CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO archyvo 1950: Lietuviškos operos reikalu
Landestheater, Detmold
Landestheater, Detmold, Vokietijoje (wikipedia)

Iš DRAUGO archyvo 1950: Lietuviškos operos reikalu

Vladas Jakubėnas

1950 m., Mokslas, Menas, ir Literatūra priede, muzikologas Vladas Jakubėnas apibūdina lietuvių dypukų pastatytą operą Detmoldo mieste Vokietijoje, ir siūlo minčių, kaip organizuoti lietuviškas operas Amerikoje. Ir jo pranašystės gražiai išsipildė! Daugiau apie Vladą Jakubėną čia Vikipedijoje.

Lietuviškos operos reikalu

Vladas Jakubėnas

Lietuviškos operos idėja buvo visuomet aktuali mūsų tremtinių tarpe: juk apie pusė mūsų solistų atsidūrė tremtyje; jų tarpe yra po vieną ar net po keletą kiekvienos balso rūšies atstovų. Užtat buvo didelio įspūdžio, kai anglų zonoje, Detmolde “Sevilijos Kirpėjo” pastatymu buvo “įsisteigusi” lietuviška tremties opera. Bevažinėjant net pora metų vėliau su koncertais po vakarų Vokietijos stovyklas ar po Anglijos tremtinių darbininkų kolonijas, vis tekdavo susidurti su klausimu: “O kaip gi toji Detmoldo opera, ar dar vis tebeveikia?”

Tie gražūs žodžiai “įsisteigė ir “veikia,” deja, nevisai atatiko tikrenybę. Mat, dauguma tremtinių “lietuvišką operą” įsivaizdavo kiek kaunietiškai: gražius rūmus, kur reguliariai vyksta operų spektakliai, kur savo kabinete, įtempto intrygų tinklo apsuptas, sėdi visagalis direktorius, skirsto būsimų vaidinimų roles, baigiantis sezonui pavasarį pakelia ar numažina algų kategorijas, svarsto naujų artistų priėmimą… Trumpai tariant, lyg pastoviai veikianti, materialiai aprūpinta institucija.

Reikėtų tačiau tvirtai įsisąmoninti, kad tokia opera dabartinėmis sąlygomis yra visiškai negalima. Nebuvo jos Vokietijoje, kur šiaip vokiškų operos teatrų esama kiekvienam didesniam mieste, negali jos būti ir Amerikoje, kur iš viso valdiškai šelpiamos operos sąvoka kol kas yra kažkas “very un-American.”

Lietuvių opera Detmolde

Vokietijoje, dėka nepaprasto dalyvių pasiryžimo ir pasiaukojimo, 1947 m. pradžioje buvo Detmoldo miesto teatre pastatyta lietuvių kalba opera “Sevilijos Kirpėjas.” Tai įvykdė profesinių Lietuvos valstybines operos solistų būrelis: E. Kardelienė, I. Nauragis, A. Kutkus. J. Vencevičaitė, V. Baltrušaitis, V. Puškorius. Nedidelis mėgėjų choras buvo išmokintas solisto A. Kutkaus. Lietuvos Raudonajam Kryžiui ir anglų karo valdžiai remiant buvo dailininko P. Andriušio pagamintos dekoracijos, eskizai kostiumams. Kostiumus siūti padėjo Lietuvos Valstybės Teatro kostiumininkė Venclavičienė; moterų rūbams buvo pasinaudota net kai kuriais dalykais iš BALF-o siuntų. Anglų karo valdžia užleido jos žinioje tada buvusį vokiečių miesto teatrą. Spektaklį dirigavo specialiai iš tolimos prancūzų zonos atvykęs dirigentas A. Kučiūnas.

Ilgai atidėliotas spektaklis įvyko negirdėtai sunkiomis salygomis. “Medaus mėnuo” su anglų karo valdžia jau seniai buvo praėjęs; jos toje apylinkėje ypatingai globoti tremtiniai perėjo UNRRA-os žinion. kur kaip tik tada vykdė žinomą politikos posūkį: “paspausti” tremtinius, sunkinti jų materialinę ir moraline būklę, kad daugiau jų nuvažiuotų “namo”. Ypač uoliai šią programą vykdė naujai paskirtas, prancūzų komunistas su kiek keistu vardu — Chaimovitz. Jis ypač neapkentė menininkų. Jie buvo skubos keliu iškelti iš gražių vilų, kuriose juos 1945 metais apgyvendino anglų kariškiai, apgyvendinti kurį laiką, “kol vietos atsiras”, nešvariose Detmoldo kareivinėse, o veliau iškelti į Augustdorfą — barakų miestą miške, kur karo metu vokiečiai laikė karo belaisvius ir “vergus darbininkus” — lenkus ir rusus. Viskas tai vyko kaip tik bebaigiant ruošti spektaklį. Į paskutines repeticijas teko važiuoti jau iš Augustdorfo — bristi per gilų sniegą (buvo neįprastai žiauri žiema) 3 mylias iki tramvajaus, o iš ten — dar valanda kelio. Per premjerą dalis artistų buvo smarkiai peršalę, dainavo vos galėdami kalbėti. Teatras buvo nekūrentas, užkulisiuose ir scenoje — šalta, beveik kaip lauke. Atidėti spektaklį — buvo tas pats kaip visai jj palaidoti; jis buvo vistiek prablankiai. Daug geriau opera praėjo po maždaug mėnesio, kai buvo pakartota tame pačiame teatre: ir buvo jau šilčiau, ir artistai jau buvo pasveikę. Abiem atvejais teatras buvo perpildytas iš visur suvažiavusių tremtinių; buvo nemažai ir anglų bei vokiečių svečių, kuriems šis pasirodymas užimponavo.

Deja, “tremties lietuviška opera” tuo ir pasibaigė. “Sevilijos Kirpėjas” buvo pakartotas vėliau dar keletą kartų JAV zonoje, kai kur su fortepijono pritarimu, tačiau dideli susisiekimo sunkumai sutrukdė platesnį šio spektaklio išpropagavimą. Buvo kai kurių artistų planuojama pastatyti dar kokią operą, tačiau jau pritrūko pasiryžimo: po truputį prasidėjo emigracija, buvo aišku, kad DP gyvenimas artėja prie savo paskutinės stadijos.

Operos solistai Amerikoje

Šiuo metu visi Detmoldo operos dalyviai yra tarpe tų 18,000 laimingųjų, kuriems pavyko persikelti į šį kraštą. Ir ne tik jie vieni: naujakurių tarpe yra dar ir žymiai daugiau stiprių vokalių jėgų, tiek buvusių operos solistų, tiek ir jaunojo prieauglio, dar niekuomet operoje nedainavusio. Nemažai stiprių dainininkų yra ir Amerikos lietuvių tarpe. Todėl nenuostabu, kad dažnai užgirstame dabar minčių, ar negalima būtų Amerikoje “atgaivinti lietuvišką operą”?

Atrodo, kad tai pilnai būtų galima. Tik tektų ir čia nesvajoti apie pastovų teatrą, bet pasistatyti labiau ribotą tikslą: įvykdyti vienkartinį operos pastatymą, kurio pakartojimas vėliau priklausytų nuo techniškų ir materialinių sąlygų. Tokia idėja ypač konkrečiai atsistojo prieš mus čikagiškius buvusius liudininkais išparduotos Civic Opera salės per “Čiurlionio” ansamblio gastrolę. Pamatėme, kad esant tikrai didelei atrakcijai ne tik prisirinko pilna 4,000 vietų salė, bet daugeliui norinčių pakliūti dar pritrūko bilietų. Nėra abejonės, kad pastatyti operą yra kur kas sunkiau, negu atsikviesti “Čiurlionio” ansamblį, tačiau, turint omenyje tokio pasisekimo galimumą, daug kas pasidaro galima.

Atrodo taip pat, kad tokiam operos pastatymui geriausia vieta yra “Amerikos lietuvių sostinė” — Čikaga. Čia turime didžiausią visoje Amerikoje “senųjų” ir “naujųjų” lietuvių sambūrį (“naujųjų” skaičiaus atžvilgiu bene tik Toronto Kanadoje norįs su Čikaga konkuruoti). Čikagoje pastoviai yra įsikūręs nemažas mūsų dainininkų skaičius, yra ir ryškių jėgų iš vietinių lietuvių. Pagaliau Čikagoje pastoviai gyvena ir dirigentas A. Kučiūnas, kuris gali apsiimti spektaklį paruošti ir padiriguoti.

Ką statyti?

Problemų būtų, žinoma, nemaža. Visų pirma — principinė: ką statyti? Čiurlioniškiai labiausiai turėjo pasisekimo dėl savo spėktaklio folklorinio originalumo. Statant operą lietuvių kalba būtų labai gražu parodyti ir savosios originalios operinės kūrybos pavyzdį. Tačiau čia susiduriame su nenugalimais sunkumais. Geriausia lietuviška opera būtų, kaip atrodo, pataisytoji “Gražina”, kurią a. a. J. Karnavičius, panaudojęs visas kritikas ir įgytą patyrimą, pertaisė, išmesdamas daug silpnesnių vietų ir gerokai sutrumpindamas. Pataisytoji “Gražina” pirmą kartą išėjo į viešumą 1939 metais, buvo entuziastingai sutikta mūsų muzikų, ir… nelabai plačiai pastebėta publikos. Mat veikalas jau buvo ėjęs daug kartų, laikai jau buvo labai neberamūs; iki rusų įsiveržimo 1940 metais jis buvo pastatytas naujam pavidale tik , bene vieną ar du kartus. Rusai ji uždraudė, tą patį padarė vėliau ir vokiečiai. (Šiuo metu “Gražina” vėl eina Vilniuje.)

“Gražinos” partitūros tremtyje neturime; kiek teko patirti, nėra ir kitų lietuviškų operų: J. Karnavičiaus — “Radvilos Perkūno”,  A. Račiūno “Trijų talismanų”, J. Dambrausko — M. Petrausko “Eglės žalčių karalienės”. Vienintelė partitūra, kuri berods randasi Amerikoje pas Algį Šimkų, yra St. Šimkaus “Pagirėnai”. Šis veikalas turi tačiau savyje labai prieštaraujančių savybių. Yra jame labai gražių chorų, keletas gražių arijų, gražus ir tautiškai charakteringas pats libreto. Tačiau kartu su tuo ilgais tarpais eina rimto darbo, bet scenos veiksmui visai nepritaikinta muzika, suskirstyta mažais gabaliukais, be to, ir blogai instrumentuota. Visumos įspūdžiui gerokai trūksta sceningumo ir vienalytiškumo. Norint, kad “Pagyrūnai” turėtų pasisekimą, tektų veikalą smarkiai pertaisyti, paliekant pavykusius epizodus, išmetant ar trumpinant nevykusius, daug ką perinstrumentuojant. Tai pareikalautų milžiniško darbo, kurį nežinia kas galėtų apsiimti; reikėtų taipgi ir įpėdinių leidimo tam darbui vykdyti.

Kokia kalba?

Taigi gal geriau būtų pasirinkti kokią iš pasaulinių “repertuarinių” operų. Taip apsisprendę, turetume naujų problemų. Pastatę operą, pagal vietinį Ameriko paprotį, originalo kalboje, nebeturėtume faktinai “lietuviškos operos”, o tik paprastą vienkartinį operos spektaklį, kurių Čikagoje ne taip jau mažai pasitaiko; tik tiek, kad solistai būtų “of Lithuanian origin”. Pastačius operą lietuvių kalba turėsime tikrai “lietuvišką operą” ir neabejotinai sulauksime didelio entuziazmo savųjų tarpe, tiek tremtinių, tiek ir amerikiečių. Tačiau iš amerikiečių publikos susilauksime tik riboto susidomėjimo, nors pats faktas ir užimponuotų.

Iš šių dviejų blogumų, manyčiau. kad būtų pasirinktinas vis dėlto antrasis atvejis: būtent statyti kokį nors iš pasaulinių populiariųjų veikalų, bet lietuvių kalba. Mūsų kalba puikiai tinka dainavimui, be to, mes šioje srityje turime tradicijų: atminkime, ką operos teatras reiškė Lietuvoje: mūsų tėvynėje jis sudarė net lyg kažkokią tautos šventovę. O tai galėjo būti tik tuo atveju, jei mes visus veikalus girdėjome savąja kalba. Įvykdyti didelį tautinį žygį, pakelti mūsų tautinę dvasią, sustiprinti tautinę savigarbą — argi tai nėra jau pats savyje prakilnus ir vertingas žygis? Vokalių jėgų juk turime gerų; spektaklio lygis, kad ir negalėtų gal konkuruoti su Metropolitan operos gastrolėmis. toli gražu pralenktų Čikagoje šiaip įvykstančius operos spėktaklius. O pravedus atitinkamą akciją ir prisikvietus amerikiečių svečių bei žurnalistų galima būtų pasiekti ir nemažo propagandinio efekto. Toliau, galbūt, susidarytų sąlygos šiam spektakliui pakartoti vėl Čikagoje ar kitur.

Sunkumai

Nereikia, žinoma, mažinti sunkūmų tokiam spektakliui įvykdyti. Visų pirma, reikės nemažai lėšų dar tik pastatymui besiruošiant: nekalbant jau apie salės nuomos depozitą, reklamą ir kitas įprastas išlaidas, reikėtų kitur gyvenančius solistus jau keletą dienų anksčiau prieš spektaklį atgabenti į Čikagą. Be to, choro ir solistų paruošimas pareikalautų nemažai laiko iš meno vadovo, — kuris vargu ar galėtų paaukoti didelė dalį savo laiko kitų apmokamų darbų sąskaiton, jei jau nebūtų už tai atlyginta. Sunku manyti, kad ir solistai galėtų atsitraukti ilgesniam laikui nuo savo nuolatinio darbo, jei jiems vien tik už kelionę sumokėtų. Žinoma, Čikagoje iš spektaklio galima laukti daug įplaukų, tačiau atrodo, kad šio žygio finansavimas galėtų būti įvykdytas tik tada, jei remiančios jėgos laikytųsi griežtai “non profit” pagrindo.

Daugelį praktiškų ir technikinių klausimų tektų, žinoma, išspręsti meno vadovui drauge su žygio “sponsoriais,” kaip pav. iš kur paimti chorą? Ar pasinaudoti jau esamais chorais, ar bandyti sukurti tam reikalui specialų ansamblį? Ir pagaliau — vienas iš pagrindinių klausimų: kokią gi operą pasirinkti?

Šiuo paskutiniuoju klausimu susilaikyčiau nuo konkrečių pasiūlymų: čia atrodo, labiausiai būtų dirigento reikalas. Galima būtų tik pareikšti keletą bendro pobūdžio samprotavimų. Statomoję operoje: 1) svarbiausias vaidmuo turėtų priklausyti solistams, o ne chorui ar didesniems ansambliams: 2) turėtų gauti pasirodyti ne tik mūsų užsitarnavę solistai, bet reikėtų duoti progą iškilti ir dainininkų prieaugliui, kurie dar visai operoję nedainavo ar savo operinę karjerą tik pradėjo: o kaip tik jų tarpe turime ypač stiprių jėgų (St. Baranauskas, St. Liepas); 3) turėtų būti kuo plačiausiai pritrauktos ir vietinės amerikiečių lietuvių vokalinės pajėgos.

Viena yra aišku: po čiurlioniškių spektaklio paaiškėjo, kad toks žygis — lietuviškos operos pastatymas — yra visiškai galimas. Reikia tik pasiryžimo pradėti ir ištvermės ištesėti. O šių ypatybių juk mes, lietuviai, mokėdavome parodyti įvairiose srityse ir įvairiose apystovose. Tikėkimės kad pasiryžimo užteks ir čia. Būtų taip pat labai džiugu, kad šis straipsnis duotų pradžią daugeliui kitų diskusinių straipsnių “Lietuviškos Operos” reikalu ir kad galų gale, ilgai neatidėliojant, tai pavirstų gyvu kūnu — konkretaus darbo pradžia.

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šį straipsnį:

www.draugas.org/archyvas-pdf-1950/
…Žiūr. geg 27 d. MML

www.draugas.org/archive/1950_reg/1950-05-27-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
…tiesioginė nuoroda į PDF-ą

Apie lietuvių tremtinių operos kūrimą Detmolde rašyta anksčiau, 1947 m. čia:
http://www.draugas.org/archive/1947_reg/1947-10-06-DRAUGAS-i7-8.pdf