CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO archyvo 1968: Atsisveikinant su Leonardu Šimučiu
L. Šimutis
Leonardas Šimutis (DRAUGAS, 18 geg. 1968 m.)

Iš DRAUGO archyvo 1968: Atsisveikinant su Leonardu Šimučiu

Šitas straipsnis publikuotas DRAUGE lygiai prieš 50 metų. Išspausdintas 3-čiąjame puslapyje

www.draugas.org/archyvas-pdf-1968/ (žiūr. geg 18 d.)

www.draugas.org/archive/1968_reg/1968-05-18-DRAUGAS-i7-8.pdf

Pranas Garšva.

Toks jau yra žmogaus gyvenimas, kad amžius kartais daro lemtingus sprendimus. Gera yra, kai žmogus, sulaukęs garbingo metų skaičiaus, gali pažvelgti praeitin ir ten pamatyti savo gilius pėdsakus. Kelio tiesumas ir ištikimybė savo siekimams pažadina džiaugsmą, nors amžiaus našta ir verčia atsisakyti įprastų darbų ir gyvenimo dalimi virtusios kasdienybės.

Su Draugo redakcija atsisveikina ilgametis jo redaktorius Leonardas Šimutis, keturiasdešimt metų išdirbęs prie šio dienraščio ir penkiasdešimt su viršum metų prie redakcijos stalo. Tai plačios veiklos visuomenininkas, didelių sugebėjimų laikraštininkas ir nepalaužiamas kovotojas dėl geresnes Lietuvos ateities.

Su savo ilgamečiu bendradarbiu ateinančią savaitę (gegužes 23 d. [1968 m]) atsisveikina Draugo redakcija, administracija ir spaustuvės tarnautojai. Į jo praeitį ir atliktus darbus reikia pažvelgti ir kitiems, nes Leonardas Šimutis su lietuvišku gyvenimu išeivijoje yra tampriai suaugęs, daugiau kaip pusšimtį metų stovėdamas to gyvenimo pryšakyje, ir su jo vardu susiję daugelis istorinės reikšmės įvykių bei atliktų darbų. Jo veiklos plotis neleidžia mesti šia proga gilesnio žvilgsnio, bet tik atkreipti dėmesį į keletą svarbiųjų sričių, kuriose jis vaidino pagrindinį vaidmenį.

Leonardas Šimutis yra pilniausia prasme spaudos darbininkas — publicistas, rašytojas, redaktorius ir viešosios nuomonės formuotojas. Pradėjęs spaudoje reikštis nuo 1911 m. dar tėvynėje, neužlaužė plunksnos, ir iki šių dienų, net sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų (g. 1892). Atvykęs Amerikon, tuoj įsijungė į Kataliko redakciją. Suorganizavęs Vytį, kuri laika buvo jo redaktorium. O nuo 1918 m., nepaisant visokių pasikeitimų ir sunkumų, redaktoriaus kėdėje išbuvo iki šiol. pradžioje redaguodamas Garsą, vėliau dirbdamas Ryto redakcijoje Kaune ir nuo 1927 m. — dienrašty Drauge.

L. Šimučio straipsnių galima rasti daugelio katalikiškų laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Bet nuolat jis savo svarų žodį tardavo savo redaguojamuose laikraščiuose vedamaisiais straipsniais, gyvai ir taikliai pasakydamas savo mintis aktualiaisiais dienos klausimais. Per keturiasdešimt metų laikotarpį vien tik Drauge jis yra atspausdinęs daugiau dešimties tūkstančių straipsnių. Paprastais žodžiais, sklandžiais sakiniais ir gyvais išsireiškimais jis sugeba aiškiai pasakyti skaitytojams savo idėjas ir atkreipti jų dėmesį į svarbiuosius kasdienos klausimus. Būdamas poetas (rašė L. Šilelio slap.), jis sugeba ir apie paprastus dalykus stilingai kalbėti ir pateikti naujų minčių.

Kaip spaudos darbuotojas jis yra plataus masto žurnalistas, neužsisklendžiąs tik vienoj kurioj srity, bet liečia visą lietuvišką ir pasaulinį gyvenimą, susijusį su lietuvių tautos laimėjimais ir nesėkmėmis, su savo tautiečių likiminių klausimų pavaizdavimu ir jų sprendimu. Dėlto jis plačiai nagrinėja politinius ir visuomeninius, religinius ir tautinius klausimus. Jo ištikimybė principams jam padeda rasti spaudoj savitą kel:ą tautos reikalų sprendimams, o jo krikščioniška meilė žmogui išlaiko jį tolerantišką ir artimą net skirtingų pažiūrų žmonėms. Savo žurnalistinį talentą L. Šimutis labai tikslingai išvystė ir išeiviško gyvenimo sąlygose plačiai pareiškė.

Visuomeninės veiklos išeivijoje vaizdas būtų skurdus, jei iš jo išbrauktume Šimučio vardą. Jo veiklos dirva buvo daugiausia katalikų organizacijos, bet dėl savo tolerancijos, didelių sugebėjimų ir puikios iškalbos jis pirmauja ir visame lietuvių išeivių gyvenime. Tik atvykęs Amerikon (1913 m.) jis tuoj įsijungė moksleivių katalikų susivienijiman. Jis buvo ilgametis Katalikų federacijos valdybų narys, 20 metų gen. sekretorius. Jis darbavosi vyčiuose, organizuodamas naujas kuopas, verbuodamas narius, planuodamas ju veiklą. L. Šimutis — nuolatinis Katalikų susivienijimo narys ir ilgametis pirmininkas. Kai reikėjo šelpti karo pabėgėlius Vokietijoje ir kitur, jis su kitais veikėjais suorganizavo Balfą. pagelbėjusį daugeliui dabar šiame krašte gyvenančiųjų. Net ir mažesnėse kat. organizacijose jis tardavo, reikalui esant, svarų žodį. dalinosi su jais savo patirtimi ir padėdavo rasti veiklai naujesnių kelių.

Lietuvių išeivija JA Valstybėse L. Šimučio asmenyje turėjo didelį ramsti, kuris ilgai laikė tos veiklos naštos svorį ant savo pečių, jai vadovaudamas, savo iškalbingu žodžiu skatindamas ir nurodydamas, savo tvirtu būdu nugalėdamas pasitaikiusias kliūtis. Jo veiklos apimtis bus labiau suprantama, kai viešumoj pasirodys išeivijos istorija, kurioje istoriniu žvilgiu bus peržiūrėti viso pusšimčio metų laikotarpy atlikti darbai. O L. Šimučio įnašas visuomeninei veiklai yra istorinės vertės.

Sunkiausiai aptariama L. Šimučio politinė veikla, nes išeivijos politika skiriasi nuo valdymo meno, nes čia tik iš tolo kovojama už pavergtos tėvynės laisvę. Bet šiame darbe jis reiškėsi nuo 1918 metų tautos fonde ir taryboje, vėliau išrinktas III Lietuvos seimo nariu. Pagaliau daugiausia jo pastangoms 1940 m. buvo sukurtas Altas, kuriam jis 25-rius metus sėkmingai vadovavo. Nuo, laisvinimo darbo jis neatitrūko ir dabar, neatitruks ir ateityje, kol bus reikalingas patirtimi praturtintas jo žodis.

Atsisveikinant su redaktoriumi Leonardu Šimučiu, ryšiai nenutraukiami nei spaudoje, nei visuomeninėje ar politinėje veikloje. Savo pareigą jis dar atliks su kietu žemaitišku atkaklumu. Bet nebūtų nekuklu pageidauti, kad jis, būdamas visa prigimtimi spaudos darbininkas, savo praeities patirtį paliktų atsiminimų forma. Su visu lietuvišku gyvenimu tampriai suaugęs ir stovėjęs jo pryšakyje, jis galėtų parodyti nueito kelio vaizdą ne kaip stebėtojas, bet kaip akivaizdus liudininkas. Ir tai būtų dar viena labai svari duoklė išeivijos istorijai. Tikime, kad, turėdamas daugiau laisvų valandų, tą duoklę tautai jis dar atiduos.