūrė:

—Aš visados mislijau, kad su savo dainomis galėsiu kada padaryti gerą biznį.

Bijodama, kad jos turto dovanai nepasisavinčiau, ji nei neprasižiojo dainuoti. Žinoma, mes nesusiderėjom ir palikau jai jos dainas, jeigu ji iš tikrųjų mokėjo.

Kitoje vietoje, Wilkes Barre, Pa., keturios moterys užsiprašė alaus, tada jos galėsiančios geriau dainuoti. Parnešiau iš gretimo “saliūno” keletą bonkų. Dainavo neblogai, traukė kartu ir saliūninkė. Gal ir praplovė alus joms gerkles.

Viena moteris iš Waterbury, Conn., kitų dainų tarpe padainavo vieną gana įdomią dainą. Kai paprašiau ją į mašiną padainuoti, iš karto nesutiko:

—Šitos tai negausi Ji labai graži ir be manęs čia niekas daugiau jos nemoka. Tai mano daina. Aš ją išmokau, kai buvau 14 metų.

Per daug neužsipuoliau:

—Jei tos gaila, dainuok kitas. Aš dainų nepavogsiu. Jei spausdinsiu kur, tai parašysiu pavardę, kas ją padainavo, kieno ta daina.

Kai jau kitas dainas užrašiau, tai į pabaigą ji man sako:

—Tiek jau to, kai dėl tavęs, tai padainuosiu dar ir tą gražiąją dainą. Ji graži, bet ir dainuoti sunki.

“Tai Čia Tokia Komedija Senas Dainas Renka”

Atvažiavęs į naują ir man nežinomą vietą, dažnai stengdavausi užmegsti ryšį su lietuviškais veikėjais. Nežiūrėjau, ar jie man pažįstami ar ne, ar jie šiokių ar tokių pažiūrų, nes visiems, išskyrus komunistus, toks kultūrinis darbas, kaip tautosakos rinkimas, turėtų daugiau ar mažiau rūpėti. Vieni nuoširdžiai stengėsi man padėti, bet tokių buvo ne per daug. Kiti jautė savotišką pareigą padėti, bet prie pirmos progos stengdavosi manimi atsikratyti. Netrūko ir tokių, kurie tiesiai atsakydavo: “Esu labai užsiėmęs”. Dėl to aš nepykstu, čia kiekvienam savas biznis pirmiausia rūpi. Tačiau gražiausias numeris buvo, kai vienas asmuo, radęs reikalo man pasigirti dideliais nuopelnais lietuviškoje veikloje, mane su žmonėmis supažindindamas taip pasakė: “Tai čia tokia komediją… senas dainas renka.”

— “Tai ne komedija, bet rimtas reikalas”, atsakiau.

Dažnai užeidavau ar paskambindavau pas lietuviškus klebonus. Juk jie turėtų geriausiai savo parapijoms pažinti. Keliose vietose gavąu tikrai vertingų nurodymų, kas galėtų tautosakos žinoti, šiltai mane priėmė ir daug pagelbėjo Shenandoah, Pa., klebonas. Sutikau keletą kunigų, kurie ir patys rinko arba renka tautosaką: kun. J. Švagždys, Brockton, Mass, (net rekordų turi pasidaręs), kun. Valantiejus, Waterbury, Conn. / Studentaudamas užrašęs apie 200 dainų, bet jos žuvę), kun. Gibas, Philadelphia, Pa. (užsirašo teks tus jaunimui tinkamų dainų).

Dar vienas kunigas sakėsi vis ruošęsis užrašyti pasakas iš vienos nuostabios pasakorės bet taip ir neatsiradę laiko, tad man atiteko tas malonumas. Man džiugu tokius reiškinius atžymėti. Gaila, kad jų nedaug tėra. Priešingai, daugiau buvo nelabai malonių susitikimų. Vienoj vietoj, Philadelphia, Pa., išgirdau ir tokį komplimentą: “Kaip koks beprotis…”

Pasikalbėjimas Su Komunistu

Valgiau vakarienę vienoj lietuvio užkandinėj Halsted St., Chieago. Mane užkalbino šalia sėdįs apie 60 metų vyras. Nuo Tauragės esąs, jau 40 metų Amerikoj. Aš tuoj prie savo reikalo:

—Gal lietuviškų pasakų moki, senoviškų, dar iš “krajaus?”

—Man nevalna lietuviškas pasakas sakyti. Aš esu komunistas.

—Štai tau kad nori! Komunistai visokias laisves skelbia, o čia sava kalba pasakų nevalia sakyti.

—Aš visą savo gyvenimą esu Komunistas.

—Iki 1917 m. niekas apie komunizmą negirdėjo, o pats esi senesnis.

—Taip reikia, pusė Amerikos yra komunistai. Rašykis į uniją, darbo negausi arba greit išmes.

—Aš girdėjau, kad iš unijų baigia komunistus mėtyti. O ar žinai, kiek komunistai turi Kongrese atstovų, jei jų taip daug čia yra?

—Darbininkų balsų neužskaito.

Toliau kalbėtis su šiuo lietuvišku ruskiu nemačiau prasmės. Jam ir ruski papirosai geriau patikę, negu amerikoniški.

Paprastų Žmonių Tarpe

Daug nuoširdumo radau paprastų žmonių tarpe. Pasikalbi, paaiškini ir visą reikalą greičiau supranta, negu galima būtų tikėtis. Mielai dainuoja ar pasakoja, o jei patys nežino, tai pas kitus nuveda arba telefonu pašaukia:

—Marijona, tu moki daug dainų, greičiau ateik pas mane. Čia yra toks lietuvis atvažiavęs, jam reikia dainų, kurias mes dainuodavom kiaules ganydamos. Naujų nenori. Viską mesk ir ateik.

Labai daug man padėjo lietuviški laikraščiai, dažnai įdėdami straipsnių ir žinučių apie tautosaką ir mano keliones. Kai pasisakai kas esi ir ko nori, dažnai atsako:

—Skaičiau laikrašty, tai gal tas pats ir būsi.

Mat, kaip tik senieji lietuviai daugiausia tuos laikraščius ir skaito, dažnąi po keletą ima. Nekartą nusiskundė, kad dabar laikraščiai retai beįdeda liaudies dainų. Seniau daugiai dėdavę. Neviena rodėsi pluoštus iškarpų iš visokių mūsų laikraščių: tai dainos ir eilėraščiai, rankioti per keliasdešimt metų. Daug kur radau ir dainų knygelių: Paukščio, Bončkauskio, Križanausko, Mikalaucko, Valasko ir kitų išleistas. Dažnai jos nuo ilgo vartojimo apiplyšę, pradžios ar galo. O kaip žmonės jas brangina, nei už ką neišprašysi. Keliose vietose radau ir dainų sąsiuvinių, ranka rašytų per kelis dešimtmečius. Arba skundžiasi: turėjau susirašius savo dainas, bet tas ir tas pasiskolino ir nebegrąžino.

Aišku, tokie žmonės myli savo dainas. Užtat jiem malonu, kai pamato, kad ir kiti, net nokyti, jomis domisi ir jas vertina. Bedainuodami prisimena javo tėviškę ir jaunas dienas, “anuos geruosius laikus” (seniems žmonėms visados geresni buvo tie laikai, kai jie jauni buvo).

Nekartą atsisveikinant pasako:

—Tai net gaila, kad jau išeini.

Dažnai nusiskųsdavo, kad dabar nebeįdomiai dainuoja; padainuoja “ant steidžiaus” du tris posmus ir viskas. Nespėji įsiklausyti ir jau reikia ploti. O apie naujas amerikoniškas dainas tai nuomonė visai prasta:

—Kas tos amerikoniškos dainos! Visą laiką tik “I love you, and you love me”, that’s all.

Dauguma dainavo noriai. Kitus reikėjo daugiau ar mažiau prašyti: vieni užsimiršę, kiti per daug kuklūs. Kas per daug branginasi, tas paprastai ne ką ir težino.

Ypatingą nuotykį turėjau Mahanoy City, Pa. Ten radau 70 metų moterį nuo Prienų, kuri nesigynė mokanti dainų, keletos ir pradžias pasakė, bet nenori dainuoti ir gana. Aš ir šiaip ir taip kalbinu, jokie įrodinėjimai nepadeda. Supykusi beveik varo mane lauk:

—Lendi, kaip žydas…

—Padainuok vieną dainą, tai greičiau išeisiu.

Kai pradėjo dainuoti, tai visą dešimtį padainavo, keletą, labai įdomių, kurių aš kaip tik ieškojau. Ir fotografiją leido padaryti: pasiėmė į rankas lietuvišką laikraštį ir visai maloniai šypsojosi. Kas galėtų pamanyti, kad ji dar neseniai tokia pikta buvo?

Kai kurios nenoromis sakė savo kilimo vietą Lietuvoje kiek turi metų ir kada atvažiavo Amerikon, net klausė: “Ar neišveš į Lietuvą per prievartą?” Turėjau raminti. O tos žinios yra labai svarbios dainos istoriją tyrinėjant: daina be metrikos, tai kaip D. P. be paso. nėra kur ją dėti.

Lietuviški Miesteliai Amerikoj

Mažesniuose miesteliuose lietuviai dažniausiai gyvena vienoj vietoj. Ten kelios gatvės yra, galima sakyti, grynai lietuviškos. kaip Montello priemiesty prie Brockton, Mass., ar Pennsylvanijos anglių kasyklų srityje. Tiesa, panašiai pasitaiko ir didmiesčiuose, nors rečiau: prisiminkime Bridgeport ir Marquette Park Chicagoj arba Superior Ave. vidurį Clevelande. Ten visus reikalus gali pas savuosius atlikti. Turi savo bažnyčią, dažnai ir mokyklą, nors deja — daugelyje vietų lietuviško žodžio jose nebeišgirsi.

Draugauja ar susieina irgi daugiausia tik su lietuviais, daro piknikus ir vakarus, turi chorus, nors seniau jų buvę žymiai daugiau. Daugelis senesniųjų ir angliškai neišmoko. Tad tokioje vietoje jautiesi, kaip lietuviškame kaime. Ar nuostabu, jei tokioj aplinkoj galėjo išlikti seniausi ir įdomiausi mūsų tautosakos kūriniai, apie kuriuos galima buvo manyti, kad jau bus išnykę bent prieš šimtą metų.

Lietuviškos šeimynos yra gana gausios. Vidutiniškai gal bus 6 ar 7 vaikai. Mačiau fotografijas visokiose uniformose, su “graduation” kepurėmis ir pan.

Daug puikių vyrų ir moterų davė lietuviai šiam kraštui. Jaunimas gražiai nuaugęs, yra dailių mergaičių. Viena moteris, 57 metų, padainavusi man 20 dainų, turėjo net 15 vaikų, kurių 11 tebegyvena. Paskutiniame kare dalyvavo net septyni jos sūnūs. Vienas yra laivyno karininkas. Tai Juzė Dereškevičienė iš Mahanoy City, Pa.

Kita tiesiog nuostabi dainininkė ir pasakorė iš Pittsburgh, Pa., Magdelena Takažauskienė, 72, turėjo 10 vaikų. Vyras mirė prieš 26 metus. Kai kiti sakydavę jai, kad reikia kitą vyrą imti, ji atsakydavusi: ,,Aš sau vyrą gaučiau, bet vaikams tėvo nebus“. Užtat ją vaikai labai myli. „Duktė man neleidžia nei savo kambario pačiai tvarkyti. Labai sunkiai dirbau ir vargau, kol vaikus užauginau“ Viena 77 metų dzūkė nuo Seirijų gyrėsi, kad turi jau penkis proanūkius.. O dar ji pati prieš 12 metų ištekėjo už antro vyro, tik tris metus tenašlavus. Geras ir tas vyras, bet vis prisimena pirmąjj, už kurio ištekėjo 19 metų: jis griešdavęs smuiku, o ji dainavusi, buvę labai linksma gyventi. Ji man 12 dainų padainavo, kad ir netikėtai užklupta.

Dauguma, mano sutiktų dainininkių ar pasakorių moka skaityti ir ima net po kelis lietuviškus laikraščius, kad ir nėra turtuoliai. Rašyti rečiau temoka. Viena sakėsi, kad rašyt nemokanti ir rankos rašto nepaskaitanti, bet laiškus tai sūnaus mašinėle „drukavojanti“.

Radau pora labai gerų dainininkių, kurios nei skaityti, nei rašyti nemoka. Viena jų taip įdomiai išsireiškė: „Esu stuba be langų“.

Aišku, daugiausia man teko susitikti su darbininkais ir ūkininkais. Dauguma atvejų jie gyvena geriau, negu Lietuvoje. Tačiau beveik visi man tą patį sakė:

—Pirmus dvejis trejis metus tai vis galvodavau: kad tik užsidirbti pinigų kelionei ir grįžti namo. Dabar tai jokia Lietuva nebus geresnė, kaip Amerika.

Amerikoj sukurtos lietuvių imigrantų dainos irgi piešia gyvenimą šiame krašte gana juodomis spalvomis. Gal būt, taip yra todėl, kad lietuvis daugiau mėgsta dainuoti ne kai jam linksma, bet kai liūdna. Didžiausios blogybės šiame krašte yra nedarbas ir streikai. O jie gana dažnai pasitaiko.

Jaunoji Karta

Antroji karta, gimusi Amerikoj ir Lietuvos nemačiusi, dažnai dar dainuoja lietuviškas dainas, ypač moterys. Ne kartą man senas dainas padainavo motina ir duktė kartu. Kuo labiau prasilavinę, tuo mažiau lietuviškai bemoka. Man skaudu buvo matyti, kad kai kurių lietuviškų veikėjų vaikai nebesupranta lietuviškai. Trečioji karta tik išimtinais atvejais lietuviškai besupranta, pvz., jei senelė kartu su jais gyvena. Žiūrėk, kokia 7 metų „pupa“ šaukia: „Granma, padainuok dar tokią ir tokią dainą.” Man buvo labai malonu, kai viena 54 metų moteris, niekad Lietuvos nemačiusi, padainavo kelias dainas, kurias ji išmoko ne iš knygelių ar gaidų, bet iš savo tėvų ir tetos. Poroj vietų gražu buvo matyti, kai menkai lietuviškai besuprantančios dukterys bučiavo ir prašė savo motinas, kad jos dainuotų, o manęs prašė padaryti ir atsiųsti joms motinos dainų rekordus. Sūnums irgi dažnai patikdavo, kad štai jų motina „padainavo į rekordus“, pasisiūlydavo mane savo automobiliu pavėžinti. Poroj vietų, tiesa, man buvo labai sunku angliškai kalbantiems sūnums išaiškinti, kodėl lietuviškomis dainomis ir pasakomis susidomėjo amerikoniškas universitetas. Matyt, jų akyse viskas lietuviška yra tik paniekos vertas dalykas.

Pastebėjau, kad retai yra laimingos ir pastovios mišrių tautybių šeimynos, kurių, deja, yra gana daug. Ypač dažnai skiriasi lietuvaitės, ištėkėjusios už kitataučiu.

Nemanykite, Kad Balys Jau Viską Surinko...

Aš tik mažą dalį tesurinkau ir nežinau, kada pasitaikys kita panaši proga. Tiesa, dabar jau pradeda man paštu atsiųsti užrašytų dainų ir kitos tautosakos. Tai labai gerai. Apie tai aš. vėliau paskelbsiu, kas ką bus man prisiuntęs. Laukiu kuo daugiau tokių talkininkų. Tačiau to maža. Norėčiau, kad atsirastų bent desėtkas tokių „bepročių“, kaip aš. Renka žmones pašto ženklus, dežutes nuo degtukų ir saldainių popierėlius, tad kodėl neužsiimti tokiu įdomiu kolektavimu, kaip lietuviška tautosaka? Didelio gudrumo čia nereikia ir aš kiekvienam norinčiam mielai duosiu pagrindinius nurodymus, kad rinkinys turėtų pilną vertę. Clevelande sutikau p. Ciurlionj, kuris turi šį tą užrašęs lygiai tokia pat rekordavimo mašina, kaip mano vartojama (ji kaštuoja $180, o pusvalandį einąs kaspinas nepilnus $3). Tikiu, kad jis ir daugiau užrašys, nes Clevelande gausu medžiagos.

Aš rašiau tris dienas, bet esu tikras, kad dar daug liko neužrašyta. Norėčiau, kad kiekviename didesniame mieste, kur nemaža lietuvių gyvena, atsirastų bent po vieną mėgėją, kuris atliekamu laiku rinktų lietuvišką tautosaką: kas gali — su mašina, o ir į popierių surašyti geriau negu nieko. Į visus pasiteiravimus pasistengsiu atsakyti. Rašyti man galima tokiu adresu: Indiana University, Bloomington, Ind.

Ką Veikti Su Surinkta Medžiaga

Pagyvensim — pamatysim. Svarbu, kad pati medžiaga jau bus surinkta. Jei ne mes, tai kiti ją sunaudos. Visokiems reikalams ji tinka: moksliniams, meniniams, pramoginiams. Aš pastebėjau, kad mano kelionė prisidėjo ir lietuviškumo palaikymui mūsų tautiečių tarpe.

Žadu išleisti vieną kitą populiarią knygelę. Mokslinių veikalų nėra kada parašyti ir nėra kas juos išleidžią. Gal ateis geresni laikai. O vis dėlto jau ir šiandie galvoju, kad gal kada galėsiu paruošti ir išleisti stambų veikalą „American Lithuanian Ballads“, kuriam šios vasaros kelionės pakankamai davė medžiagos.

——————————————-

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šiuos straipsnius:

1952 (Lelija, Rūta, ir Mirta)

www.draugas.org/archyvas-pdf-1952/
…parinkti MML rugpjūčio 2 d. numerį (2MML); atidarius, žiūr. psl. 3.

www.draugas.org/archive/1952_reg/1952-08-02-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1952 m. DRAUGAS – MML PDF failą. žiūr. psl. 3.

 

1949 (Tautosakos Medžiotojo Įspūdžiai)

www.draugas.org/archyvas-pdf-1949/
…parinkti MML rugsėjo 24 d. numerį (24MML); atidarius, žiūr. psl. 1 ir 2.

www.draugas.org/archive/1949_reg/1949-09-24-PRIEDAS-DRAUGAS-i7-8.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1949 m. DRAUGAS – MML PDF failą. žiūr. psl. 1 ir 2.