Juozas Gaila ca. 2010 (Bernardinai.lt)

Iš Draugo archyvo — J. Gailos apmąstymai iš Turniškių

Juozo Gailos „Apmąstymai iš Turniškių” buvo spausdinti Drauge nuo 1994 iki 1998 m.  Po to sekė „Apmąstymai iš Ellicott miestelio”.  Čia mes pateikiame 1994 m. straipsnių ištraukas su nuorodomis kaip pasiekti pilnus tekstus.  Vertinga prisiminti, kaip naujai išsilaisvinusi Lietuva pasirodė Amerikos lietuviui kuris prisidėjo prie Lietuvos laisvinimo.

1994 m. kovo 1 d., psl. 4

(Nuotrupos iš dienoraščio: vasario 16, trečiadienis)

Nežinau, kodėl taip dažnai per Vasario 16-ąją aš susergu. Taip ir šiais metais, kai visa Lietuva šventė, aš prigriebtas gripo ir bijodamas daugiau peršalti, sėdėjau bute Turniškėse ir spoksojau i televiziją, sekdamas iškilmes. Nesujungė ši šventė Lietuvos, o ypač jos vadovų. Kad nesujungė, tai buvo lengva pastebėti ir televizijos ekrane. V. Landsbergio kalboje, Pilies gatvėje prie signatarų namo, netrūko vanojimų valdžioje sėdintiems, palyginant juos su senosios Lietuvos bajorais, puotaujančiais ir laukiančiais malonių iš Rytų…
———————————

1994 m. kovo 2 d., psl. 5

(Nuotrupos iš dienoraščio: trečiadienis, sausio 9)

Kiekvieną kartą, kai atsiduriu Seimo posėdžių salėje, negaliu atsistebėti, kad atstovai taip mažai dėmesio kreipia į kalbantį, kuris pristato įstatymą ar pataisas. Atrodo, kad jie jau iš anksto susidarę savo nuomonę ir žino, kaip balsuos, taigi prieš tai savo tarpe alieka kitus, jiems svarbesnius, reikalus. Visgi šį kartą salėje vyko didesnis judėjimas. Buvo laukiama vėluojančio premjero, kuris turėjo supažindinti atstovus su kandidatu į Genocido centro vadovo vietą. Salėje gausėjo svečių, stebėtojų ir man pažįstamų buv. politinių kalinių, besimalančių tarp atstovų. Savąją literatūrą dalino A. Terleckas, impozantiška figūra ir balsu nustelbiąs kitus. Abiejuose didžiuliuose TV ekranuose gausėjo užsirašiusiųjų kalbėti Seimo atstovų pavardės. Taigi, buvo ruošiamasi kariauti…
—————————————————-

1994 m. kovo 12 d., psl. 5

[Apie radijo stotis Lietuvoje]

Jei Vilniuje teklausyčiau tik radiją, tai galvočiau, kad gyvenu Amerikoje ar kokiame kitame anglosaksų krašte. Kokią FM b; -rų stotį beatsuku, visur girdžiu amerikietišką ar anglišką „rock” muziką, tik retkarčiais pe-traukiamą šauksmu, kad tai: „M vienas” ar kažkas panašaus. Kiek švelnesniu balsu prisistato radijo stotis Varpas. Netrūksta tos vadinamos „rock” muzikos ir Amerikoje, bet ten radijo stočių taip gausu, kad tarp transliuojančių „rock”, „heavy metai”, „New Age”, „country”, rasi perduodančių tik klasikinę, etninę ar net nostalgišką, iš mano atvykimo Amerikon laikų, muziką. Keisčiausia, kad lietuviškieji radijo pranešėjai, kaip įmanydami imituoja amerikiečius, nors pagal jų anglišką tarimą sunkiai susigaudau, apie kokią dainą ir kokį atlikėją jie kalba…

———————————

1994 m. kovo 15 d., psl. 5

(Nuotrupos iš dienoraščio. Sekmadienis kovo 6 d.)
[Kaziuko mugė ir Kazimieras Skėberas]

Šiandieną po Mišių Katedroje, nužingsniavau į Pilies gatvėje tebevykstančią Kaziuko mugę. Šaligatviai Vilniuje apšalę, susimaišęs su išbarstytu smėliu sniegas nei nuo jų, nei nuo gatvių daugiausia nenuvalytas. Slidinėjau kartu su vilniečiais po rusvą, kai kur iki kojos kauliukų gilumo sniegą, tai atsimušdamas į kitus, tai kitiems atsimušant į mane. Man ir pačiam keista, kad aš jau įprantu neatsiprašyti, nes čia niekas už tokius menkniekius neatsiprašinėja. Pilies gatvėje — masė žmonių. Abejose gatvės pusėse šaligatviuose ir ant stovinčių automobilių išdėstyti pardavimui daiktai. Ir ko čia nėra. Gintaro dirbiniai, medžio drožiniai, pintinės, paveikslai, keramikos ir molio dirbiniai, mediniai ir moliniai švilpukai, įvarios švilpynės, metalinės ir molinės žvakidės, na ir verbos, verbos…
——————————————————————–

1994 m. kovo 31 d., psl. 4

[Seimo nariui skundžiasi nukentėjusi moteris]

Šį rytą, tik įžengus į raštinę Seime, į duris pasibeldė vyresnio amžiaus moteris. Ji atvažiavusi iš kaimo, turėjo leidimą įeiti į Seimo rūmus susitikti su savo rajono Seimo nariu, bet paklydusi rūmų koridoriuose. Man bebandant telefonu susisiekti su tuo Seimo nariu, pastebėjau, kad moteris verkia. Atvykusi ji ieškoti teisybės, nes įsitikinusi, kad jos duktė buvo žento ir jo giminių nužudyta ligoninėje. Ši istorija atrodė neįtikėtina, tad nesileidau į ilgesnį pokalbį ir nuvedžiau ją į žemutinę salę laukti atstovo. Už valandėlės, grįždamas po pusryčių, pastebėjau ją vis dar tebelaukiančią ir tebeverkiančią. Sustojau paguosti…

———————————————-

1994 m. balandžio 27 d., psl. 4

[Lietuvos policininkai]

Rodos, rytais turėčiau pradėti dieną su gera ar bent pusėtine nuotaika, bet, va, ima ir sugadina man ją, net darbo nepradėjus. O sugadina Lįetuvos policija! Ne, ne, ji manęs nekabina ir net pagarbą pro vartus važiuojant atiduoda, o kitokių reikalų aš su ja, ačiū Dievui, neturiu. Bet būna šitaip. Kiekvieną rytą aš Turniškėse, prie administracijos pastato laukiu automobilio į Seimą. Tame pastate yra ir mūsų policijos būstinė, kurioje sėdi keli policininkai ir taip garsiai kalba rusiškai, kad net lauke girdėti. Tiesiog negaliu pakęsti, kad lietuviškus ženklus dėvintys, prezidento ir Seimo narių saugotojai nekalba valstybine kalba. Kartą, mano žmonos giminei vežant mane į Alytų, sustabdė mus kelių policininkas, šūkaudamas buvusio „vyresnio brolio” šnekta, nepagailėdamas ir spalvingų tos šnektos žodžių. Tuo nenoriu paskyti, kad visi Lietuvos policininkai yra tokie, nes Vilniaus gatvėse jauni vyrai policijos uniforma aiškiai kalba lietuviškai…

—————————————————–

1994 m. gegužės 10 d., psl. 4

[Stasys Lozoraitis]

Karts nuo karto tenka susitikti su Lietuvos visuomene, ir nors ne visi susitikimai būna malonūs, bet atminty jie tikrai išlieka. Pernai prie Seimo rūmų stovėjo vagonėlis, Amerikoje vadinamas „trailer”, kuriame badavo vienas ar keli asmenys, kad ambasadorius Lozoraitis būtų paliktas savo pareigose. Prie vagonėlio visada stovinėdavo būrelis senyvo amžiaus buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Jie ten šnekučiuodavo ir praeiviams dalindavo literatūrą, nukreiptą prieš LDDP ir prieš dabartinę valdžią. Vieną popietę nuėjau ir aš ten pakalbėti su jais, ir padaryti vieną, kitą nuotrauką. Man beskaitant prie vagonėlio prilipintus įvairius plakatus, buvau užklaustas, iš kur atvykęs. Išgirdę, kad aš iš Amerikos, priėjo kelios moterėlės, sveikindamos atvykusį iš ten, kur gyvena jų mylimas ir brangus ponas Lozoraitis. Viena jų rodė į savo suplyšusius batus, tardama, kad jai tokių batų nereikėtų nešioti, jei rinkimus būtų laimėjęs ponas Lozoraitis. Va, čia ir padariau nedovanotiną klaidą, prasižiodamas, kad ir Lozoraitis, išrinktas prezidentu, nebūtų galėjęs padaryti stebuklų Lietuvos ekonomijoje…

————————————————–

1994 m. birželio 1 d., psl. 4

[Daugiau apie St. Lozoraitį]

,,Tai Juozuk pas stribą buvai! „Pas kokį stribą?” „Gi pas Gylį”. „Eikit, eikit, argi jis stribas, juk jis buvo vystykluose, kai stribai siautėjo”. „Tai jo tėvas buvo stribas ”. „Tėvas buvo vargonininkas”. „Tai giminės buvo stribai ”. Va šitaip mane giminės pasitiko Lazdynuose, sužinoję, kad aš lankiausi ministerijoje, pas Lietuvos Užsienio reikalų ministrą Povilą Gylį. Sovietiniai persekiojimai yra įrėžę tokius gilius randus jų širdyse, kad dainai ramus pokalbis apie dabartinės Lietuvos valdžią, jos pareigūnus, yra veik neįmanomas. Ir mano giminės tuo požiūriu nėra vieninteliai, nes j uk dalis Lietuvos nebalsavo už LDDP. Ne tik nebalsavo, bet ir šiandieną su nepasitikėjimu ir dažnai su neapykanta žiūri į kiekvieną, esantį valdžioje.

Pagal populiariausių Lietuvoj žmonių lentelę, kurioje Egidijus Bičkauskas su Algirdu Brazausku pirmauja populiarumu, prof. J V. Landsbergis maišosi kažkur vidury, Povilas Gylys, veik visada, yra lentelės pabaigoje. Kartais abejoju tų apklausinėjimų rezultatais, nes, man regis, lietuvis dar neišmokęs sakyti, ką galvoja, o, be to, labai didelis nuošimtis apklaustųjų sakosi ; neturį savo nuomonės. Aišku. P. Gylio populiarumui nepadėjo St. Lozoraičio nušalinimas, ypač to nušalinimo būdas…

———————————————

1994 m.  birželio 7 d., psl. 4.

[Mergaitė praradusi 30 litų]

Mums susėdus valgykloje prie stalo pietums, padavėja Rūtelė pristūmė vežimėlį su patiekalais. Paprastai Lietuvoje padavėjos valgyklose ar pardavėjos krautuvėse kreipiasi į klientus ne kokiu „Kuo galiu jums patarnauti”, bet trumpu ir lakonišku „klausau” arba „prašau”, bet šį kartą mūsų Rūtelė nei to žodelio negalėjo ištarti. Kūkčiojo ji ir ašaros jai ritosi per skruostus. Ji kažkaip prarado 30 litų, kas sudarė pusę jos mėnesio avanso ir dabar nežinojo, kaip visą mėnesį išgyvens. Kaip tyčia piniginėje teturėjau keturis dolerius ir keletą litų. Dolerius atidaviau jai, pasilikdamas litus pietums, o trys kitos Seimo tarnautojos, sėdėjusios su manim, sumetę po keletą litų veik padengė visą Rūtelės nuostolį. Amerikoje, praradęs aštuonis dolerius, nusikeiktum ir pamotum ranka, bet Lietuvoje, ypač eiliniam darbininkui. tai jau ašaras iššaukiantis nuostolis…
———————————————-

1994 m. liepos 7 d., psl. 4

[Apie lietuvaites Charkove]

„Serbai per mergaičių pasirodymus po kojomis arba už kelnaičių kišo banknotus”. Apie tokią apsinuoginančių lietuvaičių grupę savo šokiais, vadinamu „striptizu” belinksminančią ne tik serbus, bet ir Balta– rusijos, Rusijos, Kaukazo, Krymo, Bulgarijos vyrus, aprašo „Respublika” savo Teatro skyriuje. Ką gi, mūsų Lietuvėlėj ir tokie dalykai teatru vadinami. Pasikalbėjime „Respublikos” dienraštyje su to „teatro” steigėju ir vadovu sužinome, kad 1985 m. lietuviai buvę pirmieji SSRS pradėję rodyti scenos „striptizą”. Anot to vadovo, įdomu buvo Charkove: „Koncerto rengėjai bijojo, kad nesusirinks žiūrovų, tad pakvietė 14-16 metų moksleivių. Mums labai patiko reakcija — jie šventai žiūrėjo pirmą kartą atvirai parodytą erotiką”. Galime tik įsivaizduoti, kaip turėjo „džiaugtis” tų moksleivių tėvai ir dėkoti lietuvaitėms už „atvirumą”. Stebino lietuvaitės ir bulgarus: „…Bulgarijos spauda paminėjo, kad tai buvo erotiškiausia programa per visą Bulgarijos istoriją”. Nusirenginėjo lietuvaitės ir už 12 kilometrų nuo serbų ir kroatų karo fronto linijos. „Žiūrovai — serbų kareiviai kiek priekaištavo, kad Lietuva pripažino Kroatijos nepriklausomybę, bet labai šiltai sutiko mūsų trupę”, — porina „Respublikoje” vadovas. Neatrodo, kad mūsų lietuvaitėm…

——————————————————

1994 m. rugpjūčio 24 d., psl. 4

Kančios akmenėliai

Ketvirtadienio vidudieni išėjau su dukra, atskridusią iš JAV aplankyti manęs, į Vilniaus centrą paminėti Birželio 14 — Gedulo ir Vilties dienos, Gedimino prospekto viduriu ėjo baltomis bliuzelėmis ir juodais sijonais dėvinčios moterys ir klojo žalumynus bei rūtas ant grindinio, sudarydamos žalumynų taka nuo Katedros iki buvusių KGB rūmų.

Po Mišių arkikatedroje buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, nešini vėliavomis ir gėlėmis , ėjo tuo taku prie Genocido muziejaus, buvusių KGB rumų. Šių rūmų sienos visada nukabinėtos plakatais, nukreiptais prieš LDDP ir Vytautą Skuodį, dabar buvo papildytos žuvusiųjų partizanų nuotraukomis.

Eisena atlydėjo vežantis karstą sunkvežimis, kuriame buvo sukrauti iš įvairių Lietuvos rajonu Politinių kaliniu ir tremtinių sąjungos skyrių atvežti po du akmenys. Ant tų akmenų juodais dažais užrašytos vietovės ir kankinių pavardes. Akmenys, pažymėti kryžium, simbolizavo ištremtuosius ir įkalintus, o Vyčio kryžium — žuvusius partizanus. Aidint giesmėms, tarp jų Balio Gajausko ir kun. Alfonso Svarinsko kalboms, šalia Genocido muziejaus rūmų esančioje aikštelėje, iš šių akmenų buvo murinamas ir puošiamas gėlėmis tremtinių aukuras.

——————————————–


Skaityti toliau:


Norint skaityti toliau J. Gailos apmąstymus spausdintus 1995–1998 metais, nukeliaukite į pvz. 1995 archyvą:   http://www.draugas.org/archyvas-pdf-1995/ ir irašykite į paieškos langelį:

Gaila apmąstymai

pateikiame pavyzdį:

 

Kaip suieškoti “Apmąstymai iš…” straipsnių 1995 m. Draugo eiliniuose numeriose.

 

Atsisiuntę PDF failą, jame galite ieškoti žodį apmąstymai vartojant ‘find’ įsakymą, arba CTRL-F.